Utenos apylinkės teismo sprendimas

Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovui pranešta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.109 straipsnio nustatyta tvarka. Papildomai apie tai atsakovas informuojamas su šiuo preliminariu teismo sprendimu išsiunčiant ieškinio ir priedų kopijas.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Civilinio kodekso 6.38 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 4 dalį jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 5 dalis). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis).

Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi šalys nenustatė termino sumokėti daikto kainą, todėl remiantis įstatymu, atsakovas privalėjo iš karto sumokėti visą kainą. Ieškovė teigia, kad atsakovas už automobilį nesumokėjo. Byloje nėra duomenų, paneigiančių šį ieškovės teiginį, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisiama 24000 Eur skola ir 3419,10 Eur palūkanos.

Pagal Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1, 8 punktais ir 7 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamas 349 Eur sumokėtas žyminis mokestis.

Nustatytu terminu atsakovo atstovė pateikė prieštaravimus su priedais dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo.

Pažymi, kad su preliminariu sprendimu nesutinka. Nurodo, kad pagrindinis kreditorinis reikalavimas dėl 24000 Eur kildinamas iš 2018 m. gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp transporto priemonės pardavėjo OU Medic Sky (toliau ir – pradinis kreditorius arba Įmonė) ir atsakovo D. Č.. 2018 m. gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis (toliau ir – Sutartis) sudaryta nuotoliniu būdu. Ieškovė pateikė pradinio kreditoriaus nepasirašytą Sutarties egzempliorių. Pradinio kreditoriaus atstovas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad Sutarties egzempliorių elektroniniu paštu gavo 2020 m. sausio 27 d., ją pasirašė ir nuskenavęs elektroniniu paštu išsiuntė T. V., todėl laikytina, kad Sutartis buvo sudaryta ne 2018 m. gruodžio 20 d., o tik 2020 m. sausio 27 d. Taip pat uždarosios akcinės bendrovės „Auto Bodyshop“ 2021 m. vasario 5 d. pažymoje dėl automobilio BMWi3, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad šis automobilis į remonto dirbtuves pristatytas 2019 m. lapkričio 22 d., remontas baigtas 2019 m. gruodžio 20 d., remonto darbą užsakė įmonės atstovas A. J., tarpininkaujant T. V., o už paslaugą 2020 m. kovo 2 d. sumokėjo J. J.. Pagal 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą pirkėjas įmonės atstovas A. J..

Nesutinka su teiginiu, kad atsakovas pradiniam kreditoriui transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties šalių sutartos kainos nesumokėjo, nes atsakovas nuosekliai laikėsi pozicijos ir ją aiškiai žinojo tiek pradinio kreditoriaus atstovas, tiek T. V., kad atsakovas už ginčo automobilį sumokėjo grynaisiais pinigais T. V. darbo vietoje – (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2020 m. lapkričio 9 d. apklausos metu nurodė, kad po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo T. V. įmonės ofise sumokėjo 24000 Eur, bet jokių dokumentų su T. V. nepasirašė, nes tuo metu jų santykiai buvo geri ir T. V. visiškai pasitikėjo, nes T. V. buvo jo darbdavys. Papildomai pažymi, kad pasirašydamas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas pasirašė ir dar vieną dokumento egzempliorių, kurio negavo. Mano, kad tai buvo pinigų priėmimo dokumentas. Prideda Sutarties vieno originalaus egzemplioriaus kopiją, kurios kitoje pusėje atsakovas nurodė, kad 24000 Eur perduoda T. V., kuris atsisakė pasirašyti, nurodydamas, kad pasirašys tuo atveju, kai pradinis kreditorius pateiks PVM sąskaitą faktūrą ir grynųjų pinigų priėmimo–perdavimo kvitą. Aplinkybę, kad T. V. gavo pinigus patvirtina ir tai, kad T. V. valdoma įmonė (duomenys neskelbtini) atsakovo įsigytą automobilį apdraudė privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2020 m. kovo 19 d. Tokie ginče nedalyvaujančio juridinio asmens veiksmai ir draudimo rizika dėl ne jo nuosavybės draudos patvirtina, kad T. V. tikėjosi artimiausiu metu gauti iš pradinio kreditoriaus buhalterinės apskaitos dokumentus dėl sandorio įforminimo pabaigimo, apie tokius veiksmus T. V. atsakovui nurodė – sakė, kad laukia dokumentų, nes reikia pasirašyti ant jų dėl grynųjų pinigų gavimo.

