Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-04-13 · Civilinė byla Nr. 2A-242-544/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-13
Bylos Nr.
2A-242-544/2016
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-00060-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė (pran.), Margarita Dzelzienė
Atsakovas
G. Š., V. G. Š., B. Š., I. Š., D. Š., S. Š., N. Š., K. Š.
Ieškovas
UAB „(duomenys neskelbtini)“
Išvadą teikia
Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
Trečiasis asmuo
UAB „(duomenys neskelbtini)“
Kategorijos

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-242-544/2015

Birutė Mėlinauskienė Proceso Nr. 2-08-3-00060-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija:2.5.8.10.; (S) 2.5.29.3.; 2.5.8.11.1.;3.3.1.21.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 13 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. Š., V. G. Š. ir B. Š. ir jos įstatyminės atstovės R. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4169-223/2015 pagal ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams G. Š., V. G. Š., I. Š., D. Š., S. Š., N. Š., K. Š., B. Š., kurios atstovais pagal įstatymą buvo I. Š. ir R. Š., institucijai, teikiančiai išvadą byloje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovų G. Š. ir V. G. Š. priešieškinį ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, esant trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Ieškovas) prašo iškeldinti atsakovus G. Š., V. G. Š., I. Š., D. Š., S. Š., N. Š., K. Š., B. Š. iš Ieškovui priklausančio gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatai). Ieškovas nurodo, jog 2009 m. gruodžio 18 d. tarp ieškovo ir G. Š. bei V. G. Š. buvo sudaryta lizingo sutartis (toliau – Lizingo sutartis), kurios pagrindu šalys susitarė, kad Ieškovas iš V. G. Š. ir G. Š. įsigys gyvenamąją namą, garažą bei ūkio pastatus, kuriuos Ieškovas įsipareigojo perduoti valdyti G. ir V. G. Š.. Tarp minėtų šalių tą pačią dieną buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis (toliau – Išperkamosios nuomos sutartis, abi kartu - Sutartys), kurios pagrindu Ieškovas ir G. Š. bei V. G. Š. susitarė, kad Ieškovas iš G. Š. ir V. G. Š. įsigys žemės sklypą, ant kurio stovi Pastatai, ir juos perduos valdyti G. Š. ir V. G. Š.. Ieškovas nurodė, kad atsakovai G. Š. ir V. G. Š. tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartis, todėl Ieškovas 2013 m. liepos 18 d. raštu informavo juos apie netinkamą prievolių vykdymą ir suteikė papildomą terminą prievolėms įvykdyti. Atsakovams laiku neatsiskaičius, juos informavo, kad, vadovaujantis Sutarčių 12.1.2 p., nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. Sutartys vienašališkai nutraukiamos. Šiuo pranešimu Ieškovas taip pat informavo atsakovus, jog Pastatai privalo būtų grąžinti Ieškovui, kadangi atsakovai neturi jokių galiojančių sutarčių ar susitarimų, kurių pagrindu gyvena ir užima Pastatus. Ieškinyje pabrėžta ir tai, jog atsakovai iš minėtų Pastatų neišsikraustė, toliau gyvendami ir naudodamiesi pastatais, kurie jiems nepriklauso, pažeidžia Ieškovo nuosavybės teisę.

Atsakovai ir jų atstovai su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį. Nurodė, kad Sutartys buvo nutrauktos neteisėtai vien tuo pagrindu, kad Ieškovui buvo pateikti pranešimai apie fizinių asmenų bankroto bylų iškėlimą atsakovams. Paaiškino, kad iškeldinimas jiems nepriimtinas, nes neturi kur išsikelti, name gyvenantys vaikai dėl išsikraustymo patirtų daug streso, o B. Š., kuri mokosi fortepijono specialybės, praktiškai nebeturėtų kur lavinti grojimo gebėjimus. Pastatai nuosavybės teise priklauso Ieškovui, tačiau atsakovai G. Š. ir V. G. Š., gyvendami juose Sutarčių pagrindu, išsipirkinėja Pastatus ir moka kasmėnesines įmokas. Dėl ekonominės krizės 2008-2009 metais mokėjimai sutriko, nes nebegalėjo mokėti sutarto dydžio įmokų, todėl buvo sutarta mokėti dalines įmokas pagal atskirus Susitarimus ir tai truko 2010-2011, gal ir 2012 metais. Ieškovas Sutartis nutraukė dėl jų finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Pranešimą apie Sutarčių nutraukimą gavo, tačiau negavo įspėjimo dėl būsimo Sutarčių nutraukimo. Šiuo metu įsiskolinimas Ieškovui yra išlikęs, tačiau planuoja kurti verslą ir vykdyti įsipareigojimus. Mano, kad tokių didelių įmokų, kaip buvo sutarta, mokėti realiai negalės.

