Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir pareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2024 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (10.10E) I-7250 (toliau – ir 2024 m. liepos 10 d. sprendimas); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (7.4E) DV_S-40043 (toliau – ir 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas) (toliau abu kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti patikslintus duomenis apie M. D. (toliau – ir Asmuo) gautas individualios veiklos pajamas už 2023 metus bei SAV-06 pranešimą už mirusį Asmenį, priskirti 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtą 622,05 Eur įmoką už mirusį Asmenį bei apskaičiuoti mirusio Asmens ligos išmoką už mirusį individualią veiklą vykdžiusį Asmenį.

2.1. M. D. individualią veiklą vykdė nuo 2013 m. liepos 15 d. iki (duomenys neskelbtini). Asmuo valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų galėjo nemokėti nuo (duomenys neskelbtini), nes gavo socialinio draudimo senatvės pensiją. Asmuo 2023 m. avansu nemokėjo VSD įmokų ir neteikė SAV pranešimų apie savarankiškai dirbantį asmenį (toliau – ir SAV pranešimas). M. D. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas – M. D. sūnus, kreipėsi dėl palikimo priėmimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytais terminais. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas pareiškėjui buvo išduotas 2024 m. balandžio 9 d.

2.2. Pareiškėjas, priėmęs palikimą visa apimtimi, paveldėjo Asmens turtą, teises ir pareigas, tarp jų ir pareigą sumokėti mokesčius, kurie apskaičiuojami nuo individualios veiklos pajamų, ir teisę į visas išmokas, kurios priklausė mirusiam Asmeniui, be kita ko, ir ligos išmoką už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 13 d. iki (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nedarbingumo laikotarpis). Duomenys apie mirusio Asmens pajamas ir apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį buvo gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) tik 2024 m. gegužės 7 d. Gavus šiuos duomenis buvo galima apskaičiuoti mokėtiną įmoką, t. y. gavus informaciją apie individualios veiklos pajamas, buvo apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmoka, lygi – 622,05 Eur, kuri į surenkamąją sąskaitą buvo sumokėta 2024 m. gegužės 8 d.

2.3. 2024 m. gegužės 10 d. buvo pateiktas prašymas priimti SAV-06 pranešimą ir apskaičiuoti ligos išmoką. VSDFV Vilniaus skyrius 2024 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą atsisakyti priimti SAV-06 pranešimą bei apskaičiuoti ligos išmoką dėl mirusio Asmens, ją išmokant paveldėtojui, priėmusiam palikimą visa apimtimi. Pareiškėjas 2024 m. birželio 17 d. pateikė skundą Fondo valdybai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo, tačiau VSDFV 2024 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Skundžiami Sprendimai motyvuojami tuo, kad Asmuo 2023 m. avansu VSD įmokų nemokėjo ir SAV pranešimų neteikė, todėl tam, jog už nedarbingumo laikotarpį būtų skiriama bei mokama ligos išmoka, VSD įmokos turėjo būti sumokėtos už praėjusį mėnesį, t. y. už 2023 m. gegužę, tačiau jos nebuvo sumokėtos, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs, kad Asmuo nėra draustas ligos socialiniu draudimu, atsisakė skirti ligos išmoką už nedarbingumo laikotarpį. SAV pranešimas už 2023 m. VSDFV Vilniaus skyriui pateiktas 2024 m. gegužės 10 d., t. y. pavėluotai, o 622,05 Eur suma, kurią pareiškėjas prašė užskaityti Asmeniui, į valstybinio socialinio draudimo biudžetą buvo sumokėta 2024 m. gegužės 8 d., t. y., pavėluotai.

2.4. VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos argumentai yra visiškai nepagrįsti, neteisėti, priimti formaliai taikant teisės aktus, neatsižvelgus į situacijos esmę ir pareiškėjo, kaip palikimą priėmusio asmens, operatyvų elgesį ir bendradarbiavimą. Pareiškėjas, mirus individualią veiklą vykdančiam asmeniui, negalėjo, neturėjo teisės ir neprivalėjo pateikti gyventojų pajamų deklaracijos už mirusį Asmenį ir galėjo remtis tik VMI duomenimis, mirusio Asmens vykdyta pajamų apskaita bei sąskaitų išrašu.