Pažymi, kad po pirkimo–pardavimo sandorio ir gavęs pinigus, T. V. perdavė atsakovui automobilio dokumentus ir raktelį. 2020 m. vasario 18 d. atsakovas savo finansinėmis pastangomis ir ištekliais atliko automobilio techninę ekspertizę. Gautos pažymos pagrindu atlikta transporto priemonės apžiūra ir išduotas transporto priemonės registracijos liudijimas, automobilio pirkimo–pardavimo Sutartis išviešinta VĮ „REGITRA“.

Nurodo, kad teismas buvo ieškovės suklaidintas, nes pateikta palūkanų skaičiavimo lentelė neatitinka ginčo faktinių aplinkybių – Sutartis šalių pasirašyta 2020 m. sausio 27 d. Tokiu atveju laikytina, kad ieškovės prašoma priteisti 3419,10 Eur palūkanų suma yra nepagrįsta ir neteisinga, prieštaraujanti ieškovės pateiktoms faktinėms aplinkybėms.

Atkreipia dėmesį, jog ieškovė klaidingai nurodo, kad atsakovui pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą, nes atsakovas apie Reikalavimo teisės perleidimo sutartį nieko nežinojo ir dokumentų negavo. Be to, ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovui siunčiamus dokumentus ieškovė išsisiuntė pati sau, į savo buveinę.

Pažymi, kad pradinio kreditoriaus atstovas nei karto nesikreipė į atsakovą su pretenzija. Priešingai – pradinio kreditoriaus atstovas su rašytine pretenzija kreipėsi į T. V. įmonę (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad ieškovė piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis teismui pateikė neteisingą informaciją apie atsakovo neva nesąžiningą elgesį ir vengimą atsiskaityti tiek su Įmone, tiek su ieškove.

Nurodo, kad pradinis kreditorius aiškiai žinojo, kad atsakovas sumokėjo T. V., nes Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20742-20 buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai, priimti procesiniai sprendimai. Įmonės ir ieškovės įgaliotajam asmeniui – advokatui buvo žinomos bylos aplinkybės, kad Sutarties pinigus gavo įmonės (ne)įgaliotas tarpininkas T. V. ir jis privalėjo iš įmonės atstovo A. J. gauti ir pateikti atsakovui pasirašyti įmonės pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus – tiek PVM sąskaitą faktūrą pagal Sutartį, tiek grynųjų pinigų paėmimo kvitą, bet pati įmonė šių dokumentų neteikė, o atsakovas pagal Sutartį perėmęs automobilį, jo dokumentus, pultelį, teisėtai automobilį įregistravo ir juo disponavo. Sutarties organizavimo ir vykdymo tarpininkui T. V. buvo perduoti grynieji pinigai, nes juo pasitikėjo tiek Įmonės atstovas A. J., tiek ir atsakovas.

Ieškovės atstovas pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus, prašė palikti preliminarų sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas neneigia fakto, kad automobilis vykdant pirkimo–pardavimo sutartį jam buvo perduotas, bet teigia, jog už automobilį grynaisiais pinigais 24000 Eur sumokėjo T. V.. Atsakovas, siekdamas pagrįsti teiginius apie atsiskaitymą už automobilį, turėjo įrodyti, kad pinigai iš tikrųjų buvo perduoti ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, bet tokių įrodymų nepateikė, o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad T. V. ikiteisminio tyrimo metu paliudijo, jog jis davė pinigus atsakovui sumokėti mokesčius dėl automobilio registracijos, o atsakovas jam jokių pinigų už automobilį nemokėjo. Be deklaratyvių teiginių apie kainos sumokėjimą T. V., atsakovas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Mano, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog automobilis pagal šalių sudarytą Sutartį atsakovui buvo perduotas ir atsakovas turi pareigą sumokėti automobilio kainą, bet to nedaro.

Nurodo, kad byloje esančios aplinkybės patvirtina, jog šalių sudarytoje rašytinėje sutartyje kainos sumokėjimo atidėjimo terminas nebuvo nustatytas, todėl, sprendžiant dėl kainos sumokėjimo termino, turėtų būti vadovaujamasi Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Pažymi, kad aplinkybė, jog šalys sutarties tekste nenurodė kainos sumokėjimo termino, neatima teisės šalims tokio susitarimo buvimą įrodinėti Civilinio proceso kodekso leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, bet savo teiginius atsakovas įrodinėjo iš esmės vien tik paaiškinimais, kad jis atsiskaitė pagal Sutartį su T. V..

