Kauno apygardos teismo nutartis

pirmosios instancijos teismo teisėjas Virginijus Kalkauskas;

procesinio dokumento kategorijos: 35.3.6.; 35.5.; 36.1.;42.10.; 63.3; 121.1;121.21; 121.22.

NUTARTIS

2013 m. birželio 11 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič (pranešėjos), Raimondo Buzelio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1257-408/2012 pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saegewerk Und Palettenfertigung Paul Maag“ dėl išeitinės išmokos, nedarbingumo pašalpos, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas laikosi tos pozicijos, jog atsakovė privalo jam sumokėti už 226,52 dienas nepanaudotų atostogų, ieškovo manymu, tai patvirtina bylos duomenys: darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, ieškovo atostogų apskaitos lapas (t. l, b. 1.16), ieškovo 2012-02-21 raštas (t. l, b. l. 51).

Teismas netinkamai įvertino tą faktą, kad ieškovui buvo išduota prokūra, nes pagal CK 2.176 str. 1 ir 2 dalis, prokūra nesuteikė teisės ieškovui ir jo neįpareigojo pildyti įsakymų dėl įmonės darbuotojams suteikiamų atostogų ar kitų įsakymų. Už įmonės dokumentų (įsakymų) sudarymą, jų registravimą buvo atsakingas pats atsakovės įmonės direktorius, nes jis šios funkcijos nepavedė nei kitiems darbuotojams, nei ieškovui.

Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovės įmonės direktorius niekada nereiškė jokių pretenzijų ieškovui, jog įmonėje yra netinkamai pildomi įsakymai ar netinkamai vedama įmonės darbuotojams suteikiamų atostogų apskaita.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės įmonės direktoriaus paaiškinimais, atsakovės direktoriaus paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai.

Taip pat teismas netinkamai įvertino Kauno rajono savivaldybės administracijos 2012-06-05 raštą Nr. SD-1627 dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos nario G. M. dalyvavimo posėdžiuose ataskaitos (b. l. 114). Ieškovas pripažįsta, kad tam tikromis dienomis dirbdavo ir Kauno rajono savivaldybės tarybos, kolegijos ir komiteto posėdžiuose, tačiau jis vis tiek atidirbdavo atsakovės įmonėje aštuonias valandas, dėl ko ir jo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo pildoma kaip išdirbta visa darbo diena (8 valandos). Liudytojų G. G. ir D. B. parodymais nustatyta, atsakovės įmonė dirbo dviem pamainomis, darbuotojai, įskaitant ieškovą, dirbdavo viršvalandžius, tačiau (atsakovės įmonės direktoriaus nurodymu) darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nei viršvalandžiai, nei komandiruotės nebuvo žymimi. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ieškovo sugaišto laiko Kauno rajono savivaldybės tarybos, kolegijos ir komiteto posėdžiuose jam buvo permokėta 618,72 Lt atlyginimo, yra neteisinga ir visiškai nepagrįsta.

Ketvirta, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų ir nenurodė motyvų, kodėl įrodymai nėra vertinami. Atsakovės direktoriaus pažymoje nurodyta, kad prieškalėdiniu, pokalėdiniu ir Naujųjų metų pradžios laikotarpiu įmonės veikla buvo stabdoma atsakovės direktoriaus ir vienintelio įmonės savininko nurodymu, jokių tai patvirtinančių įrodymų (atsakovės direktoriaus įsakymo ar kitokio rašto) į bylą nebuvo pateikta teigiant, kad tai buvo daroma atsakovės direktoriaus žodiniu nurodymu.

Byloje apklausti atsakovės įmonės darbuotojai patvirtino, kad nors prieškalėdiniu, pokalėdiniu ir Naujųjų metų pradžios laikotarpiu įmonės gamyba ir buvo stabdoma, įmonės veikla nebuvo stabdoma, įmonėje buvo remontuojami įrengimai, visiems šiems veiksmams vadovavo ieškovas.

Todėl byloje surinktų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad iš viso ieškovo neišnaudotų kasmetinių atostogų yra 226,52 darbo dienos, dėl to ieškovui iš atsakovės yra priteistina 35 007,53 Lt (suma su mokesčiais) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (226,52 d. d. x 154,545 Lt).

