Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-7271-394/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-10-04
Bylos Nr.: eI3-7271-394/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01111-2022-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės GLG WAY
Atsakovas: Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento
Advokatai: Jolanta Grigaliūnienė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-7271-394/2022Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01111-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.9; 55.1.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 4 d.Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės GLG WAY atstovei direktorei V. P., advokatei Jolantai Grigaliūnienei,

atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento atstovei Gintarei Pelurtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės GLG WAY skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) GLG WAY (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, Užimtumo tarnyba) direktorius 2022 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatė, jog pareiškėja be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą, t. y. krovininį mikroautobusą, kurį įsigijo steigdama pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą, pripažino, kad pareiškėja pažeidė Savarankiško užimtumo rėmimo sutarties Nr. URS (19.5)-643 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus ir privalo grąžinti visą jai pervestą subsidiją – 18 104,52 Eur. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad buvo pervesta 1 544,93 Eur draudimo išmoka, todėl atitinkamai subsidijos gavėja privalo grąžinti 16 559,59 Eur. 2022 m. gegužės 20 d. pareiškėjai įteikta 2022 m. gegužės 19 d. įsakymo kopija bei 2022 m. gegužės 20 d. pretenzija dėl 16 559,59 Eur susbsidijos grąžinimo. Pareiškėja ir atsakovas 2021 m. balandžio 26 d. sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS (19.5)-643, kurios pagrindu UAB GLG WAY buvo išmokėta 18 104,52 Eur subsidija darbo vietai įsteigti. 2021 m. rugpjūčio 31 d. pasirašytas materialinių ir teisinių sąlygų sukurtai naujai darbo vietai pagal savarankiško užimtumo rėmimo priemonę sudarymo aktas ES13 (19.5)-168, kuriuo 2021 m. rugsėjo 2 d. įsteigta pasiuntinio (kurjerio) darbo vieta, įdarbinta V. P.. Pareiškėja už subsidijos lėšas įsigijo transporto priemonę – mikroautobusą MERCEDES-BENZ Sprinter; apdraudė kasko draudimu. Pareiškėja aktyviai ieškojo užsakymų, siekdama užimti tam tikrą verslo rinkos dalį, siekdama išlaikyti verslą ne tik subsidijavimo laikotarpiu, bet išgyventi ir be valstybės paramos. Tinkamai, pagal paskirtį naudodama atsakovo subsidijos lėšas ir vykdydama įsipareigojimą pagal krovinio vežimo sutartį, sudarytą su komerciniu partneriu užsakovu UAB Viva Hansa, 2022 m. kovo 3 d. pareiškėja pristatė siuntą adresu Norvegijoje. Stumiantis atbuline eiga, prie pakylos išsikrovimui, buvo kliudytos traktoriaus šakės, kurios buvo pakeltos; taip buvo apgadinta pareiškėjai priklausanti transporto priemonė, įgyta už subsidijavimo lėšas. Pareiškėja apie įvykį nedelsiant pranešė draudimo įmonei, o 2022 m. gegužės 10 d. draudimo išmoka pervesta atsakovui. Užimtumo tarnyba darė prielaidą, kad padarytas Sutarties pažeidimas, nes pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo leisti išvežti už subsidijas įgytą turtą už Lietuvos Respublikos ribų. Pasiaiškindama pareiškėja pripažino padariusi veiką, kurią atsakovas laikė pažeidimu ir pasižadėjo ateityje tokių klaidų nebedaryti, o dėl priimamų sprendimų konsultuotis su Užimtumo tarnybos darbuotojais bei atidžiai įsigilinti į sutarties sąlygas. Išnagrinėjęs pareiškėjos paaiškinimą, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei šalių pasirašytos Sutarties nuostatas, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėja padarė Sutarties pažeidimą, sąlygojantį Sutarties nutraukimą ir priėmė skundžiamą įsakymą dėl subsidijos grąžinimo. Įsakyme tvirtinama, jog pareiškėja be atsakovo sutikimo išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą, t. y. krovininį autobusą, kurį įsigijo steigdama pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą, kur įvyko draudiminis įvykis. Įsakyme nurodoma, jog už 2022 m. kovo 3 d. Norvegijoje įvykusio draudiminio įvykio metu apgadintą mikroautobusą Užimtumo tarnybai draudimo bendrovė pervedė 1 544,93 Eur išmoką, todėl reikalaujama grąžinti ne visą subsidiją, bet jos skirtumą. Įsakyme nurodoma, kad sutartis su UAB GLG WAY turi būti nutraukta, o išmokėta subsidija turi būti grąžinta, nes pareiškėja pažeidė sutarties 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo dienos ir sutarties 2.9.3 papunktyje nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo: <...> neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą. Pareiškėja mano, kad įsakymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, be to, taikoma sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad pažeidimas buvo padarytas. Pareiškėja kaltinama pažeidusi Sutarties 2.14.3 punktą, tačiau sudarant sutartį buvo numatyti ir kiti pareiškėjos įsipareigojimai, kuriuos pareiškėja vykdė tinkamai. Pažymėjo, kad krovinio vežimo sutartis su UAB Viva Hanza buvo sudaryta iš anksto, dar 2021 m. balandžio 15 d., t. y. prieš Sutarties sudarymą, nes pareiškėja iš anksto rengėsi būsimai veiklai ir Sutarties vykdymui. Vykdydama prisiimtą užsakovo Viva Hanza sutartinį įsipareigojimą, pareiškėja išvyko į užsienio valstybę, kurioje ir įvyko aukščiau nurodytas incidentas, tačiau transporto priemonės sugadinimas nebuvo didelis, netrukdė transporto priemonei judėti savo eiga ir dalyvauti eisme, todėl transporto priemonė maždaug paros laikotarpyje išvyko atgal į Lietuvą. Už subsidijavimo lėšas įgytas turtas niekuomet nebuvo išvežtas, išgabentas į užsienio valstybę ir niekuomet nebuvo ten paliktas. Transporto priemonė judėjo savo eiga, t. y. ne buvo išvežta, o pati laikinai išvažiavo (išvyko) į užsienio valstybę ir po itin trumpo laiko tarpo pati savo eiga grįžo iš jos. Nagrinėjamu atveju Sutarties šalys skirtingai aiškina sutarties nuostatas, o Sutarties tekstas pakankamai dviprasmiškas ir nėra aiškus. Atsakovas transporto priemonės išvykimą savo eiga ir grįžimą savo eiga laiko turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau toks įstatymo ir Sutarties nuostatų traktavimas nėra vienareikšmiškas, todėl pareiškėjos negalima laikyti nesąžininga, tyčia ir sąmoningai pažeidusia Sutartį. Pareiškėja mano, kad Sutartyje nurodytas draudimas išvežti (naudojama sąvoka „neišvežti“) reiškia ne ką kitą, kaip tik draudimą išvežti turtą taip, kad po šio išvežimo turtas negrąžinamas atgal į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja turto neišvežė, bet naudojo jį darbinei funkcijai vykdyti – siuntai pristatyti, t. y. ne išvežė mikroautobusą, bet juo važiavo į Norvegiją ir iš jos grįžo atgal. Sutartyje nesant jokio kito papildomo išaiškinimo, detalizavimo, kitokio nei įprastinis sąvokos „išvežti“ traktavimo, atlikta veika nelaikytina turto išvežimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Šalių sudarytoje sutartyje nėra numatyta jokių teritorinių apribojimų dėl kurjerio paslaugos teikimo apimties, t. y. nenurodyta, kokioje teritorijoje, vietovėje turi būti teikiama kurjerio paslauga. Dėl šios paslaugos specifikos (nėra galimybių veikti nuotoliniu būdu, o krovinio pristatymo vieta priklauso išimtinai nuo užsakovo pageidavimo) pareiškėja negalėjo šiuo atveju pasirinkti teikti kurjerio paslaugas tik Lietuvoje; atsiradus užsakovo prašymui nugabenti siuntinį į Norvegiją, atsirado galimybė įmonei gauti papildomų pajamų; užsakymą reikėjo vykdyti nedelsiant, todėl pareiškėja tai ir padarė. Pareiškėja neapsvarstė galimybės pasikonsultuoti šiuo klausimu su atsakovo atstovu, nes pagrįstai tikėjosi, jog Sutarties nuostatų nepažeidžia. Pažymėjo, kad nenustatyta jokių neigiamų pasekmių, kurios būtų kilę atsakovei dėl Sutarties vykdymo; pareiškėja yra pasirengusi ir toliau vykdyti Sutartį, tinkamai vykdė visus kitus įsipareigojimus, įsteigė ne tik vieną būtiną, bet ir antrą darbo vietą, kurią buvo įsipareigojusi įsteigti. Nutraukus Sutartį ir pareikalavus grąžinti subsidiją, pareiškėja turės bankrutuoti arba bus likviduota. Vienintelis vertingas turtas, kuris gali būti realizuotas skundžiamo įsakymo vykdymui, yra už subsidiją įgytas automobilis. Jį pardavus, įmonė nebeturės galimybės vykdyti veiklos, nebegalės sudaryti sutarčių, nes neturės galimybės jas vykdyti. Skunde pareiškėja nurodė, kad Sutarties nutraukimą bendrąja prasme galima laikyti pareiškėjai taikyta ekonomine sankcija už pareiškėjos padarytą pažeidimą, todėl vertinant sankcijos griežtumą, ji laikytina itin griežta: be įspėjimo, neįvertinus jokių aplinkybių, neindividualizuojant padaryto pažeidimo, taikyta sankcija – visos subsidijos grąžinimas. Paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjos padarytas pažeidimas pasekmių nesukėlė. Mikroautobusas nėra niekam perleistas ar kitaip nėra apribotos teisės į jį, jis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir gali būti naudojamas toliau Sutarties vykdymui. Pareiškėja niekuomet nesiekė ir neturėjo tikslo, kad turtas būtų išgabentas iš Lietuvos Respublikos negrąžinamai ar ilgesniam laikui, neturėjo tikslo turtą parduoti, prarasti, įkeisti. Sutarties sąlyga dėl privalomo kasko draudimo užtikrina, jog už subsidiją įgytas turtas nebus prarastas, o jo praradimo, sugadinimo atveju bus kompensuota visa sugadinimo vertė. Atkreipė dėmesį, kad toks pat draudžiamasis įvykis galėjo nutikti ir Lietuvos Respublikoje, t. y. turto sugadinimas ir draudiminis įvykis nėra sąlygotas turto išvykimu į užsienį. Pareiškėja pažeidė Sutarties sąlygas ne tyčia, bet dėl neatsargumo, t. y. dėl netinkamo Sutarties sąlygų supratimo, kurį sąlygojo ne itin tikslus ir preciziškas atsakovo suformuluotas tekstas, naudotos sąvokos.