Remiasi naujausia kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad automobilis atsakovui buvo perduotas, tai yra OŪ Medic Sky įvykdė savo sutartinę prievolę, bet tai savaime nereiškia, jog pirkėjas, šiuo atveju atsakovas, yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą (automobilį).

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad apie reikalavimo teisės perleidimo sutartį jis nieko nežinojo ir kad į jį niekas nesikreipė su rašytine pretenzija.

Pažymi, kad tuo atveju, jeigu buvo sumaišyti siuntų adresatai ir siuntėju nurodytas atsakovas, o gavėju Bendrovė, tai siunta negalėjo būti grąžinta niekam kitam, kaip tik atsakovui, kuris atsiimdamas grąžinamą siuntą gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Ir šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovui nėra naudinga pripažinti, kad žinojo apie reikalavimo perleidimą, todėl, teikdamas, kad jam tokios aplinkybės nebuvo žinomos, klaidina teismą.

Ieškovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad išsami pozicija yra išdėstyta pa-teiktuose procesiniuose dokumentuose. Pažymi tik pagrindines faktines aplinkybes, kad OÜ Medic Sky pardavė D. Č. automobilį, už kurį nebuvo atsiskaityta. Dėl automobilio pasisavinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenis nebuvo nustatyta D. Č. nusikalstamų veiksmų. A. J. su tokia pozicija nesutiko. Nutarimo duomenimis D. Č. teigia, kad pinigus sumokėjo T. V., bet T. V. neigia gavęs pinigus. Byloje susidarė situacija, kai D. Č., siekdamas išvengti prievolės atsiskaityti už automobilį, nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir į šią bylą pateikia naujus įrodymus – vienašališkai pasirašytą dokumentą, kuris turėtų neva parvirtinti, kad D. Č. sumokėjo T. V. kažkokias pinigines sumas už ginčo automobilį. Nesumokėjus D. Č. pinigų, OÜ Medic Sky pagal reikalavimo perleidimo sutartį reikalavimo teisę perleido „Konolitai“. Pagal bylos esmę Estijos bendrovė turėjo pareigą D. Č. perduoti automobilį. Byloje nėra ginčo, kad automobilis buvo perduotas D. Č., kurį vėliau D. Č. perleido trečiam asmeniui, mamos būsimajam vyrui. Akivaizdu, kad toks perleidimas buvo padarytas siekiant apsisaugoti nuo būsimo ieškinio. D. Č. pareiga buvo sumokėti Estijos bendrovei už automobilį, bet byloje nėra įrodymų, kad automobilio pardavėjui buvo sumokėta, todėl akivaizdu, kad D. Č. yra skolingas pinigines sumas mažajai bendrijai „Konolita“ ir priteistinos palūkanos. Mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, jog automobilis buvo perduotas D. Č., bet už jį nebuvo atsiskaityta, todėl priimtas preliminarus sprendimas paliktinas galioti. Ieškinį prašo tenkinti pilna apimtimi ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad ginčas savaip įdomus tuo, kad nedalyvauja tikrieji sandorio sudarytojai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ponas J., atstovaudamas Estijos įmonę, paprašė savo draugo T. V. parduoti iš Amerikos pargabentą automobilį, įsigytą iš kitos Lietuvos įmonės. Yra pateiktas detalus paaiškinimas kaip automobilis buvo ruošiamas įregistruoti Lietuvoje nustatyta tvarka. Nesutinka su ieškovės pozicija, kad sandoris buvo sudarytas 2018 m. gruodžio 20 d. Gal tai gali būti techninė klaida. Elektroninis susirašinėjimas tarp trijų asmenų rodo, kad 2018 m. automobilis negalėjo priklausyti D. Č., nes dar 2019 m. gruodį vienoje įmonėje jis buvo tvarkomas T. V. užsakymu. Už remontą atsiskaitė ne Estijos įmonė, o tikėtina pono J. sutuoktinė iš savo sąskaitos. Prokurorė padarė tinkamą išvadą, kad sandoris buvo apsimestinis. D. Č. nebuvo prasmės bylinėtis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nes galutiniame rezultate jis atsiskaitė su įmone. Juridinis asmuo, sudarydamas su fiziniu asmeniu daikto pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjui turi pateikti sąskaitą faktūrą ir pinigų priėmimo–mokėjimo