Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskeinės, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. R. (S. U. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad yra verslininkas ir turi įmonę Lietuvoje. Pasilikti Europoje neplanuoja, nes kilmės šalyje lieka jo šeima ir 75 metų jo mama. Pagrindinis pareiškėjo turtas ir interesai yra Pakistane, todėl pagrindo riboti jo judėjimą nėra. Nurodo, kad pareigūnams buvo pateikęs visus reikalingus dokumentus bei davė žodinius paaiškinimus vizai gauti.

Konsulas, ketindamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei pareiškėjo ketinimu išvykti iš valstybių narių teritorijos, su pareiškėju atliko pokalbį, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjo anglų kalbos žinios labai prastos, sunkiai suprasdavo užduodamus klausimus. Pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimus, susijusius su planuojama įmonės veikla, konkrečiais veiklos planais, konkrečiais darbais. Taip pat negalėjo paaiškinti, kuo užsiima įmonė, kas leido daryti išvadą, kad pareiškėjas veiklos planų nebuvo aptaręs su įmonės savininkais Lietuvoje. Pasidomėjus nurodomais tarpininkais paaiškėjo, kad „tarpininkas“ reklamuojasi internete, jog gali užregistruoti įmonę pareiškėjų vardu su teisiškai privalomu kapitalu net to kapitalo neįnešus, kad įmonės gali būti registruojamos su tikslu gauti leidimus gyventi Lietuvoje ar nacionalinę vizą.

Nurodo, kad Specialus Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“ nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus, konsulinių funkcijų atlikimo sąlygas ir tvarką. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nagrinėja prašymus išduoti vizas ir priima sprendimus dėl jų. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Šengeno sienų kodeksas, Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“, Diplomatinės tarnybos įstatymas, Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.lV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (su pakeitimais) (toliau – ir Vizų aprašas) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių kaip jiems tinkamai parengti Prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio Prašymą išduoti jam vizą.

Konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą.

Pažymi, kad konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – dirbti įmonės vadovu ir vykdyti/vystyti verslą Lietuvoje, todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas darbu Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi, pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (darbo Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nėra patikima, vadinasi, jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2023 m. vasario 1 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla – sau dirbantis (19 punktas); 2) kelionės tikslas – verslas (21 punktas); 3) numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. balandžio 1 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2024 m. kovo 31 d. (30 punktas); 4) kviečianti įmonė – MB „Asian Quality“, Vilnius, (duomenys neskelbtini), kontaktiniu asmeniu įvardijo save (32 punktas); 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia pats pareiškėjas (33 punktas) (b. l. 33–37).

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2023 m. sausio 19 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti vizą pareiškėjui. Ambasada Sprendimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 19 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (b. l. 8–9).

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12)).

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas. Pagal Vizų aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos – dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ir atšaukimo.

Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (LVAT administracinė byla Nr. A-544-822/2015). Taigi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis). LVAT išaiškino, kad spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. konstatuoti arba paneigti, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėja susijusios turimos informacijos visumą (LVAT administracinė byla Nr. A-4805-756/2017).

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi verslą Lietuvoje; pasilikti Europos Sąjungoje neketino, nes turi šeimą kilmės valstybėje.

Iš skundžiamo sprendimo, matyti, kad pareiškėjui nacionalinę vizą atsisakyta išduoti, nustačius, kad: 1) jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Teismas pažymi, kad Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės. Be to, šiame Ambasados Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

LVAT yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis), tačiau šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis (žr., pvz., 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021).

Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime pateiktas aiškinimas. Šiuo sprendimu nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V‑636/V‑214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams (LVAT administracinė byla Nr. eI-5-662/2023).

Taigi, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi, ginčijamas Sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85−87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. U. R. (S. U. R.) skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2023 m. kovo 7 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Nr. 64.5.78-143 panaikinti.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai pareiškėjo S. U. R. (S. U. R.) 2023 m. vasario 1 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.