- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-1394-467/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24634-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- H. V. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo H. V. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo; suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas H. V. G. 2017 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir 2017 m. spalio 13 d. patikslintu pareiškimu, kuriuose prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku 1940 m. gegužės 2 d. mirties momentu buvo A. G.; kad M. G. po tėvo A. G. mirties 1940 m. gegužės 2 d. paveldėjo turtą pagal įstatymą, priimdamas pastarojo palikimą - žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pradėjęs jį faktiškai valdyti, bei jį valdė nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą H.V. G. pateikti Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą (teismo sprendimą), įrodantį jo tėvo M. G. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2016-03-21 įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) buvo įtrauktas į eilę gauti žemės sklypą, pareiškėjui suteiktas eilės numeris 1319. Pareiškėjas 2016 m. spalio mėnesį gavo pranešimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, jog 2016-07-25 įsakymu yra išbrauktas iš pretendentų eilės, kadangi pretendentas neįrodė giminystės ryšio su žemės sklypo savininke K. G.. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė, tačiau skundas patenkintas nebuvo, bet detaliai išaiškinta, kad, siekiant grįžti į pretendentų eilę, reikalinga nustatyti, kas nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini)po A. G. mirties 1940 m. gegužės 2 d. iki jos nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neginčijo fakto, kad pretendento H. V. G. tėvo – M. G. (M. G. kaip mirties liudijime), tėvu, o pretendento seneliu buvo Antanas (Antoni) G.. 1932 m. rugpjūčio 8 d. sudarytame Vilniaus miesto Centrinio statistikos biuro, nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), susidedančio iš žemės sklypo ir gyvenamojo namo, savininku nurodytas A. G., žemės sklypo plotas - 9,1 aro. Archyvo rašte pažymėta, kad jokių kitų vėlesnių dokumentų apie A. G. nuosavybę (duomenys neskelbtini)nėra, kaip nėra ir jokių dokumentų apie šio žemės sklypo savininkus po jo mirties. Taigi šie dokumentai duoda pagrindą išvadai, kad A. G. iki savo mirties buvo nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)savininku ir po jo mirties, nebuvus testamentui, jo turtą pagal įstatymą turėjo paveldėti jo įpėdiniai – žmona K., sūnus M. ir dukros J. ir J..
4. M. G. buvo pirmos eilės įstatyminis įpėdinis po A. G. mirties. Archyviniais dokumentais nenustatyta aplinkybė, ar M. G. priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti savininko teisėmis. Tačiau M. G. nuo 1939 metų rudens iki 1942 metų gyveno tėvo name (duomenys neskelbtini). Mirus tėvui, jis jį laidojo, tvarkė su tuo susijusius formalumus ir iš tėvo paveldėtame name gyveno kaip savo dar dvejus metus. Archyvinėje pažymoje nurodyta, kad, mirus A. G., likę šeimos nariai – žmona K., sūnus M. ir dukros J. bei J.. A. G. po žmonos Janinos mirties su K. G. tuokėsi 1902 m. spalio 13 d., kai M. G. nebuvo nei dviejų metų. Vėliau susilaukė dar dviejų vaikų – dukrų J. ir J.. Visi jie buvo artimi, šeima.
5. K. G. 1943 metais Vilniaus miesto savivaldybei mokėjo nekilnojamojo turto mokestį už žemės sklypą bei gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo senelis A. G. nebuvo sudaręs testamento, todėl jo žmona K. G. galėjo paveldėti pagal įstatymą tik ¼ dalį, likusios ¾ dalys galėjo ir turėjo būti paveldėtos vaikų – Mykolo, Justinos ir Janinos. A. G. mirties metu dukros jau turėjo savo šeimas ir nei mirties metu, nei po tėvo mirties nebegyveno tėvo name adresu (duomenys neskelbtini), kitaip nesinaudojo tėvo palikimu. Pareiškėjas laiko, kad, mirus A. G., jo turtą paveldėjo tik žmona K. (1/4 dalį) ir sūnus M. (3/4 dalis).
