- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- A-662-3006-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00121-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Trečiasis asmuo
- Tauragės rajono savivaldybės administracijos Tauragės miesto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Tauragės rajono savivaldybės administracijos Tauragės miesto seniūnijos atstovui V. Ž.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros vedėjui R. J., Tauragės rajono savivaldybės administracijos Tauragės miesto seniūnijai dėl neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. O. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 3–7; 33-36) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros (toliau – ir Tauragės rajono agentūra) vedėjas R. J., 2009 m. sausio 30 d. savavališkai duodamas nurodymą savivaldybės administracijai 2009 m. balandžio 28 d. viską išvežti iš kiemo ir sunaikinti, viršijo savo įgaliojimus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) reikalavimų, pareiškėjas dėl paminėtų veiksmų patyrė 6 000 Lt turtinę žalą.
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), Tauragėje, prie jo namų yra laisva valstybinė žemė, kurioje jis laikė metalą ir statybines medžiagas. Teigė, jog 2009 m. kovo mėnesį Tauragės miesto seniūnas V. Ž. nurodė, kad jis prie namų negali laikyti metalo ir statybinių medžiagų bei liepė per mėnesį juos pašalinti. Kadangi jis šio reikalavimo neįvykdė, 2009 m. kovo mėnesį Tauragės rajono savivaldybės administracija paskyrė jam baudą už ATPK 188 straipsnio pažeidimą. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas nutartimi šią baudą panaikino. Pabrėžė, kad R. J. 2009 m. sausio 30 d. davė nurodymą savivaldybei išvežti jo kieme esančias atliekas, o 2009 m. balandžio 20 d. jis gavo sprendimą, jog tai bus padaryta 2009 m. balandžio 28 dieną. Teigė, kad nurodytą dieną į jo kiemą atvažiavo UAB „Dunokai“ transportas ir pradėjo tyčinį svetimo turto sunaikinimą. Nurodė, jog iš pradžių buvo į transportą sukrautos ir išvežtos 8 tonos metalo, kurios buvo parduotos metalo laužo supirktuvėje. Vėliau buvo išvežtos statybinės medžiagos bei namų apyvokos daiktai. Teigė, kad dėl paminėtų veiksmų patyrė 6 000 Lt turtinę žalą. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad jis neturi daiktų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nereiškia, jog jis negali įrodyti šių daiktų vertės. Rėmėsi CK ketvirtosios knygos nuostatomis ir nurodė, kad jose nėra reikalavimų dėl dokumentų, patvirtinančių daiktų įsigijimą. Pareiškėjo nuomone, R. J., norėdamas išvežti daiktus iš jo kiemo, privalėjo kreiptis į teismą, tačiau dėl 2009 m. balandžio 28 d. veiksmų teismo nutarties neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad jam nebuvo paskirta bauda pagal ATPK 51³ straipsnį. Teigė, jog R. J., duodamas nurodymą savivaldybės administracijai išvežti jo metalą bei statybines medžiagas iš kiemo, pažeidė CK 4.93 straipsnio 3 dalį. Teigė, kad administracinėje byloje liudytojai nereikalingi, nes R. J. civilinė atsakomybė įrodoma rašytiniais įrodymais. Pažymėjo, jog į visus daiktus, kurie buvo kieme iki 2009 m. balandžio 28 d., nuosavybės teises buvo įgijęs įgyjamąja senatimi (CK 4.47 str. 11 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 80) prašė skundo netenkinti.
