Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ apeliacinį skundą Nr. e2A-790-658/2017 dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-20494-717/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Baltic Shopping Centers“ dėl neteisėto nuomos sutarties nutraukimo ir įpareigojimo vykdyti nuomos sutartį bei atsakovės akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Azijos skoniai“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl vienašalio patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo ir iš to kylančių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes dėl ieškovės daromų nuomos sutarties pažeidimų pobūdžio ir pakartotinumo (piniginį užstatą teko panaudoti 14 kartų, ieškovę informuoti apie vėluojamus mokėjimus – 22 kartus), kas rodo piktybišką sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

Teismas, vertindamas tarp šalių sudarytos sutarties 7.3 ir 17.1 nuostatas nepagrįstai sprendė, kad viršesne nuostata laikytina 17.1 p., numatanti 30 dienų terminą prievolėms įvykdyti, nes priešingai, nuomos sutarties 7.3 punktas, apibrėžiantis užstato pildymo tvarką vertintinas kaip specialioji nuostata bendrosios nuostatos - 17.1 punkto atžvilgiu. Užstatas negali būti laikomas kaip viena iš ieškovės kas mėnesį mokėtinų sumų, kurioms taikomas nuomos sutarties 17.1 straipsnyje įtvirtintas terminas.

Ieškovė per sutarties 7.3. terminą neįvykdė įsipareigojimų atsakovei ir neištaisė esminio pažeidimo. Ieškovės atlikti einamieji kasmėnesiniai mokėjimai negali būti sutapatinami su prievolės atkurti panaudotą užstatą įvykdymu. Ieškovė mokėjimų paskirtyje nurodė, jog mokama „pagal sąskaitas“, kas reiškia nuomos mokesčio mokėjimą. Kadangi ieškovei jau priklausė atsiskaityti už einamojo mėnesio nuomą, pirmiausia buvo dengiama įmoka būtent už nuomą. Iki pranešimo apie sutarties nutraukimą momento ieškovė atsakovei vis dar buvo skolinga 4 152,36 Eur.

Teismas be pagrindo ex officio vertino nuomos sutartimi nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų atitikimą CK nuostatoms, nes sutartyje įtvirtinus jos nutraukimo pagrindus teismas to neturi daryti. Be to, ieškovė byloje sutarties sąlygų ir sutarties nutraukimo pagrindų ir neginčijo.

Teismas nepasisakė dėl CK 6.219 straipsnyje numatyto sutarties nutraukimo pagrindo taikymo, nors į bylą pateikti įrodymai ir ieškovės veiksmai patvirtina, kad buvo pagrindas tinkamo sutarties įvykdymo ateityje nebesitikėti.

Teismas neatsižvelgė į nuomos sutarties nuostatų pakeitimus, padarytus 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. balandžio 3 d. susitarimais, o vadovavosi jau nebegaliojančiomis nuostatomis.

Teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu buvo atsisakyta tenkinti atsakovės priešieškinį.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepadarė esminio nuomos sutarties pažeidimo, kuris būtų pakankamas pagrindas atsakovei imtis veiksmų vienašališkai nutraukti ilgalaikę sutartį. Tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, kad nuomininkei vieną ar kelias dienas pavėlavus sumokėti nuomos mokestį, pastarasis būdavo padengiamas iš pateikto užstato, kurį ieškovė per 10 darbo dienų terminą atstatydavo iki jo pradinės sumos.

