Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritoriniam skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-6), patikslintu skundu (b. l. 50-51), prašydamas:

panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Klaipėdos teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimą;įpareigoti atsakovą vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę, t. y. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41(5) straipsnį;įpareigoti atsakovą atlikti inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5) straipsnyje (darbo laiko apskaitos, t. y. darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pažeidimas), kai Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas G. K. po pareiškėjo budėjimo 2013 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, neužtikrino, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų pažymėtas faktiškai dirbtas laikas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. sprendimu atsakovas atsisakė nagrinėti jo pateiktą skundą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui pagal ATPK 41(5) straipsnį dėl darbuotojų darbo laiko nežymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad VDI nenagrinėja statutinių valstybės tarnautojų skundų, kadangi su jais nėra sudaromos darbo sutartys.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsniu, numatančiu, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Tvirtino, kad VDI Klaipėdos teritorinis skyrius nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vykdyti jam įstatymais priskirtas funkcijas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 15 punktu tirti pareiškimus bei skundus savo kompetencijos klausimais.

Nurodė, jog pagal ATPK 15 straipsnį statutiniai valstybės tarnautojai administracinėn atsakomybėn traukiami bendrais pagrindais, todėl atsakovas privalėjo ištirti, ar Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas nepažeidė ATPK 41(5) straipsnio. VDI yra vienintelė institucija, turinti teisę taikyti atsakomybę pagal nurodytą ATPK straipsnį, be to, pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį teisės aktų pažeidimų prevencija ir kontrolė atliekama visose įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio. Manė, kad atsakovas bando suformuoti statutinių pareigūnų nebaudžiamumo praktiką. Be to, nurodė, jog ginčijamas administracinis aktas pažeidė pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32-33) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, jog vykdydama savo funkcijas VDI vadovaujasi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. A1-595 (toliau – ir Nuostatai), bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-32 (toliau – ir Reglamentas), kurie nustato VDI kompetencijos ribas.

Pabrėžė, jog darbo santykių pagrindas – dviejų šalių susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų, t. y. raštiškos darbo sutarties sudarymas, tačiau priimant asmenį į valstybės tarnybą su juo darbo sutartis nėra sudaroma. Valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas, o statutinių valstybės tarnautojų statusą, tame tarpe ir pareiškėjo, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas).

VDI kontroliuoja darbo santykius reglamentuojančių įstatymų vykdymą, todėl galėtų atlikti patikrinimą dėl darbo teisės aktų laikymosi bei taikyti administracinę atsakomybę vidaus tarnybos įstaigos vadovui tik tokiu atveju, jei ATPK numatytas pažeidimas kiltų iš darbo santykių, t. y. jei nukentėjusioji šalis būtų darbuotojas. Kadangi statutiniai valstybės tarnautojai neįgauna darbuotojų statuso ir su jais darbo santykiai nepradedami, todėl atsakovui nėra suteikta teisė atlikti patikrinimą ir taikyti administracinę atsakomybę.

Manė, kad ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir įstaigos, kurioje jis dirba, yra administracinis, todėl turėtų būti sprendžiamas administraciniame teisme.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 59-62) pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius, 2013 m. spalio 21 d. su skundu kreipėsi į VDI Klaipėdos teritorinį skyrių, nurodydamas, jog 2013 m. liepos mėnesio Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nėra duomenų apie 2013 m. liepos 22 d. nuo 16.30 val. iki 18.00 val. pareiškėjo dirbtą viršvalandinį darbą ir prašydamas iškelti Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 41(5) straipsnį. Ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, o VDI neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės tarnybos teisinius santykius.

Teismas rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu, 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir nurodė, kad įvardintas teisinis reguliavimas įpareigoja VDI inspektorius, nustačius darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, nustatyta tvarka surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. VDI teisė nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas įtvirtinta ir ATPK 233 straipsnyje, numatančiame, kad VDI inter alia nagrinėja šio kodekso 41(5) straipsnio 1 dalyje numatytų administracinio teisės pažeidimų bylas. ATPK 41(5) straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už darbuotojų darbo laiko nežymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose, darbo laiką (įskaitant viršvalandinius darbus, darbą nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų) įrašymą į žiniaraštį. Minėto straipsnio turinys leido daryti išvadą, kad atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai neįrašomi arba įrašomi klaidingi duomenys apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose darbo laiką.

