- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-13
- Bylos Nr.
- eA-958-415/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01111-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Beata Martišienė, Egidijus Šileikis
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamenas
- Pareiškėjas
- UAB GLG WAY
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GLG WAY“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GLG WAY“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Departamentas Įsakymu nustatė, kad pareiškėjas, be Užimtumo tarnybos sutikimo, išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą, t. y. krovininį mikroautobusą, kurį įsigijo steigdamas pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą, ir pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. URS (19.5)-643 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus bei privalo grąžinti visą jam pervestą subsidiją – 16 559,59 Eur.
3. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas ir atsakovas 2021 m. balandžio 26 d. sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu pareiškėjui buvo išmokėta 18 104,52 Eur subsidija darbo vietai sau įsteigti. 2021 m. rugpjūčio 31 d. pasirašytas materialinių ir teisinių sąlygų sukurtai naujai darbo vietai pagal savarankiško užimtumo rėmimo priemonę sudarymo aktas, kuriuo 2021 m. rugsėjo 2 d. įsteigta pasiuntinio (kurjerio) darbo vieta, įdarbinta V. P. Pareiškėjas už paskirtos subsidijos lėšas įsigijo transporto priemonę – mikroautobusą Mercedes-Benz Sprinter, apdraudė jį. Pagal paskirtį naudodamas paskirtos subsidijos lėšas ir vykdydamas įsipareigojimą pagal krovinio vežimo sutartį, sudarytą su komerciniu partneriu užsakovu UAB „Viva Hansa“, pareiškėjas 2022 m. kovo 3 d. pristatė siuntą Norvegijoje. Mikroautobusas važiuodamas atbulai išsikrauti kliudė traktoriaus šakes ir taip buvo apgadinta transporto priemonė, įsigyta už pareiškėjui paskirtos subsidijos lėšas. Pareiškėjas apie įvykį pranešė draudimo bendrovei, o ši draudimo išmoką pervedė atsakovui, kuris nusprendė, kad Sutartis buvo pažeista, kadangi pareiškėjas nebuvo atsakovui pateikęs prašymo leisti išvežti už subsidijos lėšas įsigytą transporto priemonę už Lietuvos Respublikos ribų.
3.2. Pareiškėjas, pripažinęs padaręs pažeidimą, pasižadėjo ateityje tokių klaidų nebedaryti, o dėl priimamų sprendimų konsultuotis su Užimtumo tarnybos darbuotojais ir atidžiai įsigilinti į sutarties sąlygas, tačiau atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pažeidė Sutartį, ją nutraukė ir priėmė skundžiamą Įsakymą dėl subsidijos grąžinimo.
3.3. Įsakymas negali būti pagrįstas ir teisėtas, o pritaikyta sankcija neproporcinga padarytam pažeidimui. Pareiškėjas kaltinamas pažeidęs Sutarties 2.14.3 punktą, tačiau sudarant sutartį buvo numatyti ir kiti pareiškėjo įsipareigojimai, kuriuos pareiškėjas vykdė tinkamai. Krovinio vežimo sutartis su UAB „Viva Hanza“ buvo sudaryta iš anksto, t. y. prieš sudarant sutartį, nes pareiškėjas iš anksto rengėsi būsimai veiklai ir sutarčiai vykdyti. Pareiškėjas, vykdydamas užsakovo UAB „Viva Hanza“ pavedimą, išvyko į užsienio valstybę, kurioje ir įvyko minėtas incidentas, tačiau transporto priemonė buvo apgadinta nestipriai ir jau kitą dieną važiavo atgal į Lietuvą.
3.4. Už subsidijos lėšas įgytas turtas niekada nebuvo išgabentas į užsienio valstybę ir ten paliktas. Sutarties šalys skirtingai aiškina sutarties nuostatas, o sutarties tekstas yra pakankamai dviprasmiškas ir nėra aiškus. Atsakovas transporto priemonės išvykimą ir grįžimą laiko turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau toks įstatymo ir sutarties nuostatų traktavimas nėra vienareikšmiškas, todėl pareiškėjo negalima laikyti nesąžiningu, tyčia ir sąmoningai pažeidusiu sutarties sąlygas.