Sutarties 17.1 punktas yra skirtas sutarties nutraukimo tvarkos reglamentavimui, kuriuo sprendžiant klausimą dėl sutarties vienašalio nutraukimo pirmiausia ir reikia vadovautis. Teismas pagrįstai užstatą priskyrė kitoms mokėtinoms sumoms ir pagrįstai konstatavo, jog nuomos sutartis galėjo būti vienašališkai apeliantės nutraukta tik tada, jeigu ieškovė užstato būtų neatstačiusi per 30 dienų, tačiau ieškovė užstatą papildė iki reikiamos sumos nesuėjus net 10 darbo dienų terminui. Atsakovei buvo pervesta konkreti, trūkstamą užstato dalį atitinkanti suma, kas akivaizdžiai reiškė, jog pavedimo tikslas buvo užstato papildymas. Be to, net jeigu ir būtų praleistas terminas užstatui atstatyti, atsakovė sutartį galėjo nutraukti tik ieškovei neįvykdžius minėtos prievolės per papildomą nuomotojo nurodytą terminą.

Ieškovė iki pranešimo dėl nuomos sutarties nutraukimo buvo visiškai atsiskaičiusi su atsakove nepraleisdama nuomos sutarties 7.3 punkte nurodyto termino, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo manyti, jog ieškovė yra nepajėgi vykdyti prisiimtų prievolių. Atsakovės nurodomai CK 6.219 straipsnio nuostatai taikyti reikalinga pareikalauti patvirtinimo apie galimybes vykdyti sutartį, kurio šiuo atveju nebuvo reikalauta.

Šalys 2014 m. sausio 1 d. ir 2015 m. balandžio 3 d. papildomais susitarimais nustatė naujus terminus tik šiuose susitarimuose nurodytoms prievolėms vykdyti nekeisdamos nuomos sutartimi nustatytų mokėjimo terminų.

Teismas ieškovės iškeldinimo iš nuomotų patalpų neteisėtumo nenagrinėjo, o nurodė, kad neginčijant šio klausimo, teismas plačiau nepasisako. Byloje keliant nuomos sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo klausimą teismas turėjo teisę ir netgi pareigą vertinti su nagrinėjamu klausimus susijusias sutarties nuostatas bei pasisakyti dėl jų taikymo, ir tai nelaikytina išėjimu už bylos nagrinėjimo ribų. Atsižvelgiant į tai, jog priešieškinio reikalavimai kilo iš nuomos sutarties nutraukimo, kuris teismo buvo pripažintas neteisėtu, pakankama išvada, jog priešieškinio patenkinimui įstatyminio pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, jog ieškovė siekia pripažinti vienašališką negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, tuo tarpu atsakovė priešieškiniu reikalauja iš ieškovės priteisti pagal sutartį mokėjimus už nuomą, už uždelsimą išsikraustyti, padengti išlaidas už bendrų patalpų eksploataciją, elektrą ir vandenį, taip pat priteisti šalių sutartimi numatytą baudą ir patirtas iškraustymo iš patalpų išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nurodė, kad ieškovė iš esmės nepažeidė sutarties, todėl šios sutarties vienašališką nutraukimą pripažino neteisėtu, o patenkinęs ieškinį, atitinkamai netenkino priešieškiniu reiškiamų reikalavimų. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovė teismo sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės dviem argumentų grupėmis: 1) dėl procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 185 str., 270 str. 4 d.) – teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl tarp šalių sudarytos nuomos sutarties pažeidimų; teismas nemotyvavo sprendimo dalies, kuria netenkintas priešieškinis; 2) dėl materialinės teisės normų pažeidimo (CK 6.193 str.,) – teismas netinkamai aiškino sutartį ir tarp šalių sudarytus sutarties pakeitimus, todėl nepagrįstai sprendė dėl sąlygų vienašališkam sutarties nutraukimui nebuvimo.

Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir teisės vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą sutartyje numatytais pagrindais

Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ex officio vertino nuomos sutartimi nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų atitikimą CK nuostatoms, nors sutartyje įtvirtinus jos nutraukimo pagrindus teismas to neturi daryti. Be to, apeliantės vertinimu, teismas netinkamai aiškino nuomos sutarties nuostatas ir neatsižvelgė į vėliau tarp šalių sudarytus sutarties pakeitimus. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliantės argumentais.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant vienašalį sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, yra pažymėta, jog įprastinėmis aplinkybėmis, nesant ypatingų atvejų (pvz., nurodytų CK 6.204 str.), sutartis gali būti vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: 1) esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 str. 1, 2 d., specialiosios normos, pvz., CK 6.497, 6.498 str.); 2) neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.); 3) šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.217 str. 5 d.), kurie gali būti nesiejami su esminiais sutarties pažeidimais. Taigi sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015). Teismas įvertina, ar sutarties sąlyga dėl teisės vienašališkai ją nutraukti nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Priešingu atveju, ji neturėtų teisinių padarinių, atitinkamai, teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebūtų atsiradusi. Iš sutarties atsiradusi teisė vienašališkai nutraukti sutartį realizuojama tik dėl tų aplinkybių, kurios sutartyje aptartos kaip pagrindas vienašališkai sutartį nutraukti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pirmiausiai aiškinti sutarties sąlygas, o ne CK normas, reglamentuojančias esminius sutarties pažeidimus ir jos nutraukimą. Taip pat sprendžiant dėl sutarties nutraukimo pažymėtina, jog ginčo esmę sudaro nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, numatytų atsakovės 2016 m. birželio 6 d. rašte Nr. 31-02M/02-334, analizė. Todėl nagrinėjant ginčą byloje analizuotinos tik aplinkybės, susijusios su šiame rašte išdėstytais atsakovės nurodomais nuomos sutarties pažeidimais (t. y. dėl 7 633,92 Eur skolos ir 4 152,36 Eur užstato dalies nesumokėjimo kaip nuomos sutartyje numatytų pagrindų vienašališkai nutraukti nuomos sutartį (t. y. sutarties 17.1, 17.2 punktai).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių sudarytos nuomos sutarties 17.1 punktu šalys buvo sutarusios, kad atsakovė gali vienašališkai nutraukti sutartį apie tai raštu informuodama nuomininką, jei nuomininkas ilgiau kaip 30 dienų vėluoja sumokėti nuomos mokestį arba bet kurias kitas pagal sutartį mokėtinas sumas su sąlyga, kad nuomotojas per minėtą terminą bent vieną kartą raštu informavo nuomininką apie vėluojamus vykdyti finansinius įsipareigojimus. Nuomos sutartyje šalys susitarė dėl nuomos mokesčio ir kitų mokėtinų sumų: 1) nuomos mokestis, kuris mokamas kas mėnesį per 5 dienas nuo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos (5.1, 5.3 p.); 2) nuomininkui tenkanti su viso Prekybos centro ir jo bendrojo naudojimo patalpų ir įrangos administravimu, eksploatacija bei priežiūra susijusių išlaidų dalis (5.9 p.); 3) mokesčiai už visas į nuomos objektą tiekiamas komunalines paslaugas bei energetinius resursus (5.10 p.). 2014 m. sausio 1 d. Susitarimu dėl patalpų nuomos sutarties pakeitimo šalys pakeitė nuomos sutarties terminą ir nuomos kainą (susitarimo 1 p.). Susitarimu taip pat buvo numatyta, kad pagrindinė nuomos sutartis, jos priedai, pakeitimai ir papildymai iki susitarimo pasirašymo lieka galioti tiek ir tokia apimtimi, kiek neprieštarauja naujai įtvirtintoms nuostatoms (susitarimo 10 p.). Nuomininkui pažeidus šiame susitarime nurodytas prievoles ir jam nepašalinus pažeidimo per 3 dienas nuo nuomotojo reikalavimo gavimo dienos, laikoma, kad nuomininkas iš esmės pažeidė sutartį (susitarimo 8 p.).