kvitą. Automobilis turėjo būti juridinio asmens balanse kaip įsigytas materialusis turtas. Tokių duomenų byloje nėra. D. Č. sutartį pasirašė nuotoline forma, dalyvaujant T. V., žodiniu susitarimu įgaliotam Estijos įmonės atstovui Lietuvoje surasti ir remontuoti Lietuvoje transporto priemonę. Sutartinių santykių nepateikė Estijos įmonė, nepateikė ir atsakovas, vadinasi Estijos įmonė, prašydama T. V. tarpininkauti įsigyjant, remontuojant ir parduodant ginčo automobilį, turi prisiimti visą riziką, kad ji pasitelkė pirkimo–pardavimo sandoriui neįgaliotą asmenį ir per šį asmenį vyko visa procedūra. Byloje yra rašytiniai dokumentai, kur aprašomi visi sandorio veiksmai. Estijos įmonė nepateikė sąskaitos faktūros, kurios ilgai laukė D. Č., nes suma yra didelė ir Valstybinė mokesčių inspekcija bet kada galėjo pareikalauti automobilio įsigijimo dokumentų. D. Č. prašė T. V. pasirašyti nors kokį pinigų gavimo dokumentą, bet T. V., neturėdamas oficialaus įgaliojimo veikti Estijos įmonės vardu ir jam pateiktos sąskaitos faktūros, to nepadarė. D. Č. ikiteisminio tyrimo pareigūnui sakė, kad sumokėjus pinigus jam niekas nedavė dokumento, ant kurio galėtų pasirašyti. Jis negalėjo prisiminti ant kokio dokumento pasirašė, nes buvo labai įdomi situacija ir tik vėliau prisiminė, jog turi originalą sutarties ir pateikė informaciją, kad T. V. akivaizdoje buvo padarytas įrašas. Pasirodo reikėjo nufotografuoti ir krūvą pinigų, kad dabar būtų galima patvirtinti, jog žodinio susitarimo atstovas T. V. juos gavo. Nesutinka su ieškovės atstovo nurodyta sutarties sudarymo data. Nesupranta, kodėl esant sutarčiai, nuo kurios pradedamos skaičiuoti reikšmingos procesinės netesybos, Estijos įmonė beveik trejus metus nepradėjo teisminio proceso dėl skolos susigrąžinimo, o išlaukusi dvejus su puse metų, perleidžia reikalavimo teisę mažajai bendrijai „Konolita“. Mano, kad visa situacija įrodo esant apsimestiniam sandoriui tarp J., advokato Geležinio, mažosios bendrijos „Konolita“, pilietės D.. Yra krūva trūkinėjančių priežastiniais ryšiais faktinių aplinkybių, kurias sudėjus kartu dabar prašoma teismo priteisti palūkanas už 1040 pradelstų dienų, kas prieštarauja ir faktui ir logikai. Estijos įmonė neperdavė nei automobilio, nei raktelių, neperdavė ir užsienietiškų transporto priemonės dokumentų. Visus dokumentus perdavė T. V., veikdamas žodinio susitarimo su J. pagrindu. Į bylą yra pateikti dokumentai iš ikiteisminio tyrimo, kurie ieškovei buvo žinomi iki ieškinio pateikimo dienos. Vadinasi, ieškovė sąmoningai stengėsi pateikti teismui tokį ieškinį, kuris neva įrodo, kad ji įgijo reikalavimo teisę iš Estijos įmonės, kuri niekaip negali susigrąžinti skolos, nors pagal faktinius bylos dokumentus dvejus su puse metų nieko dėl to nedarė. Ieškovė turėjo įvertinti esamą riziką. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad reikia atskirai įvertinti sutarties sudarymo, automobilio perdavimo ir apmokėjimo aplinkybes. D. Č. viską padarė, kad būtų įtvirtintos visos faktinės aplinkybės, kad jis su Estijos įmone atsiskaitė dalyvaujant T. V.. Mananti, kad preliminarus sprendimas turi būti panaikintas, o ieškinys kaip nepagrįstas atmestas.

Ieškovė teigia, kad 2018 m. gruodžio 20 d. pradinis kreditorius su atsakovu sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią OÜ Medic Sky už 24000 Eur pardavė atsakovui automobilį BMW i3. Pradinis kreditorius automobilį perdavė atsakovui, kuris jį įregistravo savo vardu, bet pradiniam kreditoriui šalių sutartos kainos nesumokėjo.

Atsakovas ginčija sutarties sudarymo datą, nurodydamas, kad sutartis buvo sudaryta tik 2020 m. sausio 27 d. ir teigia, kad šalių sutartą kainą – 24000 Eur – už ginčo automobilį grynais pinigais sumokėjo T. V..

Ieškovė prašo priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2018 m. gruodžio 20 d. iki kreipimosi į teismą 2021 m. spalio 25 d. – 3419,10 Eur.