Nurodė, jog ginčo nekyla dėl to, kad tiek pareiškėjas – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius, tiek už žiniaraščio pildymą atsakingas asmuo G. K. – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas – yra statutiniai valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nėra sudaromos. Atitinkamai, teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. spalio 21 d. skundą, kadangi atsakomybė pagal ATPK 41(5) straipsnį statutiniam valstybės tarnautojui – G. K. – nenumatyta.

Nurodė, jog teismas gali įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlikti tik tuos veiksmus, kurie priskirti jos kompetencijai. Konstatavus, kad VDI Klaipėdos teritorinis skyrius nekompetentingas skirti administracinę nuobaudą statutiniam valstybės tarnautojui G. K. už ATPK 41(5) straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus atmestini.

Pabrėžė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 28–30 straipsniuose ir Vidaus tarnybos statuto 25–27 straipsniuose išsamiai reglamentuota valstybės tarnautojų tarnybinė atsakomybė už pareigūno pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą, todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, jog VDI Klaipėdos teritorinis skyrius formuoja statutinių pareigūnų nebaudžiamumo praktiką.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir jo netenkino.

III.

Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 64-66) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei pratęsti medžiagos nagrinėjimo senaties terminą visam teisminio nagrinėjimo laikotarpiui.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad priimtas teismo sprendimas suteikia teisę valstybinių institucijų aukštas pareigas einantiems pareigūnams būti išskirtine Lietuvos piliečių kategorija, kuriai netaikomas ATPK. Pažymi, jog priimtas teismo sprendimas yra be motyvų. Be to, priimdamas sprendimą teismas pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.).

Pabrėžia, kad VDI tyčia klaidinančiai nurodė Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 4 dalį, kurioje kalbama apie statuto taikymą darbuotojams, o ne pareigūnams. Pareigūnams taikoma Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis, kurioje parašyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, t. y. vienas iš kitų teisės aktų gali būti ir yra DK. Remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir nurodo, jog šiame įstatyme yra aiškiai įvardinti valstybės tarnautojo darbo santykiai ir kad jiems gali būti taikomos DK nuostatos.

Pabrėžia, kad pagal Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko G. K. 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-138 (toliau – ir Taisyklės), 4 punktą dirbančiųjų Klaipėdos apskrities PGV statusą, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuoja bei jų teises ir pareigas nustato Konstitucija, Valstybės tarnybos įstatymas, Vidaus tarnybos statutas, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymas (toliau – ir Priešgaisrinės saugos įstatymas), DK, vidaus reikalų ministro įsakymai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymai ir kiti teisės aktai bei pareigūnų pareigybių aprašymai. Remdamasis tuo, pareiškėjas teigia, kad VDI privalėjo vykdyti jai įstatymais priskirtas funkcijas, t. y. vadovautis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punktu.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo jo nurodyto fakto apie tai, jog pagal teisės teoriją siaurai suprantami teisiniai darbo santykiai atsiranda arba iš dvišalio teisinio akto – darbo sutarties, arba iš juridinės sudėties, o suprantant plačiai, darbo teisiniai santykiai yra visi darbo teisės reguliuojami santykiai. Be to, nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų objektyvių aplinkybių apie tai, kad pati VDI teigia, jog dirbančiųjų valstybės tarnautojų darbo santykiai pagal savo esmę atitinka darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo santykius, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-356 ,,Dėl informacijos apie darbuotojų saugos būklę darbo vietų atitiktį darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams teikimo Valstybinei darbo inspekcijai“ 3 punkto.

Nurodo, jog teismas bando suformuoti išskirtinę statutinių pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščių netikrinimo praktiką.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, bylą nagrinėjo formaliai, nenagrinėjo byloje esančių faktų, nevertino prieštaringų įstatymų traktavimų pareiškėjo naudai. Teismas, suteikdamas teisę VDI nevykdyti inspektavimą Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dėl šiurkštaus materialinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK, pateisina Konstitucijos pažeidimą, taip pat suteikia teisę nemokėti už dirbtus viršvalandžius. Be to, valstybinės institucijos pažeidė ir pareiškėjo turtines teises, nes jam buvo nesumokėti pinigai už viršvalandžius.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71-73) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Remiasi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu ir nurodo, kad darbo santykių pagrindas – dviejų šalių susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų, t. y. raštiškos darbo sutarties sudarymas (DK 95 str.). Priimant asmenį į valstybės tarnybą su juo darbo sutartis nėra sudaroma. Atsižvelgiant į tai, tarp valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos, kurioje jis dirba, nesusidaro DK apibrėžti darbo santykiai, į valstybės tarnybą priimtas asmuo įgauna valstybės tarnautojo (ne darbuotojo) statusą. Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Statutiniai valstybės tarnautojai – viena iš valstybės tarnautojų kategorijų (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 d.).