6. Oficialių dokumentų, patvirtinančių palikimo priėmimą nėra, kadangi per trumpą laiką nuo A. G. mirties iki nacionalizacijos nebuvo spėta šio fakto patvirtinti notariškai ir įregistruoti. Pareiškėjas surinko visus dokumentus, įrodančius jo tiesioginę giminystę su A. G., kuris iki savo mirties 1940 m. gegužės 2 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o po savo tėvo mirties M. G. priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs turtą valdyti bei valdė iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d.
7. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo su visais įrodymais pareiškėjas pateikė nepraleidęs įstatymo nustatyto termino. Nacionalinė žemės tarnyba išaiškino, kad nuosavybės atkūrimo procesas bus tęsiamas, pareiškėjui teisminiu keliu nustačius juridinę reikšmę turinčius faktus. Nagrinėjamu atveju prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų procesas yra savarankiškas ir nesusijęs bei nesąlygojantis pareiškėjo teisės pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Siekiant išvengti naujų ginčų su Nacionaline žemės tarnyba, pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti nuosavybę įrodantį dokumentą – teismo sprendimą Nacionalinei žemės tarnybai.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas remiasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-03-08 pažymėjimu, kad aptariamo žemės sklypo savininku buvo A. G., tačiau tokias anketines pažymas pildydavo patys piliečiai ir tokie duomenys nėra tinkami nuosavybės teisę įrodantys dokumentai. Nuosavybę įrodančiais dokumentais gali būti išrašai iš hipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Suinteresuotas asmuo neturi duomenų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininku buvo pareiškėjo senelis A. G..
9. Faktui, kad A. G. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 910 kv.m. žemės sklypą buvusioje (duomenys neskelbtini) mieste pareiškėjas pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-03-08 pažymą Nr. T-3828-G, kurioje nurodoma, kad Vilniaus magistrato archyviniame fonde (duomenys neskelbtini)g. nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąrašas (be datos, ne anksčiau kaip 1925 m.), kuriame įrašyta, jog K. G. turėjusi 910 ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Toje pačioje archyvo pažymoje nurodoma nekilnojamojo turto 1932-03-08 anketa, kurioje minima, kad (duomenys neskelbtini)g. 27 turto savininkas – A. G., bendras sklypo plotas 200. Suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad šis įrašas nepatvirtina fakto, kad A. G. šį žemės sklypą valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, kadangi jo mirties data buvo 1940-05-02, t.y. likus keliems mėnesiams iki nacionalizacijos. Taigi visuotinio žemės nacionalizavimo metu A. G. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininku.
10. Duomenų, kas po A. G. mirties 1940-05-02 iki 1940-07-22 nacionalizacijos valdė žemės sklypą ir kokio savininko bei kokio ploto žemės sklypas buvo nacionalizuotas, Vilniaus miesto skyriuje nėra. Vertinant tai, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-03-08 pažymoje Nr. T-3828-G buvo nurodyta savininkės G. K. pavardė, M. G. (M. G.) negalėjo būti laikomas pirmos eilės įpėdiniu, nes nėra jokių išlikusių duomenų, kad G. K. įsisūnijo M. G..
11. Suinteresuotas asmuo taip pat laiko, kad nėra pagrindo atnaujini termino pateikti papildomus dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo H. V. G. pareiškimą atmetė.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto centrinio statistikos biuro 1932 m. rugpjūčio 8 d. nekilnojamojo turto ir pastatų lape įrašyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas A. G. (pareiškėjo senelis). Taip pat nurodyta, kad anketa užpildyta pagal informaciją, kurią pateikė K. G.. Vilniaus miesto atskirų žemės sklypų planų byloje (be datos, bet ne vėlesniame negu 1930 m. balandžio mėn.) įrašyta, kad sklypo savininkė yra K. G.“. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad anksčiausiai ginčo sklypo savininke nurodyta K. G. – pareiškėjo senelio sutuoktinė. Tai, kad 1932 m. rugpjūčio 8 d. anketoje ji nurodė, jog ginčo sklypo savininkas yra jos sutuoktinis ir pareiškėjo senelis A. G., neįrodo šio asmens nuosavybės teisės, nes neaišku, kokiu pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo sklypą iš sutuoktinės K. G.. Nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų apie tai, kokiu pagrindu pareiškėjo senelis galėjo įgyti nuosavybės teisę į sklypą (duomenys neskelbtini).
