Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ „Turto bankas“ ir atsakovės UAB „Apus turtas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Turto bankas ieškinį atsakovui UAB „Apus turtas“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovo VĮ Turto bankas ir atsakovės UAB „Apus turtas“ apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

19. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

20. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl profesionalaus turto vertintojo sutartinės civilinės atsakomybės. Ieškovas VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 17 200,00 EUR nuostolių atlyginimo. Nurodė, kad jog pagal 2017 m. liepos 28 d. šalių sudarytos pagrindinės nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų sutarties 14.4 bei 14.6 punktus, atsakovė įsipareigojo tinkamai atlikti turto vertinimą, t. y. nurodyti tikrąją tam tikru momentu buvusią turto vertę. Tačiau atsakovė netinkamai įvykdė ne tik sutarties, bet ir Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus dėl teisingo ir tinkamo objekto vertės nustatymo. Ginčo turtas aukcione buvo parduotas už 574 000 EUR sumą, nors tikroji turto rinkos vertė turėjo būti 591 200 EUR, todėl dėl netinkamai atsakovės atlikto turto vertinimo valstybė patyrė 17 200,00 EUR nuostolių. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 8600 EUR dydžio nuostolius. Ištyręs šioje civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra įrodytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos ir atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovo dėl netinkamo vertinimo patirtus nuostolius. Tačiau nagrinėjamu atveju pats ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir prisidėjo prie žalos atsiradimo, kadangi gavęs 2017-08-10 vertinimo ataskaitą Nr. 17/490 NT ir matydamas, kad yra akivaizdus skirtumas tarp joje nustatytos ir 2016 metais atliktos objekto vertės, jis jau tuomet turėjo pagrindą kreiptis į Tarnybą ir pasiaiškinti, kodėl yra toks kainų skirtumas bei prašyti patikrinti atsakovės parengtą ataskaitą, tačiau ieškovas to nepadarė ir nusprendė turtą pardavinėti aukcione už ataskaitoje Nr. 17/490 NT nurodytą rinkos vertę, tuo prisiimdamas galimų nuostolių atsiradimo riziką. Teismo nuomonė, šie ieškovo veiksmai nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine bei teisine logika, kad visiškai pateisintų jam tenkančią riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo, todėl teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisti atsakovę nuo ½ dalies ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, kas pinigine išraiška sudaro 8600 EUR. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės ir prašomą priteisti nuostolių sumą sumažino iki 8600 EUR, ieškovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Ieškovo (apelianto) teigimu, jokių veiksmų, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, jis neatliko. Ieškovas, pardavinėjantis daugybę valstybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų, neturi pareigos dėl kiekvienos atliktos turto vertinimo ataskaitos kreiptis į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos tarnybą dėl objektų vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytiems reikalavimams. Ieškovas nėra profesionalus turto vertintojas, todėl, siekdamas nustatyti teisingą parduodamo turto rinkos vertę, su atsakove, t. y. atestuotu savo srities profesionalu, ir buvo sudaryta Sutartis, kurios 14.4 bei 14.6 punktais atsakovė įsipareigojo paslaugas teikti tinkamai. Taigi atsakomybė už pradinės kainos teisingą nustatymą teko išimtinai atsakovei, o VĮ Turto bankas, gavęs 2017-08-10 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 17/490 NT ir joje nustatytą turto vertę - 574 000 EUR, neturėjo jokio pagrindo abejoti nustatyta turto verte, nes ši vertė buvo nustatyta profesionalaus turto vertintojo. Tuo tarpu atsakovė UAB „Apus turtas“ nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 8600 EUR nuostolių, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Atsakovės (apeliantės) teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės padarytų veiksmų neteisėtumo yra nepagrįstos, kadangi tam tikri galimi pradinės turto vertinimo ataskaitos trūkumai nevertintini esminiais, t. y. jie nenulėmė galutinio turto vertinimo rezultato. Tuo tarpu atsakovei turtinį kompleksą įvertinus pakartotinai bei vertinimo metu pasirinkus kitokius, tačiau kaip ir rengiant pradinę Ataskaitą Nr. 17/490 NT - galimus ir tinkamus lyginamuosius objektus, gautas 17 200,00 EUR dydžio skirtumas neturėtų būti suprantamas atsakovės padaryta vertinimo klaida. Be to, pradinė aukcione parduodamo daikto kaina yra viena galimų pardavėjo nustatytų aukciono sąlygų, tačiau ji nėra ir neprivalo būti lygi kainai, už kurią šis daiktas bus parduotas aukciono laimėtojui, todėl turtinis kompleksas, pasak atsakovės, viešame aukcione buvo parduotas už realią - rinkos sąlygomis nustatytą jo kainą (574 000,00 EUR) ir ieškovas jokių nuostolių nepatyrė. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės ir prašomą priteisti nuostolių sumą sumažino iki 8600 EUR, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal ieškovo ir atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