Pareiškėjos UAB GLG WAY atstovė direktorė V. P. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad dešimt metų dirbo Norvegijoje, pandemijos metu negalėjo išvykti dirbti į Norvergiją, todėl pateikė prašymą Užimtumo tarnybai, tačiau jokio darbo susirasti nepavyko. Padedant šeimos nariams, 2021 m. balandžio mėnesį gavo subsidiją ir pradėjo vykdyti veiklą. Įsteigė antrą darbo vietą – buhalterio, ir šias dvi darbo vietas stengėsi išlaikyti. Paaiškino, kad perskaičiusi Sutartį suprato, jog negali išvežti transporto priemonės į užsienį ir ten užsiimti veikla, tačiau kad negalėtų išvežti krovinio ir grįžti, nesuprato.

Pareiškėjos UAB GLG WAY atstovė advokatė Jolanta Grigaliūnienė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja yra maža įmonė, kurioje dirba du asmenys. Įmonės direktorė V. P. daugiau kaip 10 metų dirbo Norvegijoje, tačiau 2019 m. grįžo į Lietuvą ir dėl pandemijos į Norvegiją nebegrįžo. Pareiškėjos atstovė registravosi Užimtumo tarnyboje, tačiau iki pat bendrovės UAB GLG WAY įsteigimo jokio tinkamo darbo nerado. Atsiradus galimybei, pareiškėjos vadovė nusprendė pati kurti sau darbo vietą, todėl visas turėtas santaupas įnešė į įstatinį kapitalą, įkūrė UAB GLG WAY, turėdama tikslą įsigyti krovininį mikroautobusą už subsidiją, kurią suteikė Užimtumo tarnyba. Pareiškėja sudarė Savarankiško įsidarbinimo rėmimo sutartį, pagal kurią gavo subsidiją darbo vietai įsteigti ir įsigijo mikroautobusą. Nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. V. P. įmonėje įdarbinta direktore ir taip pat pasiuntine – kurjere. Sudarant Savarankiško įdarbinimo rėmimo sutartį pareiškėja su jos sąlygomis susipažino, tačiau atskirai nebuvo aptarta sąlyga, dėl kurios pažeidimo buvo priimtas ginčijamas įsakymas. Atsakovas nusprendė, kad pareiškėja pažeidė Sutarties sąlygą, kuri draudžia išvežti ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos ir kaip sankciją skyrė Sutarties nutraukimą, reikalaudama grąžinti visą subsidiją. Paaiškino, kad pareiškėja, vykdydama veiklą išvyko su kroviniu į Norvegiją, kur įvyko draudiminis įvykis. Pareiškėja apie įvykusį įvykį pranešė draudimo bendrovei, kuri draudimo išmoką išmokėjo Užimtumo tarnybai. Po šio įvykio pareiškėja buvo iškviesta pasiaiškinti ir tik tuomet pareiškėjos vadovei paaiškėjo, kad ji galimai pažeidė Sutarties sąlygas. Pareiškėjos atstovė nurodė, kad Sutarties sąlyga, draudžianti išvežti ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos ribų, yra dviprasmiška. Pareiškėja suprato, jog pats materialiojo turto judėjimas, vykdant veiklos funkcijas, negali būti laikomas to turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Užimtumo tarnyba šiuo atveju laiko, jog bet koks ilgalaikio materialiojo turto atsiradimas užsienio valstybėje buvo galimas pagal Sutarties sąlygas tik su atsakovo leidimu. Pareiškėjos atstovė patvirtino, jog tokio leidimo pareiškėja nepaprašė ir negavo, tačiau dėl sąlygos dviprasmiškumo, pareiškėja šios sąlygos nesuprato. Pareiškėja apgailestauja dėl įvykusio nesusipratimo, tačiau jai nekilo abejonių dėl Sutarties įvykdymo ir buvo įsitikinusi, jog sutartį vykdo tinkamai ir sąžiningai. Pareiškėjos atstovė nurodė, kad netgi tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, jog Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kaip nurodo atsakovas, tai Sutarties pažeidimas buvo itin formalus ir nesukėlė jokių pasekmių bei nedarė jokios įtakos Sutarties vykdymui. Sutartį galima nutraukti tik tuo atveju, jeigu sutarties pažeidimas yra esminis, kuriuo iš esmės pažeidžiama sutartis ar nukentėjo kažkurios iš šalies esminiai interesai. Pareiškėjai šiuo atveju neaišku, kaip buvo pažeisti valstybės interesai šiuo konkrečiu atveju.