14. Teismas nurodė, kad palikimo priėmimo faktas nustatomas teismo tvarka, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai savo atliktais veiksmais jį priėmė (CK 5.50, 5.51 straipsniai). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo senelis A. G. mirė 1940 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas nurodė, kad po senelio mirties name Vilniuje, (duomenys neskelbtini)liko gyventi mirusiojo sutuoktinė K. G. ir pareiškėjo tėvas (A. G. sūnus) M. G.. Tačiau teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo senelis A. G. iki mirties nuosavybės teise valdė ginčo sklypą, sprendė, kad pareiškėjo tėvas M. G. po savo tėvo mirties negalėjo paveldėti to, ko pastarasis neturėjo įgijęs nuosavybės teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu pareiškėjas H. V. Glosas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku savo mirties 1940-05-02 momentu buvo A. G.; M. G. po savo tėvo A. G. mirties 1940 m. gegužės 2 d. paveldėjimo jo turtą pagal įstatymą, priimdamas pastarojo palikimą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pradėdamas faktiškai įį valdyti ir jį valdė nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Taip pat prašė atnaujinti terminą pareiškėjui H.V. G. pateikti Nacionalinei žemės tarnybai dokumentą (teismo sprendimą), įrodantį jo tėvo M. G. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
16. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pateiktą vėliausią esantį dokumentą – 1932-08-08 anketą, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo savininku yra A. G.. Be to, nepagrįstai neatsižvelgė į dokumentą, kuriame nurodoma, jog nėra žinių, kad kas kitas, išskyrus sutuoktinę K. G., būtų buvęs žemės sklypo savininku žemės nacionalizacijos metu. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 papunktyje 1.1.2 nurodoma, kad nuosavybės teisės faktą patvirtinantys dokumentai gali būti įvairūs Lenkijos (1920-1939 m.) valstybės institucijų paruošti dokumentai apie žemės valdymą nuosavybės teise. Be to, ne tik pirminiai dokumentai gali būti įrodančiais nuosavybės teisę.
17. Apeliantas akcentuoja, kad anketos sudarytojas buvo Vilniaus miesto centrinis statistikos biuras ir ji buvo skirta Vilniaus miesto nekilnojamojo turto, pastatų, patalpų bei pramonės ir prekybos įmonių ir verslų surašymui. Tai leidžia teigti, kad ši įstaiga vykdė šiuolaikinės VĮ Registrų centro veiklą. Laiko, kad toks įrašas apie suteiktą informaciją apie nekilnojamojo turto savininką galėjo ir turėjo reikšti ne tik žodinių pareiškimų fiksavimą, bet ir dokumentinį to patvirtinimą.
Atsiliepimas
18. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad VĮ Registrų centras yra Vilniaus miesto centrinio statistikos biuro teisių perėmėjas. Be to, net ir tai, kad galimai A. G. 1932-08-08 anketos duomenimis ir buvo turto, esančio (duomenys neskelbtini)g. 27, Vilnius, turto savininku, neįrodo, kad jis tą turtą valdė iki 1940 m. liepos 22 d., kadangi pareiškėjo senelis mirė likus dar keliems mėnesiams iki nacionalizacijos. Atsiliepime iš esmės išdėstė tuos pačius motyvus kaip ir atsiliepime į pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra - kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu, tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015; 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017; kt.).
21. Nagrinėjamoje civilinėje byloje prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra susijęs su fakto nustatymu, kam A. G. mirties metu priklausė žemės sklypas su gyvenamuoju namu adresu (duomenys neskelbtini) – K. G. ar A. G., taip pat, kam atiteko ginčo žemės sklypas su gyvenamuoju adresu (duomenys neskelbtini) po savininko mirties – A. G. ar K. G. įpėdiniams. Taigi, nagrinėjant nurodytus klausimus, akivaizdu, kad civilinėje byloje suinteresuotais asmenimis turėjo dalyvauti tiek A. G., tiek K. G. galimi įpėdiniai – ne tik pareiškėjas, reiškiantis pareiškimą kaip A. G. sūnaus M. G. įpėdinis, bet ir dukterys Justina ir Janina. Apie pastarąsias byloje duomenų nėra, tačiau pats pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad jo senelis A. G. nebuvo sudaręs testamento, todėl jo žmona K. G. galėjo paveldėti pagal įstatymą tik ¼ dalį, likusios ¾ dalys galėjo ir turėjo būti paveldėtos vaikų – Mykolo, Justinos ir Janinos.
22. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo H. V. G. pareiškimą ir nenustatė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku 1940 m. gegužės 2 d. mirties momentu buvo A. G., taigi tiesiogiai nenusprendė dėl suinteresuotų asmenų - Justinos ir Janinos teisių ir pareigų, tačiau neabejotinai šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir be jų įtraukimo į civilinės bylos nagrinėjimą bylos teisingai išspręsti nėra galimybės.
23. Pareiškėjo teiginys, kad senelio A. G. mirties metu dukros jau turėjo savo šeimas ir nei mirties metu, nei po tėvo mirties nebegyveno tėvo name adresu (duomenys neskelbtini), kitaip nesinaudojo tėvo palikimu, todėl, mirus A. G., jo turtą paveldėjo tik žmona K. (1/4 dalį) ir sūnus M. (3/4 dalis), byloje nebuvo tirtas ir vertintas. Be to, aplinkybė, kad galimai Justina ir Janina yra senyvo amžiaus, gyvena Kaune ar neišeina iš namų, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad minėti asmenys neturi būti įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą, kadangi dalyvavimas civilinėje byloje galimas ir per atstovus.
24. Kita vertus, įtraukus į bylos nagrinėjimą visus galimus to meto paveldėtojus, galimai jie paaiškintų bylai svarbias aplinkybes – kam priklausė žemės sklypas su pastatais, kas gyveno name po tėvo mirties, kas priėmė palikimą faktiškai pradėdamas turtą valdyti ar panašiai. Taip pat nustatinėtina aplinkybė, ar minėti asmenys nėra pasikreipę dėl nuosavybės teisės atkūrimo į K. G. nuosavybės teisę valdytą žemę, kas šiuo atveju yra taip pat reikšminga teisingam bylos išnagrinėjimui.
25. Pažymėtina, kad pagal CPK 442 straipsnio 1 punktą bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka pagal CPK V dalyje nustatytas taisykles. CPK 443 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017).
26. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013; 2017-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017 ir kt.).
27. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2008).
28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik du įrodymus – Vilniaus miesto centrinio statistikos biuro 1932-08-08 nekilnojamojo turto ir pastatų lapą bei žemės sklypo planą (be datos, ne vėlesnį kaip 1930 m. balandžio mėn.) ir, neįtraukęs į bylos nagrinėjimą visų suinteresuotų asmenų, neturėjo galimybės išaiškinti visų reikšmingų bylai aplinkybių.
29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas prašė išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos H.V. G. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 336A. Iš atsiliepimo į pareiškimą matyti, kad pridedamos tik su nagrinėjama civiline byla susijusių dokumentų kopijos, 17 lapų. Duomenų, ar tai yra visa nuosavybės teisių atkūrimo byla, nėra. Iš pareiškėjui pateikto Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-05-17 rašto Nr. R4-724 matyti, kad pareiškėjui buvo pateikti ir kiti dokumentai, pavyzdžiui, Vilniaus miesto mokesčių inspekcijos 1943-05-24 pranešimas (F. R-643, ap. 3, b. 2730, l. 24), 1930-09-13 Nekilnojamojo turto ir pastatų anketa (F. 64, ap. 20, b. 863, l. 38-39, 40, 40 a.p.). Šių dokumentų byloje nėra. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nebuvo aktyvus ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių bylai teisingai išnagrinėti.
30. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas visų suinteresuotų asmenų, kurių teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas gali turėti įtakos, įtraukimo į bylą klausimo, neišreikalavęs įrodymų, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė sprendimą, kuris negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.