Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla E. M. atžvilgiu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 str., nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudė­ties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla už tai, kad jis 2013 m. lapkri­čio 23 d. 03.30 val. ties kavine, esančia (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, gatvėje, kitų žmonių akivaizdoje, atliko veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį – įžūliai kibo prie M. U., kūnu M. U. stumdydamas bei vadindamas M. U. įžeidžiančiais žodžiais, tuo galėdamas pažeisti viešąją tvarką, žmonių rimtį ir galė­damas padaryti administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 4 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimą administracinėje byloje, iškeltoje E. M. atžvilgiu pagal ATPK 174 str., bei administracinę bylą perduoti iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui.

Skunde teigiama, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus duomenis bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Visų pirma, apelianto manymu, liudytojai E. D., V. B., R. K. ir M. T. negali būti laikomi nešališkais liudytojais. Apelianto teigimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytoja E. D. yra buvusi (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) poskyrio tyrėjo A. B. draugė, turinti asmeninių pažinčių policijoje, o V. B., R. K. ir M. T. yra draugai, tą vakarą vienoje kompanijoje buvę kavinėje. Pasak apelianto, nors šie liudytojai nurodo, kad bare tą vakarą buvę policijos pareigūnai (gal būt turėtų būti – jaunuoliai) policijos pareigūnus įžeidinėjo, dainavo apie juos negražią dainą, tačiau dėl tokių tariamų bare buvusių jaunuolių veiksmų nei kavinės darbuotojai, nei kavinėje buvę policijos pareigūnai nustatyta tvarka nereagavo, budinčių policijos pareigūnų nekvietė, o tai kelia pagrįstų abejonių, kad tokie įvykiai iš viso buvo ir nėra sugalvoti tik tam, kad neigiamai charakterizuotų nukentėjusiuosius – M. U. ir E. S. (jis yra nukentėjusysis baudžiamojoje byloje) bei su jais kartu kavinėje buvusius asmenis. Apelianto nuomone, būtent M. U. ir E. S. duotais parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nes jie dėl galbūt netinkamų ir neteisėtų policijos pareigūnų (M. T., E. M.) veiksmų iškvietė policijos pareigūnus, būtent jie davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tuos parodymus M. U. patvirtino ir nagrinėjant administracinę bylą teisme.

Apelianto teigimu, teismas padarė visiškai niekuo nepagrįstą išvadą, kad M. U. neva galimai buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, remdamasis tuo, kad neva taip pasirodė V. B. ir kad M. U. baudžiamojoje byloje buvo pateikti kaltinimai pagal BK 260 str. l d., M. U. buvo nuteistas. Apeliantas pažymi, kad teismas kažkodėl netyrė ir nieko nepasisakė dėl kitų aplinkybių, kurios kelia rimtų abejonių būtent paties E. M. bei liudytojo M. T. parodymais. Skunde teigiama, kad E. M., kaip (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) viršininkas, iš karto po įvykių 2013 m. lapkričio 23 d. naktį prie kavinės (duomenys neskelbtini) kaip ikiteisminio tyrimo institucijos vadovas nenusišalino nuo įvykio tyrimo bei priėmė sprendimą operatyviai šio įvykio netirti, už tai jis 2014 m. rugpjūčio 19 d. (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu buvo nubaustas drausmine tvarka. Nurodoma, kad baudžiamoji byla E. M. pavaldinio, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo, M. T. atžvilgiu dėl viešosios tvarkos pažeidimo nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje bei E. S. sužalojimo, kaltinant M. T. pagal BK 284 str. l d., buvo perduota Mažeikių rajono apylinkės teismui. Todėl, apelianto manymu, būtent šios aplinkybės, tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu įvykiu, kelia abejonių E. M., M. T. duotų parodymų objektyvumu, nes tokiais parodymais galimai siekiama išvengti gresiančios atsakomybės. Teismas, abejodamas M. U. parodymais, nurodė, kad įvykio metu M. U. buvo neblaivus ir galėjo neteisingai suprasti jam sakomus žodžius, o vėliau juos neteisingai interpretuoti, tačiau apeliantas pastebėti, kad E. M., M. T. taip pat buvo kavinėje ir galbūt vartojo alkoholį, vienok jų neblaivumas nebuvo nustatytas dėl tos priežasties, kad M. U. pranešimas nebuvo operatyviai tiriamas, ir į įvykio vietą atvažiavę policijos pareigūnai nesiėmė priemonių, kad būtų patikrintas jų kolegos M. T. ir viršininko E. M. neblaivumas.

