- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- 2-2363-656/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00845-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- L. Ž., B. O. G., E. J.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Ignotas žodinio proceso tvarka sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei, dalyvaujant ieškovui L. Ž. ieškovų atstovams advokatams V. M. ir N. B., atsakovo atstovui advokatui D. B., išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytinio proceso tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškinio reikalavimai ir faktinės aplinkybės
Ieškovas L. Ž. prašė teismo pripažinti negaliojančia su atsakovu 2011-07-21 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110721Z990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo L. Ž. pagal sutartį sumokėtą 19997,66 Lt sumą ieškovo lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
Ieškovė B. O. G. prašė teismo pripažinti negaliojančia su atsakovu 2011-10-12 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111012P990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės O. G. pagal sutartį sumokėtą 9998,96 Lt sumą ieškovo lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
Ieškovė E. J. prašė teismo pripažinti negaliojančia su atsakovu 2011-03-14 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110314U990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės E. J. pagal sutartį sumokėtą 2999,92 Lt sumą ieškovo lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.
Ieškovai nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis. Ieškovai suklydo dėl sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovams susidarė klaidingas įspūdis, kad įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdraustos indėlių draudimu.
Ieškovas L. Ž. teismo posėdyje nurodė, kad jo apsisprendimą lėmė reklama laikraštyje, kad bankas patikimas. Prieš tai pas atsakovą turėjo nedidelius indėlius, taip pat laikė terminuotus idėlius DnB banke, iš kurio paėmė ir nunešė atsakovui dėl didesnių palūkanų. Ieškovas L. Ž. yar gydytojas pagal profesiją.
Ieškovė E. J. ieškinyje nurodė, kad prieš sudarant ginčo sandorį pas atsakovą laikė terminuotus indėlius. Pasibaigus indėlio terminui Banko „Snoras“ darbuotoja pradėjo siūlyti įsigyti indėlio sertifikatų ir obligacijų, argumentuodama tuo, kad už terminuotus indėlius mokamos palūkanos yra labai sumažėjusios. Indėlio sertifikatai ir obligacijos buvo pristatyti kaip nauji, patikimi, garantuoti produktai su patraukliomis palūkanomis ir kad dabar visi investuoja tokiu būdu. Banko darbuotoja patikino, kad obligacijos yra apdraustos. Ieškovė sudarė indėlio sertifikato ir obligacijų įsigijimo sutartis manydama, kad tai yra tas pas kas indėlis tik kitokios jo formos. Bankas pripažino ieškove neprofesionaliu investuotoju. Niekada anksčiau jokių sertifikatų ar obligacijų ji nebuvo pirkusi, neturi jokiu žininiu apie investavimą į vertybinius popierius, neturi jokios patirties, susijusios su investicijomis ar vertybiniu popieriu isigijimu. E. J. pagal profesiją yra agronomė.
Ieškovė B. O. G. prieš sudarant ginčo sandorius banke „Snoras“ laikė terminuotus indėlius. Pasibaigus terminuotų indėlių terminui, banko darbuotojai pasiūlė įsigyti indėlio sertifikatų ir obligacijų. Indėlio sertifikatai ir obligacijos buvo pristatyti kaip nauji, patikimi, garantuoti produktai ir su patraukliomis palūkanomis. Banko darbuotoja teigė, kad šiuo metu indėlio sertifikatus ir obligacijas pirkti yra labai naudinga, o saugumas yra lygiai toks pats kaip ir terminuoto indėlio. Vienintelis skirtumas tarp indėlio sertifikatų, obligacijų ir terminuotų indėlių yra tai, kad galima šias sutartis nutraukti anksčiau laiko ir neprarasti dalies sukauptu palūkanų, visos kitos sąlygos yra tokios pačios kaip ir terminuotu indėlių. Ieškovė, būdama garbaus amžiaus, patikėjo banko darbuotojo įkalbinėjimais ir įsigijo indėlio sertifikatus ir obligacijas. Iki pensijos ieškovė B. O. G. dirbo pardavėja.