Atsiliepimas

Atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad 2021 m. balandžio 26 d. UAB GLG WAY su atsakovu sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS(19.5)-643, kuria pareiškėja įsipareigojo įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą iki 2021 m. rugsėjo 1 d., o atsakovas įsipareigojo skirti 18 114,79 Eur subsidiją darbo vietai įsteigti. 2021 m. balandžio 27 d. pareiškėjai avansu pervesta 85 proc. visos subsidijos dydžio suma, t. y. 15 397,57 Eur. 2021 m. rugsėjo 2 d. įsteigta pasiuntinio (kurjerio) darbo vieta, įdarbinta V. P.. 2022 m. balandžio 5 d. pasirašytas Sutarties pakeitimas, kuriuo pakeistas veiklos vykdymo adresas į (duomenys neskelbtini) 2022 m. balandžio 26 d. Užimtumo tarnyba gavo AB Lietuvos draudimas raštą, kuriuo pranešama, jog sprendžiami draudimo išmokos klausimai, susiję su įvykiu, kurio vietovė yra Norvegijoje. 2022 m. balandžio 28 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad pagal sudarytą susitarimą 2022 m. kovo 2 d. išvyko pristatyti siuntą į Norvegiją, kur įvyko draudiminis įvykis. Pareiškėja rašte nurodė, kad nebuvo iki galo įsigilinusi ir pilnai įsisavinusi Sutarties sąlygų ir tik po pokalbio su Užimtumo tarnybos Šiaulių miesto 2-ojo skyriaus specialiste sužinojo, kad išvykdama į užsienį pažeidė Sutarties sąlygas. 2022 m. gegužės 10 d. Užimtumo tarnybai pervesta 1 544,93 Eur draudimo išmoka. 2022 m. gegužės 11 d. AB Lietuvos draudimas, atsakydamas į atsakovo paklausimą, nurodė, kad jų žiniomis automobilį vairavo V. P.. 2022 m. gegužės 19 d. pareiškėjos atžvilgiu priimtas Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus įsakymas Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“, kuriuo nustatyta, kad pareiškėja be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą. Konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Sutarties 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus ir privalo grąžinti visą jai pervestą subsidiją, t. y. 18 104,52 Eur, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Užimtumo tarnybai buvo pervesta 1 544,93 Eur draudimo išmoka, pareiškėja privalo grąžinti 16 559,59 Eur. 2022 m. gegužės 20 d. pareiškėjai išsiųstas raštas Nr. SD(19.5)-4032 „Dėl 16 559,59 Eur subsidijos grąžinimo“ kartu su skundžiamo sprendimo nuorašu. Atsakovas nurodė, kad tinkamai vykdė prisiimtus Sutartinius įsipareigojimus: skyrė pareiškėjai 18 114,79 Eur subsidiją darbo vietai sau įsteigti. Užimtumo tarnyba tinkamo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo tikėjosi ir iš pareiškėjos, t. y. ne tik įsteigti pasiuntinio kurjerio darbo vietą iki 2021 m. rugsėjo 1 d., bet ir per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo dienos ir Sutarties 2.9.3 papunktyje nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų ir motyvų, susijusių su skundo dalyku, neargumentuoja, kodėl nesutinka su skundžiamu sprendimu, tačiau dėsto deklaratyvaus pobūdžio teiginius. Paaiškino, kad standartinių sutarties sąlygų nei valstybės institucijos darbuotojai, nei asmenys, įsipareigojantys įsteigti darbo vietas, negali keisti arba dėl jų vesti kokias nors ikisutartines derybas; atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą bei kitos sutarčių sąlygos yra apibrėžtos Užimtumo įstatyme, Užimtumo rėmimo priemonių apraše bei Paslaugų teikimo apraše. Užimtumo tarnyba įvykdė Sutarties 3.2.1 ir 3.2.2. papunkčiuose nustatytus įsipareigojimus ir pareiškėjai pervedė subsidiją, tačiau pastaroji įsipareigojimų neįvykdė, t. y. be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti ilgalaikio materialaus turto, įsigyto steigiant darbo vietą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, dėl ko pareiškėjai kyla pareiga Užimtumo tarnybai grąžinti visą jai pervestą subsidiją, kaip tai numatyta Sutarties 6 punkte ir 6.1.9 papunktyje. Sutartis yra tam, kad pareiškėja aiškiai žinotų, kokius veiksmus turi atlikti, norėdama gauti Sutartyje nurodytą subsidijos sumą. Priešingu atveju, sutartinių sąlygų nesilaikymas ir Užimtumo tarnybos sutikimas su šių sąlygų nesilaikymu, laikant tinkamu sutartinių sąlygų laikymusi, reikštų, kad valstybės parama skiriama neskaidriai. Be to, Sutarties sąlygų ignoravimas ir vien tik pareiškėjai naudinga linkme reikštų, kad Sutartis apskirtai neturi jokios teisinės galios. Pareiškėja, prieš norėdama atlikti veiksmus, kaip šiuo konkrečiu atveju, išvykti su už subsidijos lėšas įgytu krovininiu mikroautobusu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, t. y. pareiškėjai vežant siuntą pristatymui užsakovui Viva Hanza į Norvegiją su už subsidijos lėšas įsigytu krovininiu mikroautobusu ir reiškia būtent išvežimą / išgabenimą krovininio mikroautobuso už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, akivaizdu, jog už subsidijos lėšas įsigytas ilgalaikis materialusis turtas buvo išvežtas, tuo metu jo nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje; jis buvo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų be Užimtumo tarnybos leidimo, ką patvirtina byloje esantys duomenys, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjai teigti, jog tai nėra išvežimas teisės aktų prasme. Tai, kad pareiškėja kažko nesuprato arba suprato klaidingai ar įsivaizduoja kitaip, t. y. taip kaip ji norėtų, nėra pagrindas atsakomybę perkelti sudarytai Sutarčiai dėl neva neaiškių sąlygų. Pareiškėjos supratimas, jog draudimas išvežti turtą yra tai, kad po šio išvežimo turtas negrąžinamas atgal į Lietuvos Respubliką, neturi nei teisinio, nei