3.5. Sutartyje įtvirtintas draudimas išvežti materialųjį turtą reiškia draudimą išvežti turtą taip, kad po šio išvežimo, turtas negrąžinamas atgal į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas turto neišvežė, bet naudojo jį darbo funkcijoms atlikti – siuntai pristatyti. Sutartyje nesant jokio papildomo išaiškinimo, kitokio nei įprastinės sąvokos „išvežti“ apibrėžimo, atlikta veika negali būti pripažįstama turto išvežimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Sutartyje nenurodoma, kokioje teritorijoje ar vietovėje turi būti teikiama kurjerio paslauga.
3.6. Pareiškėjas neapsvarstė galimybės pasikonsultuoti šiuo klausimu su atsakovo atstovu, nes tikėjosi, jog Sutarties nuostatų nepažeidžia. Nenustatyta jokių neigiamų pasekmių, kurios būtų kilusios atsakovui dėl Sutarties vykdymo. Pareiškėjas yra pasirengęs ir toliau vykdyti Sutartį, įsteigė antrą darbo vietą, kurią buvo įsipareigojęs įsteigti, tačiau nutraukus Sutartį ir pareikalavus grąžinti subsidiją, pareiškėjas bankrutuos arba bus likviduotas. Mikroautobusas yra vienintelis vertingas turtas, kuris gali būti realizuojamas Įsakymui įvykdyti, tačiau jį pardavus, Bendrovė nebeturės galimybės vykdyti veiklos, negalės sudaryti sutarčių, nes neturės galimybės jų įvykdyti.
3.7. Pareiškėjui paskirta sankcija už padarytą pažeidimą yra itin griežta. Be įspėjimo ir neįvertinus jokių aplinkybių, pareiškėjo prašoma grąžinti jam skirtą subsidiją. Pareiškėjo padarytas pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Mikroautobusas niekam neperleistas ar kitaip apribotos teisės į jį. Pareiškėjas neturėjo ir neturi tikslo, kad transporto priemonė būtų išgabenta iš Lietuvos Respublikos negrįžtamai, parduota ar įkeista, o Sutarties sąlyga dėl privalomo kasko draudimo užtikrina, jog už subsidijos lėšas įsigytas turtas nebus prarastas, o jo praradimo, sugadinimo atveju, bus kompensuota visa sugadinimo vertė. Pareiškėjas pažeidė Sutarties sąlygas dėl neatsargumo, t. y. dėl netinkamai suprastų Sutarties sąlygų, kadangi Sutarties tekstas nėra pakankamai tikslus.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
5.1. Atsakovas tinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, t. y. skyrė pareiškėjui 18 114,79 Eur subsidiją darbo vietai įsteigti. Užimtumo tarnyba tinkamo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo tikėjosi ir iš pareiškėjo, t. y. ne tik įsteigti kurjerio darbo vietą iki 2021 m. rugsėjo 1 d., bet ir per 36 mėn. laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo dienos ir Sutarties 2.9.3 papunktyje nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą.
5.2. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų ir motyvų, susijusių su skundo dalyku. Pareiškėjas neargumentuoja, kodėl nesutinka su skundžiamu Įsakymu, tačiau dėsto deklaratyvaus pobūdžio teiginius. Standartinių sutarties sąlygų nei valstybės institucijos darbuotojai, nei asmenys, įsipareigojantys įsteigti darbo vietas, negali keisti arba dėl jų vesti kokias nors ikisutartines derybas. Užimtumo tarnyba įvykdė Sutarties 3.2.1 ir 3.2.2 papunkčiuose įtvirtintus įsipareigojimus ir pervedė pareiškėjui subsidiją, tačiau jis įsipareigojimų neįvykdė, t. y. be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti ilgalaikio materialaus turto, įsigyto steigiant darbo vietą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, todėl pareiškėjui kyla pareiga Užimtumo tarnybai grąžinti visą jam pervestą subsidiją, kaip tai yra įtvirtinta Sutarties 6 punkte ir jos 6.1.9 papunktyje. Sutartis yra skirta tam, kad pareiškėjas aiškiai žinotų, kokius veiksmus turi atlikti, norėdamas gauti Sutartyje nurodytą subsidijos sumą.