Paaiškino, jog Tauragės rajono agentūra, gavusi gyventojų skundus dėl šiukšlėmis užterštos valstybinės žemės prie (duomenys neskelbtini), Tauragėje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, nurodė Tauragės rajono savivaldybės administracijai pašalinti atliekas ir perduoti jas atliekų tvarkytojui, t. y. pašalinti jas iš valstybinės žemės. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teigė, kad skunde išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, nes Tauragės rajono agentūros 2009 m. sausio 30 d. raštu Nr. (12.2)-LV4-27 „Dėl atliekų tvarkymo“ savivaldybei buvo nurodyta išvežti atliekas, o ne statybines medžiagas ir metalo laužą. Pabrėžė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybių institucijos organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą, todėl savivaldybė turėjo organizuoti atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Tauragės miesto seniūnija (toliau – ir Seniūnija) atsiliepimu į skundą (b. l. 99–101) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad valstybinės žemės statusas suponuoja pareigą tokios žemės naudotojams naudotis ja įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Pažymėjo, jog įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytu pagrindu turi teisę naudotis valstybine žeme ir laikyti joje savo metalo laužą, nepateikta. Paaiškino, jog tiek Tauragės savivaldybės administracijos filmuotoje medžiagoje, tiek nuotraukose bei atliekų išvežimo iš valstybinės žemės sklypo protokole užfiksuota, jog toje vietoje, kurią mini pareiškėjas, buvo netvarkingai suverstas didelis kiekis įvairių atliekų (buitinės, namų ūkio atliekos ir kitos teršiančios aplinką šiukšlės), kurias vėliau rūšiuojant buvo rasta nemažai metalo laužo. Atliekos paminėtoje vietoje buvo sąmoningai kaupiamos kelerius metus. Teigė, kad Seniūnijos pastangomis buvo siekiama informacinio pobūdžio-prevenciniais įspėjimais paraginti pareiškėją gera valia laikytis nustatytų pareigų sutvarkyti aplinką ir perspėti dėl administracinės atsakomybės prievartos priemonių taikymo, galinčio sukelti nepageidaujamas teisines pasekmes, tačiau pareiškėjas, ignoruodamas šiuos perspėjimus, toliau teršė atliekomis valstybinę žemę ir neatliko jokių aplinkos tvarkymo veiksmų. Pažymėjo, jog 2009 m. vasario 2 d. Tauragės rajono savivaldybės administracijoje buvo gautas Tauragės rajono agentūros vedėjo nurodymas skubiai pašalinti atliekas iš (duomenys neskelbtini) kieme esančio sklypo ir perduoti jas atliekų tvarkytojui, taip nutraukiant aplinkos teršimą. Teigė, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 28 punkto, 32 straipsnio 2 dalies 17 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis ir vykdydama privalomąjį aplinkos apsaugos kontrolės pareigūno R. J. nurodymą, Tauragės rajono savivaldybės administracija teisėtai ir pagrįstai ėmėsi operatyvių veiksmų valstybinės žemės sklypo teritorijoje sukauptų ir aplinką teršiančių atliekų (tarp kurių rasta ir metalo laužo) pašalinimui: sudarė specialią komisiją atliekų išvežimo organizavimui, tinkamai informavo pareiškėją apie numatomus atliekų tvarkymo darbus ir pakvietė jį dalyvauti juose. Dalyvaujant pareiškėjui ir paminėtos komisijos nariams, įvairios atliekos buvo rūšiuojamos, metalo laužas, juodojo metalo laužas, ūkio inventorius, statinės, dėžės, strypai, skardos buvo pristatytos į metalo laužo supirktuvę. Visos operacijos buvo fiksuojamos video medžiagoje. Kitos atliekos buvo kraunamos į UAB „Dunokai" transportą ir vežamos į Tauragės regioninį atliekų tvarkymo centrą. Papildomai komisija, organizavusi atliekų išvežimą, informavo (tai nebuvo užfiksuota protokole), kad pareiškėjas pretendavo į metalo laužą kaip jo turėtojas, todėl pinigai už metalo laužą buvo išmokami A. O.. Pažymėjo, jog metalo laužas bei kitos atliekos buvo vežamos į supirktuvę Tauragės rajono savivaldybės lėšomis (už transportavimą buvo sumokėta 4 345 Lt, tarp jų – ir už metalo transportavimą į metalo laužo supirktuvę), kurių savivaldybė nepareikalavo sumokėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas elgiasi prieštaringai – kai kompetentingos institucijos nustatinėjo, kas teršia valstybinę teritoriją įvairiomis atliekomis, pareiškėjas, vengdamas galimos atsakomybės, neprisipažino, kad užteršė minėtą teritoriją, tačiau, siekdamas naudos, kelia pretenzijas dėl galimo jo turtinių teisių pažeidimo.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 116–119) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas faktiškai pripažino, jog nuo 2004 m. rinko ir kaupė išmestus daiktus, įvairias medžiagas, metalą, juos laikė valstybinės žemės sklype prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje. Atkreipė dėmesį į Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalies, 25 straipsnio nuostatas. Nustatė, kad pareiškėjui nesuteikta teisė valstybinės žemės sklype laikyti metalo laužą ir kitus daiktus. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 28 punktu, 29 straipsnio 1, 2 dalimis, 8 dalies 2 punktu, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 6 punktu, pažymėjo, jog Seniūnija 2009 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 17-243 pranešė pareiškėjui, jog 2009 m. balandžio 28 d., 9.00 val., bus išvežamos atliekos iš valstybinės žemės, esančios prie (duomenys neskelbtini) namo, Tauragėje, ir jis, kaip gyvenantis šiuo adresu asmuo, kviečiamas dalyvauti išvežant atliekas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pripažino, jog šį pranešimą gavo. Pažymėjo, kad Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-406 buvo sudaryta komisija organizuoti atliekų išvežimą iš minėtos valstybinės žemės. Šiuo įsakymu komisijos pirmininku paskirtas V. Ž. – Tauragės miesto seniūnijos seniūnas, komisijos nariais – Tauragės miesto seniūnijos ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai, taip pat UAB „Tauragės butų ūkis“, UAB „Dunokai“, UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ darbuotojai. Dalyvaujant pareiškėjui ir komisijos nariams, įvairios atliekos buvo rūšiuojamos, metalo laužas, ūkio inventorius, statinės, dėžės, strypai, skardos pristatyti į antrinių žaliavų supirktuvę, pareiškėjas pasirašė metalo laužo priėmimo dokumentuose. Kitos atliekos buvo kraunamos į UAB „Dunokai“ transportą ir vežamos į Tauragės regioninį atliekų tvarkymo centrą. Visos operacijos buvo fiksuojamos video medžiagoje. Pabrėžė, kad šias aplinkybes pareiškėjas teisme pripažino ir nurodė, jog netikslinga teismo posėdžio metu peržiūrėti filmuotą video medžiagą. Atkreipė dėmesį, kad iš 2009 m. balandžio 28 d. Antrinių žaliavų pirkimo-pardavimo sutarčių-aktų matyti, jog pareiškėjas dalyvavo priduodant antrines žaliavas, sutiko su priduotų žaliavų kiekiu ir kaina, pasirašė visus paminėtus aktus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, jog Tauragės mieste, prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) yra suverstas didelis kiekis atliekų, jas dvi dienas rūšiavo aštuoni asmenys, į atliekų tvarkymo centrą pristatyta 21 tona buitinių atliekų, teismas sprendė, kad Tauragės rajono agentūros vedėjas R. J. teisėtai ir pagrįstai nurodė Tauragės rajono savivaldybės administracijai pašalinti minėtas atliekas iš valstybinės žemės sklypo. Konstatavo, jog byloje nenustatyti Tauragės rajono agentūros vedėjo R. J. neteisėti veiksmai ir pareiškėjui padarytos 6 000 Lt turtinės žalos faktai, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas A. O. apeliaciniu skundu (b. l. 122–126) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatant R. J. civilinę atsakomybę.
Be argumentų, pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, jog jei kilnojamieji daiktai išbūna kieme 3 metus, daiktų turėtojas įgauna nuosavybės teisę į šiuos daiktus (CK 4.68 str. 1 d.). Teigia, kad kieme jo daiktai išbuvo nuo 2004 metų, per penkerius metus jam nebuvo paskirta jokia administracinė bauda, nebuvo jokio civilinio ieškinio dėl jo daiktų priverstinio išvežimo, todėl išvežti daiktus prieš jo valią Tauragės miesto savivaldybės administracija ir Tauragės rajono agentūra galėjo tik remdamosi teismo nutartimi (CK 4.67 str.). Pažymi, jog 2009 m. balandžio 28 d. Tauragės miesto savivaldybės administracija ir Tauragės rajono agentūra jokios teismo nutarties neturėjo. Teigia, kad nebūtų patyręs turtinės žalos, jei apylinkės teismas būtų įpareigojęs jį išvežti daiktus iš kiemo bei nustatęs terminą, per kurį tokie veiksmai turi būti atlikti. Teigia, jog metalas ir statybinės medžiagos aplinkos neteršia. Kelia klausimą, kodėl jam per penkerius metus nebuvo paskirta administracinė bauda pagal ATPK 161 straipsnį, jei, kaip teigia savivaldybės administracija, jis kieme laikė šiukšles. Mano, jog tokiu atveju nėra įrodymų dėl to, kad kieme buvo šiukšlės. Dėl daiktų įsigijimo aplinkybių paaiškina, kad metalas buvo perkamas iš kitų fizinių asmenų, buvo reikalingas suvirinimo darbams. Teigia, jog už išvežtą metalą atgavo 2 000 Lt, nors metalo vertė buvo 4 000 Lt, todėl dėl tyčinio metalo sunaikinimo patyrė 2 000 Lt turtinę žalą. Pabrėžia, kad statybinės medžiagos buvo tyčia sunaikintos neatlygintinai, jos buvo įgytos iš kitų fizinių asmenų, jam jas parduodant arba atiduodant. Teigia, jog nuosavybės teisę į statybines medžiagas įgijo pagal CK 4.47 straipsnio 12 dalį, o dėl jų sunaikinimo patyrė 2 000 Lt turtinę žalą. Taip pat nurodo, kad buvo sunaikinti namų apyvokos daiktai, kurių vertė buvo nuo 10 Lt iki 50 Lt. Teigia, jog daiktai buvo įsigyti kaip bešeimininkiai daiktai, kurie neturėjo šeimininko, arba fiziškai užvaldžius, arba kitiems fiziniams asmenims juos atiduodant (CK 4.11, 4.22, 4.24, 4.25, 4.26 str. 3 d., 4.28 str. 1, 9 p.). Tvirtina, kad nuosavybės teisę į namų apyvokos daiktus įgijo pagal CK 4.47 straipsnio 5 punktą. Pagal 2008 m. liepos mėnesį jo atliktą apskaičiavimą kieme esančių daiktų vertė buvo 6 000 Lt. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be teisinių motyvų ir argumentų, nepasisakoma apie nutartį, kuri 2008 m. gegužės 6 d. buvo priimta Klaipėdos apygardos teisme dėl ATPK 188 straipsnio. Atkreipia dėmesį, kad skundu prašė nustatyti R. J. civilinę atsakomybę, o ne priteisti 6 000 Lt. Jo skundas negali būti nagrinėjamas kaip civilinis ieškinys, nes neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 135 straipsnio reikalavimų. Teigia, jog teismas turi nustatyti, kad jis dėl R. J. kaltės patyrė 6 000 Lt turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tauragės rajono savivaldybės administracijos Tauragės miesto seniūnija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137–139) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti Seniūnijos atsiliepime į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros vedėjo R. J. 2009 m. sausio 30 d. rašto Nr. (12.2.)-LV4-27 (b. l. 45), kuriuo Tauragės rajono savivaldybės administracijai nurodyta skubiai pašalinti atliekas nuo žemės sklypo, esančio Tauragėje, (duomenys neskelbtini) kieme, ir perduoti jas atliekų tvarkytojui, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pareiškėjui šio rašto vykdymu galimai padarytos 6000 Lt turtinės žalos.
Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sąvoka, nurodant, kad tai yra specialių valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, išskyrus aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo srityje, Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerijai pavaldūs teritoriniai valstybinio administravimo subjektai – regionų aplinkos apsaugos departamentai (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 str. 1 d.). Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų 10.1 punkte nustatytas Departamento tikslas vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, kurį įgyvendinant atliekamos funkcijos kontroliuoti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo aplinkos apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, laikosi nustatytų teršalų išmetimo ir išleidimo į aplinką bei aplinkos kokybės reikalavimų normų (Departamento nuostatų 11.1.1, 11.1.3 p.). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikta privalomojo nurodymo samprata, įtvirtinant, kad tai yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 str. 1 d. 6 p.). Privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes, kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str.). Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcija - aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga. Seniūnija organizuoja ir (arba) kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą (Vietos savivaldos įstatymo 32 str. 2 d. 17 p.).
Teisėjų kolegija įvertinusi teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Tauragės rajono agentūra, kaip Departamento padalinys, turėjo teisę nurodyti Tauragės rajono savivaldybės administracijai pašalinti atliekas taip nutraukiant aplinkos teršimą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad viską išvežti iš kiemo jį turėjo įpareigoti apylinkės teismas. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybių institucijos yra atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2178/2011 konstatavo, jog komisija organizuoti atliekų išvežimą buvo sudaryta teisėtai tiek vadovaujantis privalomu Tauragės rajono agentūros nurodymu, tiek remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu. Pažymėtina, kad Tauragės rajono agentūra 2009 m. vasario 27 d. raštu Nr. (7.10)-LV4-63 (b. l. 46) informavo pareiškėją, jog jis įstatymų nustatyta tvarka nėra registruotas atliekų tvarkytoju, todėl neturi teisės užsiimti atliekų tvarkymo veikla. Situacijai nepasikeitus Seniūnija pareiškėją informavo, kada bus nuo valstybinės žemės, esančios prie (duomenys neskelbtini), Tauragėje, namo, kuriame gyveno pareiškėjas, išvežamos atliekos, pareiškėjas pakviestas dalyvauti išvežant atliekas (b. l. 44). Taigi pareiškėjui buvo žinoma, kad atliekų laikymas kieme prieštarauja teisės aktams, taip pat jam buvo žinoma, kad yra rengiamasi iš kiemo išvežti atliekas, tačiau nesiėmė veiksmų, kad būtų išvengta dėl teisėto atliekų išvežimo galimai jam kilusio skunde nurodomo 6000 Lt nuostolio.
