- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-1413-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01952-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- R. D.
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. IĮ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. IĮ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos sumokėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2009-08-01 eismo įvykį draudiminiu ir priteisti iš atsakovo 19500 Lt draudimo išmoką. Nurodė, kad su atsakovu sudarė automobilio „Seat Toledo“, v.n. (duomenys neskelbtini) Kasko draudimo sutartį. 2009-08-01 automobilis pateko į eismo įvykį. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. T. ir T. L. automobiliu, kuris stovėjo užrakintas su įjungta apsaugos signalizacija, o automobilio rakteliai ir signalizacijos pultelis buvo gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), esančios sodybos kieme, išvyko be automobilio savininko leidimo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad automobilį vairavęs E. T. pažeidė KET, dėl to įvyko autoavarija, kurios metu E. T. žuvo iš karto, T. L. mirė ligoninėje, o automobilis sugadintas nepataisomai. Atsakovas nepagrįstai įvykio nepripažino draudiminiu. Ieškovas 2009-08-03 pranešime apie autoįvykį draudikui nurodė visas aplinkybes. 2009-09-10 parašytas papildomas, o ne pirminis pareiškimas apie automobilio vagystę. E. T. negali būti laikomas teisėtu transporto priemonės valdytoju, nes paėmė automobilį prieš jo valią.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis, kuria automobilis „Seat Toledo“, v. n. (duomenys neskelbtini) nuo 2009-03-23 iki 2010-03-23 apdraustas nuo vagystės rizikos pagal draudimo taisykles Nr. 049. 2009-08-01 įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo E. T., vairavęs ieškovui priklausantį automobilį, ir T. L.. Ieškovo savininko R. D. dukra J. D. buvo pažįstama su E. T., o T. L. buvo labai geras jos draugas, kuris ne kartą yra lankęsis namuose, palaikė draugiškus santykius su jos tėvais. J. D. su žuvusiaisiais tą vakarą ir naktį leido laiką, buvo nuvykę į Raseiniuose esantį naktinį klubą. Vaikinai kartu su J. D. iš naktinio klubo vyko į J. D. namus, kur ketino praleisti naktį jos namuose, ji buvo paruošusi jiems kambarį pernakvoti. Tą naktį tiek J. D., tiek žuvusieji buvo neblaivūs.
Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu J. D. ir R. D. parodymai, kur name buvo padėti automobilio rakteliai, kito, R. D. ir J. D. 2009-08-01 apklausos metu nurodė, kad raktai buvo prieškambaryje matomoje vietoje, vėliau 2009-09-10 ir 2010-03-01 R. D. nurodė, kad raktai buvo darbo kambaryje sekcijoje esančiame stalčiuje, o J. D. 2009-11-10 ir 2010-03-01 apklausų metu nurodė, kad raktų buvimo vietos nežino. Teismas padarė išvadą, kad nors automobilio raktai galimai buvo padėti stalčiuje, taigi išoriškai vizualiai nepastebimai, tačiau vaikinai raktais pasinaudojo. Teismas nustatė, kad po eismo įvykio T. L. drabužiuose buvo rasti kiti asmeniniai J. D. daiktai – mobilus telefonas, namo raktai, įvykio vietoje buvo rasti ir automobilio registracijos dokumentai. Įvažiavimas į namo kiemą yra užtvertas rakinamais vartais. T. L. tėvai ir jis pats turėjo ne vieną automobilį. Tokios pat markės ir modelio automobiliu naudojosi T. L., todėl teismas padarė išvadą, kad jam nebuvo būtinybės vogti automobilio. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra didesnė tikimybė, kad 2009-08-01 naktį žuvusieji E. T. ir T. L. apdraustu automobiliu pasinaudojo ne siekdami jį pasisavinti.
Teismas nurodė, kad pats draudėjas tuoj po įvykio E. T. ir T. L. veiksmų nevertino kaip vagystės, kadangi draudėjas 2009-08-03 draudikui pranešė apie autoįvykį, o ne vagystę, ikiteisminis tyrimas dėl vagystės pradėtas pagal 2009-09-10 R. D. pranešimą.
Teismas padarė išvadą, kad draudėjas pažeidė savo pareigas ir tuo padidino riziką, nes neišsaugojo raktelių, signalizacijos pulto, registracijos liudijimo, sudarė sąlygas šiuos daiktus paimti su juo buvusiems asmenims.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Nėra galimybių apklausti žuvusiųjų, ko jie norėjo – automobilį pavogti, pagrobti, pažaisti, pasivažinėti ar kt. Ieškovo žinioje esantis ir jam priklausantis turtas buvo paimtas iš jo namų, ieškovui nesant namuose.
2. Įstatymas nenumato specialių taisyklių, kur turi būti laikomi automobilių rakteliai, kaip turi būti užrakinti, ar neužrakinti, kiemo vartai. Raktai gali būti vienoje, ar kitoje vietoje, jie neturi būti slepiami.
3. Žuvusieji buvo pilnamečiai ir žinojo, kad be ieškovo leidimo automobilio imti negalima, taip pat žinojo Kelių eismo taisykles bei kitus įstatymus.
4. Laisvas įrodymų vertinimo principas nereiškia, kad teismo sprendimas šiuo atveju gali būti pagrįstas tikimybe.
5. Ikiteisminio tyrimo duomenys nėra pilni.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Įrodymų vertinimo principą, remiantis teismo vidiniu įsitikinimu, taip pat tikimybių pusiausvyros principą patvirtina gausi nuosekli teismų praktika.