Nuomos sutarties 17.2 punktu šalys buvo susitarusios, kad atsakovė taip pat gali vienašališkai nutraukti sutartį apie tai ir apie nuomos objekto grąžinimo datą raštu informuodama nuomininką, jei nuomininkas per nuomotojo nurodytą terminą neįvykdo esminių savo įsipareigojimų pagal sutartį, vienas kurių – nevykdo sutarties 7 straipsnyje numatytų įsipareigojimų. Tuo tarpu nuomos sutarties 7 straipsnyje šalys susitarė dėl prievolių užtikrinimo būdo: nuomininkas privalo nuomotojui pateikti 1 mėnesio minimalaus mėnesinio nuomos mokesčio dydžio piniginį užstatą, iš kurio nuomotojas turi teisę patenkinti savo reikalavimus pagal sutartį, susijusius su nuomininko įsipareigojimų nevykdymu. Tokiu atveju nuomininkas privalo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų papildyti užstato sumą (nuomos sutarties 7.1, 7.3 p.). 2015 m. balandžio 3 d. susitarimu dėl patalpų nuomos sutarties pakeitimo šalys pakeitė užstato dydį jį padidinant iki 3 mėnesinių nuomos mokesčio dydžio ir numatant nuomininkui pareigą iki 2015 m. balandžio 30 d. įmokėti tokią sumą į atsakovės sąskaitą (susitarimo 2 p.). Nuomininkui neįvykdžius, netinkamai įvykdžius ar ne laiku įvykdžius bet kurį iš nuomos sutarties 7.1 punkte nurodytų įsipareigojimų, yra laikoma, kad nuomininkas iš esmės pažeidė nuomos sutartį (susitarimo 3 p.). Susitarimu taip pat numatyta, kad pagrindinė nuomos sutartis, jos priedai, pakeitimai ir papildymai iki susitarimų pasirašymo lieka galioti tiek ir tokia apimtimi, kiek neprieštarauja naujai įtvirtintoms nuostatoms (susitarimo 10 p.). Taigi, išdėstytos sutarties nuostatos leidžia spręsti, kad susitarimu nebuvo pakeistas nuomos sutarties 7.3 punktas dėl nuomininko prievolės per 10 darbo dienų atstatyti užstato sumą, jei iš jos buvo dengiami įsipareigojimai nuomininkui.

Kaip nurodyta nutarties 10 punkte, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, esant sutartinėms nuostatoms dėl vienašališko sutarties nutraukimo, teismas neturi pagrindo vertinti, ar atsakovės padarytas pažeidimas galėjo būti pripažintas esminiu ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai yra sutarties sąlygos, kurių teisėtumas ir sąžiningumas sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismo gali būti patikrinti (būtent sąžiningumo ir teisėtumo aspektu, o ne dėl atitikties CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatoms), tačiau ieškovė byloje tokių aplinkybių neįrodinėjo ir neteikė jas patvirtinančių įrodymų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuomos sutarties nutraukimo priežastis ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies aspektu, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šis nukrypimas neturėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui dėl toliau nurodomų priežasčių.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2016 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 31-02M102-291 informavo ieškovę apie susidariusį 7 633,92 Eur įsiskolinimą laiku nesumokėjus sutarto ir priskaičiuoto nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų pagal nuomos sutartį. Atsakovė taip pat informavo, kad nesumokėjus nurodytos sumos, 7 633,92 Eur mokėjimas įskaitytas iš piniginio užstato sumos, kurį ieškovė privalo atstatyti. Iš byloje pateikto sąskaitos išrašo nustatyta, kad ieškovė 7 633,92 Eur sumą sumokėjo 2016 m. birželio 2 d., t. y. laikantis nuomos sutarties 7.3 punkte nurodyto termino (raštas buvo išsiųstas elektroniniu paštu, todėl terminas skaičiuotinas nuo sekančios darbo dienos ir jis baigėsi atitinkamai 2016 m. birželio 3 d.). Nepaisant to, atsakovė 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. 31-02M/02-334 informavo ieškovę apie tai, kad vienašališkai nutraukia nuomos sutartį, nes ieškovė nepadengė susidariusios 7 633,92 Eur skolos per 10 darbo dienų terminą, skaičiuotiną nuo pranešimo nuomininkui pateikimo dienos. Šiame rašte atsakovė taip pat nurodė, kad trūkstama piniginio užstato rašto sudarymo dienai dalis yra 4 152,36 Eur. Iš byloje pateikto sąskaitos išrašo taip pat nustatyta, kad ieškovė 4 152,36 Eur sumą sumokėjo rašto gavimo dieną, t. y. 2016 m. birželio 6 d.