Ieškovas nesutiko su priešieškinio reikalavimais ir nurodė, jog nėra jokio pagrindo Sutarčių nutraukimą pripažinti neteisėtu, kadangi atsakovai G. Š. ir V. G. Š. sistemingai nemokėjo įmokų pagal abi Sutartis, kas sąlygojo 129 219,03 Lt dydžio įsiskolinimo 2013 m. liepos 18 d. atsiradimą. Įmokos nebuvo mokamos visus 2013 metus, o abiejose Sutartyse buvo numatyta, kad vėlavimas mokėti įmokas, nemokumas arba tikimybė bankroto bylos iškėlimui yra pagrindai Ieškovui vienašališkai nutraukti Sutartis anksčiau laiko. Nurodė, kad vienašališkai nutraukdamas Sutartis laikėsi procedūrinių reikalavimų, atsakovai buvo iš anksto informuoti apie numatomą sutarčių nutraukimą.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė iškeldinti visus atsakovus iš Ieškovui priklausančių Pastatų, nustatė sprendimo įvykdymo terminą – du mėnesius nuo jo įsiteisėjimo dienos bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Ieškovas Sutartis su atsakovais G. Š. ir V. G. Š. nutraukė pagrįstai, laikydamasis įstatymuose ir Sutartyse nustatytos tvarkos ir procedūrų, todėl pripažinti Sutarčių nutraukimą neteisėtu nėra pagrindo. Kadangi visi atsakovai Ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose statiniuose gyvena ir jais naudojasi be teisėto pagrindo, teismas nusprendė, jog jie privalo išsikelti per 2 mėnesių terminą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai G. Š. ir V. G. Š. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti bei priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaudamiesi skunde išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl sutarčių nutraukimo, apeliantai nurodė, kad Ieškovas net nesiūlė ir nebandė pritaikyti jokių papildomų priemonių, kad sutartys nebūtų nutrauktos, nebendradarbiavo, o, pateikdamas pranešimą apie ketinimą nutraukti Sutartis bei jas nutraukdamas, nesilaikė sutartyse bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.218 str. 1 d. numatytų įspėjimo ir nutraukimą tvarkos, dėl ko yra pagrindas pripažinti, jog sutarčių nutraukimas yra neteisėtas, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, apie sutarčių nutraukimą buvo pranešta jas jau nutraukus, todėl atsakovai negalėjo pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe sužinoti apie Sutarčių nutraukimą anksčiau ir iki termino pabaigos ieškoti papildomo finansavimo ar refinansuoti turimas skolas.

Apeliaciniu skundu nepilnametės atsakovės B. Š. įstatyminė atstovė R. Š. (atsakovė B. Š. pilnamete tapo 2015-08-25 ir patvirtino, jog pritaria skundui (4 t., b. l. 2-4) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu B. Š. buvo nepilnametė, todėl ją atstovavo motina R. Š., kuriai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžius, dėl ko ji negalėjo tinkamai atstovauti nepilnametės dukters, duoti paaiškinimų teisme. Todėl mano, jog B. Š. negalima iškraustyti iš Pastatų, o terminas, per kurį tai turėtų padaryti, turi būti ilgesnis. Paskutinį kartą R. Š. pranešta apie teismo posėdį, turėjusį vykti 2014-10-22, o po šios dienos, kai ji domėjosi posėdžio eiga, buvo pranešta, kad byloje pasikeis teisėja, kuri išeina neštumo ir gimdymo atostogų. Nuo to laiko joks šaukimas ar pranešimas R. Š. įteiktas nebuvo. Teismas apsiribojo pranešimo be įteikimo išsiuntimu ir laikė, kad apie procesą R. Š. yra informuota tinkamai, tačiau nė vieno pranešimo nėra gavusi. Teismas, žinodamas, kad R. Š. teismo šaukimai, pranešimai neįteikiami, nesiėmė priemonių ir neįpareigojo Ieškovo imtis veiksmų, kad apie teismo posėdžio laiką ir vietą R. Š. būtų pranešta kitais civilinio proceso kodekso numatytais būdais, nebuvo paskirtas kuratorius, nors R. Š. kiekvieną dieną ir vakarais buvo galima rasti jos gyvenamojoje vietoje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pateiktus apeliacinius skundus Ieškovas prašo juos atmesti, nes jie nepagrįsti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad R. Š. žinojo apie vykstančią bylą ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 str., 42 str. bei 128 str. nuostatas pati privalėjo domėtis vykstančiu procesu ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Be to, pagal CPK 133 str. 1 d. pirmą