Nagrinėjamu atveju atsakovė laiku nesumokėjo ieškovui išeitinės išmokos, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir kompensacijos už dvi pirmas nedarbingumo dienas.

Pirmosios instancijos išvada netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti išmoką už uždelstą atsiskaityti laiką yra visiškai nepagrįsta. Kadangi atsakovės pradelsta mokėti suma yra didelė ir gerokai viršija vieną vidutinį ieškovo darbo užmokestį, atsakovė neturėjo teisės sulaikyti mokėjimų ir akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teisėmis bei padėtimi, teismui tenkinus šį ieškinio reikalavimą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai nebūtų pažeisti. Atsakovė šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo, kad patenkinus šį ieškinio reikalavimą, būtų padaryta žala kitų įmonės darbuotojų ir kreditorių interesams. Todėl teismo išvada apie galimą žalą kitų įmonės darbuotojų ir kreditorių interesams yra neteisinga ir jos nepagrindžia byloje esantys įrodymai.

Nepagristas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovas buvo atsakingas už įsakymų dėl darbuotojams suteikiamų kasmetinių atostogų pildymą. Ieškovo darbo pareigas reglamentavo ne tik 2000-02-27 technikos direktoriaus darbo reglamentas, ieškovui 2004-05-06 išduota prokūra, leidžianti jam faktiškai atlikti visus direktoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu, bet ir 2000-02-24 įsakymu Nr. 117 (tuo metu atsakovės pavadinimas buvo UAB „Klijuota mediena“) ieškovui G. M. buvo pavesta pasirašyti darbo sutartis ir įsakymus, jis turėjo labai plačius įgaliojimus, pats tvirtino vidaus darbo tvarkos taisykles, priiminėjo įsakymus dėl darbuotojų priėmimo, atleidimo, atostogų jiems suteikimo nuo 2000-02-24. Tai patvirtina ir įsakymų registracijos žurnalas, kurio originalas buvo pateiktas teismo apžiūrai: laikotarpiu nuo 2000-02-24 iki 2000-12-29 ieškovas išleido net 58 įsakymus dėl apmokamų ir neapmokamų atostogų atsakovės įmonės darbuotojams suteikimo, nuo 2000-12-29 įsakymų priėmimas ir registravimas nutrūksta. Liudytoja auditorė A. S. patvirtino, jog atlikus auditą paaiškėjo, kad įmonėje buvo aplaidžiai vedama darbo ir poilsio laiko apskaita, nevedama atostogų apskaita, nuo 2001 metų įsakymai dėl darbuotojų atostogų nepriimami.

Paties ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovo atostogos buvo nebuvo tinkamai apskaitomos. Skiriasi ir ieškovo paruoštų atostogų lapų turinys (I t., b. l. 16 ir b. l. 73). Atostogų lape, kuris yra 16 psl., nurodyta, kad ieškovas atostogavo 88 dienas, atostogų lape, kuris yra b. l. 73, nurodyta, kad ieškovas atostogavo 93 dienas. Nesant patikimos darbo ir poilsio laiko apskaitos, priimtų įsakymų dėl darbuotojų atostogų, objektyviai nustatyti ieškovo neišnaudotų atostogų dienų skaičiaus faktiškai neįmanoma, nes viskas priklauso tik nuo jo geranoriškumo ir atminties. 2012-02-21 ieškovas prisiminė apie 2007 metų 5 (penkių) dienų atostogas ir informavo atsakovę, tačiau ši informacija yra netiksli.

Ieškovo įsakymu už teisingą darbo ir poilsio laiko apskaitą atsakinga paskirta ieškovo duktė G. G. (ankstesnės pavardės M., N.) paaiškino, kad nežymėjo viršvalandžių, komandiruočių, ieškovo neatvykimų į darbą jam dalyvaujant Kauno rajono savivaldybės tarybos veikloje.

Atleidžiant ieškovą iš darbo atsakovei ieškovo faktiškai išnaudotų atostogų dienų skaičių teko nustatinėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, vadovo paaiškinimais, darbuotojų parodymais. Liudytojas V. G. patvirtino, kad ieškovas atostogavo 2011 metų spalio mėnesį, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje atostogos neapskaitytos. Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo duktė G. G. tinkamai vedė darbo ir poilsio laiko apskaitą, nepagristi ir atmestini.