Nutarties 15 punkte aptartos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tai, kad ieškovei nustatytu terminu sumokėjus 7 633,92 Eur, atsakovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti nuomos sutartį 17.1 punkto pagrindu (kai nuomininkas ilgiau kaip 30 dienų vėluoja sumokėti nuomos mokestį arba bet kurias kitas pagal sutartį mokėtinas sumas su sąlyga, kad nuomotojas per minėtą terminą bent vieną kartą raštu informavo nuomininką apie vėluojamus vykdyti finansinius įsipareigojimus).

Tačiau nustačius, kad nuomininkė (ieškovė) nebuvo padengusi dalies išnaudoto užstato (4 152,36 Eur), spręstinas klausimas, ar atsakovė turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti nuomos sutartį, remdamasi 17.2 punkte nurodytu pagrindu (jei nuomininkas per nuomotojo nurodytą terminą neįvykdo esminių savo įsipareigojimų pagal sutartį (konkrečiai - nevykdo sutarties 7 straipsnyje numatytų įsipareigojimų – per 10 darbo dienų atstatyti užstato sumą). Bylos kontekste svarbu pažymėti tai, kad sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau įstatyme nustatyti sutarties nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Pažymėtina, kad žiūrint iš vienos pusės, sprendžiant dėl nuomos sutarties nutraukimo, taikytinos CK 6.497 straipsnio 3 dalies nuostatos (nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nuomotojo reikalavimu), numatančios, kad nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti terminuotą nuomos sutartį prieš terminą tik po to, kai jis nusiuntė nuomininkui rašytinį įspėjimą apie būtinumą įvykdyti prievolę ar pašalinti pažeidimus per protingą terminą, tačiau nuomininkas, gavęs tokį įspėjimą, per protingą terminą prievolės neįvykdė ar pažeidimų nepašalino. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmiausiai vertinant sutartį, joje taip pat numatyta, jog nuomotojas turi pareigą įspėti nuomininką apie susidariusį įsiskolinimą raštu, ir tai šalys numatė ir pačioje nuomos sutartyje (17.1, 17.2 p.). Nutarties 15 punkte išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė tik įspėdama ieškovę apie nuomos sutarties nutraukimą nurodė trūkstamą piniginio užstato dalį, todėl konstatuotina, kad ji nesilaikė nuomos sutarties nutraukimo tvarkos, nepaisė nuomininkės interesų, nesuteikė protingo termino prievolei įvykdyti. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė trūkstamą užstato dalį sumokėjo iškart gavusi informaciją apie mokėtiną sumą, t. y. rašto dėl nuomos sutarties nutraukimo gavimo dieną (2016 m. birželio 6 d.).

Nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tai, kad atsakovei nevykdant sutartyje ir įstatyme numatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (įspėti ieškovę apie susidariusį įsiskolinimą ir nustatyti terminą prievolei įvykdyti), atsakovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti nuomos sutartį ir 17.2 punkto pagrindu (kai nuomininkas per nuomotojo nurodytą terminą neįvykdo esminių savo įsipareigojimų pagal sutartį (šiuo atveju – ne vėliau kaip 10 darbo dienų nepapildo užstato iki jo pradinės sumos).