Dėl atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo

23. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju tarp šalių – ieškovo VĮ Turto bankas ir atsakovės UAB „Apus turtas“ – buvo sudaryta 2017-07-28 Pagrindinė nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų sutartis, kuria užsakovas (ieškovas) pavedė vykdytojai (atsakovei) LR teisės aktų nustatyta tvarka ir metodais nustatyti viešajame aukcione parduodamų, Sutarties 2 skyriuje nurodytų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę ir parengti turto vertinimo ataskaitas (Sutarties 1 punktas). Sutarties 14 punkte atsakovė UAB „Apus turtas“ įsipareigojo objekto vertinimo ataskaitą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, parengti per 20 kalendorinių dienų nuo Objekto pažiūros dienos (Sutarties 14.1 p.), savo rizika bei sąskaita kaip įmanoma rūpestingai bei efektyviai, įskaitant, bet neapsiribojant, teikti paslaugas pagal geriausius visuotinai pripažįstamus profesinius, techninius standartus ir praktiką, panaudodama visus reikiamus įgūdžius ir žinias (Sutarties 14.4. p.), tinkamai ir kokybiškai suteikti paslaugas numatytas sutartyje, jos prieduose ir galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose (Sutarties 14.6 p.), veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų užsakovo (ieškovo) interesus (Sutarties 14.8 p.). Kartu pažymėtina, kad atsakovo pareiga profesionaliai atlikti turto vertinimą, be kita ko yra nustatyta ir LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 15 str. 4 d.

25. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

26. Remiantis bylos duomenimis, bei pateiktais rašytiniais įrodymais, nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovė atlikdama nekilnojamojo turto vertinimą Nr. 17 / 490, pažeidė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba 2018-05-08 pateiktose išvadose nustatyta, kad 2017-09-10 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 171490 NT neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o būtent – neatitinka įstatymo 22 str. 4 d. 3 p. ir LR Finansų ministro įsakymu patvirtintos 2012-04-27 turto ir verslo vertinimo metodikos 35.2 ir 35.3 p. reikalavimų, kadangi ataskaitoje pateikta mažiau negu 3 vertinamą turtinį kompleksą sudarančių turtinių vienetų nuotraukos, neatitinka įstatymo 22 str. 4 d. 13 p. ir LR Finansų ministro įsakymu patvirtintos 2012-04-27 turto ir verslo vertinimo metodikos 58.2 p. reikalavimų, kadangi ataskaitoje nebuvo įvertinti visi skirtumai tarp vertinamo turto ir lyginamųjų objektų, neatitinka įstatymo 22 str. 4 d. 13 p. ir LR Finansų ministro įsakymu patvirtintos 2012-04-27 turto ir verslo vertinimo metodikos 62.4 p. reikalavimų, kadangi ataskaitoje taikytas nepagrįstas skirtumų įvertinimo būdas bei skaičiavimai, neatitinka įstatymo 22 str. 4 d. 13 p. ir LR Finansų ministro įsakymu patvirtintos 2012-04-27 turto ir verslo vertinimo metodikos 83.4 p. reikalavimų, kadangi ataskaitoje nepagrįstas taikytų pataisų būtinumas, bei neatitinka įstatymo 22 str. 4 d. 13 p. ir LR Finansų ministro įsakymu patvirtintos 2012-04-27 turto ir verslo vertinimo metodikos 83.5 p. reikalavimų, kadangi ataskaitoje nurodytos ne visos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Turto ir verslo vertinimo metodika (toliau – Metodika), patvirtinta Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159, nustato turto arba verslo vertinimo ataskaitų tikslinimo atvejus, t. y. vertinimo ataskaita turi būti tikslinama, jeigu vertinimo ataskaitoje yra klaidų ir netikslumų ir tai pastebi pats vertintojas, vertinimo užsakovas arba vertinamo turto savininkas, arba vertinimo ataskaitoje klaidų ir netikslumų nustato Tarnyba ir duoda nurodymą tikslinti vertinimo ataskaitą (50 punktas). Minėtos Metodikos 51 punkte taip pat įtvirtinta, kad klaida ar netikslumu nėra laikoma vertinimo ataskaitos neatitiktis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Metodikos reikalavimas. Remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, Tarnybai nustačius, kad vertinimo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų, tokia vertinimo ataskaita nėra laikoma teisinga. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, paminėtų teisės aktų pažeidimas iš atsakovės pusės yra neteisėtas veiksmas, už kurį atsakovei gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. atsakovės veiksmai, pasireiškiantys imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, laikytini neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė 2017-07-28 Nekilnojamojo turto vertinimo paslaugų sutartis įvykdė netinkamai.

