- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-1904-370/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02653-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- UAB „Minsita“
- Atsakovas
- UAB „Vaidora“
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-1904-370/2012
2012 m. gruodžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-4874-792/2012 pagal ieškovės UAB „Minsita“ ieškinį atsakovei UAB „Vaidora“ dėl skolos priteisimo, bei atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti jai iš atsakovės priteisti 8 885,90 Lt skolos, 970,67 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-09-20 darbo jėgos nuomos sutarties pagrindu suteikė atsakovei savo darbuotojus (suvirintojus, pagalbinius darbininkus), o atsakovė įsipareigojo už tai ieškovei sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sumokėti sulygtą kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-05 preliminariu sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas.
Atsiliepimas
Atsakovė teismui pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, jog nesutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu ir su teismo priimtu preliminariu sprendimu. Atsakovė pripažino aplinkybę, jog ieškovės išnuomoti darbuotojai teikė paslaugas atsakovės objekte nuo 2011-10-17 iki 2011-11-16, neturi pretenzijų ieškovei dėl suteiktų paslaugų kiekio, kadangi aktuose nurodytos darbo valandos atspindi ieškovės darbuotojų faktiškai išdirbtą laiką. Tačiau atsakovė turi ieškovei pretenzijų dėl išnuomotų darbuotojų atlikto darbo kokybės, kadangi ieškovės darbuotojai, konkrečiai – suvirintojai, netinkamai ir nekokybiškai teikė suvirinimo paslaugas, o dėl darbų defektų atsakovė patyrė papildomų nuostolių. Apie darbų defektus atsakovė informavo ieškovės darbuotojus ir ieškovę žodžiu 2011 m. lapkričio mėn., po to, kai buvo atlikti vamzdynų patikrinimo darbai ir išaiškėjo, jog vamzdynai nekokybiškai suvirinti. Ieškovė nutyli, kad šalys derėjosi ne tik dėl skolos sumokėjimo, bet ir dėl defektų pašalinimo. Atsakovė dalį sumos už suteiktas paslaugas sumokėjo, tačiau dalies sumos mokėjimą sulaikė, nes buvo nežinoma defektų šalinimo kaina. Atsakovė nuomone, tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio civiliniai teisiniai santykiai – darbuotojų nuomos ir rangos. Todėl atsakovė (kaip rangos darbų užsakovė) pasinaudojo vienu iš nustatytų teisių gynybos būdų: tuo atveju, kai dėl rangovo veiksmų darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal paskirtį arba pablogėja šio daikto naudojimo galimybės, užsakovas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti darbų kainą. Atsakovė pateikė įrodymus apie defektus, ieškovė šių defektų nepašalino, todėl ieškovės pareikšto reikalavimo suma mažintina 3 979,79 Lt. Sumažinus reikalaujamą darbų kainą defektų pašalinimo suma, ieškovė turi teisę pagristai reikalauti sumokėti 4 906,11 Lt skolą, tačiau tik tada, kai pasirašys abipusį aktą, kuriuo sutiks su pareikštomis pretenzijomis ir defektų suma.