Apklausta liudytoja L. S. banko Snoras Švenčionių padalinio, kuriame sutartį sudarė ieškovė E. J., darbuotoja parodė, kad klientui siūlomas produktas, arba klientas į banką ateina pats jau žinodamas kokią paslaugą nori įsigyti. Klientams buvo paaiškinama, kad obligacijos nebuvo draustos. Buvo mokymai ir susirinkimai, kurių metu banko darbuotojai buvo apmokomi banko produktų apdraudimo klausimais.
II. Ieškinio teisinis pagrindas
Ieškovai prašė sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 str. 3 d. pagrindu dėl esminio suklydimo. Ieškovų valia buvo nukreipta į tai, kad laikyti savo santaupas banke kaip saugius indėlius. Tuo tarpu banko „Snoras“ veiksmai buvo nukreipti į tai, kad siūlyti klientams sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, nes taip bankas siekė pritraukti kuo daugiau papildomų lėšų, kurių jam trūko. Paprastų terminuotų indėlių palūkanų normas ribojo Lietuvos banko nustatyti reikalavimai, kurie nebuvo taikomi obligacijoms. „Snorui“ trūkstant piniginių lėšų, jis negalėjo jų surinkti priimant paprastus indėlius, todėl aktyviai siūlė kitas finansines priemones. Ieškovus sudaryti ginčijamas sutartis įkalbėjo banko darbuotojai. Nei vienas ieškovas iš anksto nebuvo nusprendęs vietoje terminuoto indėlio lėšų įsigyti obligacijas. Dėl atsakovo aktyvių veiksmų, agresyvios rinkodaros ir netinkamo klientų informavimo apie paslaugų pobūdį bei riziką, klientų (ieškovų) valia neatitiko sutarties turinio, t.y. klientai sandorius sudarė suklydimo įtakoje.
Pagal (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo – toliau IĮIDĮ) 13 str., bankas „Snoras“ privalėjo esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai informuoti be kita ko ir apie šio įstatymo 3 str. 4 dalyje išvardintus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Atsakovas nevykdė informavimo pareigos ir tai sudarė prielaidas manyti, jog jo įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti indėlių draudimu. Vidutinis vartotojas sutarties sąlygą, skelbiančią, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ gali suprasti tik taip, kad būtent jo atžvilgiu banko įsipareigojimai yra apdrausti. Vidutiniam vartotojui, sudarančiam sandorį su profesionalia ir licencijuota kredito įstaiga, neturi būti priskiriama pareiga aiškinis visų aktualių įstatymų turinio ir pačiam domėtis, kokiems banko investiciniams produktams, vertybiniams popieriams draudimo apsauga suteikiama, o kokiems nesuteikiama.
Atsakovas teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka taip pat ir į LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį (FPRĮ 2 str. 2 d.). FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad „finansų maklerio įmonė [šiuo atveju - atsakovas] turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma“. Atsakovas ieškovams nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos prospektais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Obligacijų pasirašymo sutartyse esantis 1.22 punktas neatitinka tikrovės, nes ieškovai nebuvo supažindinti su šiais dokumentais, nei „su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant“.
Atsakovas, priimdamas lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, šiose sutartyse aiškiai ir suprantamai nenurodė, kad pagal šias sutartis priimamoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Atsakovas pažeidė Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų LR Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-31), 11 punkto reikalavimus: „Informacija turi būti tiksli, neleidžiama akcentuoti galimos naudos, susijusios su investicine paslauga ar finansine priemone, jei tuo pačiu būdu nėra pateikiamas teisingas ir akivaizdus įspėjimas apie kiekvieną reikšmingą riziką. Informacija turi būti pakankama ir pateikiama taip, kad ją galėtų suprasti vidutinių sugebėjimų asmuo iš asmenų grupės, kuriai informacija skirta, arba kuri, tikėtina, gaus šią informaciją. Informacijoje negali būti nuslepiami ar užgožiami svarbūs dalykai, reikšmingos aplinkybės ar įspėjimai arba sumenkinama jų svarba“.
FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis įpareigoja finansų maklerio įmonę, šiuo atveju - atsakovą banką „Snoras“ - prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių klientas siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. To paties straipsnio 6 dalis įpareigoja banką rekomenduoti klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus. Ieškovų atžvilgiu atsakovas bankas „Snoras“ šių įstatyme jam nustatytų pareigų nevykdė, nes nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus. Konstatuotina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus.