kartą dalyvaujančiam byloje asmeniui įteikus teismo šaukimą, jis vėliau informuojamas teismo pranešimais. Taigi apeliantės B. Š. skundo argumentai, kad ji nebuvo tinkamai informuojama apie teismo posėdžio laiką ir vietą bei kad dėl to egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, yra visiškai nepagrįsti. Papildomai pabrėžiama dar ir tai, kad teismo sprendimas R. Š. tiesiogiai nesukuria jokių teisinių pasekmių, kadangi ji negyvena ginčo Pastatuose ir dėl šios priežasties ji nebūtų galėjusi nurodyti jokių papildomų aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant bylą. Be to, B. Š. interesus atstovavo jos įstatyminis atstovas tėvas I. Š., kuris ne tik kartu su ja gyvena Pastatuose, tačiau ir pateikė atsiliepimą į ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Dėl atsakovų G. Š. ir V. G. Š. apeliacinio skundo argumentų atsiliepime nurodoma, kad šių atsakovų skundo argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir detaliai aptarė, kodėl Sutartys buvo nutrauktos pagrįstai, juo labiau, kad šie atsakovai apie Sutarčių nutraukimą buvo informuoti Sutartyse numatytu būdu. Nurodė, kad Ieškovas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, bendradarbiavo su atsakovais, kurie dar prieš Sutarčių nutraukimą patys informavo Ieškovą, kad planuoja kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kas reiškė, jog jie nesiruošia vykdyti pagal Sutartis kylančių įsipareigojimų. Be to, Ieškovas nenutraukė Sutarčių vien šiuo pagrindu, nors tokia galimybė buvo numatyta Sutartyse, suteikė galimybę atsakovams vykdyti savo įsipareigojimus, tačiau jie to nedarė, nesiekė mažinti turimų įsiskolinimą, kas patvirtina, jog, net ir nustačius papildomą terminą Sutartims įvykdyti, situacija nebūtų pasikeitusi ir atsakovai nebūtų pradėję vykdyti turimų įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 18 d. tarp Ieškovo ir atsakovų G. Š. bei V. G. Š. buvo sudaryta Lizingo sutartis, kurios pagrindu šalys susitarė, kad Ieškovas nuosavybės teise iš V. G. Š. ir G. Š. įsigys gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos Ieškovas įsipareigojo perduoti ir perdavė valdyti G. ir V. G. Š. (1 t., b. l. 7-9, 10-20, 3 t., b. l. 23-39). Tarp tų pačių šalių tą pačią dieną buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis, kurios pagrindu Ieškovas ir G. Š. bei V. G. Š. susitarė, kad Ieškovas nuosavybės teise iš G. Š. ir V. G. Š. įsigys žemės sklypą, ant kurio stovi Pastatai, ir juos perduos valdyti ir perdavė G. Š. ir V. G. Š. (1 t., b. l. 20-30, 3 t., b. l. 40-56). Lizingo sutarties pagrindu 2009 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu Ieškovas iš minėtų atsakovų įsigijo minėtus Pastatus, žemės sklypą po jais ir sumokėjo už juos atsakovams 1 097 990,40 Lt (1 t., b. l. 30-40). Byloje nustatyta, kad atsakovai G. Š. ir V. G. Š. tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal minėtas Sutartis ir 2013 m. birželio 12 d. informavo Ieškovą, kad negali vykdyti skolinių įsipareigojimų bei ketina kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims (1 t., b. l. 41, 42). Ieškovas 2013 m. liepos 18 d. raštu informavo atsakovus apie netinkamą prievolių pagal Sutartis vykdymą, suteikė jiems papildomą terminą iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. prievolėms įvykdyti ir įspėjo, kad neįvykdžius prievolių, Sutartys bus nutrauktos (1 t., b. l. 43). Atsakovams laiku neatsiskaičius, ieškovas 2013 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu informavo atsakovus, kad pagal Sutarčių 12.1.2 p. nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. Sutartis nutraukia vienašališkai ir pareikalavo Pastatus grąžinti Ieškovui (1 t., b. l. 44). Kadangi minėti atsakovai ir jų šeimos nariai (gyvenamąją vietą nurodytu adresu deklaravę asmenys, 1 t., b. l. 52) iš minėtų Pastatų neišsikraustė, ieškovas pateikė ieškinį, prašydamas juos iškeldinti, o atsakovai pateikė priešieškinį, prašydami sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovams G. Š. ir V. G. Š. yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, patvirtintas mokumo atkūrimo planas (teismų sistemos Liteko duomenys, 3 t., b. l. 61-63).