Ieškovė atsiliepime į atsakovė prieštaravimus prašė teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-07-05 galutiniu sprendimu savo 2012-03-05 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują – priteisti ieškovei iš atsakovės 4 906,11 Lt. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Nurodo tas pačias faktines aplinkybes kaip ir savo prieštaravimuose: žodžiu informavo ieškovę apie nekokybišką darbą ir defektus, reikalavo ieškovę atsiųsti darbuotojus defektams pašalinti, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti. Atsakovė 2011-12-29 ieškovei parengė rašytinę pretenziją, kurioje pažymėjo, jog darbuotojų nuomos kaina turėtų būti mažinama atsakovės patirtų nuostolių suma, taip pat paprašė ieškovę pasirašyti susitarimą dėl sutarties nutraukimo bei skolų suderinimo aktą, taip pat nurodė, kad atlikus šiuos veiksmus, atsakovė apmokės už suteiktas paslaugas. Pažymi, kad šią pretenziją ieškovei pateikė dar iki gavo pretenziją iš ieškovės dėl skolos sumokėjimo. Todėl teismo išvada, kad atsakovė pretenziją dėl darbų kokybės nesąžiningai pareiškė tik po to, kai gavo ieškovės reikalavimą sumokėti skolą, yra neteisinga. Taip pat teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakomybę ir riziką už ieškovės išnuomotų darbuotojų darbų rezultatą prisiėmė atsakovė. Ieškovė sutartimi įsipareigojo pateikti atsakovei tokius darbuotojus, kurių kvalifikacija ir turimi profesiniai įgūdžiai leistų įgyvendinti atsakovės projektams keliamas užduotis. Sutartyje taip pat nustatyta, kad tuo atveju, jei dėl ieškovės darbuotojų kaltės atsakovė patirs materialinių nuostolių, ieškovė privalės tuos nuostolius atlyginti. Taigi atsakovės atsakomybė už darbuotojų padarytą žalą buvo aiškiai įtvirtinta sutartyje. Pagal teismo logiką reikėtų pripažinti, kad ieškovė apskritai neturi jokios verslo rizikos apart pareigos pateikti sutartą kiekį ir atitinkamos kvalifikacijos darbuotojus. Pasak teismo, tuo atveju, jei ieškovės išnuomoti darbuotojai dirba nekokybiškai, atsakomybė tenka pačiai atsakovei, o ieškovė už jos darbuotojų padarytą žalą visiškai neatsako. Toks sutarties nuostatų aiškinimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, atsiranda šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šalių sutartis negali būti kvalifikuojama kaip rangos sutartis, tačiau nenurodė, pagal kokias Civilinio kodekso ar kitų įstatymų nuostatas turėtų būti kvalifikuojami susiklostę teisiniai santykiai, t. y. teismas apskritai neatliko teisinės susiklosčiusios situacijos kvalifikacijos ir dėl to negalėjo tinkamai ir teisingai išnagrinėti ginčo. Atsakovė sutinka, kad sutartis neatitinka rangos sutarties požymių ir mano, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Kaip minėta, ieškovė nevykdė atsakovės reikalavimų atsiųsti darbuotojus ir pašalinti nustatytus trūkumus, todėl atsakovė, siekdama įvertinti nuostolius, kreipėsi į UAB „USaltitude“ prašydama parengti defektų šalinimo sąmatą. Bendra ieškovės darbuotojų defektų pašalinimo vertė yra 3 979,79 Lt, todėl šia suma mažintina atsakovės skola.