Atsakovo banko „Snoras“ elgesys, kai jis mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, laikytinas pažeidusiu Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 8 punktą. Pagal šio punkto nuostatas finansų maklerio įmonė negali būti laikoma veikiančia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, jei ji sumoka bet kokio pobūdžio užmokestį arba komisinį atlyginimą, kai tai yra susiję su klientui teikiamomis investicinėmis paslaugomis, ir kai informacija apie tokį mokamą mokestį ar atlyginimą nėra suprantamai, tiksliai ir aiškiai atskleidžiama klientui.
Motyvuojamoji dalis
Konstatuotina, kad ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovo AB banko „Snoras“ veiksmai. LR CK 1.90 str. numato, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, ir pripažinus tokį sandorį negaliojančiu turi būti taikoma restitucija pagal CK 1.80 str. 2 d. nuostatas. Akivaizdu, kad suklydimas turi esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida dėl egzistavusios indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, todėl jie negali būti laikomi prisiėmę riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Atsakovas bankas „Snoras“ tuo tarpu yra profesionali, licencijuota kredito įstaiga, ir pagal jos atžvilgiu taikytinus teisės aktus jai tenka pareiga tinkamai išaiškinti klientams visų jos teikiamų paslaugų esmę bei paaiškinti kylančias rizikas, o šios pareigos tinkamas nevykdymas suponuoja tai, kad atsakovas laikytinas prisiėmusiu riziką dėl šių aplinkybių.
Pripažinus sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas (LR CK 6.145 str. 2 d.). Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį Indėlis - tai indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant sukauptas palūkanas). Pagal to paties straipsnio 3 d. Indėlininkas - tai fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlius bankuose, bankų filialuose ir kredito unijose, išskyrus subjektus, kurių indėliai pagal šį Įstatymą negali būti draudimo objektai. Ieškovų lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas
III. Atsiliepimų argumentai
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovų valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą, nes ginčo sutarčių sudarymo metu bankas už teminuotus indėlius siūlė žymiai mažesnes metines palūkanas negu už obligacijas. Per laiko tarpą nuo obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo iki draudžiamojo įvykio ieškovai turėjo pakankamai laiko išsamiai susipažinti su pasirašytais ir kitais banko pateiktais dokumentais (ko galima būtų tikėtis iš protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus), pasikonsultuoti su specialistais, bei pareikšti bankui reikalavimą analogišką pateiktam šioje byloje, dar iki draudžiamojo įvykio. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sutarties. Ieškovų elgesys, nesirūpinimas savo pačių interesais, neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto. Visos sutartinės sąlygos su ieškovais aptartos ir paaiškintos iki sutarties pasirašymo, prieš pasirašant sutartį ieškovas taip pat susipažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Ieškovai iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudarę terminuotojo indėlio bei terminuoto indėlio pratęsimo sandorius. Nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti. Nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo vertybiniai popieriai (obligacijos) yra draudžiami indėlių draudimu, todėl klaidinančios informacijos pateikta nebuvo, o ieškovai patys suklydo, susipažindami ne su visa, o pasirinktinai su banko pateikta informacija. Tikrieji ieškinio pareiškimo motyvai yra siekti įgyti draudiminę apsaugą. 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlus atsakovui bankroto bylą, ieškovai pareiškė finansinį reikalavimą, kurį atsakovas pripažino, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Trečiojo asmens nuomone, ieškovai suprato, kad sudaro obligacijų pasirašymo sutartį, o ne terminuotojo indėlio sutartį, nes itin skyrėsi banko mokamos palūkanos. Pažymėjo, kad ieškovų suklydimas yra jų neapgalvotos rizikos ir neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo nėra teisinio pagrindo, tokio ieškovo suklydimo pateisinti negalima. Ieškovai buvo informuoti apie investavimo riziką, nes patvirtino, jog yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Ieškovai nesigilindami į visas sutarčių sąlygas buvo nepakankamai atidūs ir rūpestingi. Trečiojo asmens nuomone, net ir pripažinus sutartį negaliojančia ir pripažinus sumokėtą sumą lėšomis, esančiomis ieškovų mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, kadangi draudžiamojo įvykio dienai ieškovas neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Pasak trečiojo asmens, ieškovų reikalavimai nepagrįsti, kadangi ieškovo turimi vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektu, ieškovui perduotos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip indėlis. Trečiojo asmens nuomone, ieškovų nurodytas restitucijos taikymo būdas pažeistų trečiųjų asmenų teises.
