Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo, kuriuo V. V. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 straipsnio 3 dalį 75 Lt bauda be alkoholinių gėrimų konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nubausta už tai, kad ji 2014 m. vasario 28 d. 12.15 val., dirbdama pardavėja uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavė nepilnamečiui M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), alkoholinio alaus „Kalnapilio grand select“ 0,5 litrų talpos skardinėje taroje, 5,4 proc. stiprumo už 2,5 Lt. Tokiais savo veiksmais V. V. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktą, pagal kurį draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnis nustato, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš esmės analogiška įrodymų vertinimo taisyklė įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-1711/2006).

Pirmosios instancijos teismas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui paskyrė nuobaudą už pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą, vadovaudamasis visuma byloje surinktų įrodymų, išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, padarė argumentuotas išvadas dėl apeliantės kaltės. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad V. V. padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 straipsnio 3 dalyje.

ATPK 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbuotojų padarytas prekybos alkoholiniais gėrimais (įskaitant alų) taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo 50 iki 100 litų su alkoholinių gėrimų (įskaitant alų) konfiskavimu ar be konfiskavimo. ATPK 164 straipsnio 3 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į teisės aktus, reglamentuojančius prekybą alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas, kurio pažeidimu kaltinama V. V., nustato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 9.2 punkte taip pat numatytas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą, o jeigu toks asmuo nepateikia amžių liudijančio dokumento, alkoholinių gėrimų pardavėjai privalo atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus (Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 5 dalis). Taigi paminėta teisės norma nustato besąlyginį draudimą parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir suteikia įgalinimus pardavėjui reikalauti asmens dokumentų ir suteikia teisę atsisakyti parduoti alkoholinius gėrimus, jeigu asmuo nepateikia amžių liudijančio dokumento.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde V. V. neigia pardavusi dvi alaus skardines nepilnamečiui, teisme tvirtino, kad į parduotuvę atėję jaunuoliai nieko nepirko, o dvi alaus skardines pirko vyresnis jaunuolis, kuris jai pateikė asmens dokumentą. Tačiau tokius apeliantės teiginius paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Liudytoju apklaustas E. R. parodė, kad jis su M. Č. nuėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ ir ten jis pardavėjos paprašė paduoti vieną skardinę alaus „Kalnapilis grand select“, padavė 3 Lt, tuo pačiu metu M. Č. pardavėjai taip pat pasakė paduoti ir jam vieną skardinę to paties alaus ir padavė 10 Lt, kad pardavėja iš kitos patalpos atnešė ir padavė dvi alaus skardines, padavė atskirai grąžą. E. R. taip pat parodė, kad jis paėmė abi alaus skardines alaus, įsikišo jas į kišenes, taip pat paėmė grąžą, iš kurios sau pasiėmė 50 centų, o likusius padavė M. Č., po to išėjo iš parduotuvės ir prie gretimo namo pradėjo gerti, kai iš karto prie jų priėjo neuniformuota policijos pareigūnė. Liudytojas nurodė, kad pardavėja nei jo, nei M. Č. jokio asmens dokumento neprašė, į kasą nemušė prekių, čekio jiems nedavė, taip pat nurodė, kad jis yra nubaustas už alus gėrimą viešoje vietoje, kad ir anksčiau parduotuvėje yra pirkęs alkoholinių gėrimų ir jo neprašė asmens dokumentų. Iš esmės tokius parodymus E. R. davė ne tik teisme, bet ir nurodė policijos pareigūnui (5 b. l.). Tokius E. R. parodymus patvirtina ir liudytoju apklausto M. Č. parodymai. M. Č. parodė, kad parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ E. R. paprašius pardavėjos paduoti vieną alaus skardinę ir padėjus pinigus, jis taip pat pardavėjos paprašė paduoti dar vieną tokio paties alaus skardinę bei jis padėjo 10 Lt, kad pardavėja alų atnešė iš kitos patalpos ir E. R. alų įsidėjo į kišenes ir padavė jam grąžą. Liudytojas M. Č. tvirtino, kad alų jis pirko pats, sugalvojęs spontaniškai, išgirdęs, kaip E. R. paprašė alaus. M. Č. taip pat nurodė, kad pardavėja kasos čekio jiems nedavė. Tokias pat esmines alkoholio pirkimo aplinkybes M. Č. nurodė ir policijos pareigūnui (6 b. l.). Tokius E. R. ir M. Č. parodymus patvirtina liudytoja apklaustos policijos pareigūnės A. J.-O. parodymai, jog ji 2014 m. vasario 28 d. apie 12.30 val. prie (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės pamatė du jaunuolius, kurie jai pasirodė nepilnamečiai, kurie gėrė alų iš skardinių, jaunuoliai jai nurodė alų pirkę netoliese esančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, alų jiems pardavė šviesių plaukų pardavėja (3, 55–56 b. l.). Įvertinus šių liudytojų parodymus, akivaizdu, kad jie esmines teisės pažeidimo aplinkybes nurodė vienodai, todėl netikėti nuosekliais liudytojų E. R. ir M. Č. parodymais nėra pagrindo. Tai, kad liudytojai E. R., M. Č. skirtingai nurodė aplinkybes, kaip ir kur jie susitiko, kur nuėjo D. A., kokiu tikslu liudytojai pirko alų, neduoda pagrindo manyti, kad E. R. ir M. Č. parodymai yra iš esmės neteisingai, nes šios aplinkybės nesusijusios su alaus pirkimo aplinkybėmis. Be to, liudytoju apklaustas D. A. tiek policijos pareigūnui, tiek ir teisme nurodė, kad buvo susitikęs su E. R. ir M. Č., tačiau su jais į parduotuvę nėjo (7, 55 b. l.). Dėl to liudytojo D. A. parodymai nei patvirtina, nei paneigia E. R. ir M. Č. parodymų, jog jie parduotuvėje atskirai pirko alų.