Skunde teigiama, kad iš M. U. parodymų matyti, jog būtent E. M. viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, kibo prie jo. Taip pat skunde pastebima, kad ir pats E. M. iš dalies patvirtina M. U. parodymus, teigdamas, jog pasakė: „Baikite elgtis kaip šiukšlės“. Tačiau, prokuroro manymu, liudytojai E. S., E. K., A. P. patvirtina būtent M. U. parodymus, kad tokiais žodžiais buvo vertinamas ne vaikinų elgesys, o taip buvo vadinamas M. U., ir netikėti M. U. bei nurodytų liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo.

Be to, skunde pažymima, kad, remiantis ATPK 255 str., administracinio teisės pažeidimo bylose, iškeltose pagal prokuroro nutarimą, yra numatyta prokuroro teisė dalyvauti teisme jas nagrinėjant. Pasak apelianto, šiuo atveju ši teisė nebuvo užtikrinama, nes apie šios administracinės bylos nagrinėjimo datą ir laiką prokuratūrai nebuvo pranešta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą E. M. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad iki teismui priimant sprendimą, šioje administracinėje byloje įvyko du žodinio proceso tvarka vykę teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ir buvo apklaustas nukentėjusysis M. U., taip pat buvo apklausta ir daug kitų liudytojų, todėl M. U. (kuris nėra nepilnametis ar neįgalus asmuo, kai įstatymas numato atstovų dalyvavimo procese galimybę) pats turėjo galimybę pilnai realizuoti visas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 str. numatytas savo teises.

E. M. teigimu, iš ABTĮ 48 str. 3 d. ir 56 str. 2 d. darytina išvada, kad prokuroras administracinio proceso šalimi tampa tuomet, kai jis kreipiasi į teismą, gindamas viešąjį interesą, tačiau šiuo atveju jis, priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą jo (E. M.) atžvilgiu, inicijavo administracinės teisenos, kurios procese dalyvavo pilnai savo teises realizuoti ir apginti galintis veiksnus ir teisnus nukentėjusysis M. U., pradėjimą. Atsiliepime taip pat pastebima, kad teismų praktikoje, vertinant asmenų galimybę realizuoti ar apginti savo teises ar privalomumo atlikti kokias tai pareigas, kaip vienas iš asmens galimybių tinkamai atlikti tokius veiksmus aspektų, neretai yra minimas jo teisinis išprusimas ir teisės suvokimas, todėl, E. M. manymu, keistai atrodo apygardos prokuratūros prokuroro, kuris pagal savo kompetenciją dalyvauja posėdžiuose apygardos teisme, pasakymas, kad jam nebuvo žinoma apie administracinės bylos nagrinėjimo datą ir laiką, nes jau daugybę metų teismai informaciją apie teismo posėdžių datą ir laiką talpina viešame internetiniame tinklalapyje, kuriame reikalingą informaciją gali susirasti bet kuris asmuo, taip pat ir prokuroras, kuris, neabejotina, ta sistema naudojasi, nes yra kategorija bylų, kai teismo šaukimai visiškai nesiunčiami, o apie posėdžių laiką informacija talpinama tik internetinėje erdvėje. Atsiliepime E. M. pažymi, kad jis apie administracinės bylos nagrinėjimo datą taip pat sužinojo iš internetinėje erdvėje talpinamų viešų teismo posėdžių tvarkaraščių, tai patvirtina administracinėje byloje esantis neįteiktas šaukimas jam atvykti į teismo posėdį ir tas faktas, kad jis į teismo posėdį atvyko, remdamasis aukščiau minėtu tvarkaraščiu internetinėje erdvėje. E. M. nuomone, prokurorui buvo žinoma apie administracinės bylos nagrinėjimo vietą, jam taip pat buvo žinoma ir apie numatomą administracinės bylos nagrinėjimo datą, nes teismas kreipėsi į prokurorą su prašymu pateikti baudžiamosios bylos medžiagą, todėl, jei prokuroras būtų manęs, jog šioje administracinėje byloje teisnus ir veiksmus nukentėjusysis M. U. dėl kokių nors priežasčių nebūtų buvęs įgalus apginti savo teises, prokuroras turėjo realią galimybę būti teisiškai aktyvus ir iniciatyvus, koks tapo, rašydamas apeliacinį skundą į jo netenkinusį nutarimą, ir dalyvauti administracinės bylos procese, tačiau jokių veiksmų tuo tikslu neatliko.