2.5. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta būtent nuolatinio Lietuvos gyventojo prievolė pačiam ar per įgaliotą asmenį pateikti mokesčių administratoriui mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją, apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną pajamų mokestį. Prievolė pateikti pajamų mokesčio deklaraciją nėra paveldima, o mirusio mokesčių mokėtojo įpėdinis nėra mokesčių mokėtojo atstovas, jis negali užpildyti ir pateikti Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (GPM308 forma), nepaisant to, kad paveldėtojas perima mirusio asmens prievolę sumokėti mokesčius, jis neturi pareigos ir netgi galimybės už mirusį mokesčių mokėtoją pateikti deklaracijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 92 straipsniu, duomenis apie Asmens individualios veiklos metu gautas pajamas už 2023 mokestinius metus ir mokėtiną gyventojų pajamų mokestį apskaičiavo VMI ir duomenis pareiškėjui pateikė tik 2024 m. gegužės 7 d. Pareiškėjui neturint galimybės ir pareigos pateikti deklaracijos už mirusį mokesčių mokėtoją, mokėtini mokesčiai, tarp jų, valstybinio socialinio draudimo įmoka, apskaičiuojami gali būti tik po to, kai gaunami duomenys iš VMI, kuri, remdamasi trečiųjų asmenų duomenimis ir kitais dokumentais nustato individualios veiklos pajamas bei apskaičiuoja mokėtinus mokesčius.

2.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 7 straipsniu, situacijos ypatumas pasireiškė tuo, jog mirusysis Asmuo mirė anksčiau, nei buvo pateikta gyventojų pajamų mokesčio deklaracija ir suėjo prievolė mokėti tiek gyventojų pajamų mokestį, tiek VSD įmokas. Paveldėtojas neturėjo nei pareigos, nei teisės ir netgi galimybės pateikti gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos, kurios duomenimis būtų apskaičiuotos individualios veiklos pajamos ir mokėtini mokesčiai bei įmokos. Tačiau, VSDFV Vilniaus skyrius bei Fondo valdyba formaliai ir neatsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, laikė, kad įmoka sumokėta pavėluotai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės prašyti apskaičiuoti ir jam išmokėti ligos išmokos už mirusį Asmenį. Miręs Asmuo buvo draustas socialiniu draudimu, nors avansu įmokų nemokėjo, tačiau tą galėjo padaryti iki 2024 m. gegužės 2 d., bet mirė nesuėjus terminui. Asmuo vykdė individualią veiklą ir tapo laikinai nedarbingas nuo 2023 m. birželio 13 d. iki pat mirties. Vadinasi, miręs Asmuo įgijo teisę į ligos išmoką už nedarbingumo laikotarpį, kurios dydis patikslinamas pagal VMI duomenis apie vykdant veiklą gautas pajamas. Pareiškėjas paveldėjo ne tik pareigą sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmoką, tačiau ir teisę gauti ligos išmoką.

2.7. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSDĮ) numato, kad, jeigu įmokos sumokamos pavėluotai, skaičiuojami delspinigiai, vadinasi pareiga mokėti įmokas nepasibaigia gegužės 2 d. Atitinkamai nepasibaigia ir VSDFV Vilniaus skyriaus pareiga išmokėti ligos išmoką. Ši pareiga pasibaigtų tik LMSDĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju. VSDFV formalus mokėjimo terminų taikymas prieštarauja viešojo administravimo principams ir MAĮ nuostatoms, kuriose aiškiai numatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.).

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.1. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, M. D. individualią veiklą vykdė nuo 2013 m. liepos 15 d. iki (duomenys neskelbtini). Asmuo pensinio amžiaus sulaukė (duomenys neskelbtini) ir, vadovaujantis VSDĮ 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu, valstybinio socialinio draudimo įmokų galėjo nemokėti, kadangi gavo socialinio draudimo senatvės pensiją. Pagal Registro duomenis Asmuo, vykdantis individualią veiklą, 2023 m. valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo ir neteikė SAV pranešimo VSDFV Vilniaus skyriui.