loginio pagrindo; priešingai šiai sąlygai ir kitoms sąlygoms kilti pakanka faktų, jog ilgalaikis materialusis turtas įsigytas už subsidijos lėšas yra padovanotas, įkeistas, išnuomotas, perleistas kitiems asmenims naudotis, pakeistos darbo funkcijos, išvežtas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ir kita, be Užimtumo tarnybos sutikimo, todėl šioms sąlygoms kilti visiškai nesvarbu ar po to ilgalaikis materialusis turtas grįžo į buvusią iki tol padėtį ar ne. Užimtumo tarnyba apie tai, jog pareiškėja ilgalaikį materialųjį turtą išvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, sužinojo gavusi AB Lietuvos draudimas raštą, bet ne iš pačios pareiškėjos, kurios pareiga teikti informaciją, susijusią su Sutarties vykdymu. Neaišku, kiek kartų be Užimtumo tarnybos sutikimo jau buvo išvežtas ilgalaikis materialusis turtas, įgytas už subsidijos lėšas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėja nėra patikima šalis Sutarties vykdyme. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl sunkios finansinės padėties šiuo atveju negali būti vertintina kaip aplinkybė, kuri trukdo tinkamai vykdyti Sutartį, nes pareiškėja yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam keliami tam tikri reikalavimai, t. y. sudarant sandorius verslininkas pats turi įvertinti riziką, ar jis galės vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o ne vien pasikliauti valstybės parama. Paaiškino, kad Užimtumo tarnybos sprendimas grąžinti subsidiją niekaip iš esmės nevaržo tolimesnės ūkinės juridinio asmens veiklos, t. y. įdarbintas darbuotojas gali dirbti toliau, jis neprivalo būti atleidžiamas, o pareiškėja gali toliau vykdyti veiklą. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja kaip verslo subjektas, sudarydama Sutartį ir siekdama pasinaudoti ženklia valstybės parama, puikiai žinojo savo įsipareigojimus, Sutarties sąlygos, kurios įtvirtintos Sutarties 2.14 ir 2.14.3 papunkčiuose taip pat buvo žinomos, su jomis sutikta pasirašant Sutartį. Be to, subsidijos grąžinimo sąlygos ir tvarka Sutarties sudarymo momentu pareiškėjai buvo aiškios ir suprantamos, su tokiomis sąlygomis ji sutiko, todėl neatlikus numatytų pareigų kyla Sutartyje numatyta atsakomybė. Pareiškėja dėl sąlygų išaiškinimo į Užimtumo tarnybą nesikreipė. Kiekvienas subsidijos gavėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba, steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir pareigą tinkamai rūpintis, kad Sutartis būtų vykdoma joje nurodytomis sąlygomis. Pareiškėjai pažeidus Sutartį kyla atsakomybė, numatyta Sutarties IV dalyje, t. y. pareiškėja privalo grąžinti jai pervestą subsidiją taip, kaip nurodyta Sutarties 6 punkte, 6.1 ir 6.1.9 papunkčiuose. Šiuo konkrečiu atveju vienašališkas Sutarties nutraukimas galimas, kadangi pasirašydamos Sutartį Užimtumo tarnyba ir pareiškėja susitarė, kad Sutartis gali būti nutraukta Sutarties šalies iniciatyva, jei nustatoma, kad kita Sutarties šalis nevykdo Sutartyje numatytų įsipareigojimų, įspėjus įsipareigojimų nevykdančią šalį prieš 10 kalendorinių dienų. Atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, įvykdė visus tokiam sprendimui keliamus reikalavimus – tiksliai ir aiškiai nurodė teisinį pagrindą, faktines aplinkybes ir apskundimo tvarką, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento atstovė Gintarė Pelurtė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad pareiškėja neinformavo atsakovo apie transporto priemonės išvežimą. Šią informaciją atsakovas sužinojo iš draudimo įmonės apie draudiminį įvykį, įvykusį Norvegijoje. Pareiškėja turėjo pareigą informuoti ir suteikti atsakovui informaciją, susijusią su Sutarties vykdymu. Užimtumo tarnyba yra viešojo administravimo institucija, kuriai valstybė yra delegavusi tam tikras funkcijas, kurios yra apibrėžtos norminiuose teisės aktuose. Be to, standartinių Sutarties sąlygų nei valstybės institucijos darbuotojai, nei pareiškėja negali keisti ar dėl jų vesti derybų. Atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą yra aiškiai apibrėžta teisės aktuose. Šiuo atveju, pareiškėja yra verslo subjektas, todėl siekdama pasinaudoti parama žinojo savo įsipareigojimus, Sutarties sąlygas, įtvirtintas 2.14 bei 2.14.3 papunkčiuose, ir su jomis sutiko, į Užimtumo tarnybą dėl sąlygų išaiškinimo nesikreipė, be to, žinojo subsidijos grąžinimo sąlygas. Atsakovas, prašydamas grąžinti pareiškėjai išmokėtą subsidiją, vadovavosi Užimtumo tarnybos teisės aktais bei Sutartimi. Pareiškėja pažeidė Sutartyje 4 dalyje numatytą pareigą grąžinti jai pervestą subsidiją, t. y. visą subsidiją, kaip tai numatyta Sutarties 6 punkte. Šalys, sudarydamos sutartį, susitarė, kad tam tikrų sutarties sąlygų nevykdymas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį ir nėra būtina, jog jos būtų susitarusios pažeidimą vertinti kaip esminį. Šiuo atveju vienašališkas sutarties nutraukimas galimas, nes pasirašydamos Sutartį 19 punktu susitarė, jog viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo Sutartyje numatytus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į išdėstytą, buvo priimtas skundžiamas įsakymas, nutraukti sutartį bei susigrąžinti išmokėtą subsidiją. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė visus motyvus, apskundimo tvarką bei teisinius pagrindus, todėl priimtas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos UAB „GLG WAY“ skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2022 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas.