5.3. Pareiškėjo atlikti veiksmai, kaip šiuo konkrečiu atveju, reiškia, jog už subsidijos lėšas įsigytas ilgalaikis materialusis turtas buvo išvežtas, tuo metu jo nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jis buvo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų be Užimtumo tarnybos leidimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog tai nėra išvežimas teisės aktų prasme. Tai, kad pareiškėjas nesuprato arba suprato klaidingai Sutarties sąlygas, nėra pagrindas perkelti atsakomybę atsakovui dėl tariamai neaiškių sutarties sąlygų.
5.4. Pareiškėjo argumentas, jog draudimas išvežti turtą turėtų būti suprantamas, kaip šio turto negrąžinimas atgal į Lietuvos Respubliką, neturi teisinio pagrindo. Priešingai, šiai sąlygai ir kitoms sąlygoms atsirasti pakanka faktų, jog ilgalaikis materialusis turtas, įsigytas už subsidijos lėšas yra padovanotas, įkeistas, išnuomotas, perleistas kitiems asmenims naudotis, pakeistos darbo funkcijos, išvežtas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, be Užimtumo tarnybos sutikimo, todėl šioms sąlygoms atsirasti nesvarbu, ar po to ilgalaikis materialusis turtas sugrįžo į buvusią iki tol padėtį ar ne.
5.5. Užimtumo tarnyba apie tai, kad pareiškėjas ilgalaikį materialųjį turtą išvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, sužinojo gavusi akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ raštą, bet ne iš pareiškėjo, kurio pareiga yra teikti informaciją, susijusią su Sutarties vykdymu. Be to, neaišku, kiek kartų, be Užimtumo tarnybos sutikimo jau buvo išvežtas ilgalaikis materialusis turtas, įsigytas už subsidijos lėšas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra patikimas sutarties vykdytojas.
5.6. Pareiškėjo argumentai dėl sunkios finansinės padėties negali būti vertinami kaip aplinkybė, trukdanti tinkamai vykdyti Sutartį, nes pareiškėjas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam keliami tam tikri reikalavimai. Užimtumo tarnybos sprendimas grąžinti subsidiją nevaržo tolimesnės ūkinės juridinio asmens veiklos, t. y. įdarbintas darbuotojas gali dirbti toliau, jis neprivalo būti atleidžiamas, o pareiškėjas gali toliau vykdyti veiklą. Pareiškėjas, kaip verslo subjektas, sudarydamas Sutartį ir siekdamas pasinaudoti valstybės parama, puikiai žinojo savo įsipareigojimus, Sutarties sąlygas, su jomis sutiko pasirašydamas Sutartį, todėl neatlikus numatytų pareigų kyla Sutartyje numatyta atsakomybė.
5.7. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, įvykdė visus tokiam sprendimui priimti keliamus reikalavimus, t. y. tiksliai ir aiškiai nurodė teisinį pagrindą, faktines aplinkybes ir apskundimo tvarką, todėl Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. spalio 4 d. sprendimu patenkino pareiškėjo UAB „GLG WAY“ skundą ir panaikino Įsakymą.
7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
7.1. V. P. 2021 m. vasario 5 d. pateikė paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, kurioje nurodė, kad planuoja įsteigti uždarąją akcinę bendrovę, teikiančią kitą pašto ir pasiuntinių (kurjerių) veiklą bei įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą. Paraiškoje nurodė, kad vykdys siuntinių paėmimą iš užsakovų bei greitą ir sklandų pristatymą gavėjams.
7.2. UAB „Viva Hanza“ ir pareiškėjas 2021 m. balandžio 15 d. sudarė krovinio vežimo sutartį, kuria susitarė, kad vežėjas UAB „GLG WAY“ įsipareigoja priimti krovinį iš užsakovo (siuntėjo) nurodyto adreso ir nugabenti į paskirties vietą bei išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o užsakovas (siuntėjas) įsipareigoja sumokėti vežėjui nustatytą mokestį. Krovinio apimtis, sudėtis ir gabenimo pobūdis nurodomas transporto važtaraščiuose, parengtuose kiekvienai krovinio siuntai atskirai.