4.2. Asmuo nuo 2023 m. birželio 13 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo laikinai nedarbingas, taigi teisę gauti ligos išmoką įgijo 2023 m. birželio 13 d. Kadangi VSDĮ nustatyta tvarka ir terminais iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos Asmuo nebuvo sumokėjęs VSD įmokų ligos socialiniam draudimui už kalendorinį mėnesį, ėjusį prieš kalendorinį mėnesį, kurį jis įgijo teisę į ligos išmoką (t. y. už gegužės mėnesį), laikinojo nedarbingumo pradžios dieną – 2023 m. birželio 13 d., Asmuo, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, nebuvo draudžiamas ligos socialiniu draudimu. Atsižvelgiant į tai, kad laikinojo nedarbingumo pradžios dieną 2023 m. birželio 13 d. Asmuo nebuvo draudžiamas ligos socialiniu draudimu, vadovaujantis LMSDĮ 4 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 6 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (2017 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 283 redakcija), (toliau – ir Nuostatai) VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais nuspręsta neskirti Asmeniui ligos išmokos už nedarbingumo laikotarpį.

4.3. Jei individualią veiklą vykdantys asmenys, valstybinio socialinio draudimo įmokas moka avansu kas mėnesį, SAV pranešimus draudėjas privalo pateikti pasibaigus kalendoriniam mėnesiui už kurį sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, iki kito mėnesio 15 dienos, o jei įmokos mokamos pasibaigus kalendoriniams metams, SAV pranešimus draudėjas privalo pateikti pasibaigus kalendoriniams metams ne vėliau kaip iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos. Metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinė diena buvo 2024 m. gegužės 2 d., todėl ir valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo VMI deklaruotos individualios veiklos pajamų metinės sumos, turėjo būti sumokėtos ir SAV pranešimai pateikti iki 2024 m. gegužės 2 d.

4.4. Nagrinėjamu atveju SAV pranešimas už 2023 metus pateiktas 2024 m. gegužės 10 d., po metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinės dienos, o 622,05 Eur suma, kurią pareiškėjas prašė užskaityti Asmeniui į valstybinio socialinio draudimo biudžetą, sumokėta 2024 m. gegužės 8 d., po metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinės dienos, t. y. pavėluotai. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti 2024 m. gegužės 10 d. pateiktą SAV pranešimą ir į Registrą įrašyti 2024 m. gegužės 8 d. pareiškėjo sumokėtą 622,05 Eur sumą, todėl Sprendimais netenkino pareiškėjo prašymų.

4.5. VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nėra suteikta teisė vadovautis kita tvarka nei nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus bei Fondo valdybos Sprendimų, kuriais buvo atsisakyta priimti patikslintus duomenis apie mirusio Asmens gautas individualios veiklos pajamas už 2023 metus bei SAV-06 pranešimą, 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtą 622,05 Eur įmoką už mirusį Asmenį, bei dėl įpareigojimo apskaičiuoti mirusio Asmens ligos išmoką už mirusį individualią veiklą vykdžiusį Asmenį.

7.1. M. D., vykdžiusi individualią veiklą nuo 2013 m. liepos 15 d. iki (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. birželio 13 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo laikinai nedarbinga. Pareiškėjas po M. D. mirties priėmė jos palikimą ir jam 2024 m. balandžio 9 d. buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas.

7.2. VSDFV Vilniaus skyriuje 2024 m. gegužės 10 d. gautas A. D. įgalioto asmens pasirašytas prašymas dėl mirusio Asmens, vykdžiusio individualią veiklą, SAV pranešimo priėmimo, kuriame nurodytos 7 886,42 Eur pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir 622,05 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokos, išdėstytos 2023 metų sausio–gegužės mėnesiais bei A. D. 2024 m. gegužės 10 d. prašymas (pateiktas per Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos paskyrą) dėl A. D. 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtos 622,05 Eur sumos užskaitymo už mirusį Asmenį.