E. M. nurodo, kad, jo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai liudija apie prokuroro suinteresuotumą atitinkama šios administracinės bylos baigtimi, kadangi ir jo motyvas, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie administracinės bylos nagrinėjimo laiką, yra tik bandymas bet kokiais būdais siekti nors kiek reabilituotis dėl jam nepagrįstai pareikštų įtarimų, pažeidžiant BPK nuostatas, jog pranešimas apie įtarimą įteikiamas, kai surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, ir net nesvarstant galimybės realizuoti kitas įstatymuose nurodytas galimybes sužinoti jo poziciją apie įvykio aplinkybes, pvz., jį apklausiant specialiuoju liudytoju.

Be to, E. M. abejonių kelia prokuroro vienpusiškumas ir net šališkumas administracinėje byloje apklaustų liudytojų atžvilgiu, nes prokuroras perėmė išskirtinai teismui įstatymo deleguotą funkciją vertinti įrodymus priimant sprendimą byloje ir pats nusprendė, kurių liudytojų parodymai yra objektyvus ir teisingi, o kurių – ne. E. M. teigimu, prokuroro teiginys, jog liudytojos E. D., dirbančios kavinėje barmene, parodymai negali būti objektyvūs, nes anksčiau ji yra gyvenusi su (duomenys neskelbtini) r. policijos komisariato pareigūnu, niekuo nepagrįstas. Toks prokuroro motyvas suponuoja tai, kad jis nuodugniai įsigilino į šių asmenų tarpusavio santykius ir nustatė, jog jie, nors ir išsiskyrė, tačiau juos sieja stiprus emocinis ar koks kitoks tarpusavio ryšys, dėl kurio E. D., kaip seka iš prokuroro nuomonės, net ryžosi duoti melagingus parodymus teisme dėl buvusio sugyventinio bendradarbių. Be to, atsiliepime pažymima, kad skirtingais keliais pasukusios poros dažniausiai ne tik kad nepalaiko draugiškų santykių, o visokiais būdais stengiasi vieni kitiems pakenkti. Todėl, E. M. nuomone, prokuroro teiginys apie E. D. parodymų nepatikimumą yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir nesuteikia jokio pagrindo daryti prielaidą, jog E. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek administracinės bylos nagrinėjimo metu davė melagingus parodymus.

Atsiliepime E. M. taip pat teigia, jog nesuprantama, kokį ryšį patraukimas drausminėn atsakomybėn dėl pareigų atlikimo ar neatlikimo po įvykio turi su paties įvykio metu jo atliktais veiksmais ir kokią įtaką jo patraukimas drausminėn atsakomybėn už netiriamo įvykio metu atliktus veiksmus turi su jo parodymais apie paties įvykio aplinkybes. E. M. atkreipia dėmesį ir į tai, kad patraukiant jį drausminėn atsakomybėn jam nebuvo inkriminuojama, kaip kad nurodo prokuroras, kad „priėmė sprendimą šio įvykio operatyviai netirti“, kas suponuotų, jog jis tyčia neatliko būtinų veiksmų, nors jam (E. M.) buvo inkriminuojama kaip tik priešingai, t. y. kad jis iki pirmos darbo dienos po įvykio nuo tyrimo nenusišalino ir kad, kai pareigūnai jau buvo atlikę visus būtinus pirminius veiksmus įvykio vietoje ir po beveik paros laiko jis sužinojo apie tai, jog dėl įvykio asmenys, tarp jų ir M. U., kreipėsi su pareiškimais, jam apie tai pranešusiems pareigūnams, siekdamas išvengti įvairių interpretacijų, jis (E. M.) nurodė daugiau jokių veiksmų tiriant įvykį nebeatlikti ir pirmą darbo dieną po savaitgalio visą medžiagą persiųsti į prokuratūrą sprendimui priimti, kas ir buvo padaryta. E. M. mano, kad jo patraukimas drausminėn atsakomybėn (pažymėtina, kad drausminė nuobauda buvo panaikinta) su administracine byla neturi nieko bendro, ir prokuroro teiginiai, jog dėl to, kad jis (E. M.) buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, jis davė melagingus parodymus administracinėje byloje, yra niekuo nepagrįsti, išvestiniai, akivaizdžiai, šališkai ir neobjektyviai jo paties įvertinti padarant jam naudingas išvadas, ir negali būti vertinamas kaip teiginys, jog dėl to, kad buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, jis (E. M.) davė melagingus parodymus apie patį įvykį.