2. Visų nustatyto įvykio aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad automobilis įvykio dieną pavogtas nebuvo, nes nėra subjektyvinės nusikaltimo padarymo pusės. Teismas pagrįstai nustatė, kad E. T. ir T. L. neturėjo tikslo valdyti ieškovo automobilį kaip nuosavą, jų tikslai, motyvai bei tyčia nebuvo nukreipti į automobilio vagystę.
3. Draudėjas pažeidė sutartyje numatytas pareigas, pareiškimą policijai dėl automobilio vagystės pateikė tik po mėnesio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2009-08-01 (duomenys neskelbtini), kelyje Ariogala-Raseiniai-Kryžkalnis įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobiliu „Seat Toledo“, v/n (duomenys neskelbtini) važiavęs E. T., o dėl patirtų sužalojimų ligoninėje mirė T. L.. Automobilis priklausė R. D. įmonei, buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“ transporto priemonių draudimu. Eismo įvykis atsitiko galiojant draudimo apsaugai.
2009-08-01 Raseinių r. PK pagal LR baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas) požymius buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.82-1-00317-09. 2009-09-10 Raseinių r. PK pagal LR baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo (vagystė) požymius buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.82-1-00392-09. 2010-02-09 baudžiamosios bylos buvo sujungtos į vieną, paliekant Nr.82-1-00317-09. Raseinių rajono apylinkės prokuroras 2010 m. gruodžio 2 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio, per kurį žuvo T. L., žuvus eismo įvykio kaltininkui E. T.. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių T. L. ir E. T. kaltę dėl LR baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 (toliau - taisyklės) 12.1.5 punktą, prie draudiminių įvykių priskirta vagystė ir plėšimas (b.l. 10-16). 2010-12-15 atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovui, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas automobilio pagrobimo faktas (b.l. 23-24).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudikas pagrįstai įvykio nepripažino draudžiamuoju. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus – baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0317-09 esančius duomenis, liudytojų parodymus, ir iš esamų duomenų visumos padarė išvadą, kad žuvusieji E. T. ir T. L. ieškovui priklausančiu automobiliu pasinaudojo ne siekdami jį pasisavinti. Apeliantas pagrįstai teigia, jog nėra galimybių apklausti žuvusiųjų asmenų apie jų ketinimus, tačiau kolegija pažymi, kad šiuo atveju reikia vertinti kitus byloje esančius įrodymus, kad būtų nustatyta subjektyvioji nusikaltimo padarymo pusė. Pažymėtina, kad asmenų, važiavusių ieškovui priklausančiu automobiliu, ketinimai gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik tiesioginiais tų asmenų parodymais. Kadangi tikrųjų ketinimų neįmanoma nustatyti dėl pačių automobiliu važiavusių asmenų mirties, todėl nustatoma, kas labiau tikėtina, remiantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, vidiniu teismo įsitikinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2012).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad apeliantas išimtinai vadovaujasi savo ir dukters J. D. parodymais, kurie, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu kito, ir neatsižvelgia į kitus byloje esančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viena iš aplinkybių, galinčių paneigti subjektyviąją nusikaltimo padarymo pusę, yra tai, jog žuvusysis T. L. buvo geras J. D. draugas, kuris pagal J. L. ir R. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, palaikė draugiškus santykius su J. D. tėvais. Pastebėtina, kad 2009-08-01 liudytojo apklausoje R. D. nurodė žinojęs, kad T. L. vairuoja identišką automobilį kaip ir priklausantį ieškovui, ir iš to kėlė versiją, kad vaikinai, palydėję dukrą į namus ir pastebėję kieme stovintį automobilį, nusprendė juo pavažiuoti (b.b. 82-1-0317-09, b.l. 66-67). Tuo tarpu 2010-03-01 liudytojo apklausos metu R. D. jau patvirtino, kad nei vieno iš eismo įvykyje dalyvavusių vaikinų jis nepažįstąs ir niekada nėra jų matęs (b.b. 82-1-0317-09, b.l. 68). Taigi toks R. D. parodymų kitimas verčia teismą abejoti parodymų teisingumu ir vertinti juos kritiškai.
Be to, iš karto po eismo įvykio ieškovas pranešė atsakovui apie draudiminį įvykį – eismo įvykį, o apie vagystę pranešė tik po mėnesio, kai paaiškėjo, E. T. automobilį vairavo neblaivus. Jeigu automobilis iš tikrųjų būtų buvęs pavogtas, ieškovas iš karto būtų pranešęs atsakovui apie vagystę kaip draudžiamąjį įvykį ir būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl automobilio vagystės, tačiau ieškovas tai atliko, kaip minėta, tik po mėnesio. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma, t.y. tai, kad apie automobilio vagystę buvo pranešta tik po mėnesio kai paaiškėjo, jog automobilį vairavęs asmuo buvo neblaivus, iš karto po eismo įvykio atsakovui buvo pranešta apie eismo įvykį kaip draudžiamąjį įvykį, ieškovo savininko ir jo dukters J. D. parodymai nuolatos keitėsi ir prieštaringi, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įrodytas automobilio vagystės faktas, leidžia daryti išvadą, jog automobilis nebuvo pavogtas, o kadangi automobilį E. T. vairavo neblaivus, todėl nėra pagrindo pripažinti 2009-08-01 eismo įvykį draudžiamuoju, atitinkamai ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai ieškovo ieškinį atmetė. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, tinkamai įvertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.