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantės teiginiai, jog ji 2011 m. lapkritį informavo ieškovę ar jos darbuotojus apie nekokybišką darbą ir defektus, yra niekuo nepagrįsti. Atsakovė, iki pasibaigė visi terminai apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, ieškovei nereiškė jokių pretenzijų dėl darbų kokybės. Apeliantės teiginiai, kad ji sulaikė dalies sumos sumokėjimą, kadangi nebuvo žinoma defektų šalinimo kainą, yra nesąžiningi, kadangi ji savo 2011-12-29 pretenzijoje ir ieškovei pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0919 aiškiai nurodė, jog tariami nuostoliai dėl defektų šalinimo yra 2 445,76 Lt. Be to, atsakovė ieškovei iki šiol nėra sumokėjusi 8 885,90 Lt, apeliacinis skundas pateiktas tik dėl 3 979 Lt sumos, tačiau atsakovė ir pripažįstamą skolos dalį piktavališkai vengia sumokėti. Toks neproporcingas priešpriešinių prievolių vykdymo sulaikymas pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas nesąžiningu ir neteisėtu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė savo pretenziją ieškovei išsiuntė prieš gaunant ieškovės pretenziją dėl skolos sumokėjimo. Be to, atsakovė savo 2011-12-29 pretenzijoje net nereikalavo ištaisyti darbų trūkumus, pretenzijos reikalavimas nukreiptas tik į paslaugų kainos dalies nemokėjimą. Atsakovė neįrodė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindo mažinti ieškovei priteistiną sumą nėra. Sutartyje atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo vykdyti darbų atlikimo priežiūrą ir kokybės kontrolę, įskaitant, bet neapsiribojant, priežiūrą, ar darbai vykdomi vadovaujantis atitinkamų projektų dokumentacija ir normatyviniais statybos dokumentais bei techniniais reglamentais. Darbų eigą prižiūrėjo ne ieškovė, o atsakovės paskirti asmenys, todėl, jei darbų rezultatas ir buvo netinkamas, tai visas tokio rezultato neigiamas pasekmes, taip pat ir nuostolius, galimai patirtus šalinant išryškėjusius trūkumus, privalo prisiimti atsakovė ar jos samdyti darbus prižiūrėję asmenys. Atsakovė nereiškė pretenzijų, jog pateikti darbuotojai yra nekvalifikuoti ir neišmanantys savo darbo. Nepareiškus pretenzijų dėl darbuotojų kompetencijos ar dėl netinkamai vykdomų darbų bei nepareikalavus šiuos tariamus trūkumus pašalinti, ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos ištaisyti galimai netinkamai atliktus darbus. Tokiais veiksmais atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, jog šalys 2011-09-20 sudarė darbo jėgos nuomos, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nustatytais terminais ir sąlygomis pateikti atsakovei darbo jėgą – suvirintojus ir pagalbinius darbininkus, turinčius reikiamą kvalifikaciją ir darbo įgūdžius, atlikti suvirinimo ir pagalbinius statybos bei remonto darbus, o atsakovė įsipareigojo darbuotojus priimti, vykdyti darbų atlikimo priežiūrą ir už darbuotojų atliktus darbus sumokėti ieškovei sutartyje nustatytą darbuotojų nuomos kainą (b. l. 9–12). Šios sutarties pagrindu ieškovė pagal sutartį nuo 2011-09-20 iki 2011-11-16 teikė atsakovei darbuotojus. Ieškovės darbuotojų pas atsakovę faktiškai dirbtas darbo valandos fiksuotos šalių pasirašytais aktais, kurių pagrindu ieškovė išrašė ir atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras: 2011-10-21 serija MIN Nr. 0074 – 3 295,51 Lt, 2011-10-28 serija MIN Nr. 0075 – 2 344,71 Lt, 2011-11-05 serija MIN Nr. 0077 – 1 751,30 Lt, 2011-11-14 serija MIN Nr. 0078 – 3 913,08 Lt ir 2011-11-25 serija MIN Nr. 0080 – 622,32 Lt, iš viso – 11 926,92 Lt (b. l. 13–22). 2011-12-28 ieškovė registruotu paštu atsakovei išsiuntė pranešimą dėl skolos apmokėjimo ir bankroto bylos iškėlimo, kuriame pareikalavo, kad atsakovė nedelsdama apmokėtų susidariusį įsiskolinimą (b. l. 23, 24). Po pateikto pranešimo atsakovė iš dalies apmokėjo ieškovės 2011-10-21 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija MIN Nr. 0074 (b. l. 25), liko nesumokėta 8 885,90 Lt. 2011-12-29 atsakovė pateikė pretenziją ieškovei, nurodydama, kad vadovaudamasis sutarties 7.1 punktu, 10 proc. nuo visų ieškovės pareikalautų sumų, kas sudaro 2 445,76 Lt, įskaito į defektų šalinimo išlaidas (b. l. 38).