E. M. manymu, keistai atrodo ir prokuroro teiginys, jog jo patraukimas drausminėn atsakomybėn kelia pagrįstų abejonių jo duotų parodymų patikimumu ir traktuojama, kad teismas šios (visiškai su jo parodymų objektyvumu nesusijusios) aplinkybės neįvertino, tačiau tuo pačiu metu teismo įvertintos M. U. charakterizuojančios medžiagos – pastarojo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., panaudojimą prokuroras traktuoja kaip visiškai nepagrįstą, nors būtent dėl to, kad M. U. galimai buvo vartojęs narkotines medžiagas, parodymai buvo duoti ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant administracinę bylą, t. y. prokuroras akivaizdžiai taiko dvigubus standartus, nepagrįstai teigdamas, kad į vienas aplinkybes, t. y. drausminę bylą turi būti atsižvelgiama, o kiti įrodymai, t. y. M. U. atžvilgiu priimtas apkaltinamas nuosprendis turi būti ignoruojamas.

E. M. manymu, prokuroras nutyli faktą, kad, remdamasis liudytojų R. K. ir V. B. parodymais, pats savo nutarimu iš baudžiamosios bylos išskyrė medžiagą į atskirą ikiteisminį tyrimą dėl R. K. ir V. B. tiriamo įvykio metu padarytų sužalojimų. Atsiliepime nurodoma, kad atsižvelgiant į BPK 166 str. l d. 2 p., darytina išvada, kad prokuroras, priimdamas sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šiems asmenims padarytų sveikatos sutrikdymų pradėjimo, ikiteisminio tyrimo metu duotais šių asmenų parodymais neabejojo ir jais remdamasis nustatė, jog jų atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, o administracinės bylos nagrinėjimo metu tuos pačius parodymus laiko neobjektyviais ir prašo juos vertinti kritiškai.

Nagrinėdamas administracinę bylą teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir konstatavo, jog konflikto kilimo priežastis buvo būtent M. U. ir jo draugų įžeidžiantis ir provokuojantis elgesys dar iki konflikto ir pagrįstai padarė išvadą, kad nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio bei sudėties ir administracinę bylą nutraukė.

Atsiliepime pažymima, kad prokuroras savo apeliaciniame skunde nepateikė nė vienos naujos, administracinės bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvusios žinomos tyrimui reikšmingos aplinkybės, kuriai esant, teismas galimai būtų priėmęs kitokį sprendimą, o delegavęsis sau teismo funkcijas užsiima įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus, tačiau ABTĮ 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė, kaip kad nurodoma Vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, yra ta, kad bylos įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais ir proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 174 str. numatyta atsakomybė tam, kas necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžiamai kimba prie žmonių ar atlieka kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Pažymėtina, kad sprendimą apie viešosios tvarkos ir žmonių rimties trikdymą lemia konkrečios bylos duomenų ir faktinių aplinkybių vertinimo kriterijai.

Ginčydamas apylinkės teismo nutarimą, prokuroras siūlo nesiremti liudytojų E. D., V. B., R. K. ir M. T. parodymais dėl šių liudytojų šališkumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja E. D. dirba kavinėje barmene ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog kavinėje buvęs jaunimas pradėjo pravardžiuotis, buvo sudainuota negraži dainelė apie policininkus. Tai, kad jaunuoliai sakė įžeidžiančius žodžius pareigūnų atžvilgiu, patvirtino ir liudytojai V. B., R. K. bei M. T. (95–97 b. l.). Apeliacinio skundo argumentas, kad E. D. yra buvusi (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) poskyrio tyrėjo draugė, neduoda pagrindo manyti, kad E. D. davė melagingus parodymus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. D. su buvusiu draugu ar jo bendradarbiais sieja kokie nors tarpusavio ryšiai. Pažymėtina, kad V. B., R. K. ir M. T. parodymai yra nuoseklūs, atitinka liudytojos E. D. parodymus, todėl apylinkės teismas taip pat neturėjo pagrindo netikėti ir V. B., R. K. bei M. T. duotais parodymais. Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras, remdamasis liudytojų R. K. ir V. B. parodymais, pats savo nutarimu iš baudžiamosios bylos išskyrė medžiagą į atskirą ikiteisminį tyrimą dėl R. K. ir V. B. tiriamo įvykio metu padarytų sužalojimų (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 40-9-628-13, 49 b. l.). Tai, kaip teisingai pastebi E. M., reiškia, kad prokuroras, priimdamas sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl fizinio smurto pavartojimo R. K. ir V. B. atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo metu duotais šių asmenų parodymais neabejojo. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybės, darytina išvada, kad E. D., V. B., R. K. ir M. T. parodymus laikyti šališkais ir jais netikėti nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde prokuroras pastebi, kad nei kavinės darbuotojai, nei kavinėje buvę policijos pareigūnai dėl bare buvusių jaunuolių veiksmų budinčių policijos pareigūnų nekvietė, todėl, apelianto nuomone, tai kelia pagrįstų abejonių, kad tokie įvykiai iš tiesų buvo. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, kad E. M. teismo posėdžio metu (91–92 b. l.) paaiškino, kad nesikreipė į policiją, nes nenorėjo, kad apie šią konfliktinę situaciją sužinotų jo pavaldiniai, ir paprašė barmenės išprašyti vaikinų kompaniją lauk. Kavinės darbuotoja E. D. teismo posėdžio metu (90 b. l.) paaiškino, kad tas jaunimas ateina į kavinę kiekvieną savaitgalį ir nuolat taip elgiasi. Iš liudytojos parodymų matyti, kad jaunuoliams dėl jų netinkamo elgesio buvo išsakytos pastabos, o pastariesiems į tai nereaguojant, jie iš kavinės buvo išprašyti lauk. Taigi, darytina išvada, kad, įvertinusi jaunuolių veiksmų pobūdį, tai, kad jie taip elgiasi ne pirmą kartą, kavinės darbuotoja nusprendė, jog konfliktas gali būti išspręstas be policijos pareigūnų pagalbos, ir, kaip jau minėta, išprašė jaunuolius lauk. Todėl prokuroro argumentas, kad įvykio apskritai galėjo nebūti, nes nebuvo iškviesta policija, atmetamas kaip nepagrįstas.