IV. Teismo sprendimo argumentai
Ieškinys atmetamas visiškai.
Obligacijų sutarčių (nenuginčytų) atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, kurioje buvo nagrinėjamas draudimo apsaugos indėlių sertifikatams ir obligacijoms taikymo klausimas. Išnagrinėjęs kasacinę bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad „Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina." Pagal 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Investuotojų direktyva) 2 str. 2 d. kompensacija investuotojams mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pažymėjo, kad „aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras") sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t.y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina".
Ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jai ieškovams priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas. Atsakovas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka j Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies reglamentuojamus santykius. Atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (Atsakovas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Atsakovo) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.
Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad „obligacija, kaip vertybinis popierius, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu". Atsižvelgiant j tai, nėra pagrindo teigti, kad Ieškovai nesuvokė Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai ginčija kaip sudarytas jiems iš esmės suklydus dėl to, kad jų įgytiems vertybiniams popieriams netaikoma draudimo apsauga.
Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų:
1.Suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis;
2.Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. ir B. K. prieš LAB banką „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Nagrinėjamoje byloje dėl faktinių aplinkybių esminio tapatumo yra reikšmingi kasacinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti vertinimai, kad SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovai, įgiję ginčo obligacijų, pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal SNORO parengtas standartines sąlygas, jie taip pat savo parašais patvirtino, kad gavo Programos prospektą ir Emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant Aprašymą. Aplinkybė, ar iš tiesų ieškovams buvo įteikti įvardyti dokumentai, SNORO, kaip finansų tarpininko, veiksmų tinkamumo FPRĮ 22 straipsnio prasme teisiniam įvertinimui, nereikšminga. Kasacinis teismas pripažino, kad Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Nuo tam tikrų rizikų, išskyrus emitento nemokumą, ieškovų obligacijos yra apdraustos pagal Investuotojų direktyvą įgyvendinantį IĮIDĮ. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. , V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
Teismas vertindamas kiekvieno ieškovo asmeninių savybių ir kitų aplinkybių visumą, nustatinėjant suklydimo faktą, sprendžia, kad kiekvieno konkretaus ieškovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui. Visi ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirtį ir pakeitė investicijų formą į ginčo obligacijas siekdami gauti didesnes palūkanas. Atsižvelgiama į sąvokų „obligacija“ ir „banko indėlis“ prasmę bendrame indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo reguliavimo kontekste (visada buvo kalbama tik apie indėlių draudimą nuo banko ar kredito unijos nemokumo). Rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektai Lietuvoje nesikeitė daugelį metų.
Atsakovo darbuotojai buvo skatinami už naujų produktų (įskaitant ginčo obligacijas) pardavimų didinimą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovo darbuotojai ieškovams konkrečiai nurodė melagingą informaciją, kad obligacijos yra apdraustos nuo emitento (atsakovo) nemokumo.
Teismo vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai, atlikti ieškovams priimant sprendimus dėl investavimo, t. y. obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad visi ieškovai buvo suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškinį atmetus visiškai, atsakovo ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovų (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas prašo iš ieškovų priteisti lygiomis dalimis po 138,93 eurus atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis (t.7 b.l.202-211). Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti ir rėmėsi iš panašiais argumentais kaip ir atsakovas. Trečiasis asmuo prašė priteisti 429,29 EUR bylinėjimosi išlaidų iš visų dvidešimt aštuonių ieškovų pagal pradinį ieškinį, t.y. po 15,33 EUR iš kiekvieno pradinio ieškovo (t. 1 b.l. 111-119), todėl daliai ieškovų atsisakius nuo ieškinio trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, tenkančios ieškovams L. Ž., B. O. G. ir E. J., priteisiamos iš šių ieškovų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 270 str., 290 str., 291 str., Įmonių bankroto įstatymo 26 str.,
nusprendžia:
Ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. ieškinį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmesti visiškai.
Priteisti atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS iš ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. lygiomis dalimis po 138,93 eurus bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. lygiomis dalimis po 15,33 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis per 30 dienų skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.