Statutinių valstybės tarnautojų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Vidaus tarnybos statuto 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra vidaus reikalų įstaiga. Atsižvelgiant į tai, pareigūnai, atliekantys valstybės tarnybą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente, laikytini statutiniais valstybės tarnautojais.

VDI kontroliuoja darbo santykius reglamentuojančių įstatymų vykdymą, todėl VDI galėtų atlikti patikrinimą dėl darbo teisės aktų laikymosi bei taikyti administracinę atsakomybę vidaus tarnybos įstaigos vadovui (darbdaviui) tik tokiu atveju, jei ATPK numatytas pažeidimas kiltų iš darbo santykių, t. y. jei nukentėjusioji šalis būtų darbuotojas. Statutiniai valstybės tarnautojai neįgauna darbuotojų statuso ir su jais darbo santykiai nepradedami, todėl šioje situacijoje VDI nėra suteikta teisė atlikti patikrinimą ir taikyti administracinę atsakomybę. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 4 dalis.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai motyvavo, nurodydamas, kad ATPK 233 straipsnyje įtvirtinta VDI teisė nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas įgyvendinama nagrinėjant ATPK 41(5) straipsnio 1 dalyje numatytas administracinių teisės pažeidimų bylas, kurio dispozicija nurodo, kad sankcija taikoma, už darbuotojų darbo laiko nežymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose darbo laiką įrašymas. VDI nuomone, administracinio poveikio priemones – nuobaudas – įtvirtinančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai.

Paaiškina, jog pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas įpareigoti atsakovą vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę, t. y. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K. pagal ATPK 41(5) straipsnio 1 dalį, negalėtų būti tenkinamas ir tuo aspektu, kad VDI pareiškėjo 2013 m. spalio 21 d. skundo iš esmės netyrė. Nustačius, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, patikrinimas nutrauktas. Tuo tarpu teismas įpareigodamas iškelti administracinės teisės pažeidimo bylą konstatuotų, kad pažeidimas yra padarytas, t. y. įrodytas, kas nebuvo šios bylos svarstymo dalykas. Pripažindamas pareiškėjo prašymą teismas taip pat pažeistų VDI inspektorių diskrecijos teisę vertinti padarytą pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (3)1D-14995, kuriuo atsakovas atsisakė atlikti tyrimą pagal pareiškėjo A. P. pateiktą skundą ir taikyti administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41⁵ straipsnį, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, o jis neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės tarnybos teisinius santykius, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę bei atlikti inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5) straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktus skundo reikalavimus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus bei pažeidė pareiškėjo teisę į nešališką, teisingą teismą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka ir dėl šių aspektų pasisako atskirai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju tarp proceso šalių ginčo nekyla dėl to, kad tiek pareiškėjas – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius, tiek už žiniaraščio pildymą atsakingas asmuo G. K. – Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas, yra statutiniai valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nėra sudaromos (Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 d.). Iš skundžiamo atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus sprendimo ir pareiškėjo skundo turinio matyti, kad administracinėje byloje proceso šalys iš esmės nesutaria dėl atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pateikto skundo tyrimą, t. y. ar atsakovas pagrįstai nurodė, kad jis neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės tarnybos teisinių santykių ir taikyti atitinkamas poveikio priemones. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju spręstinas klausimas dėl tokio atsakovo atsisakymo pagrįstumo ir ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo pateikto skundo reikalavimų.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Valstybinės darbo inspekcijos uždavinius, funkcijas, struktūrą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių teises, pareigas, atsakomybę, inspektavimų tvarką numato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) ir jį detalizuojantys Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. A1-316 (2013 m. sausio 31 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-32 (2013 m. sausio 27 d. redakcija) (toliau – ir Reglamentas).