7.3. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2024 m. gegužės 10 d. pateiktus prašymus, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu atsisakė priimti 2024 m. gegužės 10 d. pateiktą SAV pranešimą už 2023 metus bei atsisakė Asmeniui užskaityti 622,05 Eur sumą, sumokėtą 2024 m. gegužės 8 d. į valstybinio socialinio draudimo biudžetą, nes šie veiksmai buvo atlikti po metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinės dienos, t. y. pavėluotai.

7.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka jį apskundė Fondo valdybai, prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą, priimti SAV pranešimą, užskaityti 622,05 Eur sumą už Asmenį ir paskaičiuoti mirusio Asmens ligos išmokos dydį pagal SAV. VSDFV 2024 m. liepos 10 d. sprendimu konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo 2024 m. gegužės 10 d. pateiktą SAV pranešimą bei į Registrą įrašyti 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtą 622,05 Eur sumą, todėl naikinti skundžiamą 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

8. Teismas vadovavosi VSDĮ, LMSDĮ, Duomenų apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-35, (toliau – ir Taisyklės), Nuostatų bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, (toliau – ir Registro nuostatai) nuostatomis ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes (Asmens vykdytos individualios veiklos laikotarpis, nustatytas pensinis amžius, 2023 m. nemokėtos VSD įmokos ir neteikti SAV pranešimai) priėjo prie išvados, kad Asmuo laikinojo nedarbingumo pradžios dieną 2023 m. birželio 13 d. nebuvo draudžiamas ligos socialiniu draudimu, nes VSDĮ nustatyta tvarka ir terminais iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos nebuvo sumokėjęs valstybinio socialinio draudimo įmokų ligos socialiniam draudimui už kalendorinį mėnesį, ėjusį prieš kalendorinį mėnesį, kurį jis įgijo teisę į ligos išmoką. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Asmuo buvo apdraustas ligos socialiniu draudimu.

9. Aptaręs Taisyklių 5 ir 9 punktus, nustatęs, kad metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinė diena buvo 2024 m. gegužės 2 d., todėl ir valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo VMI deklaruotos individualios veiklos pajamų metinės sumos turėjo būti sumokėtos ir SAV pranešimai pateikti iki 2024 m. gegužės 2 d., teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad SAV pranešimas už 2023 metus (pateiktas 2024 m. gegužės 10 d.), 622,05 Eur suma, kurią pareiškėjas prašė užskaityti Asmeniui į valstybinio socialinio draudimo biudžetą (sumokėta 2024 m. gegužės 8 d.), pateikti pavėluotai, todėl sprendė, jog pagrįstai ir teisėtai Sprendimais atsisakyta priimti SAV pranešimą ir į Registrą įrašyti 622,05 Eur sumą. Įvertinęs, kad laikinojo nedarbingumo pradžios dieną (2023 m. birželio 13 d.) Asmuo nebuvo draudžiamas ligos socialiniu draudimu, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė apskaičiuoti ir skirti ligos išmoką už nedarbingumo laikotarpį.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pagal VSDĮ, tuo atveju, jeigu įmokos sumokamos pavėluotai, skaičiuojami delspinigiai, vadinasi pareiga mokėti įmokas nepasibaigia suėjus gegužės 2 d., dėl ko nepasibaigia ir Fondo valdybos skyriaus pareiga išmokėti ligos išmoką, pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju nei Asmuo, nei pareiškėjas neturėjo jokios pareigos mokėti VSD įmokas, nes Asmuo (duomenys neskelbtini) sulaukė pensinio amžiaus ir valstybinio socialinio draudimo įmokų galėjo nemokėti (VSDĮ 11 str. 2 d. 1 p.), kadangi gavo socialinio draudimo senatvės pensiją. Asmuo turėjo teisę, bet ne pareigą mokėti VSD įmokas, kuria jis savo valia ir rizika nepasinaudojo, todėl ir jokie delspinigiai už nesumokėtas įmokas šiuo atveju negali būti skaičiuojami.