28. Pažymėtina, kad CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, ar sudaryti jiems konkrečią sutartį, ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos ar jų turinys nustatomi imperatyviomis įstatymo normomis arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o CK 6.200 str. 1 d. reikalauja sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str.). Be to, sutarties pažeidimas gali pasireikšti ne tik konkrečiai įtvirtintos sutarties sąlygos pažeidimu. Jis gali pasireikšti: 1) imperatyviųjų teisės normų pažeidimu; 2) dispozityviųjų teisės normų, nustatančių atskirų sutarčių rūšių šalių teises ir pareigas, pažeidimu; 3) sutarčių vykdymo principų pažeidimu; 4) numanomų sutarties sąlygų pažeidimu.

29. Atsakovė teigia, kad Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos išvadoje nurodyti pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio trūkumai, kurie negalėjo sąlygoti nuostolių atsiradimo. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai, kadangi ataskaitoje nurodyti pažeidimai (išvados 2, 3, 4 ir 5 punktai, e. b. l. 328, t. 1) negali būti vertintini kaip mažareikšmiai, o priešingai, traktuotini esminiais ir pažeidžiančiais imperatyvias įstatymo nuostatas. Juolab, kaip jau buvo minėta, remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, Tarnybai nustačius, kad vertinimo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų, tokia vertinimo ataskaita nėra laikoma teisinga. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, neteisėtus veiksmus pripažino ir pati atsakovė, gavusi ieškovo reikalavimą ištaisyti tarnybos 2018-05-08 patikrinimo išvadoje Nr. GT3-49 nurodytus trūkumus ir pateikusi pataisytą vertinimo ataskaitą, kurioje objekto vertė buvo didesnė 17 200,00 EUR suma.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovei neteisingai nustačius objekto vertę pirminėje vertinimo ataskaitoje, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė veikė kaip verslininkas, turto vertinimo srities profesionalas ir byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad turto vertės netinkamą nustatymą lėmė nenugalima jėga, akivaizdu, jog atsakovė netinkamai įvykdė tiek tarp šalių sudarytos 2017-07-28 Pagrindinės nekilnojamojo turto vertinimo sutarties (14.4; 14.4; 14.6; 14.8 punktai), tiek LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus dėl teisingo ir tinkamo komplekso vertės nustatymo, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliantės teiginiai dėl atsakovės veiksmų teisėtumo yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti šioje dalyje teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir priteistinų nuostolių sumažinimo

34. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė UAB „Apus turtas“ pagal 2016-06-02 su ieškovu VĮ „Turto bankas“ sudarytą vertinimo paslaugų sutartį Turtinį kompleksą vertino ir 2016 metais. Šių nekilnojamųjų daiktų vertė 2016-07-21 dienai buvo nustatyta 1 063 000,00 EUR. VĮ „Turto bankas“, remdamasis šia atsakovės parengtoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta Turtinio komplekso rinkos verte bei organizuodamas jo pardavimo aukcioną, 2016-11-14 bendrą pradinę Turtinio komplekso pardavimo kainą nurodė 1 063 000,00 EUR. Tačiau neužsiregistravus nė vienam dalyviui, aukcionas neįvyko. Po neįvykusio aukciono VĮ „Turto bankas“ organizavo dar tris minėto turto pardavimo aukcionus (t. y. 2017-01-23, 2017-04-10 ir 2017-06-19), kiekvieną kartą po neįvykusio turto pardavimo aukciono mažindamas pradinę Turtinio komplekso pardavimo kainą. Pažymėtina, jog paskutiniame iš šių keturių aukcione šis turtas buvo siūlomas pirkti už pradinę 900 000,00 EUR kainą (t. y. už 163 000,00 EUR mažesnę sumą, nei buvo nustatyta jo rinkos vertė atlikus šio turto vertinimą 2016-07-21), tačiau ir šis aukcionas neįvyko. Neįvykus aukščiau minėtiems Turtinio komplekso pardavimo aukcionams, ieškovas inicijavo pakartotinę šių nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės nustatymo procedūrą. Turto vertinimo paslaugų viešųjų pirkimų būdu parinkta ieškovė UAB „Apus turtas“ 2017-08-10 iš naujo atliko Turtinio komplekso vertinimą, parengė pradinę Ataskaitą Nr.17/490 NT, kurioje minėtų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė buvo nustatyta 574 000,00 EUR, t. y. 489 000,00 EUR dydžio suma mažesnė, nei atsakovė UAB „Apus turtas“ jį buvo įvertinusi prieš metus, t. y. 2016-07-21. Taigi kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, gavęs 2017-08-10 vertinimo ataskaitą Nr. 17/490 NT ir matydamas, kad yra akivaizdus skirtumas tarp joje nustatytos ir 2016 metais atliktos objekto vertės, ieškovas jau tuomet turėjo pagrindą kreiptis į Tarnybą ir pasiaiškinti, kodėl yra toks kainų skirtumas bei prašyti patikrinti atsakovės parengtą ataskaitą, tačiau ieškovas to nepadarė ir nusprendė turtą pardavinėti aukcione už ataskaitoje Nr. 17/490 NT nurodytą rinkos vertę, tuo prisiimdamas galimų nuostolių atsiradimo riziką.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste apelianto teiginiai apie tai, jog ieškovas į minėtą priežiūros instituciją kreipėsi tik tuomet, kai viešoje erdvėje (spaudoje) pasirodė komentarai, jog Turtinis kompleksas buvo parduotas pernelyg pigiai, papildomai tik įrodo, jog VĮ „Turto bankas“ šiame susiklosčiusiame teisiniame santykyje nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas, bei valdingus įgalinimus šioje srityje turintis asmuo.

37. Ieškovo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, jog remiantis LR Vyriausybės 2014-10-28 d. nutarimu Nr.1178 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašo 19 punktu, imperatyvus reikalavimas, prieš parduodant valstybės turtą viešo aukcionu būdu, kreiptis į Tarnybą dėl objekto vertinimo ataskaitos atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytiems reikalavimams yra tuomet, kai nekilnojamojo turto pardavimo kaina viršija 3 milijonus EUR. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju turto pardavimo kaina buvo mažesnė nei 3 milijonai EUR, todėl jis, gavęs nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, neprivalėjo kreiptis į Tarnybą.

38. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nėra jokio pagrindo sutikti ir su šiais apelianto argumentais, kadangi, minėta teisės norma iš tiesų įpareigoja ieškovą visais atvejais, kai viešame jo organizuojamame aukcione yra planuojama parduoti trijų milijonų vertės nekilnojamąjį turtą, gauti priežiūros institucijos išvadą dėl turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos teisingumo, tačiau ši ar kitos ieškovo veikloje parduodant jo patikėjimo teise valdomą turto nuostatos nedraudžia tokio pobūdžio išvados į priežiūros instituciją kreiptis ir kitais atvejais, kai ieškovui kyla ar turi kilti pagrįstų įtarimų dėl turto vertintojo nustatytos turto rinkos vertės.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, bei ieškovo elgesys aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių kontekste sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog ieškovas (valstybės įmonė), turintis didžiausią įmanomą patirtį valstybės turto pardavimo aukciono būdu sferoje, turintis kvalifikuotų teisininkų komandą, turėjo galimybę įvertinti visas būsimas rizikas dėl objekto pardavimo už naujai nustatytą (ženkliai mažesnę, nei buvo nustatyta ankstesniais vertinimais) rinkos vertę ir suvokti galimų nuostolių atsiradimo dėl turto pardavimo už nurodytą kainą, galimybę. Suvokdamas šią riziką, ieškovas priėmė sprendimą skelbti aukcioną su pradine objekto pardavimo kaina 574000 EUR ir tik po kurio laiko susirūpino susidariusia padėtimi ir kreipėsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie LR Finansų ministerijos su prašymu patikrinti atsakovės parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. 17/490NT. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovo veiksmai nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine bei teisine logika, kad visiškai pateisintų jam tenkančią riziką dėl galimų nuostolių atsiradimo, kas sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisti atsakovę nuo ½ dalies ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, priteisiant ieškovei iš atsakovės 18 600 EUR nuostolių. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