7.3. Užimtumo tarnyba ir UAB „GLG WAY“ 2021 m. balandžio 26 d. sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS(19.5)-643, pagal kurią subsidijos gavėja įsipareigojo įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo sau vietą iki 2021 m. rugsėjo 1 d., o Užimtumo tarnyba skirti pareiškėjui 18 114,79 Eur subsidiją darbo vietai įsteigti. Pareiškėjas ir atsakovas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Papildomą susitarimą Nr. URS(19.5)-1709 „Dėl 2021 m. balandžio 26 d. savarankiško užimtumo sutarties Nr. URS(19.5)-643 pakeitimo“ bei pasirašė Materialinių ir teisinių sąlygų sukurtai naujai darbo vietai sudarymo aktą Nr. VD(19.5)-ES(19.5)-168.
7.4. AB „Lietuvos draudimas“ 2022 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą, nurodydamas, jog sprendžia visus draudimo išmokos klausimus, susijusius su 2022 m. kovo 3 d. įvykiu, įvykusiu Norvegijoje.
7.5. UAB „GLG WAY“ 2022 m. balandžio 28 d. pateikė paaiškinimą, kuriame paaiškino, kad 2022 m. kovo 2 d. išvyko į Norvegiją pristatyti siuntos, apie sutarties sąlygų pažeidimą sužinojo iš Užimtumo tarnybos darbuotojos, su pažeidimu sutiko bei pažadėjo ateityje nebedaryti klaidų bei konsultuotis ir įsigilinti į sutarties sąlygas.
Atsiliepimas
7.6. Atsakovas 2022 m. gegužės 4 d. rašte Nr. SD (19.5)-3601 „Dėl draudimo išmokos išmokėjimo“ nurodė, jog draudimo išmoka turi būti išmokėta Užimtumo tarnybai, o 2022 m. gegužės 11 d. AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, jog paskaičiuota išmoka yra galutinė, o transporto priemonę, jų žiniomis, vairavo V. P..
Žemesnės instancijos teismas
7.7. Užimtumo tarnyba 2022 m. gegužės 19 d. Įsakymu nustatė, kad UAB „GLG WAY“ pažeidė Sutarties 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus ir privalo grąžinti visą jai pervestą subsidiją, nes, be Užimtumo tarnybos sutikimo, išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą bei įspėjo, kad praėjus 10 kalendorinių dienų nuo Įsakymo pateikimo dienos Sutartis bus laikoma nutraukta.
7.8. Užimtumo tarnyba 2022 m. gegužės 20 d. pateikė pareiškėjui pretenziją Nr. SD-(19.5)-4032 „Dėl 16 559,59 Eur subsidijos grąžinimo“, kuria prašė ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pretenzijos įteikimo dienos grąžinti visą pervestą subsidiją – 16 559,59 Eur.
8. Teismas išaiškino, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą, turėjo pareigą ne tik konstatuoti, kad mikroautobuso išvykimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų pažeidė Sutarties 2.14.3 papunktį, tačiau ir įvertinti faktines aplinkybes bei Įsakyme nurodytus motyvus, kodėl toks išvykimas gali būti laikomas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau tokio vertinimo nepateikė.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti krovinio vežimo sutartis patvirtina, kad UAB „Viva Hansa“ ir UAB „GLG WAY“ susitarė, jog pareiškėjas įsipareigoja priimti krovinį iš užsakovo (siuntėjo) nurodyto adreso ir nugabenti į paskirties vietą bei išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o užsakovas (siuntėjas) įsipareigoja sumokėti vežėjui nustatytą mokestį. Pareiškėjas, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus ir pasinaudodamas už subsidijos lėšas įsigyta transporto priemone, skirta tiesioginės veiklos vykdymui, nugabeno krovinį (siuntą) į paskirties vietą. Teismas sprendė, jog tarp pareiškėjo ir atsakovo sudaryta sutartis negali nepagrįstai apriboti juridinio asmens veiklos, dėl kurios subsidija ir buvo paskirta. Priešingu atveju, subsidija netektų jos paskyrimo prasmės.