Nors V. V. tvirtina, kad jos parodymus patvirtina S. I., A. K. ir A. P. parodymai, jog į parduotuvę užėję du jaunuoliai – E. R. ir M. Č. – nieko nepirko, kad dvi alaus skardines nešėsi paskui juos iš parduotuvės išėjęs kitas jaunuolis, tačiau tiek apeliantės, tiek ir šių liudytojų parodymus paneigia E. R. ir M. Č. nuoseklūs parodymai. Be to, V. V. nurodė, jog dvi skardines alaus pardavė jaunuoliui, kuris buvo užėjęs prieš E. R. ir M. Č., nors liudytojai A. K. ir A. P. nurodė matę, kad iš parduotuvės dvi skardines alaus išsinešė jaunuolis, kuris iš parduotuvės išėjo jau iš jos išėjus dviem jaunuoliams – t. y. liudytojams E. R. ir M. Č.. Pastebėtina, kad liudytojai E. R. ir M. Č. nurodė, jog abi alaus skardines E. R. įsikišo į striukės kišenę ir išėjo iš parduotuvės, todėl liudytojai A. K. ir A. P. negalėjo matyti, kad pastarieji jaunuoliai. Be to, alaus pardavimo metu A. K. ir A. P. parduotuvėje nebuvo, todėl nematė kaip ir kam buvo parduotas alus. Taigi, liudytojų A. K. ir A. P. parodymai nei patvirtina, nei paneigia administracinio teisės pažeidimo aplinkybių. Vertinant liudytojo S. I. parodymus, jog jis būdamas parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje per televizorių matė, jog E. R. ir M. Č. parduotuvėje nieko nepirko, o dvi alaus skardines pirko jaunuolis, užėjęs po to, būtina atsižvelgti į tai, kad S. I. yra buvęs V. V. darbdavys, juos sieja draugiški santykiai, be to, jis pripažino, kad parduotuvės vaizdą stebėjo kartas nuo karto. Pastebėtina, kad 2014-02-28 pažeidimo dieną V. V. savo paaiškinime nenurodė, jog pažeidimo metu parduotuvėje buvo S. I., kuris galėtų patvirtinti jos parodymus. Šios nurodytos aplinkybės – apeliantės ir S. I. draugiški bei buvę darbiniai santykiai, liudytojo apklausa apie teisės pažeidimą tik teisme po įvykio praėjus beveik dviem mėnesiams, leidžia pagrįstai manyti, kad liudytojas S. I. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, todėl jo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį padėti apeliantei išvengti atsakomybės.

Nors apeliantė teigia, kad jos pateiktos kasos aparato kvitų kopijos patvirtina, kad pažeidimo metu ji alaus nepardavė, kad alus buvo parduotas 12.23 val., tačiau iš pateiktų kasos aparato kvitų kopijų matyti, kad alus po 2,5 Lt 2014-02-28 nuo 10.41 val. iki 13.24 val. nebuvo iš viso parduotas, o kasos kvite Nr. (duomenys neskelbtini) už 5 Lt buvo parduotos „kitos pr.“ Taigi, byloje esančių kasos aparato kvitų kopijos taip pat nepatvirtina V. V. parodymų, jog ji alaus nepardavė nepilnamečiui. Be to, E. R. ir M. Č. nurodė, kad pardavėja jiems kasos čekio nepadavė.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y., kad E. R. ir M. Č. parodymai apie alaus pirkimą yra iš esmės vienodi ir nuoseklūs, kad jų nepaneigia apeliantės, liudytojų S. I., A. K., A. P. parodymai, kasos aparato kvitų kopijos, daroma išvada, kad V. V., 2014-02-28 parduodama nepilnamečiui M. Č. vieną skardinę alaus „Kalnapilis grand select“, pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą draudimą, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta padarius ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytą teisės pažeidimą.

Apeliaciniame skunde V. V. teigia, kad teisės pažeidimo objektas – alaus skardinė nebuvo paimta iš M. Č., kad apie pažeidimo objekto nekonfiskavimą nutarime nepasisakyta. Pagal ATPK 269 straipsnio 1 dalį teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paimami sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu. Pagal ATPK 26 straipsnio 1 dalį, konfiskuota gali būti tik daiktas ar pajamos, kurios yra pažeidėjo nuosavybė. Iš bylos matyti, kad M. Č. nebuvo sulaikytas, nebuvo atlikta jo asmens ar daiktų apžiūra, be to, M. Č. įsigyta alaus skardinė nebuvo apeliantės nuosavybė, todėl konfiskuoti alaus skardinę nėra pagrindo. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas V. V. paskyrė 75 Lt dydžio baudą be alkoholinių gėrimų (įskaitant alų) konfiskavimo. Pastebėtina, kad apeliantė skunde neginčija jai paskirtos nuobaudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiamas nutarimas yra pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimą nepakeistą ir V. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.