11. Teismas teisiškai nereikšmingais pripažino pareiškėjo argumentus, susijusius su informacijos gavimu iš VMI, pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo paveldėti tik tas Asmens teises ir pareigas, kurias mirties dieną Asmuo turėjo. Asmuo turėjo teisę (ne pareigą) sumokėti VSD įmokas ir pateikti SAV pranešimą pasibaigus kalendoriniams metams ne vėliau kaip iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos (2024 m. gegužės 2 d.). Asmuo neturėjo teisės vėliau sumokėti VSD įmokas bei pateikti minimus duomenis. Vadinasi pareiškėjas paveldėjo teisę šiuos veiksmus atlikti taip pat iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos, t. y. pareiškėjas negalėjo paveldėti daugiau teisių, nei turėjo miręs Asmuo. Todėl teismas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis negalėjo laiku – iki 2024 m. gegužės 2 d. – pateikti reikalaujamų duomenų, pripažino neturinčiomis jokios teisinės reikšmės. Teismas neanalizavo likusių šalių argumentų, pripažinęs juos pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti.

12. Teismas nusprendė, kad VSDFV Vilniaus skyrius bei Fondo valdyba, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, sumokėjimo ir priėmė teisėtus bei pagrįstus Sprendimus, kuriuos naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos Sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti pateiktus patikslintus duomenis, gautus iš VMI, apie Asmens gautas individualios veiklos pajamas už 2023 metus bei priimti pateiktą SAV-06 pranešimą už mirusį Asmenį, priskirti 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtą 622,05 Eur įmoką už mirusį Asmenį bei apskaičiuoti mirusio Asmens ligos išmoką už mirusį individualią veiklą vykdžiusį Asmenį.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojęs skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reguliavimu, aptaręs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, nesutikimą su jais grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjui sumokėjus VSD įmoką ir pateikus SAV pranešimą pavėluotai, pasibaigė atsakovo pareiga išmokėti ligos išmoką. Teismas ir atsakovas formaliai taikė teisės aktus, neįsigilino į situaciją, susijusią su iš VMI gautais duomenimis, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, mirus Asmeniui, negalėjo, neturėjo teisės ir neprivalėjo pateikti gyventojų pajamų deklaracijos už mirusį Asmenį ir galėjo remtis tik VMI duomenimis, mirusio Asmens vykdyta pajamų apskaita bei sąskaitų išrašu.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, pritaria jo padarytoms išvadoms ir papildomai nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnyje įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. (10.10E) I-7250 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (7.4E) DV_S-40043 ir ligos išmokų“, VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (7.4E) DV_S-40043 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

18. Skundžiamais Sprendimais buvo atsisakyta priimti patikslintus duomenis apie mirusio Asmens gautas individualios veiklos pajamas už 2023 metus bei SAV-06 pranešimą, 2024 m. gegužės 8 d. sumokėtą 622,05 Eur įmoką už mirusį Asmenį.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad skundžiamais Sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakyta priimti pavėluotai pateiktą SAV pranešimą ir į Registrą įrašyti pareiškėjo sumokėtą 622,05 Eur sumą. Teismas taip pat nustatęs, kad laikinojo nedarbingumo pradžios dieną Asmuo nebuvo draudžiamas ligos socialiniu draudimu, priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė apskaičiuoti ir skirti ligos išmoką už nedarbingumo laikotarpį.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog buvo neteisingai taikytos ir aiškintos materialiosios teisės normos, todėl byla išspręsta neteisingai.

21. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas. Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, vadovaujasi Gyventojų pajamų mokesčio, MAĮ, LMSDĮ nuostatomis, tačiau konkrečiai nenurodo kokias teisės taikymo ar aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.

23. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį savarankiškai dirbantys asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis neįskaitomas į socialinio draudimo stažą ir tuo laikotarpiu jie nėra laikomi apdraustais socialiniu draudimu), jeigu šie asmenys gauna (jiems yra paskirta) socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją.

