- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-30
- Bylos Nr.
- I-7018-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01319-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- R. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. (R. C.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. C. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namuose.
Pareiškėjas R. C. skunde nurodė, kad Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) buvo kalinamas perpildytuose nuteistųjų kambariuose. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti ir ilsėtis, todėl labai kentėjo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-14). Nurodė, kad 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, o nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, 5-ame būryje, 503 kambaryje ir 521 kambaryje.
Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus minimalus vienam asmeniui tenkantis pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpos plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Pareiškėjui, atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, nurodytu laikotarpiu, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 3,00 kv. m iki 4,14 kv. m. Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma pareiškėjui buvo neužtikrinta gana nežymiai, t.y. trūko tik 0,1 kv. m. Atsakovės atstovo nuomone, toks pažeidimas yra formalaus pobūdžio, todėl negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl trūkstamo ploto nesiskundė, galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų kaip pasireiškė ir kokia neturtinė žala buvo padaryta bei neindividualizavo neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kybartų PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Vertinant byloje nustatytus įrodymus, vadovaujamasi LVAT praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Nuteistiesiems, laikomiems laisvės atėmimo vietose, minimalaus gyvenamųjų patalpų plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮ VTT). PĮ VTT 11¹.1. punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 19 d. gyveno kambaryje Nr. 503, kurio plotas 16,56 kv. m., jame gyveno 4 asmenys, todėl pareiškėjui teko 4,14 kv. m. ploto. Nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas gyveno kambaryje Nr. 521, kurio plotas 36,00 kv. m., jame gyveno nuo 10 iki 12 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,00 kv. m iki 3,60 kv. m ploto. (b.l. 10,11).
Atsakovės atstovo į bylą pateikti duomenys (lentelė bei nuteistųjų gyvenusių tam tikrais laikotarpiais 521 kambaryje sąrašai), leidžia daryti išvada, kad PĮ VTT reglamentuotas reikalavimas dėl 3,1 kv. m ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas kambaryje Nr. 521 laikotarpiais nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2017m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d., nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 17 d., nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d., 2017 m. gruodžio 21 d., nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. sausio 18 d., nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 13 d. ir nuo 2018 m. vasario 22 iki 2018 m. vasario 28 d., kai šiame kambaryje gyveno 12 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3,00 kv. m ploto. Likusiu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto, kas atitinka PĮ VTT reikalavimus (b.l. 10, 11, 15-37). Teismas pažymi, kad pareiškėjui tekęs plotas nebuvo mažesnis, negu 3 kv. m, kas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką nelaikytina Konvencijos pažeidimu (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 82 paras neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).
Teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis.
Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Taigi, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir trukmę, t.y. tai, kad pažeidimas ne trunkamojo pobūdžio, minimali teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai (iki normos trūko tik 0,1 kv.m), nesant byloje įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kybartų PN administraciją (b. l. 39), ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, taip pat atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti skunde nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 250 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 straipsnio 1 dalis), o kita skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas,
nusprendžia:
pareiškėjo R. C. (R. C.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. C. (R. C.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.