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnis apibrėžia Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją ir numato, kad jai yra priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo. Šią kompetenciją iš dalies detalizuoja ir Nuostatų bei Reglamento normos. Nuostatų 7 punktas nurodytą reguliavimą iš esmės papildo, įvardindamas, kad pagrindiniai Valstybinės darbo inspekcijos veiklos tikslai yra: vykdyti DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatų laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją; vykdyti nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevenciją.

Vykdydama nurodytus veiklos tikslus, kompetenciją Valstybinė darbo inspekcija, be kita ko, tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus, tiria pareiškimus bei skundus Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos klausimais (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 str. 1, 15 p., Nuostatų 8.3.1 p.).

Ši nuostata iš dalies sietina ir su Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai privalo nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, nustatyta tvarka surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Valstybinės darbo inspekcijos teisė nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas taip pat yra įtvirtinta ir ATPK 233 straipsnio 1 dalyje, numatant, kad Valstybinė darbo inspekcija nagrinėja šio kodekso 41, 41¹ straipsniuose, 41⁴ straipsnio pirmojoje dalyje, 41⁵ straipsnio pirmojoje dalyje, 41⁷, 41⁸, 41⁹, 41¹⁰, 41¹¹, 41¹², 41¹³ straipsniuose, 84¹ straipsnio pirmojoje dalyje, šeštojoje dalyje (išskyrus tolesnio naudotojo pareigų pateikti informaciją Europos cheminių medžiagų agentūrai nevykdymą) ir dvyliktojoje dalyje, 142⁸ straipsnio ketvirtojoje dalyje, 142⁹ straipsnyje, 167³ straipsnio pirmojoje dalyje, 172 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, jog, sistemiškai aiškinant Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 15 punktą, 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, darytina išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos teisė tirti asmenų pareiškimus bei skundus yra ribojama, numatant, kad jie gali būti tiriami tik tais klausimais, kurie priklauso Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai. Tuo atveju, jeigu atitinkamos skunde, pareiškime nurodytos aplinkybės, skundų, pareiškimų tyrimas nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, ji negali iš esmės tirti ir nagrinėti pateikiamų klausimų ir atitinkamai vykdyti jai teisės aktuose numatytas pareigas, naudotis suteikiamais įgaliojimais. Taigi iš esmės tiriant skundus pirmiausiai turi būti įvertinama, ar atitinkamas klausimų sprendimas yra susijęs su Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 str.).

Pastebėtina, jog priešingas veikimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės principu, kadangi valstybės institucijos turi veikti laikydamosios teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir savo kompetencijos ribų ir plečiamasis nurodytos kompetencijos aiškinimas šiuo atveju nėra galimas. Reglamento 3 punktas taip pat numato, kad Valstybinės darbo inspekcijos veikla grindžiama teisėtumo, teisingumo, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo ir kitais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytais principais. Būtent įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principai ir įpareigoja laikytis įtvirtinto teisinio reguliavimo, atitinkamos kompetencijos ribų (VAĮ 3 str. 1, 4 p.).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas siekė, kad atsakovas atliktų jo pateikto skundo tyrimą ir atliktų inspektavimą, siekdamas nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5) straipsnyje, numatančiame, kad darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose, darbo laiką (įskaitant viršvalandinius darbus, darbą nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų) įrašymas į šį žiniaraštį – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Atitinkamai, atsižvelgus į pareiškėjo teisinį statusą (t. y. kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas), jo skunde, pateiktame atsakovui, nurodytas aplinkybes dėl viršvalandinių darbų neapmokėjimo jam kaip statutiniam valstybės tarnautojui, tai, kad turėjo būti atliekamas tyrimas dėl Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko G. K. galimai padarytų pažeidimų, sistemiškai aiškinant Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 15 punktą, 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į ATPK 233 straipsnio 1 dalį, 41(5) straipsnio 1 dalį, darytina išvada, jog Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo nuostatos ir kiti nurodyti aktai nesuteikia teisės Valstybinei darbo inspekcijai kontroliuoti valstybės tarnybos santykius ir pareiškėjo įvardintoje situacijoje atlikti tyrimą ir taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 41⁵ straipsnį. Be to, pastebėtina, jog ATPK 41(5) straipsnis įtvirtina administracinę atsakomybę ir ją numatančios nuostatos negali būti neaiškinamos ir taikomos plečiamai (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-95/2013, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-90/2013, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N146-1157/2012). Atitinkamai, šioje situacijoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo pateiktą skundą ir taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 41⁵ straipsnį pareiškėjo įvardintam subjektui – kitam valstybės tarnautojui Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K..