24. Taisyklių II skyrius reglamentuoja SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo tvarką. Taisyklių 5.6 punktas nustato, jog SAV pranešimus teikia savarankiškai dirbantys asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įmokų gali nemokėti, tačiau: už kalendorinį mėnesį įmokas apskaičiuoja ir sumoka VSD įstatyme nustatyta tvarka ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos (Taisyklių 5.6.1 p.); įmokas sumoka pasibaigus kalendoriniams metams ne vėliau kaip iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos (Taisyklių 5.6.2 p.). Taisyklių 9 punkte, be kita ko, nustatyta, kad SAV pranešimą šių Taisyklių 5.6.1 papunktyje nustatytu atveju draudėjai privalo pateikti iki Registro nuostatų 69 punkte nustatyto duomenų apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo termino (pasibaigus kalendoriniam mėnesiui, iki kito kalendorinio mėnesio 15 dienos), o 5.6.2 papunktyje nustatytu atveju draudėjai privalo pateikti pasibaigus kalendoriniams metams ne vėliau kaip iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo dienai (šeštadienis ir sekmadienis) ar oficialios šventės dienai, SAV pranešimo pateikimo termino pabaigos data laikoma po jos einanti darbo diena.

25. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog asmenims, gaunantiems socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, ir dirbantiems savarankiškai teisės aktai suteikia galimybę (teisę) pasirinkti mokėti ar nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas (tas laikotarpis neįskaitomas į socialinio draudimo stažą ir tuo laikotarpiu jie nėra laikomi apdraustais socialiniu draudimu), tačiau realizavus pasirinkimo teisę ir nusprendus VSD įmokas mokėti bei dėl to SAV pranešimus teikti vienu iš alternatyvių būdų (už kalendorinį mėnesį ar pasibaigus kalendoriniams metams), kyla imperatyvi pareiga tai padaryti iki teisės aktuose nustatyto termino pabaigos.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Asmuo (duomenys neskelbtini) sulaukė pensinio amžiaus, kaip Asmuo, vykdantis individualią veiklą, 2023 metais nemokėjo VSD įmokų ir neteikė SAV pranešimų VSDFV Vilniaus skyriui. Asmuo mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas (Asmens teisių ir pareigų perėmėjas) sumokėjo VSD įmoką ir pateikė SAV pranešimą pavėluotai, nes metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2023 metus pateikimo VMI termino paskutinė diena buvo 2024 m. gegužės 2 d.

27. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjui sumokėjus VSD įmoką ir pateikus SAV pranešimą pavėluotai, pasibaigė atsakovo pareiga išmokėti ligos išmoką, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje aptartas teisinis reguliavimas įpareigoja asmenį, pasirinkusį sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir pateikti SAV pranešimą pasibaigus kalendoriniams metams, tai padaryti laiku, t. y. ne vėliau kaip iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos (2024 m. gegužės 2 d.). Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Asmuo neturėjo teisės vėliau sumokėti VSD įmokas bei pateikti SAV pranešimą, o pareiškėjas, priėmęs palikimą pagal įstatymą, paveldėjo teisę šiuos veiksmus atlikti taip pat iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos. Pareiškėjui pavėlavus šiuos veiksmus atlikti, atsakovui neatsirado pareiga priimti pavėluotai pateikto SAV pranešimo, kuriame nurodytos Asmens pajamos, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, už 2023 metus ir užskaityti Asmeniui, vykdžiusiam individualią veiklą, sumokėtą 622,05 Eur sumą. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Asmens nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2023 m. birželio 13 d. iki (duomenys neskelbtini)) atsakovas sprendė, jog Asmuo neturi teisės gauti ligos išmokos, nes laikinojo nedarbingumo pradžios dieną Asmuo nedraudžiamas ligos socialiniu draudimu. Kadangi konstatuota, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti pavėluotai pateikto SAV pranešimo, kuriame nurodytos Asmens pajamos, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, už 2023 metus ir užskaityti Asmeniui, vykdžiusiam individualią veiklą, sumokėtą 622,05 Eur sumą, atsakovui neatsirado pareiga ir skirti bei išmokėti ligos išmoką.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis negalėjo laiku – iki 2024 m. gegužės 2 d. pateikti reikalaujamų duomenų, neturi jokios teisinės reikšmės, taigi atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės aktus, neįsigilino į situaciją, susijusią su iš VMI gautais duomenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu nenurodė jokių kitų argumentų, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.