Pažymėtina, kad pareiškėjas jam padarytos turtinės žalos nepagrindžia jokiais konkrečiais įrodymais. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas metalą pirkdavo po 500 Lt už toną. Į atliekas, pareiškėjo vadinamas statybinėmis medžiagomis, apeliantas nurodo įgijęs nuosavybės teisę pagal CK 4.47 straipsnio 12 punktą. Šiame punkte įtvirtinta, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pareiškėjas tvirtina, kad statybines medžiagas įsigijo iš kitų fizinių asmenų, namų apyvokos daiktus įsigijo kaip bešeimininkius daiktus, tačiau šių aplinkybių neįrodo. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisę į namo kieme buvusius ir 2009 m. balandžio 28-29 d. išvežtus daiktus įgijo pagal įgyjamąją senatį. Apelianto nurodoma CK 4.68 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismo sprendimo dėl šio juridinio fakto nustatymo. Todėl pareiškėjui neįrodžius, jog, be kita ko, vadovaujantis Tauragės rajono agentūros nurodymu, iš kiemo išvežti daiktai nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, darytina išvada, kad neįrodytas ir turtinės žalos jam padarymo faktas. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvairios atliekos buvo rūšiuojamos, metalo laužas, ūkio inventorius, statinės, dėžės, strypai, skardos pristatytos į antrinių žaliavų supirktuvę dalyvaujant pareiškėjui, jis pasirašė metalo laužo priėmimo dokumentuose.
Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausė namo kieme buvę ir išvežti daiktai, nelaikytina, kad buvo pažeistas apeliaciniame skunde nurodytas CK 4.67 straipsnis, pagal kurį valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais. Todėl apelianto argumentas, kad daiktai iš kiemo galėjo būti išvežti tik esant teismo nutarčiai, atmestinas kaip nepagrįstas.
Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, jam per penkis metus nebuvo paskirta bauda pagal ATPK 161, 51³ straipsnius, nepaneigia, jog išvežti iš kiemo daiktai atitiko atliekų sąvoką. Kaip matyti iš Tauragės rajono agentūros vedėjo R. J. 2009 m. sausio 30 d. rašto Nr. (12.2.)-LV4-27 (b. l. 45), buvo tiriami nuolatiniai gyventojų skundai, tačiau daugkartinių patikrinimų metu atliekų savininko nustatyti nepavyko. Be to, Tauragės rajono agentūros nurodymas buvo duotas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, reglamentuojančiu atvejį, kai atliekų turėtojo neįmanoma nustatyti.
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad 2009 m. balandžio 28 d. savivaldybės administracijai tyčia sunaikinant daiktus pareiškėjas patyrė 2000 Lt turtinę žalą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2178/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, jog komisija organizuoti atliekų išvežimą buvo sudaryta teisėtai tiek vadovaujantis privalomu Tauragės rajono agentūros nurodymu, tiek remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, atmetė. Kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas (ABTĮ 58 str. 2 d.), teisėjų kolegija nepasisakys dėl apelianto nurodytos galimai patirtos turtinės žalos dėl savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio 28 d. veiksmų.
Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi, priešingai nei teigia apeliantas, nenurodė, jog žemė prie namų yra laisva valstybinė žemė, o, priėjęs išvadą, kad nebuvo atliktas visapusiškas, pilnas bylos aplinkybių tyrimas, administracinę bylą grąžino Administracinei komisijai prie Tauragės rajono savivaldybės tarybos nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto akcentuojamoje minėtoje apygardos administracinio teismo nutartyje nėra nustatyta nagrinėjamu atveju skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paneigiančių aplinkybių.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos – pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos pirmosios instancijos teismo pagrįstai netenkintas.
Pažymėtina, kad reikalavimai dėl turtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų priimtinumo klausimą būtina vadovautis ir privatinėmis teisės normomis. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės turtinė prievolė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas – viena iš valstybės valdžios įstaigų, atliekanti aplinkos apsaugos kontrolės ir kitas įstatymų apibrėžtas funkcijas. Tai neabejotinai lemia valstybės, kuriai atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, įtraukimą į procesą atsakovu (CK 6.273 str. 1 d.). Pastarasis klausimas teismo liko nesvarstytas ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme išnagrinėtas į procesą neįtraukus tinkamo atsakovo. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, įvardintas trūkumas nėra imperatyvas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, nes byla iš esmės išnagrinėta teisingai ir priimtas baigiamasis aktas neįtrauktam į procesą asmeniui teisinių pasekmių nesukels. Tokio pobūdžio pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007).
Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. O. apeliacinis skundas netenkinamas.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.