- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-143-383/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08140-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
- Kaltinamasis
- J. T.
- Advokatai
- Ramūnas Plėštis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Čapo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
UAB ,,Š.“ civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. T. buvo kaltinamas tuo, kad sugadino UAB ,,Š.“ priklausantį svetimą turtą, bendros 438,02 eurų vertės, t. y., kad 2020 m. vasario 15 d. apie 22.40 val. viešoje automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), tyčia ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu daiktu subraižė UAB ,,Š.“ priklausančio automobilio ,,Volkswagen Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės sparną, padarydamas UAB ,,Š.“ 438,02 eurų turtinę žalą.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad J. T. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Arvydas Čapas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: J. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; UAB ,,Š.“ civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš J. T. UAB ,,Š.“ naudai 438,02 eurus.
3.1. Skunde nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, procesinis sprendimas priimtas neįvertinus įrodymų visumos, pabrėžiant, kad kaltinamasis kategoriškai neigė savo kaltę, o ji, iš esmės grindžiama vaizdo įrašu. Kaltinamojo parodymai nebuvo analizuoti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, kaltinamojo J. T. parodymai buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad 2020 m. vasario 15 d. tamsiu paros metu jis išėjo į kiemą išnešti šiukšles ir matė, kad automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovi po jo balkonu ant jo gėlių darželio. Jis prie to automobilio nepriėjo, nuėjo visiškai į kitą pusę, prie automobilio sustojęs nebuvo, jo nebraižė. Teismo posėdžio metu J. T. parodė, kad jis gyvena antrame aukšte, jei reikia nulipti į kiemą, jis turi pasamdyti du žmones. Jis invalidas, negirdi, nemato, ranka suparalyžiuota. Vaizdo įrašas yra fiktyvus. Mašinos jis nebraižė. Kaltinamojo parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nes paneigti byloje surinktiems objektyviems įrodymams - vaizdo įraše užfiksuotoms įvykio aplinkybėms ir liudytojų parodymams. Iš vaizdo įrašų matyti, kad kaltinamasis vienas tamsiu paros metu be jokios pagalbos neša šiukšles. Stebint įrašą negalima daryti išvados, kad jis nemato ar negali ranka atlikti judesių. Vaizdo įrašas paneigia kaltinamojo parodymus, jog jis nebuvo priėjęs prie automobilio, nuėjo visiškai į kitą pusę. Vaizdo įrašas patvirtina, kad kaltinamasis ne tik praeidamas apžiūrinėjo automobilį, bet ir prie jo lietėsi tiek nueidamas, tiek grįždamas išmetęs šiukšles.
3.2. Skunde pažymi, kad vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės prieštarauja teismo padarytai išvadai, jog nematyti, kad būtent vaizdo įraše esantis asmuo padarė subraižymus ant automobilio. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojai S. J. ir L. K.-J. buvo tvirtai įsitikinę, jog vaizdo įrašuose matomas asmuo yra jų kaimynas J. T.. Palyginus vaizdo įrašuose matomą senyvo amžiaus žmogaus pasilenkimą, rankų judesius su byloje esančiose automobilio fotonuotraukose užfiksuotais automobilio „Volkswagen Touareg“ dešinės pusės sparno esančiais subraižymais, konstatuotina, kad subraižymus padarė vaizdo įraše esantis asmuo.