Dėl atsakovų G. ir V. G. Š. apeliacinio skundo.

Apeliantai tvirtina, jog Ieškovas Sutartis nutraukė nepagrįstai ir neteisėtai, nes nesilaikė Sutartyse nustatytos tvarkos, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.

Pagal CK 6.217 str. sutartis gali būti nutraukiama, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (1 d.). Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (3 d.). Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (5 d.). Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytų Sutarčių 12.1, 12.1.2 punktuose numatyta, kad lizingo davėjas (Ieškovas) turi teisę nutraukti Sutartis pirma laiko arba vienašališkai sutrumpinti mokėjimų pagal Sutartis terminus kaip tais atvejais, kurie yra numatyti kituose Sutarčių punktuose, taip ir kai: <...> lizingo gavėjas pradelsė sutartyje nurodytus mokėjimus (jų dalį) ar nevykdo kitų Sutarties sąlygų ir įsipareigojimų (1 t., 14, 24 b. l.). Byloje esantys įrodymų: 2013 m. birželio 12 d. atsakovų G. Š. ir V. G. Š. pranešimo apie fizinio asmens bankrotą (1 t., 41, 42 b. l.), 2013 m. liepos 18 d. ieškovo raginimo padengti skolą (1 t., 43 b. l.), 2013 m. rugpjūčio 21 d. ieškovo pranešimo dėl sutarčių nutraukimo (1 t., 44 b. l.), 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsakovų G. Š. ir V. G. Š. prašymo dėl termino suteikimo susirasti kitą būstą ir išsikraustyti (1 t., 45 – 46 b. l.), 2013 m. spalio 9 d. G. Š. ir V. G. Š. paaiškinimo dėl būsto draudimo, namo priežiūros ir apsaugos (1 t., 50 – 51 b. l.) - turinys patikimai patvirtina, kad atsakovai G. Š. ir V. G. Š. ilgą laiką nevykdė pagal Sutartis prisiimtų įsipareigojimų Ieškovui mokėti nurodyto dydžio įmokas nustatytais terminais ir 2013 m. liepos 18 d. buvo skolingi 129 219,03 Lt, o Ieškovas Sutartimis prisiimtas pareigas atsakovų atžvilgiu buvo įvykdęs. Šių įrodymų turinys patvirtina, jog Ieškovas turėjo pagrindą nutraukti Sutartis su atsakovais ne tik todėl, kad jie nevykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, kas pagal nurodytus Sutarčių 12.1.2 punktus yra pagrindas nutraukti Sutartis prieš terminą, tačiau ir todėl, kad toks ilgalaikis esminių savo įsipareigojimų nevykdymas nemokant nustatytų įmokų sudaro pagrindą išvadai, kad buvo padarytas esminis Sutarčių pažeidimas, nes nukentėjusi šalis iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Sutarčių, griežtas prievolės sąlygų laikymasis turėjo esminės reikšmės, prievolės nevykdymas kartu pranešant apie tai, kad ruošiamais bankrutuoti, davė pagrindą Ieškovui nesitikėti, kad Sutartys bus įvykdytos ateityje (CPK 6.217 str. 1 d., 2 d. 1, 2, 4 p.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kurių pagrindu buvo pripažinta, kad Sutartys su atsakovais buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai nepažeidžiant nei sutartinio, nei įstatyminio jų nutraukimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovų argumentais, kad nutraukiant Sutartis buvo nesilaikyta jų nutraukimo tvarkos. Apeliantai tvirtina, jog Sutartyse nėra nustatytas minimalus terminas, prieš kiek laiko turi būti įspėjama apie Sutarties nutraukimą, dėl ko Ieškovas privalėjo vadovautis CK 6.218 str. 1 d. nuostata, pagal kurią jis apie sutarties nutraukimą juos turėjo įspėti mažiausiai prieš 30 dienų. Tačiau šis apeliantų argumentas prieštarauja Sutarčių 12.3 punktui, kuriame aiškiai numatyta, kad Sutartys laikomos nutrauktomis po 15 kalendorinių dienų nuo Sutarties šalies raštiško pranešimo apie Sutarčių nutraukimą išsiuntimo dienos (1 t., 14, 24 b. l.). Kadangi pranešimo apie Sutarčių nutraukimą terminas jose yra aiškiai numatytas ir konkrečiai aptartas, tai Ieškovas neturėjo vadovautis apeliantų nurodoma CK 6.218 str. 1 d. nuostata. 