Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

dalyvaujant ieškovui A. Z.

ieškovo atstovui advokatui M. B.

atsakovo V. P. atstovui advokatui Z. P.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-638-125/2008 pagal ieškovo pareiškimą atnaujinti civilinės bylos Nr. 3-141/2004 nagrinėjimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2008 m. gegužės 20 d. ieškovas A. Z. padavė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo V. P. ir jo sutuoktinės J. P. priteisti 400 000 Lt skolos, 75 015 Lt palūkanų ir pripažinti niekiniu 1999 m. rugsėjo 1 d. pakvitavimą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atnaujinus procesą šioje civilinėje byloje ieškovas A. Z. padavė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo greta 400 000 Lt priteisimo, papildomai prašė priteisti 75 015 Lt palūkanų materialinius reikalavimus nukreipiant ir į kitą atsakovę - iki tol byloje nedalyvavusią J. P. (atsakovo V. P. sutuoktinę) bei prašė pripažinti niekiniu 1999 m. rugsėjo 1 d. pakvitavimą. Pirmosios instancijos teismui atmetus visus ieškovo reikalavimus, apeliaciniu skundu prašoma apygardos teismo sprendimą panaikinti „ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovo V. P. 400 000 Lt A. Z. naudai“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas patvirtino, kad skundžia tik sprendimo dalį dėl 400 000 Lt priteisimo iš V. P. Ieškovas ir jo atstovas taip pat paaiškino, jog nepalaiko apeliacinio skundo argumentų dalyje, kurioje teigiama, kad priimdamas patikslintą ieškinį pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinį įstatymą. CPK 323 straipsnyje įrašytas draudimas keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui. Tačiau CPK 308 straipsnyje yra numatyta galimybė iki baigiamųjų kalbų atsisakyti apeliacinio skundo. Atsisakyti tik dalies apeliacinio skundo ar dalies jame išdėstytų argumentų procesinis įstatymas nedraudžia. Esant aiškiai suformuluotai apelianto pozicijai šiuo klausimu ir priešingai bylos šaliai neprieštaraujant teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų dėl patikslinto ieškinio priėmimo bei J. P. įtraukimo į bylą nesvarsto ir nutartyje dėl jų nepasisako.

Dėl procesinio sprendimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes pagal CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies nuostatas teismas, atmesdamas prašymą dėl teismo sprendimo pakeitimo arba panaikinimo privalėjo priimti ne sprendimą, o nutartį.

Argumentas atmetamas. CPK 328 straipsnis draudžia iš esmės pagrįstą teismo sprendimą naikinti vien formaliais pagrindais. Tai reiškia, kad skundžiamas procesinis sprendimas gali būti naikinamas tik nustačius realų byloje dalyvaujančio asmens teisių pažeidimą. Šiuo atveju apeliantas, išdėstydamas aptariamą argumentą, nenurodo, kuo pasireiškia jo procesinių teisių pažeidimas pirmosios instancijos teismui priėmus ne nutartį, o sprendimą ir kokiu būdu pagerėtų ieškovo procesinė padėtis byloje jei jis turėtų galimybę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, o ne apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo. Kita vertus, įstatymas nedraudžia priimti sudėtingesnės formos (galutinį) procesinį sprendimą, kai klausimą yra numatyta išspręsti paprastesniu procesiniu sprendimu, ypač jei dalis reikalavimų spręstini priimant sprendimą, o kiti – priimant nutartį (CPK 3 str. 6 d., 290 str. 6 d.).

Dėl bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų atnaujinus procesą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalys neatskleidžia tikrųjų savo santykių. Skunde taip pat teigiama, kad pasisakydamas dėl šios aplinkybės teismas išėjo už bylos, nagrinėjamos atnaujinus procesą, ribų ir tuo pažeidė CPK 370 straipsnio nuostatas.

Argumentas atmetamas. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi procesą šioje atnaujino byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu - kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių. Kadangi atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia jos atnaujinimo pagrindai, teismas turi patikrinti teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 3 d. nutartyje konstatavo, kad pakartotinis bylos nagrinėjimas turi apimti 1999 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutarties ir 1999 m. rugsėjo 1 d. pakvitavimo sudarymo aplinkybių bei tarp šalių susiklosčiusių santykių nustatymą, nes ginčo šalis siejo sudėtingi teisiniai santykiai, kurių objektyvi išraiška (sudaromos sutartys) ne visada atspindėjo realiai buvusius susitarimus ir vykusius atsiskaitymus. Vadinasi pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikruosius šalių santykius neperžengė bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų ir procesinio įstatymo nepažeidė.

