Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys, išnagrinėjęs A. G. (toliau – ir pareiškėjas) privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduoto skundo prieš A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjo skundas, kuriame prašoma patraukti A. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Skunde nurodoma, kad A. B. 2016-10-14 VšĮ „Islamo kultūros ir švietimo centras“ dalininkų visuotiniame susirinkime nurodė, kad „<...> būtent G. A., ne tik palaikė santykius su Turkijos Respublikoje pripažinta teroristine organizacija „Feto“ <...>“. Anot pareiškėjo, toks teiginys aiškiai ir akivaizdžiai apšmeižė jį padarius labai sunkų ir smerktiną nusikaltimą.

Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, viena jų – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu ir atsisakytina priimti skundą.

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis BPK 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.

Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).

Pareiškėjo skunde yra gana abstrakčiai nurodyta, kad jis buvo apšmeižtas padaręs sunkų nusikaltimą. Tačiau iš pateiktos citatos nėra galimybės suprasti, dėl kokio nusikaltimo padarymo yra šmeižiamas pareiškėjas. Galima tik numanyti, kad pareiškėjas omenyje turi tai, jog jis šmeižikiškai siejamas su teroristine organizacija. Tačiau buvimas susijus kokiais nors ryšiais su teroristine organizacija savaime dar nėra asmens šmeižimas padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Esant tokiai situacijai darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytuose A. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Kita vertus, iš skundo turinio visiškai nėra aišku, kokius duomenis cituojamame sakinyje pareiškėjas laiko neatitinkančiais tikrovės, ar tai, kad jis palaikė santykius su teroristine organizacija, ar tai, kad jis palaikė santykius su „Feto“, ar tai, kad „Feto“ Turkijos Respublikoje yra pripažinta teroristine organizacija. Kaip matyti iš teismui pateikto įsiteisėjusio 2017-04-24 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, organizacija „Feto“, kitaip dar vadinama „Hizmet“, yra pamokslininko F. G. šalininkai, pasekėjai („Giuleno judėjimas“). Turkijos Respublika minėtą judėjimą yra pripažinusi teroristine organizacija bei smerkia jos, jos narių veiklą, tačiau šį įstaiga rūpinasi viso islamo religijos, kultūros, švietimo skleidimu ir nėra duomenų apie minėto judėjimo pripažinimą teroristiniu Lietuvoje, jo teroristiniu taip pat nepripažįsta ir kitos Europos valstybės. Šie duomenys leidžia vienareikšmiškai daryti teismui išvadą, kad net, jei A. G. ir palaikė santykius su organizacija „Feto“, tai nėra kaip nors pareiškėją paniekinanti ar žeminanti informacija, nes ši organizacija Lietuvoje nėra laikoma teroristine. O jei A. G. mano, kad būtent organizacija „Feto“ yra šmeižiama kaip teroristinė organizacija, tai būtent ši organizacija ir turi ginti savo teises teisme.

Įvertinęs skunde nurodytą teiginį, pareiškėjo įvertintą kaip neatitinkantį tikrovės ir galintį paniekinti pareiškėją ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir teiginio galimą paskleidimo mastą (teiginys išsakytas akcininkų susirinkimo metu), teismas mano, kad jis nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms.

Be to, pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kita vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika ir pareiškėjo pateiktais duomenimis, daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą svarstytinas kriminalinės bausmės paskyrimo klausimas.

Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais veiksmais, kuriuos, anot pareiškėjo galėjo padaryti A. B., nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu, 412 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo A. G. 2017-06-08 skundą, nes jo skunde nurodytais veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.