- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-10-02
- Bylos Nr.
- 1-1274-806/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Kaltinamasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Elena Žilėnienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis A. M. 2009 m. gegužės 2 d. tarp 04 val. ir 09 val., įsibrovęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini) pagrobė R. M. priklausantį turtą: nešiojamąjį kompiuterį „Asus“ su pakrovėju, 3000 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, 400 Lt vertės, moterišką rankinę, 100 Lt vertės, kurioje buvo mobilaus ryšio telefonas „Samsung 720", 300 Lt vertės, piniginė, 30 Lt vertės, 20 litų grynųjų pinigų, tokiu būdu pagrobė R. M. priklausantį turtą, bendros 3850 Lt vertės.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.
Kaltinamasis A. M. savo kaltę visiškai pripažino ir nurodė, jog nuo įvykio daug laiko praėjo, todėl ne viską gerai atsimena. Buvo vakaras, tikriausiai penktadienis, buvo 2009 metų pavasaris. Gali būti laikas kaip nurodoma kaltinime. A. M. nežino, ką tuomet galvojo, buvo mieste. Tada grįžo namo į butą Antakalnio gatvėje, buto numerio nepamena. Butą nuomavosi su R. ir dar dviem merginom. Viename kambaryje gyveno jis, A. M. ir R. Grįžo namo apie 1 ar 2 val. nakties. A. M. atsirakino duris ir įėjo į kambarį, kuriame gyveno jis ir R. Pamatė tuos daiktus ir nutarė paimti. Daiktai buvo viduryje kambario. Bent jau kompiuteris tai gulėjo vidurį kambario. A. M. paaiškino, kad jis kartais kompiuteriu naudojosi, bet kompiuteris priklausė R. Jokio apribojimo naudotis daiktais nebuvo. A. M. paėmė kompiuterį su pakrovėju, kuris buvo ant kedės ir paėmė rankinę. Kas buvo rankinėje nežinojo. A. M. paaiškino, kad nežino, kodėl ėmė daiktus, norėjo pasipelnyti. Tuo metu dirbo administratoriumi, buvo kivirčas ir jis tuo metu jau turbūt nebedirbo. Pinigų kaip ir buvo ir už nuomą mokėjo. A. M. parodė, kad daiktus paėmė ir išėjo iš buto. Ėjo Antakalnio gatve. A. M. atidarė rankinę, pamatė, kad ten yra du telefonai. Paėmė piniginę ir išsitraukė 20 Lt. Piniginę įdėjo į rankinę ir išmetė rankinę į šiukšlių dėžę. Dar pasivaikščiojo ir apie 7 val. ryto stoties rajone sėdo į mikroautobusiuką ir išvažiavau į Klaipėdą. A. M. parodė, kad pasiėmė savo kažkiek daiktų, dokumentus, kiti daiktai liko bute. Klaipėdoje kompiuterį paliko pas draugą. Vieną telefoną A. M. pardavė. Gautus pinigus išleido pramogoms. Pardavė per skelbimus, bet nepamena tikslios sumos. Kitą telefoną A. M. išmetė, nes buvo blogos būklės. Kompiuterį taip pat pardavė už 1000 Lt, už 600 Lt buvo išsinuomavęs kambarį Klaipėdoje. A. M. parodė, kad nuomojamame bute Antakalnyje gyveno 2 mėnesius, buto šeimininko nematė, o raktai liko pas jį. Daugiau nukentėjusiosios nematė. Tuo metu pas mamą Klaipėdoje nenorėjo apsistoti. Į Angliją išvažiavo už mėnesio. Blogai pasielgė. Atsiprašo nukentėjusiosios.
Teisme apklausta nukentėjusioji R. M. nurodė, jog ji ir A. M. buvo tiesiog nuomininkai. Kaltinamasis dirbo ir nuomą mokėjo. Vakare paskambino kaltinamasis ir paprašė paskolinti pinigų. Ji, R. M. paskolino. Tą naktį ji, R. M. girdėjo kažkokį krebždesį, bet nekreipė dėmesio, nes galvojo, kad kaltinamasis tiesiog grįžo namo. Dar lyg ir girdėjo, kad kaltinamasis šnekėjo telefonu, bet nekreipė dėmesio. R. M. paaiškino, kad ryte kai atsikėlė nerado savo daiktų. Dar buvo išimta rankena, kad, pasak M., ilgiau ji negalėtų išeiti. R. M. parodė, kad dingo jos kompiuteris, rankinė su pinigais dokumentais ir telefonais. Raktus turėjo visi nuomininkai ir galėjo kada nori grįžti ir išeiti. Dėl ieškinio viskas jai atlyginta ir ji pretenzijų nereiškia. Ji A. M. seniai atleido. Tos dvi merginos – kitos nuomininkės buvo išvykusios ir savo kambarį užrakino, o jų kambarys buvo neužrakintas. Sutinka taikytis su A. M..