Dėl šių priežasčių nesant pagrindo naikinti atsakovo skundžiamą sprendimą ir konstatavus, kad pagrįstai jis atsisakė atlikti veiksmus, kurie nėra priskirti jo kompetencijai, vien šiuo aspektu nėra pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo skundo reikalavimų – įpareigoti atsakovą vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę bei atlikti inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5) straipsnyje (darbo laiko apskaitos, t. y. darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pažeidimas), kai Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas G. K. po pareiškėjo budėjimo 2013 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, neužtikrino, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų pažymėtas faktiškai dirbtas laikas.

Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu atitinkamai subjektų kategorijai yra suteikiamas imunitetas ir jie gali būti nebaudžiami už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, laiko nepagrįstais (b. l. 64-66). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad institucinė valstybės institucijų sistema yra sukurta taip, jog kiekviena institucija turi jai priskirtą kompetenciją, uždavinius, kurių privalo laikytis. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo įvardintų veiksmų atlikimas nėra priskirtinas atsakovo kompetencijai, todėl negalima teigti, kad tokiu būdu yra savaime pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir (ar) interesai.

Kita vertus, sutiktina su tuo, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei; kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų; valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn ar konstatuojami jų padaryti pažeidimai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą). Be to, tokiu būdu yra užtikrinamos ir šioje sistemoje dirbančių asmenų teisės ir teisėti interesai. Pažymėtina, jog šiuo atveju atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, ir įstaigos, kurioje jis dirba, ginčas dėl viršvalandinių darbų apmokėjimo yra vertinamas kaip administracinis ginčas, nagrinėtinas administraciniame teisme (b. l. 7). Taigi šiuo būdu pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti jo galimai pažeistas teises. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 28–30 straipsniuose ir Vidaus tarnybos statuto 25–27 straipsniuose išsamiai reglamentuota valstybės tarnautojų tarnybinė atsakomybė už pareigūno pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra apribojamos ar paneigiamos pareiškėjo teisės ginti savo galimai pažeistus interesus ar valstybinei įstaigai, kurioje jis dirbo, yra suteikiamas imunitetas, atsisakant tirti, nagrinėti galimai jos tarnautojų įvykdytus teisės aktų pažeidimus.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, priimdamas teismo sprendimą be motyvų (b. l. 64-66).

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalį administracinių teismų priimamiems sprendimams keliami sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai Atitinkamai, tai lemia, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo turinį, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiamas teismo sprendimo nemotyvuotumas, nurodo, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryto procesinių teisės normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktus reikalavimus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjo nuomone, atitinkamas jo argumentas nebuvo įvertintas, savaime nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu. Be to, juos pakartotinai įvertino ir apeliacinės instancijos teismas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą, nešališką teismą, administracinę bylą nagrinėjo formaliai, nenagrinėjo byloje esančių faktų, nevertino prieštaringų įstatymų traktavimų pareiškėjo naudai (b. l. 64-66).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 200 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzerland, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–47¹ straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 47 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiam teismui (b. l. 4-6, 50-51, 56-57), be to, apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl teismo nešališkumo iš esmės nedetalizavo, jų plačiau nepaaiškino (b. l. 64-66). Priešingai, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su priimtu teismo sprendimu, atliktu įrodymu vertinimu, pateiktu teisės aiškinimu, nepakankamu įrodymu ištyrimu (b. l. 64-66). Tačiau pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, netinkamai aiškino teisinį reguliavimą ir šiuo aspektu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Papildomai pastebėtina, jog atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus taip pat nėra teigti, kad įvardintas teisinis reguliavimas turėtų būti aiškintinas būtent pareiškėjo siūlomu būdu ir nesutinkant su pareiškėjo siūloma teisinio reguliavimo interpretacija yra pažeidžiama jo teisė į teisingą teismą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ir pareiškėjo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.