Byloje nekilo ginčo dėl suteiktų paslaugų kiekio, atsakovė iš dalies (4 906,11 Lt) pripažino skolą, nesutinka su 3 070,79 Lt skolos dalimi – atsakovės teigimu, tokia suma sudarys ieškovės darbuotojų atlikto darbo trūkumų šalinimo išlaidos. Visų pirma byloje ginčas kilo dėl šalių teisių ir pareigų pagal 2011-09-20 sudarytą darbo jėgos nuomos sutartį apimties, t. y. kas yra atsakingas už ieškovės atsakovei išnuomotų darbuotojų atlikto darbo kokybę ir, atitinkamai, kam turi tekti defektų šalinimo išlaidos.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų įvertinimu ir šiuo pagrindu padarytomis išvadomis.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams; šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų – tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei (CK 6.156 str. 1, 2 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada (su kuria savo apeliaciniame skunde sutinka ir atsakovė), kad tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių negalima laikyti susitarimu dėl rangos. Šalių teisiniai santykiai susiklostė dėl atlygintinų paslaugų teikimo (CK 6.716 str.). Vyriausybės 2007-06-06 nutarimu Nr. 569 patvirtinta Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcija, 2011-05-19 priimtas Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas, kuris nors įsigaliojo 2011-12-01, tačiau patvirtina byloje nagrinėjamų teisinių santykių kvalifikavimą kaip atlygintinų paslaugų. Minėtoje koncepcijos 17 punkte pateikiama darbo nuomos sąvoka – tai darbo organizavimo forma, kai laikinasis darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pagal civilinę sutartį laikinai perleidžiamas laikino darbo naudotojui, kad jo naudai ir jo vadovaujamas atliktų savo darbo funkciją. Darbo nuoma turėtų būti suprantama kaip tokia darbo organizavimo forma, kai laikinasis darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pagal civilinę sutartį laikinai perleidžiamas laikino darbo naudotojui, kad jo naudai ir jo vadovaujamas atliktų savo darbo funkciją. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 2 str. 6 dalyje įtvirtinta laikinojo įdarbinimo sutarties sąvoka – laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo sutartis dėl atlygintinų paslaugų teikimo, pagal kurią laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja atlygintinai laikinai pavesti laikinajam darbuotojui (laikiniesiems darbuotojams) atlikti šioje sutartyje numatytas darbo funkcijas laikinojo darbo naudotojo naudai, laikantis pastarojo nustatytos darbo tvarkos, o laikinojo darbo naudotojas įsipareigoja laikinuosius darbuotojus prižiūrėti ir jiems vadovauti bei užtikrinti šiame įstatyme ir šioje sutartyje nustatytas darbo sąlygas. Įstatymo 2 str. 5 dalyje nustatyta laikinojo įdarbinimo įmonės sąvoka – fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, atitinkantys darbdaviui keliamus reikalavimus ir sudarę laikinojo darbo sutartis su laikinaisiais darbuotojais, turėdami tikslą juos siųsti laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo santykiai grindžiami jų raštu sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartimi, kurioje turi būti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atšaukimo iš darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka; kitas įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo tarpusavio teises ir pareigas nustato laikinojo įdarbinimo sutartis, Civilinis kodeksas ir kiti norminiai teisės aktai.
Byloje nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne sutarties pavadinimas, o sutarties turinys ir jame išreikšta šalių valia (CK 6.154 str., 6.193–6.195 str.). Šalių 2011-09-20 sudarytos sutarties 5 punkte nustatyti ieškovės įsipareigojimai: pateikti atsakovei tik tokius darbuotoju, kurių kvalifikacija ir turimi profesiniai įgūdžiai atitiktų sutarties keliamus reikalavimus ir leistų įgyvendinti projektams keliamas užduotis; užtikrinti, kad ieškovės darbuotojai laikytųsi atsakovės vidaus tvarkos taisyklių, higienos, saugos (įskaitant priešgaisrinės) darbe ir ekologijos reikalavimų; užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi šalių bendru sutarimu nustatyto darbo režimo; užtikrinti, kad darbuotojai darbo pamainos pabaigoje sutvarkytų savo darbo vietą ir pašalintų darbų procese susidariusias atliekas į atsakovės nurodytą vietą; užtikrinti, kad ieškovės darbuotojai visą sutartinių įsipareigojimų vykdymo laiką darbų vykdymo metu būtų blaivūs, t. y. nepaveikti alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Sutarties 8.4 punkte nustatyta, kad jei dėl ieškovės darbuotojų kaltės atsakovė patiria materialinių nuostolių ar bet kokie kiti asmenys pritaiko užsakovui baudą, tuomet ieškovės privalės atsakovei atlyginti jos patirtus nuostolius ar pastarosios sumokėtas baudas. Sutarties 6.1.6 ir 6.1.7 punktais atsakovė įsipareigojo vykdyti darbų atlikimo priežiūrą ir kokybės kontrolę, įskaitant, bet neapsiribojant, priežiūrą, ar darbai vykdomi vadovaujantis atitinkamų projektų dokumentacija ir normatyviniais statybos dokumentais bei techniniais reglamentais; aprūpinti darbuotojus darbo įranga/instrumentais ir medžiagomis.