Apeliaciniame skunde keliamas ir CK 6.219 straipsnio taikymo klausimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms: pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti; antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus; ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis; ir penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Ginčo atveju nustatyta, kad CK 6.219 straipsnyje numatytu pagrindu sutartis nebuvo nutraukta, o šios bylos nagrinėjimo dalyką, kaip jau pasisakyta nutarties 11 punkte, apibrėžia ieškovės pateiktas reikalavimas - pripažinti neteisėtu atsakovės vienašalį nuomos sutarties nutraukimą atsakovės 2016 m. birželio 6 d. pranešime nurodytais pagrindais (sutarties 17.1 ir 17.2 p.). Atitinkamai atmestini ir kiti apeliantės argumentai, kuriais ji ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, jog nebuvo atsižvelgta į ieškovės darytų nuomos sutarties pažeidimų pobūdį ir pakartotinumą viso sutarties galiojimo laikotarpiu.

Dėl priešieškiniu keliamų reikalavimų ir jų pagrįstumo

Atsakovė AB „Baltic Shoping Centers“ byloje pateikė priešieškinį, kurio pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, atitinkamai netenkino nurodydamas, kad priešieškinio patenkinimui nėra įstatyminio pagrindo. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas tokio savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais, todėl teisėjų kolegija pasisako ir priešieškinio pagrįstumo klausimu.

Iš priešieškinio matyti, kad atsakovė reikalauja priteisti iš ieškovės: 1) 1 436,06 Eur nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 7 d.; 2) 2 069,41 Eur dvigubą mokestį už uždelsimą išsikraustyti pagal nuomos sutarties 18.4 p.; 3) 606,51 Eur už bendrų patalpų eksploataciją už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2016 m. liepos 15 d.; 4) 969,76 Eur už elektrą ir vandenį laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 15 d.; 5) 13 254,60 Eur baudą už nuomos sutarties nutraukimą dėl ieškovės kaltės pagal nuomos sutarties 17.3 punktą; 6) 7 000 Eur ieškovės iškraustymo ir patalpų sutvarkymo išlaidų pagal nuomos sutarties 18.3 punktą ir sąskaitą BSM 55641. Iš viso atsakovė reikalauja iš ieškovės 25 336,34 Eur, tačiau priešieškiniu reiškia reikalavimą dėl 3 947,45 Eur priteisimo bendrą sumą mažindama užstato, pateikto pagal nuomos sutartį, suma (12 028,56 Eur) ir nuo 2016 m. liepos 5 d. įvykdytų ieškovės mokėjimų apimtimi (7 795,75 Eur).

Pažymėtina, kad atsakovės priešieškiniu reiškiami reikalavimai, nurodyti nutarties 21 punkte Nr. 2); 5) ir 6) yra iš esmės susiję su nuomos sutarties nutraukimu ir nuomos objekto grąžinimu pagal sutartyje šalių aptartą nuomininko atsakomybę nevykdant sutartimi nustatytų nuomotojo pareigų dėl nuomininko kaltės. Ginčo atveju, tenkinus ieškinio reikalavimus ir pripažinus nuomos sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, nėra pagrindo spręsti apie nuomininko (apeliantės) atsakomybę nuomos sutarties 17.3, 18.3 ir 18. 4 punktuose numatytais pagrindais, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat pažymėtina, kad kiti priešieškiniu reiškiami reikalavimai (priteisti 1 436,06 Eur nuomos mokestį; 606,51 Eur už bendrų patalpų eksploataciją; 969,76 Eur už elektrą ir vandenį, iš viso 3 012,33 Eur) yra padengiami ieškovės liepos mėnesį atliktais mokėjimais (tai patvirtina sąskaitos išrašas), ką pripažįsta ir pati atsakovė priešieškinyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimų ir šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir pirmosios instancijos teismas iš dalies ir neteisingai taikė materialinės teisės normas bei netinkamai vertino nuomos sutarties sąlygas ir papildomus šalių susitarimus, tačiau šie pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą apeliaciniame skunde nurodomais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsiranda pagrindas ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą išreiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su skundu šias išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė, tokie įrodymai apeliacinės instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo taip pat nėra gauti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bylinėjimosi išlaidų klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.