2013 m. liepos 18 d. raginimo, kuris išsiųstas atsakovams G. Š. ir V. G. Š., turinys patvirtina, jog atsakovai buvo raginami per 20 kalendorinių dienų nuo šio dokumento išsiuntimo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., padengti susidariusį įsiskolinimą bei jiems nurodyta, kad to nepadarius Ieškovas turės teisę nutraukti Sutartis (1 t., 43 b. l.). Taigi atsakovams buvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti ir jie prieš ilgesnį nei Sutartyse numatytas 15 kalendorinių dienų terminas buvo įspėti apie Ieškovo teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti Sutartis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Ieškovas laikėsi Sutartyse nustatytos pranešimo apie Sutarčių nutraukimą tvarkos ir jos nepažeidė, turėjo teisėtą pagrindą 2013 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu nuo šios dienos Sutarčių 12.1.2 punktų pagrindu nutraukti minėtas Sutartis (1 t., b. l. 44). Šioje situacijoje akivaizdu, kad atsakovai suprato (turėjo suprasti), kad Sutartys su jais gali būti nutrauktos, nes jie ilgą laiką neatliko privalomų mokėjimų pagal jas, beveik metų laikotarpiu gavo pranešimus iš Ieškovo apie įsipareigojimų nevykdymą ir gresiantį Sutarčių nutraukimą, tarp jų – ir 2013 m. liepos 18 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. raginimą ir pranešimą, patys siuntė Ieškovui prašymus dėl kreditinių įsipareigojimų grąžinimo terminų pertvarkymo, ilgesnio išsikraustymo laikotarpio nustatymo, pranešimą dėl kreipimosi iškelti jiems bankroto bylą (1 t., 41, 42, 44, 45 – 46, 92 – 93, 94, 101 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti apeliantai apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog Ieškovas su jais nebendradarbiavo ir neieškojo kompromiso, o, nutraukdamas Sutartis ir apie tai nepranešdamas prieš 30 dienų, užkirto kelią jiems ieškoti papildomo finansavimo. Iš byloje esančių 2013 m. sausio 29 d. pranešimo, 2013 m. gegužės 20 d. raginimo padengti skolą bei 2013 m. gegužės 31 d. atsakovų prašymo ieškovui matyti, jog G. Š. ir V. G. Š. ieškovui ne kartą teikė įvairius prašymus dėl kreditinių įsipareigojimų grąžinimo terminų pertvarkymo, dėl papildomo laiko skoloms padengti suteikimo (1 t., 94, 101, 102 b. l.). Šių prašymu pagrindu Ieškovas ne tik buvo atidėjęs Sutarčių Turto dalies įmokas bei dalį palūkanų, tačiau ne kartą nustatė vis naujus terminus prievolės įvykdymui (iki 2013 m. birželio 1 d., iki 2013 m. rugpjūčio 7 d.). Šie duomenys patvirtina, kad Ieškovas bendradarbiavo su atsakovais, siekė surasti abiem šalims priimtiną problemos sprendimo būdą, o susidūręs su Sutarčių nevykdymu iškart jų vienašališkai nenutraukė. Be to, apeliantų tvirtinimą, jog tuo atveju, jei Ieškovas būtų juos informavęs prieš 30 dienų iki Sutarčių nutraukimo, jie būtų galėję susirasti kitą finansavimo ar refinansavimo šaltinį, paneigia jų pačių elgesys ir veiksmai. Kaip jau minėta, pagal bylos duomenis apeliantai savo įsipareigojimų pagal Sutartis nevykdė faktiškai nuo 2013 metų. Iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje praėjo daug ilgesnis nei 30 dienų terminas, kurio, kaip tvirtina apeliantai, trūko kitam finansavimo ar refinansavimo šaltiniui