Įmonės veikla yra sezoninio pobūdžio, žiemą laikotarpiu nuo gruodžio 17–24 dienos iki sausio 04–07 dienos įmonės veikla būdavo stabdoma, darbuotojai atostogaudavo, kai kuriomis dienomis dirbo tik įrengimų remontą atliekantys darbuotojai ir meistrai, o administracija, kuriai priskiriamas ir ieškovas, atostogavo – tai patvirtino sargas J. Č..

Byloje pateikti ūkinių operacijų kasos apskaitos dokumentai, važtaraščiai ir kt. dokumentai, išrašyti 2009-12-17, 2009-12-21, 2009-12-22, patvirtina atsakovės atstovo paaiškinimus, kad esant skubiems pirkėjų iš Vokietijos užsakymams, atsakingi darbuotojai kai kuriomis dienomis būdavo iš atostogų atšaukiami.

Pagal ieškovo pateiktą atostogų lapą, jis dirbo pas atsakovę 16 metų ir per 16 metų turėjo tik 93 dienas atostogų, neįtikėtina, kad asmuo galėjo dirbti 8 metus neatostogavęs. Todėl visiškai nelogiška būtų manyti, kad ieškovas nežinojo ar negalėjo pasinaudoti teise gauti kasmetines atostogas.

Atkreiptinas teismo dėmesys, kad 2012-02-21 dienos įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo 127 str. 2 dalies pagrindu buvo nurodyta, kad ieškovui priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas už 56 darbo dienas, atsakovė mano, kad nesant galimybės objektyviai nustatyti faktiškai suteiktų atostogų dienų skaičiaus ir 2012-02-21 dieną nesant šalių ginčo dėl įsakyme įrašyto dienų skaičiaus – 56 dienos – teismas pagrįstai sprendė, kad šalys dėl nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus susitarė, ir tuo vadovaudamasis priteisė ieškovui iš atsakovės kompensaciją už 56 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų – 8 654,52 litus, nes ieškovo vidutinės darbo dienos užmokesčio dydžio (154,545 Lt) bylos šalys neginčijo.

Atsakovė atleidimo iš darbo dieną ieškovui neišmokėjo priskaičiuotos piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir už 2 nedarbingumo dienas, nes iš jam priklausančių išmokėti sumų išskaičiavo žalos atlyginimą, neviršijantį jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (LR DK 254 str.). Aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalį ir jos taikymą, teismas turi vadovautis DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais. DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų.

Teismas objektyviai įvertino byloje pateiktus atsakovės įrodymus, kad ieškovo veiksmais atsakovei padaryta itin didelio masto žala, ieškovas patvirtino vidaus darbo tvarkos taisykles, tačiau pats jų nesilaikė (dalies dėl atostogų išnaudojimo kiekvienais metais), jo duktė neteisingai žymėjo darbo ir poilsio laiką, todėl manytina, kad ieškovas žinojo kasmetinių atostogų nesuteikimo pasekmes darbdaviui ir tyčia jų neapskaitė, siekdamas atleidimo atveju prisiteisti milžinišką kompensaciją.