Skunde pažymima, jog liudytojai E. S., E. K., A. P. patvirtino būtent M. U. parodymus, kad E. M. pasakytais žodžiais: „Baikite elgtis kaip šiukšlės“, buvo vertinamas ne vaikinų elgesys, o taip buvo vadinamas M. U.. Apelianto manymu, netikėti M. U. bei nurodytų liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. T. ir E. M. galbūt vartojo alkoholį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pats M. U. teismo posėdžio metu (73 b. l.) pripažino, kad jis buvo neblaivus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. U. dėl alkoholio vartojimo galėjo neteisingai išgirsti ir interpretuoti E. M. pasakytus žodžius, laikytina pagrįsta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad E. M. tą vakarą buvo neblaivus. Be to, net pats M. U. teismo posėdžio metu (73 b. l.) negalėjo patvirtinti, kad E. M. iš tiesų buvo neblaivus. Taigi sprendžiama, jog bylos duomenys nepatvirtina kaltinimo, kad E. M. įžeidžiančiais žodžiais vadino M. U..

Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad E. M. skirta drausminė nuobauda dėl nenusišalinimo nuo įvykių tyrimo ir priimto sprendimo operatyviai šio įvykio netirti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad E. M. buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn, nesuteikia pagrindo manyti, kad jis davė neteisingus parodymus administracinėje byloje apie patį įvykį. Atkreiptinas dėmesys, jog iš skundžiamo nutarimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, o taip pat ir jų visumą. E. M. pateikta įvykio versija buvo tiriama teismo posėdyje, jo parodymai lyginami su kitų asmenų duotais parodymais. Todėl abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo nėra pagrindo.

Be to, skunde nurodoma, kad, remiantis ATPK 255 str., administracinio teisės pažeidimo bylose, iškeltose pagal prokuroro nutarimą, yra numatyta prokuroro teisė dalyvauti teisme jas nagrinėjant. Pasak apelianto, ši teisė nebuvo užtikrinama, nes apie šios administracinės bylos nagrinėjimo datą ir laiką prokuratūrai nebuvo pranešta. Šiuo atveju pažymėtina, kad ATPK 255 str. numato būtent teisę prokurorui dalyvauti administracinio teisės pažeidimo bylose, iškeltose pagal prokuroro nutarimą. Tai reiškia, kad prokuroro dalyvavimas tokiose bylose nėra būtinas. Pažymėtina, kad visa informacija apie teismo posėdžių datas ir laiką talpinama viešame internetiniame tinklalapyje. Taigi prokuroras turėjo realią galimybę sužinoti apie posėdžio datą ir laiką, dalyvauti administracinės bylos procese, tačiau nebuvo pakankamai aktyvus ir jokių veiksmų dėl to neatliko.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino reikšmingas bylos aplinkybes, priimdamas skundžiamą nutarimą rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad E. M. įžūliai kibo prie M. U., tuo pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, t. y. kad padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, todėl, apygardos teismo manymu, apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nutraukė administracinę bylą E. M. atžvilgiu pagal ATPK 174 str., nesant pažeidimo įvykio ir sudėties. Taigi tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir administracinę bylą perduoti iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.