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi „įsibrovimo“ bei „patalpos“, „saugyklos“ ir „saugomos teritorijos“ sąvokų aiškinimas yra esminis dalykas tinkamam padarytos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose“ aiškinama, kad įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas, t. y. padarytas prieš turto savininko ar teisėto valdytojo sutikimą, patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įvairiais būdais: įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Svarbu, kad tai būtų padaroma prieš turto savininko ar teisėto valdytojo valią.
Šiuo atveju teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad A. M. pagrobė svetimą turtą. Bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad tai A. M. padarė įsibrovęs į patalpą, t. y., kad svetimas turtas pagrobtas prieš turto savininko ar teisėto valdytojo sutikimą, patenkant į patalpą. Pats kaltinamasis prisipažino pagrobęs svetimą turtą. A. M. paaiškino, kad buvo mieste. Kada grįžo namo į butą Antakalnyje nepamena. Butą nuomavosi su R. ir dar dviem merginom. Viename kambaryje gyveno jis, A. M. su R. Grįžo apie 1 ar 2 val. nakties. Atsirakino duris ir įėjo į kambarį, kuriame gyveno jis ir R. Pamatė tuos daiktus ir nutarė paimti. Daiktai buvo viduryje kambario. Bent jau kompiuteris tai gulėjo vidurį kambario. Jis, A. M. kartais juo naudojasi, bet kompiuteris priklausė R. Jokio apribojimo naudotis daiktais nebuvo. A. M. paėmė kompiuterį, kuris buvo ant kedės ir paėmė rankinę. Kas buvo rankinėje nežinojo. Nežino, kodėl ėmė daiktus, norėjo pasipelnyti. Jo kaltę visiškai patvirtina nukentėjusiosios parodymai ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš kaltinimo pašalinus veiką numatytą LR BK 178 str. 2 d. kvalifikuojantį požymį pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, vadovaujantis LR BPK 256 str. 4 d., A. M. nusikalstama veika perkvalifikuotina į nusikalstamą veiką numatytą LR BK 178 str. 1 d.
Kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tos, kad prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, savo noru atlygino padarytą žalą. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis ir nukentėjusieji susitaikė ir paprašė šią baudžiamąją bylą nutraukti.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą esant kelių sąlygų visetui:
kaltinamasis turi pripažinti savo kaltę,jis turi savo noru atlyginti padarytą žalą, jis turi susitaikyti su nukentėjusiuoju,byloje turi būti nustatytas pagrindas, leidžiantis manyti, kad ateityje toks asmuo nebedarys naujų nuskalstamų veikų.
Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d. numato atvejus, kai asmuo pagal šią normą nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas negali būti:
kai kaltinamasis yra recidyvistas ar pavojingas recidyvistas,kai jis anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei 4 metai.
A. M. padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių nesunkių nusikaltimų, kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino padarytą žalą, anksčiau nėra teistas, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, su nukentėjusiąja susitaikė, kaltinamasis yra jauno amžiaus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas turi pagrindo manyti, kad A. M. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi yra nustatytos visos Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. išvardintos sąlygos atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d. nurodytų aplinkybių nenustatyta, todėl teismas atleidžia A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius.
A. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – panaikintinas paskelbus nuosprendį ir A. M. paleidžiamas iš suėmimo teismo posėdžių salėje.
Prokuroras prašo pripažinti proceso išlaidomis A. M. parvežimo iš J. K. išlaidas.
Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas, nes nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju, teismas turi teisę nuspręsti, kad proceso išlaidas turi sumokėti kaltinamasis ir nukentėjusysis arba vienas iš jų.
A. M. iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Įtarimas jam nebuvo pareikštas. Kaltinamasis žinojo tik tai, kad jis kviečiamas, kaip jis manė, liudytoju, tačiau į apklausą nenuvyko, po dviejų savaičių išvyko į Angliją. Aplinkybė, kad nustačius A. M. gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamąjį į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties A. M. sąmoningi veiksmai. Dėl išdėstyto prokuroro prašymas dėl ekstradicijos išlaidų priteisimo netenkintinas.
Kreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką, kurioje išdėstyta, kad Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 str. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš kaltinamojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-134/2012).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 – 305, 303 str. 4 d., 304 str., 305 str. 4 d. ir 308 str., BK 38 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė
A. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatomis, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kardomąją priemonę – suėmimą – panaikinti paskelbus teismo nuosprendį ir A. M. paleisti iš suėmimo teismo posėdžių salėje.
Išaiškinti kaltinamajam, kad jam per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat, kad jam per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti, ir bus sprendžiamas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. 1 apylinkės teismą.