Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Pritaikius BK 64¹ str., laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, skiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. prie šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis, paskirta pagal Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžius, kurių bausmės subendrintos Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi ir skirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 10 d., apie 17 val., už kino teatro „(duomenys neskelbtini)“ pastato, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas psichinę prievartą, vertė A. V. perduoti turtą už tariamą jo 40 Lt skolą. Kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiojo A. V., liepė jam eiti į lauką. Nusivedė A. V. į (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, liepė A. V. parodyti, ką turi kelnių kišenėse, nukentėjusiajam nepaklusus, jis pats iš A. V. megztinio kišenės ištraukė ir pasisavino nukentėjusiajam priklausančią garso kolonėlę, kurios vertė 10 eurų, tuo nukentėjusiajam A. V. padarė bendrą 10 eurų turtinę žalą.

Be to, D. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 17 d., apie 15 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė A. V. už tariamą jo 40 litų skolą perduoti turtą ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Sudavė rankos alkūne vieną smūgį A. V. į veidą, taip jam sukeldamas fizinį skausmą, toliau, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, liepė A. V. parodyti, ką turi kelnių kišenėse. Nukentėjusiajam nepaklusus, jis pats iš nukentėjusiojo A. V. kelnių kišenės ištraukė ir pasisavino L. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy ACE“, kurio vertė 70 eurų, tuo nukentėjusiajai L. V. padarė bendrą 70 eurų turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu, nuteistas D. R. neginčija kaltės dėl padarytų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas, patikrina bylą tiek, kiek to prašom a apeliaciniame skunde.

Kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. Bausmės paskyrimu siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Taigi, bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė.

Bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumai nustatyti BK 91 str. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Vadovaujantis BK 54 str. 1 d. nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Būtina pastebėti, kad bausmės skyrimas yra ne tik išimtinė teismo teisė, bet ir viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis uždavinys yra vadovaujantis įstatymu, visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti pagrįstą, teisėtą ir taipogi teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų baudžiamojo įstatymo nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Tuo tarpu, kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 str. 2 d. išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 str. 2 d.). Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 str. 3 d.).

Kolegija, atsižvelgusi į apeliaciniame skunde išdėstytus bausmių sušvelninimo motyvus bei pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis nuteistajam buvo paskirta bausmė, konstatuoja, jog D. R. paskirta bausmė yra teisinga, ji neprieštarauja BPK įtvirtintoms bausmių skyrimo nuostatoms. Kauno apygardos teismas, parinkdamas D. R. bausmę, ir skirdamas jos trukmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme nepažeidė, tinkamai atsižvelgė į visas aplinkybes turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nurodė bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio (trukmės) nustatymo motyvus. Apygardos teismas įvertino D. R. padarytų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, taip pat patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į byloje nustatytas D. R. atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Baudžiamojoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. R. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena pagal savo pobūdį priskiriama apysunkių (BK 181 str. 1 d.), o kita sunkių (BK 181 str. 2 d.) nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d., 5 d.). Pažymėtina, kad pagal BK 181 str. 1 d. numatyta bausmė areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, o už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų – jokių kitų, alternatyvių laisvės atėmimui bausmių, sankcijoje nenumatyta. Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas, nepaisant BK 181 str. 1 d. numatytos alternatyvios bausmės, išsamiai motyvuodamas, sprendė, kad D. R. už dviejų tyčinių nusikaltimų padarymą, turi būti skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Iš apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir BK XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Atsižvelgė į tai, jog baigti nusikaltimai buvo padaryti D. R. veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais prieš mažametį asmenį. Skiriant bausmes atsižvelgta į nustatytas byloje D. R. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pripažino padaręs nusikaltimus, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino padarytą turtinę žalą) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Be kita ko, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino D. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, jog D. R. būdamas jauno amžiaus, šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Yra padaręs eilę administracinių teisės pažeidimų, dėl ko administracinėn atsakomybėn buvo patraukta jo motina, (duomenys neskelbtini) pateiktoje charakteristikoje charakterizuojamas neigiamai, pažymima, kad socializacijos centre naudojamos įvairiausios prevencinės, pedagoginės, socialinės pedagoginės, psichologinės, medicininės priemonės, jokio poveikio D. R. elgesiui nedaro. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelges į kaltinamojo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, elgesį iki ir po nusikalstamų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. R., bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrinus BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu, skyrė artimą minimaliam bausmės dydžiui laisvės atėmimo bausmę, kurią galima skirti nepilnamečiui.

Kolegijos nuomone, visų šių aukščiau paminėtų nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, leidžia teigti, kad nepilnametis D. R., yra linkęs nusikalsti, o ankstesnį teistumai ir skirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės jam jokios įtakos nedaro, todėl tokios pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės, jų dydžiai, atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir baudžiamajame įstatyme nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Be to, kaip matyti bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu skirtas bausmes, apygardos teismas jas subendrino D. R. palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridėjo švelnesnę bausmę. Taip pat BK 64¹ str. nuostatų pagrindu paskirtąją bausmę, esant šios normos taikymo sąlygoms, pirmosios instancijos teismas sumažino vienu trečdaliu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą, ją švelninti apelianto nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, kadangi ji atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. R. bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertino visų bylos faktinių aplinkybių visumą.

Išdėstytų aplinkybių kontekste apygardos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindų ir sąlygų taikyti nepilnamečiui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Kaip matyti, nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais buvo taikomos baudžiamajame įstatyme numatytos pakankamai švelnios bausmės rūšys, taip pat atidedamas paskirtos bausmės vykdymas, suteikiant galimybę jam pasitaisyti, tačiau tokios bausmės tikslų nepasiekė ir D. R. nesiliovė daryti nusikaltimų. Todėl bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu švelnesnės bausmės skyrimas nepaveiktų nuteistojo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Apelianto argumentai, kad nukentėjusiajam buvo grąžinti visi daiktai, kurie iš jo buvo paimti, atlyginta žala, jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme, skiriant jam bausmę, tuo tarpu apeliacinio skundo motyvai dėl bausmės švelninimo, negali būti laikomi pagrindu priimti kitokį sprendimą ir švelninti pirmosios instancijos teismo parinktą bausmę. Baudžiamoje byloje nustatyta, kad D. R., savanaudiškais tikslais daro nusikalstamas veikas nuosavybei ir turtiniams interesams, todėl kolegijos vertinimu, ir jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, galintis paveikti asmenį ir sulaikyti jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.