3.3. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje teismas abejojo, kad automobilis buvo apgadintas būtent 2020 m. vasario 15 dienos naktį, o ne anksčiau ar kitą dieną, tačiau šie teismo motyvai visiški nepagrįsti. Liudytojas S. J. parodė, kad 2020 m. vasario 15 d. vakare grįžo namo iš darbo. Automobilį „VW Touareg“ pastatė po savo langais. Automobilis buvo tvarkingas. Ryte pastebėjo, kad automobilio galinis sparnas visas suraižytas. Grįžęs po darbo, atsisuko kamerų, kurios sumontuotos balkone, įrašą ir jame matė, kad iš laiptinės išeina žmogus, prieina prie liudytojo automobilio, trinasi, atsiremia į jį ir įeina į laiptinę, kur gyvena J. T.. Iš karto suprato, kad svetimas žmogus negali būti, nes kodą surinko ir įėjo. Toje laiptinėje nėra tokių žmonių, kurie atrodo kaip J. T.. Išėjus iš laiptinės, automobilis stovėjo į liudytoją suraižyta puse, todėl jis iškart ir pamatė. Jei automobilis būtų sugadintas Vilniuje, liudytojas būtų pamatęs, kadangi daiktus laiko ant galinės sėdynės ir, pasidėdamas daiktus, visada apeina aplink automobilį. Liudytojo parodymus patvirtina vaizdo įrašas, kur matyti, kad automobilis stovi taip, kad išėjęs iš laiptinės liudytojas galėjo pamatyti subraižymus ant automobilio. Jokių objektyvių duomenų, kad automobilis galėjo būti subraižytas S. J. kažkur išvykus, byloje nėra. Be to, apklausiamas S. J. parodė, kad 2020 m. balandžio 4 d. po pietų grįžęs namo, kieme sutiko kaimyną J. T. ir jis jį barė dėl to, kad jis parašė pareiškimą. J. priėjo prie jo automobilio ir tiksliai rodydamas į vietą, kurioje buvo subraižymai, pasakė, kad 400 eurų yra per didelė suma už tokį nedidelį įbrėžimą. Dėl to jis jo paklausė iš kur jis tiksliai žino vietą, kur buvo subraižytas automobilis. Tuo metu automobilis jau buvo suremontuotas. J. T. nesakė, kad ne jis subraižė automobilį.
4. Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą, išteisintojo J. T. gynėjas advokatas Ramūnas Plėštis prašo skundą atmesti.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras Arvydas Čapas palaikė savo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti, o išteisintojo J. T. gynėjas advokatas Ramūnas Plėštis prašė skundą atmesti.
6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Čapo apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliaciniu skundu nesutinkama su J. T. išteisinimu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
8. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
9. Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl kaltinamajame akte J. T. inkriminuoto svetimo turto sugadinimo. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo išsamiai motyvuotos, todėl prokuroro apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai, būtent prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas įrodymų vertinimas yra paremtas prielaidomis, subjektyvia nuomone. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
10. J. T. šioje byloje buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apylinkės teismas nusprendė kaltinamąjį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad vaizdo įrašuose dėl vaizdo įrašo kokybės minėto asmens veidas neįžiūrimas, ką minėtas žmogus veikia prie minėto automobilio, įžiūrėti neįmanoma. Be to, apylinkės teismui kilo abejonių, ar automobilis buvo apgadintas būtent 2020 m. vasario 15 d. naktį, atsižvelgiant į tai, kad pranešimas dėl automobilio apgadinimo policijos įstaigoje buvo gautas tik kitą dieną. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais sutinka ir apygardos teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kad būtent J. T. apgadino UAB ,,Š.“ priklausantį automobilį.
11. Išteisintasis J. T. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltę neigė. Apklausiamas apylinkės teisme jis nurodė, kad automobilio nesubraižė. Paaiškino, kad yra senyvo amžiaus, neįgalus, nemato, negirdi, todėl, norint nulipti iš antrojo namo aukšto, jam reikia pagalbos. J. T. vertinimu, byloje esantis vaizdo įrašas padarytas fiktyviai. Ir nors, kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, J. T. parodymai išties proceso metu kito, tačiau pažymėtina, kad kaltinamasis/įtariamasis turi teisę viso proceso metu atsisakyti duoti parodymus, pakeisti savo paties anksčiau duotus parodymus, siekiant apsiginti nuo pareikštų kaltinimų. Be to, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.
12. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad J. T. kaltę įrodo byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame matyti kaip išteisintasis praeidamas apžiūrinėjo automobilį, prie jo lietėsi. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nors išties iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti kaip prie tamsios spalvos automobilio prieinantis asmuo liečia automobilį, į jį atsiremia ir nueina tolyn nuo automobilio, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, dėl vaizdo įrašo kokybės negalima neginčijamai tvirtinti, kad jame yra užfiksuotas būtent J. T.. Vaizdo įraše iš esmės matyti prie automobilio besiartinančio žmogaus siluetas, tačiau negalima aiškiai įžvelgti žmogaus veido ir patikimai nustatyti, ar tai tikrai išteisintasis. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekama vaizdo ekspertizė, nebuvo aiškinamasi, ar vaizdo įraše užfiksuotas asmuo yra būtent J. T.. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad byloje esančiame vaizdo įraše yra užfiksuotas būtent išteisintasis. Vien tai, jog liudytojai S. J. ir L. K.-J. teigė manantys, kad vaizdo įraše yra užfiksuotas būtent J. T., vertintina tik kaip subjektyvi liudytojų nuomonė, neparemta jokiais kitais objektyviais ir abejonių nekeliančiais įrodymais ir nėra pakankama J. T. kaltei pagrįsti. Be to, akcentuotina, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas nei vienas tiesioginis įvykio liudytojas, matęs automobilio apgadinimo aplinkybes.
13. Sutiktina su apylinkės teismo argumentu, jog nagrinėjamu atveju abejonių kelia kaltinime nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esančiame vaizdo įraše vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo 2020 m. vasario 14 d. 22.40 val. vykusius įvykius, o kaltinime yra inkriminuotas automobilio apgadinimas – 2020 m. vasario 15 d. apie 22.40 val. Atsižvelgiant į tai, kyla pagrįstų abejonių dėl tikslaus automobilio apgadinimo laiko, kadangi automobilis galėjo būti apgadintas anksčiau, nei 2020 m. vasario 15 d. naktį. Juo labiau, kad, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nors liudytojas S. J. teigia mašinos subraižymus pastebėjęs kitą dieną išeidamas iš laiptinės, tačiau pranešimas dėl automobilio sugadinimo policijos įstaigoje gautas tik kitos dienos 18.20 val. ir atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, automobilis ,,Volkswagen Touareg“, stovėjo kitoje vietoje. Vien tai, kad S. J. teigė, jog būtų pastebėjęs automobilio subraižymus, jei šie būtų padaryti anksčiau, kadangi visada apžiūri automobilį, nėra pakankami ir nepaneigia, kad automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti anksčiau, nei 2020 m. vasario 15 d. ir tiesiog likti liudytojo nepastebėti. Juo labiau, kad, kaip minėta, nei šis liudytojas, nei nėra nustatyti jokie kiti asmenys, matę automobilio apgadinimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apylinkės teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad vaizdo kameros fiksuoja vaizdą vasario 14 dieną 22.40 val. Kaltinime nurodyta, kad automobilis sugadintas vasario 15 dieną vakare. O S. J. sugadinimą pastebėjo vasario 16 dieną. Liudytojas S. J. nurodo, kad automobilį paliko daugiabučio aikštelėje vasario 15 dieną apie 20 valandą. Liudytojas S. J. kaip įrodymu laiko vaizdo kameros įrašą, darytą vasario 14 dienos vakarą, kuris fiksuoja praeinantį žmogų pro jo automobilį. Tačiau, liudytojas nurodo, kad jo automobilis galimai buvo sugadintas vasario 15 dieną. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti neginčijamą išvadą, kad automobilį sugadino J. T.. Taigi, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino J. T..
14. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje gali būti priimamas tik tuo atveju, kai nagrinėjant bylą nelieka pagrįstų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiksliai nustatytos. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog neįrodyta, kad J. T. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. T. buvo pagrįstai išteisintas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nenustačius abejonių nekeliančios, patikimos jo kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįstama, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Čapo apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.