Byloje nustatyta, kad 2021 m. vasario 5 d. V. P. pateikė paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, kurioje nurodė, jog planuoja įsteigti uždarąją akcinę bendrovę, teikiančią kitą pašto ir pasiuntinių (kurjerių) veiklą bei įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą. Paraiškoje nurodė, kad vykdys siuntinių paėmimą iš užsakovų bei greitą ir sklandų pristatymą gavėjams. 2021 m. balandžio 15 d. UAB „VIVA HANZA“ ir pareiškėja sudarė krovinio vežimo sutartį, kuria susitarė, kad vežėjas (UAB „GLG WAY“) įsipareigoja priimti krovinį iš užsakovo (siuntėjo) nurodyto adreso ir nugabenti į paskirties vietą bei išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o užsakovas (siuntėjas) įsipareigoja sumokėti vežėjai nustatytą užmokestį. Krovinio apimtis, sudėtis ir gabenimo pobūdis nurodomas transporto važtaraščiuose, parengtuose kiekvienai krovinio siuntai atskirai. Sudaryta sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 2023 m. balandžio 15 d. 2021 m. balandžio 26 d. Užimtumo tarnyba ir UAB „GLG WAY“, atstovaujama direktorės V. P., sudarė Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS(19.5)-643, pagal kurią subsidijos gavėja įsipareigojo įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą sau iki 2021 m. rugsėjo 1 d., o Užimtumo tarnyba skirti pareiškėjai 18 114,79 Eur subsidiją aukščiau nurodytos darbo vietos įsteigimui. 2021 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja ir atsakovas sudarė Papildomą susitarimą Nr. URS(19.5)-1709 „Dėl 2021 m. balandžio 26 d. savarankiško užimtumo sutarties Nr. URS(19.5)-643 pakeitimo“. 2021 m. rugpjūčio 31 d. šalys pasirašė Materialinių ir teisinių sąlygų sukurtai naujai darbo vietai sudarymo aktą Nr. VD(19.5)-ES(19.5)-168. 2022 m. balandžio 5 d. sudarytas Papildomas susitarimas Nr. URS(19.5)-1882, kuriuo pakeistas Sutarties 2 punktas, nurodant, kad planuojamos vykdyti veiklos adresas – (duomenys neskelbtini) 2022 m. balandžio 26 d. AB Lietuvos draudimas kreipėsi į Užimtumo tarnybą, nurodydamas, jog sprendžia visus draudimo išmokos klausimus, susijusius su 2022 m. kovo 3 d. įvykiu, kurio vietovė buvo Norvegijoje. 2022 m. balandžio 28 d. UAB „GLG WAY“ pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2022 m. kovo 2 d. išvyko į Norvegiją pristatyti siuntą, apie sutarties sąlygų pažeidimą sužinojo iš Užimtumo tarnybos darbuotojos, su pažeidimu sutiko bei pažadėjo ateityje nebedaryti klaidų bei konsultuotis ir įsigilinti į sutarties sąlygas. 2022 m. gegužės 4 d. atsakovas raštu Nr. SD(19.5)-3601 „Dėl draudimo išmokos išmokėjimo“ nurodė, jog draudimo išmoka turi būti išmokėta Užimtumo tarnybai. 2022 m. gegužės 11 d. AB Lietuvos draudimas nurodė, jog paskaičiuota išmoka yra galutinė bei nurodė, jog automobilį, jų žiniomis, vairavo V. P.. Užimtumo tarnyba 2022 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V1-(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonė, grąžinimo“ nustatė, kad UAB „GLG WAY“ pažeidė Sutarties 2.14 ir 2.14.3 papunkčių reikalavimus ir privalo grąžinti visą jai pervestą subsidiją, nes be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė į Norvegiją ilgalaikį materialųjį turtą; įspėjo, kad praėjus 10 kalendorinių dienų nuo įsakymo pateikimo dienos Sutartis bus laikom nutraukta. 2022 m. gegužės 20 d. Užimtumo tarnyba pateikė pareiškėjai pretenziją Nr. SD-(19.5)-4032 „Dėl 16 559,59 Eur subsidijos grąžinimo“, kuria prašė ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pretenzijos įteikimo dienos grąžinti visą pervestą subsidiją – 16 559,59 Eur.

Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatyta, jog subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu nevykdo šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų.

Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, kad subsidijos gavėjas per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo (pritaikymo) dienos ir šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytais atvejais pratęstą įsteigtos darbo vietos išlaikymo laikotarpį be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas. Įstatyme numatytas reglamentavimas atitinkamai perkeltas į tarp šalių pasirašytos Sutarties 2.14.3 papunktį.

Individualiam administraciniam aktui taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. – VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p.), tarp jų ir tokie, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010).

Tinkamam kilusio ginčo išsprendimui būtina išsiaiškinti, ar mikroautobuso išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų, vykdant tiesiogines veiklos funkcija, kurių sukūrimui ir buvo skirta subsidija, laikytinas ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą, išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Užimtumo tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, turėjo pareigą ne tik konstatuoti, jog mikroautobuso išvykimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų pažeidė Sutarties 2.14.3 papunktį, tačiau įvertinti susidariusias faktines aplinkybes ir priimtame įsakyme nurodyti motyvus, kodėl toks mikroautobuso išvykimas gali būti laikomas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau tokio vertinimo nepateikė.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2022 m. kovo 2 d. priėmė iš užsakovo UAB „Viva Hansa“ siuntą ir ją 2022 m. kovo 3 d. pristatė gavėjui Norvegijoje. Pareiškėja, tiek teikdama paaiškinimą Užimtumo tarnybai, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nesuprato, kad išvykdama iš Lietuvos Respublikos vykdant savo tiesioginę veiklą, pažeidžia Sutarties sąlygas, tuo tarpu Užimtumo tarnyba pareiškėjos išvykimą iš Lietuvos Respublikos laikė esminiu Sutarties 2.14.3 papunkčio pažeidimu, kuris sąlygojo Sutarties nutraukimą ir reikalavimą grąžinti subsidiją.