10. Teismas akcentavo, jog teisės aktuose neapibrėžta, kas yra laikoma ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tokio išaiškinimo nepateikė ir Užimtumo tarnyba. Šiuo atveju Sutartyje nebuvo aptarta draudimo išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ilgalaikio materialiojo turto taikymo sąlyga, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, jog vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, jis galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir pristatęs siuntą į ją sugrįžti laikydamas, jog nepažeidė Sutarties 2.14.3 papunkčio.
11. Teismas nurodė, kad tiek pagal Sutartį, tiek pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą (toliau – ir Užimtumo įstatymas), Sutarties 2.14.3 papunkčio pažeidimas vertinamas kaip esminis, už kurį taikoma poveikio priemonė – subsidijos grąžinimas, tačiau vertino, jog sankcijų taikymas, formaliai pažeidus tokią sąlygą, būtų neproporcingas pareiškėjo atžvilgiu. Be to, atsakovas nei Įsakyme, nei atsiliepime, nei teismo posėdyje nenurodė, kokios neigiamos pasekmės arba žala kilo pareiškėjui išvykus į Norvegiją pristatyti siuntos. Be to, pats atsakovas patvirtino, jog būtų sutikęs, kad pareiškėjas vyktų į Norvegiją pristatyti siuntos.
12. Teismas pripažinęs, kad Užimtumo tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog tiesioginės ūkinės komercinės veiklos vykdymas, panaudojant už subsidijos lėšas įsigytą turtą, išvykstant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikomas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu, panaikino Įsakymą.
III.
13. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
14. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ilgalaikio materialiojo turto išvežimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas sprendimas.
14.2. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju dalyvavo Paramos darbo vietoms įsteigti priemonėje. Aplinkybė, kad pasiuntinio (kurjerio) darbo vieta mobili, nereiškia, kad su už subsidijos lėšas įsigyta transporto priemone buvo galima vykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, kadangi tai niekur nėra aptarta. Sutartimi aiškiai buvo sutarta, kad darbo priemones išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų draudžiama.
14.3. Nei Užimtumo tarnyba, nei kitos valstybės institucijos nedraudžia pareiškėjui pasiuntinio (kurjerio) veiklą vykdyti, ją vystyti ir organizuoti taip, kaip jis pageidauja. Pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė nėra varžoma, tačiau darbo priemones, įsigytas už subsidijos lėšas, pareiškėjas gali išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų tik gavęs Užimtumo tarnybos leidimą. Vadinasi, pareiškėjas, be Užimtumo tarnybos sutikimo, neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį jis įsigijo steigdamas pasiuntinio (kurjerio) darbo sau vietą ir tai numatyta ne tik tarp šalių pasirašytoje Sutartyje, bet ir Užimtumo įstatyme.
Žemesnės instancijos teismas
14.4. Teismas Sutarties 2.14.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas vertina kitaip nei Užimtumo tarnyba. Lingvistiškai aiškinant sąvoką „išvežimas“, pagal lietuvių kalbos žodyne pateikto žodžio „išvežti“ aiškinimą, tai suprantama kaip vežant išgabenti. Tai reiškia, kad „vežant išgabenti“ nėra suprantamas ir aiškinamas taip, jog mikroautobusas turėtų būti vežamas specifiniu būdu. Nagrinėjamu atveju V. P. vairuojant mikroautobusą, jis buvo išvežtas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, o ne išvažiavo pats be pareiškėjo žinios ir aktyvių veiksmų.