Dėl įrodymų.

Skunde nurodoma, jog teismas į bylą pateiktus įrodymus teismas įvertino neteisingai ir pažeidė įstatymo nuostatas įpareigojančias ištirti visas bylos aplinkybes, nes apsiribojo konstatavimu, kad atsakovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, o jį atstovaujantis advokatas galėjo nežinoti visų šalis siejusių aplinkybių.

Argumentai nepagrįsti. Civiliniame procese yra įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 str.) kurio laikantis kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 str. 2 d.), o sprendimą priima įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus bei konstatavęs, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (CPK 265 str. 1 d.). Minėta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. birželio 4 d. sprendimu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 400 000 Lt skolos atmetė atsakovui pateikus 1999 m. rugsėjo 1 d. jo ir ieškovo pasirašytą pakvitavimą apie 400 000 Lt paskolos grąžinimą. Teismas taikė 1964 m. redakcijos CK 244 straipsnio 2 dalį, pagal kurią kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo skolininko reikalavimu duoti šiam pakvitavimą, kad prievolė įvykdyta. Vadinasi pakvitavimo egzistavimas (juo labiau, kai jį turi skolininkas) patvirtina prievolės įvykdymą. Jeigu esant tokioms aplinkybėms (skolininkui turint pakvitavimą), kreditorius teigia, jog prievolė nėra įvykdyta, būtent jam tenka pareiga įrodyti prievolės neįvykdymą, nes net skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai (1964 m. CK 244 str. 4 d., 2000 m. CK 6.65 str. 1, 2 d.). Civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ieškovui nurodžius, jog atsakovas pripažino, kad jis pagal 1999 m. rugsėjo 1 d. pakvitavimą ieškovui 400 000 Lt nemokėjo. Jau yra aptarta, kad atnaujinus procesą byla pakartotinai nagrinėjama neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.). Ieškovas akcentuoja argumentą, kad atsakovo pateiktas pakvitavimas yra suklastotas. Aplinkybė, kad pakvitavimą pasirašė ieškovas nustatyta ir nenuginčyta. Iki proceso byloje atnaujinimo t.y. Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 3-141/04 buvo konstatuota, kad ieškovas neįrodė, jog pakvitavimo tekstas buvo surašytas jo pasirašytame tuščiame popieriaus lape. Proceso atnaujinimo pagrindu nebuvo naujai paaiškėjusios aplinkybės, leidžiančios teigti, kad ieškovas nepasirašė pakvitavimo teksto, todėl nagrinėjant atnaujintą bylą šį aplinkybė neturėjo būti iš naujo nustatinėjama. Šiuo aspektu yra teisinga apelianto pastaba, kad teismas neturėjo motyvuojamoje sprendimo dalyje dėstyti prielaidos dėl neįrodinėjamos aplinkybės, jog atsakovas, klastodamas pakvitavimą, būtų galėjęs siekti išvengti žymiai didesnės prievolės. Kita vertus, ieškovas į atnaujintą civilinę bylą nepateikė jokių naujų įrodymų dėl pakvitavimo teksto nepasirašymo.

Dėl prievolės.

Skunde nurodoma, jog apygardos teismo išvada, kad atsakovas disponuoja lengvatinės prekybos (ofšorinės) kompanijos lėšomis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams - atsakovo turto deklaracijoms, kuriose nurodyta, kad pagrindinės atsakovo pajamos yra ieškovo suteiktos paskolos.

Argumentas nepagrįstas. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas atsakovo galimybę disponuoti lengvatinės prekybos (ofšorinės) kompanijos lėšomis paminėjo kaip aplinkybę, patvirtinančią šalių nenorą atskleisti tikruosius šalių santykius, bet ne kaip aplinkybę, paneigiančią skolinimosi galimybę. Skundžiamame sprendime paminėtas FNTT pareigūno tarnybinis pranešimas (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-1-0246-06 t.2, b.l. 77) parodo atsakovo galimybę disponuoti lengvatinės prekybos (ofšorinės) kompanijos lėšomis bei neatitikimą tarp jo realiai turėtų ir deklaruotų lėšų. Dėl šių aplinkybių buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Iš toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių V. P. turto ir pajamų deklaracijų (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-1-0246-06 t.1, b.l. 7-19) matyti, kad atsakovas deklaravo ir ginčo paskolą, ir kito turto. Apelianto teiginys, kad pagrindinės atsakovo pajamos yra ieškovo suteiktos paskolos, įrodymais nepagrįstas.