susirasti ar skoloms padengti. Tačiau į bylą iki šiol nepateikti įrodymai nei apie atliktus bent dalinius mokėjimus pagal Sutartis, nei apie susirastus kitus finansavimo šaltinius. Priešingai, iš byloje esančių Ieškovui adresuotų pranešimų matyti, jog atsakovai dar 2013 m. birželio 12 d. pranešimu informavo, jog ketina teismui pateikti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (1 t., 41, 42 b. l.), kas iš esmės reiškia pranešimą, kad apeliantai neketina vykdyti savo skolinių įsipareigojimų Ieškovui ir ateityje. Šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovai neketino imtis realių priemonių turimoms skoloms sumažinti, todėl nėra pagrindo vertinti, kad 30 dienų pranešimo apie ketinimą nutraukti Sutartis termino nenustatymas, kai pagal šalių sudarytų Sutarčių sąlygas jis buvo 20 kalendorinių dienų, pažeidė apeliantų teises ir teisėtus interesus ar esmingai būtų pakeitęs situaciją dėl įsipareigojimų nevykdymo.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantai iki Sutarčių nutraukimo būtų kreipęsi ir ginčiję Sutarčių nuostatas dėl vienašališko jų nutraukimo sąlygų, siekę keisti šias sąlygas, reikalavę ilgesnių pranešimo apie Sutarčių nutraukimą terminų ar kreipęsi į teismą dėl pačių Sutarčių nutraukimo teisėtumo. Priešingai, atsakovai Ieškovui tik siuntė įvairius prašymus pratęsti išsikraustymo laikotarpį bei leisti gyventi bei naudotis Ieškovui priklausančiais objektais juos tvarkant ir prižiūrint (1 t., 45 – 46, 50 – 21 b. l.), o priešieškinį dėl Sutarčių nutraukimo neteisėtumo pateikė kaip atsaką į Ieškovo veiksmus, kai šis ėmėsi teisinių priemonių dėl visų Pastate registruotų atsakovų iškeldinimo.

Dėl atsakovės B. Š. įstatyminės atstovės R. Š. ir B. Š. apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu apeliantės tvirtina, jog bylos nagrinėjimo metu nepilnametės B. Š. įstatyminė atstovė R. Š. nebuvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, dėl ko buvo esmingai apribotos jos teisės, ir tai sudaro pagrindą pripažinti, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliančių argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o pagal to paties straipsnio 3 d. 1 p. absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu gali būti pripažįstamas ir toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Tačiau nė viena iš aptartų teisės nuostatų šiuo atveju negali būti taikoma, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės B. Š. įstatyminei atstovei R. Š. buvo netinkamai pranešta apie teismo posėdžių laiką ir vietą bei vykstantį procesą.

Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo Ieškovas, pagal CPK 7 str., 42 str. bei 128 str. 6 d., patys proceso dalyviai turi pareigą domėtis nagrinėjamos bylos eiga, elgtis taip, kad nagrinėjama byla būtų išnagrinėta kuo teisingiau, greičiau ir operatyviau bei nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. CPK 133 str. 1 d. numatyta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims teismo šaukimais ar pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą, o dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Taigi proceso dalyviai ne tik turi protingai naudotis jiems suteiktomis teisėmis, tačiau ir vykdyti pareigas – domėtis bylos eiga bei vykstančiu procesu, dėl ko logiškai suprantama ir pirmiau aptarta įstatymo nuostata, pagal kurią pirmą kartą dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, vėliau jis informuojamas tik pranešimais.