14.5. Pareiškėjas ir Užimtumo tarnyba Sutarties 2.14.3 papunkčiu susitarė dėl draudimo išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą. Pareiškėjas sutartimi įsipareigojo įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą iki 2021 m. rugsėjo 1 d. ir per 36 mėn. nuo darbo vietos įsteigimo dienos ir Sutarties 2.9.3 papunktyje nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą. Sutarties sąlygos, įtvirtintos 2.14 ir 2.14.3 papunkčiuose, pareiškėjui buvo žinomos, jis su jomis sutiko pasirašydamas sutartį, o dėl šių sutarties sąlygų išaiškinimo nesikreipė į Užimtumo tarnybą.
Žemesnės instancijos teismas
14.6. Teismas plečiamai aiškina Sutarties 2.14.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas. Už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, todėl šiose teisės normose įtvirtintas draudimas išvežti šį turtą už Lietuvos Respublikos ribų negali neapimti ir jo išvežimo vykdant tiesioginę ūkinę komercinę veiklą. Toks teismo išaiškinimas iš esmės prieštarauja Sutarties 2.14.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto esmei ir įgalina subsidijų gavėjus nepaisyti imperatyvios Užimtumo įstatymo normos bei sudaro prielaidas subsidijų gavėjams ja piktnaudžiauti.
14.7. Pareiškėjas ne tik išvežė be Užimtumo tarnybos sutikimo ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos ribų, bet šią aplinkybę slėpė beveik 2 mėn. nuo Norvegijoje padaryto eismo įvykio dienos, todėl tai parodo pareiškėjo, kaip sutarties šalies, nesąžiningumą. Jeigu ne AB „Lietuvos draudimas“ raštas, kuriuo Užimtumo tarnybai buvo pranešta apie sprendžiamą draudimo išmokos klausimą, Užimtumo tarnyba nebūtų žinojusi apie šį įvykį. Nors pareiškėjas turėjo pareigą pagal sutartinius įsipareigojimus teikti Užimtumo tarnybai visą informaciją, susijusią su Sutarties vykdymu.
14.8. Sutarties 2.14.3 papunkčio pažeidimas yra esminis ir už jį taikoma poveikio priemonė – subsidijos grąžinimas. Atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo vertinti ir nurodyti, kokios neigiamos pasekmės ar žala kilo pareiškėjui išvykus į Norvegiją pristatyti siuntos.
Atsiliepimas
15. Pareiškėjas UAB „GLG WAY“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Atsakovas pagrįstai nurodo, jog už subsidijos lėšas įsigytomis darbo priemonėmis – spausdintuvu, rašomuoju stalu, biuro įranga ir kėde pareiškėjas galėjo naudotis tik biure, tačiau pareiškėjui nesuprantami atsakovo argumentai, kad siuntų priėmimo ir pristatymo veikla užsiimantis juridinis asmuo tam skirtomis darbo priemonėmis gali naudotis tik biure. Reikalavimas, kad navigacija, vaizdo registratorius ir mikroautobusas būtų naudojamas tik pareiškėjo registruotoje buveinėje, yra nesuvokiamas, nes pareiškėjo veikla yra mobili.
16.2. Sutartyje įtvirtintas įpareigojimas pareiškėjui be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą, tačiau šioje sutartyje nėra numatytas draudimas pareiškėjui išvykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, pasinaudojant už subsidijos lėšas įsigyta transporto priemone.
16.3. Teisės aktuose neįtvirtina, kas galėtų būti laikoma ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tokio išaiškinimo pareiškėjui nepateikė ir Užimtumo tarnyba. Šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo aptarta draudimo išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto taikymo sąlyga, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, jog vykdydamas ūkinę komercinę veiklą galėjo išvykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ir pristatęs siuntą į ją sugrįžti, laikydamas, jog nepažeidė Sutarties 2.14.3 papunkčio.
16.4. Sutarties tekstas yra neaiškus, pakankamai dviprasmiškas, todėl pareiškėjo negalima laikyti nesąžiningu, tyčia ir sąmoningai pažeidusiu sutartį asmeniu. Sutartyje nenumatyti jokie apribojimai dėl veiklos teritorijos ne Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas nepažeidė Sutartyje įtvirtintų sąlygų.