41. Teisėjų kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė savo skunduose iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apeliantų nurodomos aplinkybės dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantai, skunduose nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

Dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, kurias apmokėjo trečiasis asmuo

44. Kaip matyti iš apeliantės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, patenkinęs ieškovo ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tokią procentinę priteistinų bylinėjimosi išlaidų išraišką, t. y. ieškovės ieškinys dėl 17 200,00 EUR nuostolių priteisimo patenkintas 50 procentais, priteisiant 8 600 EUR nuostolių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistini 50 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovo – 50 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai mokėjimo, bei į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį (t. y. ieškovo ieškinys patenkintas 50 proc.), priteisė tik iš atsakovės valstybės naudai 193,50 EUR bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė atsakovė, pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį iš dalies, nepagrįstai neišsprendė atsakovės UAB „Apus turtas“ šioje civilinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias apmokėjo trečiasis asmuo Draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujama filialo Lietuvoje, klausimą.

45. Iš byloje esančio atsakovės prašymo priteisti 1080 EUR išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 540 EUR išlaidų už pasirengimą bylos nagrinėjimui, bei atstovavimą teismo posėdžiuose matyti, kad šias išlaidas patyrė ne atsakovė, o trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, filialas Lietuvoje, kuris 2018-10-23 ir 2018-10-25 SEB banko mokėjimo nurodymais apmokėjo 2018-08-06 sąskaitą už teisines paslaugas IP Nr. 1126-18 (t. y. 1080 EUR už atsiliepimo į ieškinį parengimą) ir 2018-10-23 sąskaitą už teisines paslaugas IP Nr. 1145-18 (t. y. 540 EUR už pasirengimą bylos nagrinėjimui, bei atstovavimą teismo posėdžiuose).

46. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

47. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už atsiliepimą į ieškinį nustatytas 2,5 koeficientas (Rekomendacijų 8.2 p.), o už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą nustatytas 0,1 koeficientas (Rekomendacijų 8.19 p.) nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

48. Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2018 pirmąjį ketvirtį (atsiliepimas į ieškinį parengtas 2018 m. trečiąjį ketvirtį) sudarė 895,2 EUR, 2018 m. antrąjį ketvirtį (pasiruošimas bylos nagrinėjimui ir dalyvavimas teismo posėdžiuose vyko 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį) sudarė 926,70 EUR. Taigi galima priteisti maksimali suma už trečiajam asmeniui už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (t. y. už atsiliepimo į ieškinį skundą parengimą) sudaro 2238 EUR (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) 895,20 EUR (2018 m. I ketvirtis) × 2,5 koef.), o už atstovavimą viename parengiamajame ir viename teismo posėdyje, kurių trukmė – 1 valanda (0,23 min. + 1 val.) - 92,67 EUR (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) 926,70 EUR (2018 m. II ketvirtis) × 0,1 koef. x 1 val.).

49. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad trečiojo asmens išlaidos advokato teisinei pagalbai (t. y. už pasirengimą bylos nagrinėjimui, bei atstovavimą teismo posėdžiuose) pirmosios instancijos teisme apmokėti gerokai viršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijų 8.19 punkte nustatytus maksimalius dydžius, todėl įvertinęs bylos apimtį bei sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, bei atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo tinkamai nustatytą ieškovo ieškinio atmetimo procentinę išraišką (t. y. 50 proc.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia priteisti trečiajam asmeniui iš ieškovo 586,33 EUR ((1080 EUR (už atsiliepimo į ieškinį parengimą + 92,67 EUR (už pasirengimą bylos nagrinėjimui, bei atstovavimą teismo posėdžiuose ) * 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą iš dalies tenkinti ieškovo ieškinį dėl nuostolių priteisimo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu, pakeičiant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant trečiajam asmeniui iš ieškovės 586,33 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. Netenkinus ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų, šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neskirstomos ir šalys paliekamos kiekviena prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

52. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti trečiajam asmeniui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje iš ieškovo VĮ Turto bankas 586,33 EUR (penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir 33 ct ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Kitą sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.