Nagrinėjamoje byloje R. Š. savarankiškų teisių ar reikalavimų neturėjo ir į šios civilinės bylos nagrinėjimą buvo įtraukta dalyvauti kaip tuomet nepilnametės atsakovės B. Š. įstatyminė atstovė, kuriai, kaip ir kitam B. Š. įstatyminiam atstovui tėvui I. Š., gyvenusiam kartu su atsakove B. Š. ginčo Pastatuose, buvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į ieškinį atsakovės B. Š. vardu (1 t., 157 – 158 b. l.). Pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo ir šaukimą į 2014 m. gegužės 26 d. 9.30 val. vykusį posėdį, siųstus R. Š. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jai įteikė atsakovas G. Š. (atstovaujamosios B. Š. senelis) (1 t., 160, 166, 173 b. l.), nes 2014 m. gegužės 23 d. R. Š. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl minėto parengiamojo posėdžio atidėjimo (1 t., 172 b. l.), kas patvirtina, jog apie minėto teismo posėdžio laiką ir vietą ji teismo šaukimu informuota tinkamai (CPK 123 str. 3, 5 d.). Kartu byloje esantys duomenys patvirtina, o tą pripažįsta ir pati apeliantė, kad ji 2013 m. rugpjūčio 13 d. gavo minėtu adresu siųstą teismo šaukimą, informuojantį apie 2014 m. spalio 22 d. 9.30 val. vyksiančio teismo posėdžio laiką ir vietą, kuris buvo įteiktas jos giminaitei (3 t., 16, 23, 164-165 b. l.). Dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą (1 t., b. l. 173), apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais, dėl kurio gavimo iš adresato rašytinio patvirtinimo nereikalaujama (CPK 133 str.1, 2 d., 124 str.1-3 d.). Pagal apeliacinio skundo turinį galima spręsti, jog apeliantė gyvenamosios vietos adreso nėra pakeitusi (3 t., b. l. 164-166). Nežiūrint minėtos įstatymo nuostatos, 2014 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. sausio 19 d. R. Š. buvo siųsti teismo šaukimai, informuojantys apie posėdžių laiką ir vietą, kurie nebuvo įteikti, o apeliantei buvo palikti pranešimai apie gautą korespondenciją, juose buvo nurodytas telefono numeris, kuriuo ji galėtų teirautis išsamesnės informacijos (1 t., 173 b. l., 3 t., 43, 66 b. l.). Įstatyminė atstovė R. Š. privalėjo būti itin atidi, rūpestinga ir domėtis vykstančiu procesu, kadangi tuo metu dar buvo savo nepilnametės dukters įstatymine atstove. Apie 2015 m. gegužės 20 d. 14.00 val. teismo posėdį R. Š. buvo informuota tinkamai teismo pranešimu, tačiau į jį, kaip ir į ankstesnius posėdžius, neatvyko (3 t., b. l. 136, 145-147). Kadangi B. Š. faktiškai kartu su savo motina R. Š. negyvena, abejotina, ar R. Š. galėjo dėl esminių bylos aplinkybių pateikti reikšmingesnių įrodymų, negu pateikė kartu su nepilnamete tuose pačiuose namuose gyvenantis kitas įstatyminis atstovas tėvas I. Š.. Todėl atmetamas apeliacinių skundų argumentas, kad R. Š. dalyvavimas civilinės bylos nagrinėjime būtų buvęs reikšmingas sprendžiant klausimą dėl B. Š. iškeldinimo, juo labiau, kad esminės reikšmės turinčių argumentų bei įrodymų nepateikta ir su apeliaciniais skundais. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nepilnametę atsakovę B. Š. atstovavo ne tik skyrium nuo jos gyvenanti motina R. Š., bet ir kartu su nepilnamete dukra ginčo Pastatuose gyvenantis tėvas I. Š., kuris, pats būdamas atsakovu, pateikė atsiliepimą į Ieškovo ieškinį ir išdėstė savo argumentus, kodėl jis su šeimos nariais nesutinka išsikelti iš Pastatų, kad tai yra vienintelis jų būstas, nepilnamečių vaikų, tarp jų – ir turinčios muzikinių gabumų jo dukters B. Š., gyvenamoji vieta (1 t., b. l. 109-114). Atsakovei B. Š. taip pat buvo išsiųstas teismo šaukimas, informuojantis apie 2015 m. gegužės 13 d. 10.00 val. vyksiančio posėdžio laiką ir vietą, kuris su kitais procesiniais dokumentais, kaip galima spręsti iš G. Š. lydraščio turinio, B. Š. buvo įteiktas (3 t., 69, 104 108 b. l.), o apie 2015 m. gegužės 20 d. teismo posėdį ji informuota teismo pranešimu (3 t., b. l. 131). Šie duomenys duoda pagrindą išvadai, kad atsakovės B. Š., kuri 2015 m. rugpjūčio 25 d. tapo pilnamete, teisės ir teisėti interesai dėl netinkamo jos ir įstatyminės atstovės informavimo apie posėdžio laiką ir vietą nebuvo pažeisti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantėms apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta virš minėtų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėMargarita DzelzienėNijolė Danguolė Smetonienė