Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-3462-1066/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01646-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

2019 m. liepos 5 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Egidijos Puzinskaitės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), dalyvaujant pareiškėjui I. N. (I. N.), pareiškėjui atstovui advokatui O. Š.,

atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-730 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. N., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.1. Nurodo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Sprendimas yra neteisėtas, priimtas vadovaujantis formaliais pagrindais. Pareiškėjas pažymi, jog jis planavo ir planuoja kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Šiuo metu pareiškėjas yra paskirtas UAB „Nordina“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, atitinka visas Įstatyme nustatytas sąlygas, todėl yra pasirengęs pateikti prašymą Departamentui.

2.2. Atsakovas Sprendime nenurodė, kad Bendrovė yra fiktyvi. Pareiškėjo teigimu Bendrovė yra veikianti, moka mokesčius, yra pelninga. Todėl, nepaisant to, jog Bendrovėje dirba tik vienas pareiškėjas, joje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tik formaliu pagrindu.

2.3. Pareiškėjas siekia gyventi Lietuvoje, ketina kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jis nori įsilieti į valstybės visuomenės gyvenimą, būti jos dalimi.

2.4. Pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, čia gyvena ir ketina vesti Lietuvos Respublikos pilietę. Be to, per leidimo laikinai gyventi laikotarpį pareiškėjas plėtojo verslą, užmezgė socialinius ryšius su čia gyvenančiais asmenimis.

2.5. Dėl pareiškėjo vykdomos veiklos jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, kadangi pagrindines darbo funkcijas atlieka pats pareiškėjas.

2.6. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundė išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais. Papildomai paaiškino, kad dalį turėtų akcijų turėjo parduoti dėl jo kilmės šalies, kurios pilietis jis yra reguliavimo; šiuo metu ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu turėjo 10 procentų Bendrovė akcijų. Nurodė, kad šiuo metu yra kreipęsis į Migracijos departamentą dėl LLG išdavimo kitais pagrindais. Pripažino, kad, formaliai vertinant, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų kriterijų, tačiau prieš priimdamas sprendimą Migracijos departamentas neinformavo pareiškėjo apie tai, kad Bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnyje nurodytiems kriterijams.

3. Departamentas pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 38–41) į skundą, kuriame nesutiko su skundo reikalavimais šiais argumentais.

3.1. Paaiškino, kad pareiškėjas, tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. 2017 m. spalio 6 d. Departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7419705, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d.

3.2. 2019 m. balandžio 16 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintas tik pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi. Todėl buvo konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas neginčija fakto, jog Sprendimo priėmimo metu Bendrovė neatitiko minėtos nuostatos reikalavimų.

3.3. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). Departamentas, nustatęs, kad įmonė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.4. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, jog Sprendime nenurodyta, jog Bendrovė yra fiktyvi, pažymi, jog Sprendime ir nebuvo konstatuota, jog minėta įmonė yra fiktyvi. Tačiau Sprendime aiškiai nurodyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

3.5. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tačiau vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad šiuo metu jis atitinka kitą Įstatyme numatytą pagrindą leidimui laikinai gyventi gauti yra nesusiję su ginčo dalyku, nes pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

3.6. Departamentas pažymi, jog pareiškėjas turėjo ne teisę, tačiau pareigą deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, o Sprendimas nekliudo jam dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Todėl, Departamento nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas nagrinėjamas pareiškėjo pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 30 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 42–51). Prašyme nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje. 2017 m. spalio 6 d. Departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7419705, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d. 2019 m. balandžio 16 d. Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą (I t., b. l. 8–10). Sprendime nurodoma, jog patikrinus duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis nustatyta, kad yra įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, Bendrovėje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tokių asmenų Bendrovėje nėra nuo 2018 m. gegužės 31 d. Konstatuota, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

7. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

7.1. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

7.2. Šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.

8. Šiuo atveju teismas pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovėje dirbo tik pareiškėjas, t. y. pareiškėjas neginčija fakto, kad Įmonė neatitiko 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nedirbo joks Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis (pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje). Remiantis LVAT formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos buvo vertinamos ir LVAT bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017. Jose teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios praktikos LVAT laikosi ir kitose bylose. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas prieš priimdamas Sprendimą neinformavo pareiškėjo, nepakeičia ir nepaneigia to, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Iš išdėstyto matyti, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis ketina ir toliau gyventi Lietuvoje, užmezgė socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, siekia kreiptis dėl pilietybės suteikimo, išlaikyti Konstitucijos egzaminą ir kt., nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog Bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas (kuriam buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla būtent Bendrovėje) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, konstatuotina, kad teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.

9. Teismas papildomai pažymi, jog sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjui teikti naują prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (administracinė byla Nr. A858-2720/2014). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

9.1. Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atsitinkantis įstatymo nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo Įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti. Akcentuotina, jog pareiškėjas privalėjo pranešti atsakovui, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu.

9.2. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados (pvz., dėl pareiškėjo ketinimo kreiptis į Departamentą, dėl Bendrovės fiktyvumo (šiuo atveju ginčo dėl galimo fiktyvumo nėra, kadangi nustatyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, o tai savaime yra pagrindas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje)). Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo I. N. (I. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.