16.5. Pareiškėjo sąžiningą įsitikinimą dėl tinkamo sutarties vykdymo patvirtina faktas, kad jis iš karto po draudiminio įvykio pranešė apie jį draudimo įmonei žinodamas, kad ši informuos atsakovą. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo sąžiningumą, todėl atsakovas nepagrįstai tvirtina, esą pareiškėjas nuslėpė nuo jo Sutarties pažeidimą ir apie jį jis sužinojo tik iš draudimo bendrovės.
16.6. Atsakovas pripažino, jog nepatyrė jokios žalos ir, kad pažeidimas yra formalus. Be to, nurodė, kad leidimas išgabenti transporto priemonę būtų duotas visais atvejais, jeigu tik pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą. Pareiškėjui pritaikyta sankcija yra netinkama ir neproporcinga, todėl ir Įsakymas, kuriuo ši sankcija paskirta, yra neteisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Visos šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos pirmosios instancijos teismo, dėl jų ginčo nėra, todėl teisėjų kolegija faktinių aplinkybių nekartoja, o pasisakys dėl šiam ginčui aktualios teisės aiškinimo bei taikymo.
18. Visų pirma, pažymėtina, kad draudimas subsidijos gavėjui be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, įsigytą steigiant darbo vietą, yra Užimtumo įstatyme įtvirtinta nuostata, todėl šioje byloje visa, kas įtvirtinta tarp šalių pasirašytoje sutartyje, vertintina įstatymo, o ne sutarties aiškinimo kontekste.
19. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad subsidijos gavėjas, išskyrus šio įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytus subsidijos gavėjus, per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo (pritaikymo) dienos ir šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas.
20. Šio draudimo pažeidimas yra pagrindas priimti sprendimą dėl subsidijos grąžinimo (Užimtumo įstatymo 44 str. 6 d. 4 p., 11 d.).
21. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškinant ir taikant anksčiau nurodytas teisės normas, svarbu pažymėti užimtumo rėmimo priemonių reikšmingumą socialinei asmenų, pasinaudojančių užimtumo rėmimo priemonių teikiama nauda, padėčiai, kaip vienam iš esminių užimtumo rėmimo politikos tikslų (Užimtumo įstatymo 2 str. 3 d.). Teisėtos aktyvios darbo veiklos, generuojančios pajamas (pragyvenimo šaltinius), skatinimas užimtumo rėmimo priemonių pagalba yra ne tik Užimtumo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslas, bet ir neabejotinas viešasis interesas skatinti socialiai aktyvią, asmeniui bei visuomenei naudingą veiklą. Todėl taikant Užimtumo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo tam tikri veiksmai vertinami kaip pažeidimas ir dėl to subsidijos gavėjui kyla neigiami teisiniai padariniai, kaip šiuo atveju, darbo priemonės praradimas, taigi, iš esmės, pasitraukimas iš darbo rinkos, sprendžiant dėl tokių neigiamų teisinių padarinių taikymo, privalu paisyti konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).
22. Byloje nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjas, pagal paskirtį naudodamasis už subsidiją įgytu ilgalaikiu materialiuoju turtu, vykdė teisėtą veiklą, tačiau nebuvo gavęs išankstinio Užimtumo tarnybos sutikimo išvykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų automobiliu, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietą. Be kita ko, akivaizdu, kad nėra jokių prielaidų abejonėms, jog pareiškėjas, jeigu būtų kreipęsis į Užimtumo tarnybą dėl tokio sutikimo, sutikimą būtų gavęs. Taigi šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas sprendimą dėl pareiškėjui už taikomų teisinių padarinių priėmė dėl formalaus pažeidimo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste veikė nesąžiningai.
23. Tokia teisinė situacija šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teismo vertintina kaip nederanti su konstituciniais proporcingumo ir teisingumo principais, todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
24. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šias išlaidas patvirtina į bylą pateikti dokumentai – 2022 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita-faktūra AJG Nr. 22043171 ir Swedbank 2022 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 18. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, byloje pateikti dokumentai pagrindžia pareiškėjo patirtas išlaidas, į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų sumų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „GLG WAY“ iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 1 028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.