Ieškovas įrodinėja, kad realiai (grynais pinigais) suteikė atsakovui 400 000 Lt paskolą, kurios atsakovas negrąžino, o tik pateikė suklastotą pakvitavimą. Kadangi pakvitavimo suklastojimas neįrodytas, ieškinys galėtų būti patenkintas tik nuginčijus pakvitavimą kitais įrodymais t.y. bylos medžiaga patvirtinus visus apelianto teiginius. Apelianto tvirtinimu, paskolos negrąžinimą įrodo atsakovo pripažinimas, kad pagal 1999 m. rugsėjo 1 d. pakvitavimą jis ieškovui 400 000 Lt nemokėjo. Išanalizavęs teisinę situaciją pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tokia atsakovo pozicija neatitinka skolos pripažinimo fakto CPK 187 straipsnio 2 dalies prasme. Esmė ta, kad atsakovas pripažino pinigų ieškovui nemokėjimo faktą, bet nepripažino prievolės neįvykdymo (skolos buvimo) fakto. Ir ikiteisminio tyrimo metu ir civilinėje byloje per atstovą atsakovas, greta pinigų nemokėjimo pagal pakvitavimą, akcentavo ir pinigų negavimo pagal 1999 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį. Atsakovo teigimu 400 000 Lt paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant bendro šalių verslo UAB „Mavesa“ veikloje. Šią aplinkybę patvirtina V. P. pažyma apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) LR gyventojo pajamų deklaracija, UAB „Mavesa“ akcijų pasirašymo sutartis bei pažyma apie šios bendrovės įstatinio kapitalo nepadidinimą (t.1, b.l. 171-173). Tokiu būdu atsakovas, nurodydamas pinigų nemokėjimo faktą, nurodo ir prievolės juos mokėti nebuvimą. Apeliantas gi, kaip ir nurodoma skundžiamame sprendime, aplinkybę, kuri buvo ir proceso byloje atnaujinimo pagrindas, siekia panaudoti tik dalinai – pripažinti teisingu teiginį kad atsakovas pinigų ieškovui nemokėjo ir pripažinti neteisingu teiginį, kad atsakovas jų iš ieškovo negavo. Tačiau toks bylos medžiagos traktavimas pažeistų CPK įtvirtintus šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principus. Kaip nurodyta 2008 m. balandžio 3 d. nutartyje, kuria atnaujintas procesas, teisiškai tinkamai šalių veiksmai gali būti įvertinti tik atskleidus tikruosius juos siejančius civilinius teisinius santykius. Tačiau šalims vengiant juos atskleisti ir byloje nesant atitinkamų rašytinių įrodymų, teismas to padaryti nepajėgus. O šalims neatskleidus juos siejusių santykių įrodymai vertinami formaliai. Atsakovo paaiškinimai apie pinigų nemokėjimą dėl skolos nebuvimo, negali būti pripažinti skolos konstatavimo pagrindu (CPK 187 str.). O ieškovui nesutinkant su atsakovo teiginiais dėl UAB „Mavesa“ veiklos ir tvirtinant, kad atsakovas realiai gavo 400 000 Lt paskolą, atsakovo pateiktas pakvitavimas pripažintinas prievolės pasibaigimo įrodymu (1964 m. CK 244 str. 2 d.). Atmetamas atsakovo argumentas dėl CK 3.39 straipsnio nuostatos, draudžiančios skolininkui be kreditoriaus sutikimo įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje. Argumentas nepagrįstas bylos medžiaga, nes nei teismo, nei atsakovo procesiniuose dokumentuose nėra konstatuota, kad atsakovas prievolę ieškovui įvykdė kitokiu būdu. Priimdamas sprendimą teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (CPK 265 str. 1 d.). Esant išdėstytai teisinei situacijai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog nenustatyta, kad V. P. yra negrąžinęs iš A. Z. gautos 400 000 Lt paskolos ir turi nepasibaigusią prievolę ją grąžinti. Priėjęs tokios išvados pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl teismo sprendimo pakeitimo. 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimas teisėtas ir paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.