Pareiškėja, teikdama paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, nurodė, kad steigiama pasiuntinio (kurjerio) darbo vieta, kurios tikslas siuntinių paėmimas iš užsakovų bei greitas ir sklandus pristatymas gavėjui. Sutartyje šalys taip pat susitarė, jog subsidija skiriama su tikslu įsteigti pasiuntinio (kurjerio) darbo vietą sau iki 2021 m. rugsėjo 1 d. Byloje nėra duomenų, jog šalys susitarė, kad pareiškėja, vykdydama kurjerio paslaugas, šia veikla užsiims tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovo atstovės teismo posėdyje nurodytas argumentas, jog pareiškėja, teikdama paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, nurodė, kad planuojamos vykdyti veiklos adresas yra (duomenys neskelbtini), o vėliau pakeistas adresas į (duomenys neskelbtini), todėl laiko, jog tai yra veiklos vykdymo adresas, atmestinas, kaip nepagrįstas, nes pasiuntinio (kurjerio) darbo specifika suponuoja, kad savo veiklą įmonė / asmuo gali vykdyti tik vykdamas į siuntos paėmimo ir atidavimo vietas, todėl tokia darbo vieta negali būti laikoma stacionaria.

Byloje esanti 2021 m. balandžio 15 d. Krovinio vežimo sutartis patvirtina, kad UAB „Viva Hansa“ ir UAB „GLG WAY“ susitarė, jog pareiškėja įsipareigoja priimti krovinį iš užsakovo (siuntėjo) nurodyto adreso ir nugabenti į paskirties vietą bei išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o užsakovas (siuntėjas) įsipareigoja sumokėti vežėjui nustatytą užmokestį. Krovinio apimtis, sudėtis ir gabenimo pobūdis nurodomas transporto važtaraščiuose, parengtuose kiekvienai krovinio siuntai atskirai. Vykdydama sutartinį įsipareigojimą, pareiškėja, panaudodama priemonę tiesioginės veiklos įgyvendinimui, atliko krovinio (siuntos) nugabenimo į užsakytą vietą paslaugą. Įvertinęs byloje susidariusią situaciją, teismas sprendžia, jog tarp pareiškėjos ir atsakovo pasirašyta Sutartis negali nepagrįstai apriboti juridinio asmens veiklos, dėl kurios subsidija ir buvo skirta. Priešingu atveju tokios subsidijos skyrimas netektų jos paskyrimo prasmės.

Teisės aktai neapibrėžia, kas galėtų būti laikoma ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tokio išaiškinimo nepateikė ir Užimtumo tarnyba. Tarp šalių pasirašytoje Sutartyje, tuo atveju, kai yra teikiamos paslaugos, kurios savo veiklos pobūdžiu yra susijusios su tokiomis, kurių tinkamas teikimas negalėtų apsiriboti tik Lietuvos Respublikos teritorija, nebuvo aptarta draudimo išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ilgalaikio materialiojo turto taikymo sąlyga, todėl teismas sutinka su pareiškėjos išdėstytais motyvais, jog ji turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog vykdydama tiesioginę ūkinę komercinę veiklą galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir pristačiusi siuntą į ją sugrįžti laikydama, jog nepažeidė Sutarties 2.14.3 papunkčio.

Tiek pagal Sutartį, tiek pagal Užimtumo įstatymą, Sutarties 2.14.3 papunkčio pažeidimas vertinamas kaip esminis, už kurį taikoma poveikio priemonė yra visos subsidijos susigrąžinimas, tačiau sankcijų taikymas, formaliai pažeidus tokią sąlygą, būtų neproporcingas pareiškėjos atžvilgiu. Atsakovas nei įsakyme, nei atsiliepime, nei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nenurodė, kokios neigiamos pasekmės / žala kilo pareiškėjai išvykus į Norvegiją pristatyti siuntos ir iš jos grįžus. Be to, pažymėjo, jog atsakovas būtų sutikęs, jog pareiškėja vyktų į Norvegiją pristatyti siuntą.

Pažymėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (žr., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus). Tai atitinka ir šiuolaikinę teisės sampratą, kuri remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Taigi turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu būtų formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021).

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad Užimtumo tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog tiesioginės ūkinės veiklos vykdymas, panaudojant už subsidiją įsigytą turtą, išvykstant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikytinas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu, todėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2022 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“ naikintinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „GLG WAY“ skundą patenkinti.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. V1(19.5)-571 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Žanas KubeckasJarūnė SedalienėVirginijus Stankevičius