Kaip matyti iš minėtų sutarties nuostatų, ieškovės atsakomybė apsiribojo pateiktų darbuotojų kvalifikacijos, įgūdžių, jų darbo drausmės, o ne atsakovės siekiamo darbo rezultato, garantavimu. Atsakovė įsipareigojo vadovauti darbams ir juos kontroliuoti. Norimas darbų rezultatas gali būti nepasiektas ne vien dėl darbuotojų netinkamos kvalifikacijos, bet ir dėl neapibrėžto skaičiaus priežasčių, pavyzdžiui, objektyviai nepagrįstų atsakovės lūkesčių, klaidingų projektinių sprendinių, netinkamų instrumentų ar medžiagų, netinkamo darbo organizavimo, kontrolės ir pan., t. y. nuo pačios atsakovės priklausančių veiksnių, kuriems ieškovė negalėjo ir pagal sutartį neprivalėjo daryti jokios įtakos. Pati atsakovė sutarties 7.1 punkte pareiškė, kad supranta, jog darbų vykdymo procese kokybės trūkumai yra neišvengiami. Taigi vien faktinė aplinkybė, kad atsakovė nepasiekė pageidaujamo darbų rezultato kokybės prasme, nesudaro pagrindo išvadai, kad šis nepasiektas būtent dėl ieškovės pateiktų darbuotojų netinkamos kvalifikacijos ar jų neteisėtų kaltų veiksmų. Darbo laikotarpiu, t. y. 2011-09-20 iki 2011-11-16, atsakovė ieškovei jokių pretenzijų ne tik dėl darbuotojų kvalifikacijos, bet ir bet kokiais kitais pagrindais nereiškė, nors pagal sutarties 6.1.9 punktą turėjo pareigą nedelsiant informuoti ieškovę apie darbuotojus, nesilaikančius sutartyje nustatytų pareigų, kurių laikymąsi užtikrina ieškovė. Atsakovė tik po pusantro mėnesio pareiškė rašytinę pretenziją dėl darbo kokybės, savo teiginių, kad ieškovei reiškė pretenzijas žodžiu, neįrodė. Kaip minėta, ieškovė pagal sutartį neatsako dėl darbo kokybės, taip pat bet kokių kitų nuostolių, jei jie kilo ne dėl ieškovės darbuotojų kaltės (sutarties 8.4 p.). Kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovė, atsakovė neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo (CK 6.246 – 6.249 str., 6.256 str.), neteisingai aiškina sutarties 7.1 punktą, numatantį galimybę iki 10 proc. darbo laiko atsakovės sąskaita skirti darbų trūkumų pašalinimui, kuria atsakovė nepasinaudojo. Kadangi atsakovė neįrodė savo atsikirtimų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino visiškai (CPK 178 str., 185 str.).
Apeliantė skunde nepagrįstai remiasi CK 6.718 str. 1 dalies nuostata, kadangi byloje nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovė veikė nesąžiningai ir neprotingai ar priešingai atsakovės interesams.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinė instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 331 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.