Priteisus vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką, tai reikštų nepagrįstą, pernelyg didelę disproporciją, neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2, 3 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinio, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo įvertinus šalių pateiktus byloje įrodymus (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jam turėtų būti išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, skaičiuojant už 226,52 darbo dienas po 154,545 litų už vieną dieną, iš viso 35 007,53 Lt. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai nustatė, kad nuo 2000-12-29 neįmanoma objektyviai nustatyti visų atsakovo įmonės darbuotojų, o taip pat ir ieškovo, kasmetinių atostogų suteikimo fakto ir ieškovo nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus dėl įmonėje aplaidžiai vestos kasmetinių atostogų suteikimo apskaitos. Šias teismo išvadas patvirtino ieškovo paaiškinimas, kad jis atsakovės įmonėje dirbo viršvalandžius, išvykdavo į komandiruotę, dirbo laisvu nuo darbo laiku, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo atžymėta, kad darbuotojai dirbo tik 8 val. Ieškovo paaiškinimu nustatyta, kad jis dalyvavo tarybos ir komisijos posėdžiuose savivaldybėje, tačiau ir tuo atveju ieškovui buvo žymima, kad jis išdirbo 8 valandų darbo dienos laiką, nors faktiškai ieškovas darbo dieną jam pavesto darbo nedirbo, šį laiką atidirbo kitu laiku. Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje apklausta liudytoja G. G. (1 t., b. l. 170), kad pildė darbo laiko apskaitos žiniaraštį, žymėdama darbuotojams po 8 val., komandiruočių, viršvalandžių liudytoja nežymėjo, jos tėvas – ieškovas dalyvavo savivaldybės veikloje, darbo laiką atsakovės įmonėje atidirbdavo po darbo valandų. Liudytoja K. P. (1 t., b. l. 171) patvirtino, kad bendrovėje buvo nesutvarkyti dokumentai, atostogų apskaitos nebuvo, darbo laiko apskaita taip pat buvo vedama aplaidžiai. Liudytoja D. B. (1 t., b. l. 172) patvirtino, kad bendrovėje komandiruotės darbo laiko apskaitos dokumentuose buvo žymimos kaip darbo laikas, viršvalandžiai ir darbuotojų darbo laikas išeiginėmis dienomis nebuvo žymimas. Liudytoja A. S. (1 t., b. l. 173) patvirtino, kad atliko atsakovės bendrovėje auditą, tada paaiškėjo, kad atsakovės įmonėje nepanaudotų, sukauptų atostogų apskaitos nebuvo, buhalterė pateikė auditui raštą teigdama, kad nežino, ar duomenys apie atsakovės įmonėje nepanaudotas, sukauptas atostogas, pateikti liudytojai šiame dokumente, yra teisingi.

Bylos duomenys patvirtina, kad atostogų (išvykimo į komandiruotę) laikotarpius ieškovas ir atsakovės direktorius įrodinėjo byloje duomenimis (1 t., b. l. 1 t., b. l. 53, 73, 123, 126, 151), kurie bendrovės dokumentuose nebuvo sistemingai kaupiami ir tinkamai užfiksuoti, o tiesiog vadovaujantis pačių šalių žinojimu apie beveik 10 metų, poilsio ir darbo (komandiruočių) laikotarpį bendrovėje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo motyvais, kad ieškovo pateikti byloje dokumentai dėl nepanaudotų atostogų yra prieštaringi ir nepatikimi. Skiriasi ir ieškovo paruoštų atostogų lapų turinys (I t., b. l. 16 ir b. l. 73) ir 2012-02-21 raštas, kad 2007 metų pavasarį jis 5 darbo dienas atostogavo. Atostogų lape, kuris yra 16 psl., nurodyta, kad ieškovas atostogavo 88 dienas, atostogų lape, kuris yra b. l. 73, nurodyta, kad ieškovas atostogavo 93 dienas. Nesant patikimos darbo ir poilsio laiko apskaitos, priimtų įsakymų dėl darbuotojų atostogų, faktiškai neįmanoma objektyviai nustatyti ieškovo neišnaudotų atostogų dienų skaičiaus, nes viskas priklauso tik nuo jo geranoriškumo ir atminties. 2012-02-21 ieškovas prisiminė apie 2007 metų 5 (penkių) dienų atostogas ir informavo atsakovę, tačiau ši informacija yra netiksli, tad teisėjų kolegijos vertinimu, dauguma įrodymų patvirtina, jog patikimos darbo ir atostogų laiko apskaitos nei viena iš šalių byloje nepateikė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiausiai tikėtina, kad ieškovui priklauso 56 dienos nepanaudotų atostogų, yra teisinga, pažymėtina ir tai, kad tokį nepanaudotų atostogų laikotarpį atsakovė nurodė dviejuose dokumentuose – 2012-02-20 įsakyme Nr. 12-02-20/1P (1 t., b. l. 14; 2 t., b. l. 11), šis rašytinis įrodymas vertinamas kaip oficialus dokumentas (CPK 197 str.), todėl laikomas labiau patikimu už kitus rašytinius įrodymus, pateiktus byloje. Kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nekartoja, laiko jas teisingais.

Ieškovas teigia, kad atsakovė be pagrindo jį apkaltino netinkama darbo ir laisvo nuo darbo laiko apskaita, taip pat aplaidumu formuojant bendrovės dokumentaciją, šios ieškovo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, yra iš dalies teisingos. Tikėtina, kad už tinkamą bendrovės dokumentacijos vedimą, taip pat darbo ir poilsio darbo laiko apskaitą vienodai buvo atsakingi ieškovas ir atsakovės direktorius. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas ir kiti bendrovės darbuotojai buvo pavaldūs atsakovės direktoriui, todėl nepriklausomai nuo pavesto ieškovui darbo (jo pareigos buvo bendrovėje technikos direktorius), ieškovo įgaliojimų (šiuo atveju ieškovas veikė atsakovės vardu turėdamas prokūrą), teisėjų kolegijos vertinimu, visgi atsakovės direktorius, veikdamas kaip protingas ir teisingas bendrovės vadovas, privalėjo kontroliuoti ir organizuoti ieškovo darbo veiklą, kad išvengtų žalos įmonei, tačiau direktorius šių pareigų neatliko, taigi veikė nesąžiningai, todėl šioje byloje dėl susidariusios ginčo situacijos apkaltinti vien ieškovo negali.

Ieškovas tai, kad darbo pareigas atsakovės bendrovėje atliko tinkamai, motyvuoja tuo, jog nesulaukė iš atsakovės vadovo pastabų dėl atliekamų pareigų, tačiau vien tuo faktu pripažinti, kad ieškovas ginčo situacijoje veikė tinkamai, nėra pagrindo, nes tai prieštarauja byloje aptartiems, priešingą išvadą teismui suponuojantiems įrodymams. Taip pat negalima sutikti su ieškovo motyvais, kad jis negalėjo tinkamai atlikti pavesto darbo, nes taip norėjo bendrovės direktorius. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovas buvo pakankamai savarankiškas, jokių duomenų, kad ieškovas buvo priverstas netinkamai atlikti darbą dėl kitų asmenų poveikio byloje nėra. Ieškovo darbą (veiklą, atsakomybę) bendrovėje reguliavo akcininkų 2000-02-27 susirinkime (1 t., b. l. 93, 102) patvirtintas technikos direktoriaus darbo reglamentas, kurio 4.7.1 p. kalba apie tai, kad ieškovas atsako už teisingą darbo laiko apskaitą, taip pat ieškovo darbo santykiai buvo reglamentuoti darbo 1995-11-02 sutartimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje aiškiai nurodytas ieškovo darbo laikas ir atostogų trukmė. Pagal anksčiau bendrovėje nusistovėjusią tvarką ieškovas leido įsakymus dėl darbuotojų atostogų, tačiau vėliau to nedarė, nors byloje nėra duomenų, kad ši tvarka buvo atšaukta (2 t., b. l. 16). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas dirbdamas atsakovės bendrovėje privalėjo laikytis įstatymo( DK 35 str.) reikalavimų, vykdydamas savo pareigas veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principo. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turėjo pakankamus įgaliojimus, kompetenciją ir pareigą tinkamai suformuoti bendrovės dokumentaciją, tačiau jis tuo nepasinaudojo, pavesto darbo tinkamai neatliko, todėl turi priimti visas dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes.

Todėl atmestinas ieškovo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus dėl darbo ir poilsio laiko apskaitos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šalių, liudytojų paaiškinimai dėl įmonės veiklos sustabdymo, kalėdinių atostogų, komandiruočių yra abstraktūs, o esantis byloje ūkinių operacijų apskaitos duomenis nesutampa su liudytojų ir ieškovo paaiškinimu dėl darbo ir poilsio režimo bendrovės įmonėje, todėl tiksliai nustatyti ieškovo poilsio ir darbo laiko nėra galimybės, taip pat nėra galimybės nustatyti ieškovo nepanaudotų atostogų laikotarpio. Vien tas faktas, kad ieškovo parašas yra tam tikrame buhalterinės (ūkinės) apskaitos dokumente tuo laikotarpiu, kai remiantis atsakovės pateikta pažyma dėl įmonės veiklos sustabdymo, ieškovas atostogavo, nepatvirtina, kad atsakovė ieškovui nesuteikė būtent 226,52 dienų atostogų, o ne taip, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime 56 dienų atostogų (CPK 185 str.).

Kaip nustatyta anksčiau, abi šalys veikė nerūpestingai, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus iš dalies tenkino pagrįstai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovui nepriteistinas darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 str. 3 d.), nes tai prieštarautų DK 2, 35 str. nuostatoms.

Kiti apeliacinio skundo motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi, todėl procesiniame dokumente jie nėra aptarti.

Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.), apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo nekeisti.