- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-393-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54163-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Laureta Ulbienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Arūnas Kontrimavičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) – 100 MGL (5 000 EUR) dydžio bauda, nustatant 24 mėnesių terminą baudai sumokėti, kuris skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. jis, 2018 m. spalio 18 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo traktorių David Brown v950, be valstybinio numerio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. A. M. kraujyje rasta 2,39 prom. etilo alkoholio. Šiais veiksmais A. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. A. M. gynėjas advokatas A. Kontrimavičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. M. išteisinti. Jei teismas visgi nuspręstų, kad šio asmens kaltė padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta, prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti ir už šio nusikaltimo padarymą pastarajam paskirti švelnesnę bausmę.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes juo buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika įrodymų vertinimo aspektais, apeliantas mano, kad bylos nagrinėjimo metu A. M. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą nebuvo įrodyta, o teismas vertindamas įrodymus nukrypo nuo LAT praktikos. Apeliantas sutinka, kad A. M. įvykio metu buvo neblaivus, tačiau aplinkybė, kad jis būdamas neblaivus vairavo traktorių byloje neįrodyta – tai konstatuota esant prieštaringoms faktinėms aplinkybėms, liudytojų parodymams ir nesant pakankamų A. M. kaltės įrodymų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 281 straipsnio 7 dalis nėra blanketinė norma – šio įstatymo sudėtyje nėra numatytas KET pažeidimas, kaip sąlyga atsakomybei pagal šią normą kilti –šis įstatymas asmens atsakomybę sieja su transporto priemonės vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, o KET – už transporto priemonės vairavimą neblaiviems, todėl šioje dalyje nuosprendis yra neteisėtas ir jame nurodyta aplinkybė dėl KET 14 punkto reikalavimų pažeidimo iš nuosprendžio šalintina. Pats A. M. viso proceso metu neigė vairavęs transporto priemonę ir tvirtino tik išgriuvęs iš traktoriaus ir susižalojęs. Tokius parodymus minėtas asmuo nurodė ir atvykusiam pareigūnui A. A.. Atitinkamai nuteistojo draugas, kuris kartu su juo vartojo alkoholį įvykio dieną, R. B. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad A. M. nukrito nuo traktoriaus viršaus, kai jam nuslydo koja. Atsižvelgiant į tai, kad R. B. ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, jo parodymai turėjo būti pripažinti nepatikimais ir priimant nuosprendį teismas jais vadovautis negalėjo. Kita vertus, duodamas pirminius parodymus ir skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) šis asmuo buvo neblaivus, todėl ir dėl šios priežasties jo parodymais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pasak apelianto, be R. B. įvykio daugiau niekas nematė, o kitos nustatytos bylos aplinkybės yra prieštaringos ir sudaro pagrindą abejoti A. M. kalte. Iš bylos neaišku kokiu būdu traktorius galėjo būti pastatytas į pirminę jo stovėjimo vietą. Nors pareigūnas M. M. teigė, jog R. B. jam sakęs, kad į pirminę traktoriaus stovėjimo vietą traktorių perstatė jis, to R. B. nei teisme, nei tyrimo metu nėra sakęs. Kita vertus, pats M. M. tyrimo metu tvirtino, kad R. B. jam sakė, jog traktorių į vietą pastatė A. M.. Atitinkamai įvykio vietoje buvęs pareigūnas A. A. viso proceso metu pasakojo apie tai kaip R. B. jam sakė, kad A. M. iškritus, jis, t. y. R. B., užgesino traktorių. Visa tai, pasak apelianto, rodo, kad teisminio nagrinėjimo metu prieštaravimai tarp liudytojų parodymų nepašalinti ir nepagrįstai konstatuota, jog A. M. važinėjo laukais. Bylos metu nenustatyta ar traktorius buvo veikiantis ir galėjo važiuoti; taip pat nebuvo nustatyta kada atsirado vėžės sode, nes teisme apklausiamas A. V. parodė, kad vėžės buvo ir anksčiau. BPC padarytas garso įrašas taip pat nepatvirtina fakto, kad A. M. vairavo transporto priemonę – pokalbio metu R. B. patvirtina, kad A. M. iškrito iš traktoriaus kabinos, tačiau kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, neaišku. Remdamasis visa tuo, kas minėta ir in dubio pro reo principo nuostatomis, apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę, todėl pastarasis turi būti išteisintas.
2.2. Apeliantas taip pat pažymi, jog apylinkės teismas pažeidė nuteistojo teisę į teisingą bausmę, nes paskirtoji bausmė yra neproporcingai griežta ir prieštarauja teisingumo principui. Apelianto įsitikinimu, teismas neįvertino to fakto, kad padaryta veika nėra labai pavojinga, nes veiksmai galimai atlikti ne kelyje, o sodyboje, nepažeidžiant viešojo eismo ir KET reikalavimų. Skunde nurodoma, jog tokie veikimai negali sukelti didelio pavojaus visuomenei, todėl laikytini mažiau pavojingais nei veiksmai, susiję su transporto priemonių vairavimu keliuose. Be to, skiriant bausmę nebuvo įvertinti visi A. M. asmenybės aspektai – kad jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje nebuvo registruotas, dirba atsitiktinius darbus, už ką gauna nedidelį atlygį. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad dabar minėtas asmuo jau užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kartu su sutuoktine augina du nepilnamečius vaikus, jo žmonos vidutinis atlyginimas 519,94 EUR. Atsižvelgus į visa tai, apelianto teigimu, teismo paskirta didelė – 5 000 EUR dydžio – bauda, turės įtakos ne tik pačiam nuteistajam, tačiau ir visai jo šeimai, o ypač nepilnamečiams jo vaikams. Todėl skundu prašoma A. M. skirti BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą.
3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarajam už šio nusikaltimo padarymą paskirta bausmė nėra per griežta, jos sumokėjimui skirtas 2 metų terminas, todėl nėra keistina.
Dėl A. M. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį
5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
6. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
7. Šiame kontekste pažymėtina ir LAT pozicija, jog „tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
Žemesnės instancijos teismas
8. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir apkaltinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu pagrindė byloje esančių įrodymų, besijungiančių į loginę ir nuoseklią grandinę, išsamia bei nešališka analize.
9. Nuteistasis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė, kad iš tiesų įvykio dieną buvo neblaivus, kad prieš lipdamas ant liudytojo A. V. traktoriaus išgėrinėjo su R. B. ir A. V., tačiau tvirtina, kad traktoriaus jis nevairavo, o susižalojo išgriuvęs iš traktoriaus, į kurį lipo norėdamas nusifotografuoti. Tokią A. M. poziciją iš esmės patvirtina tik jo paties ir liudytojo R. B. parodymai, kurių jis laikėsi teisme, o ne tuojau pat po įvykio, kai R. B. papasakojo apie A. M. susižalojimą nukrentant nuo vairuoto traktoriaus BPC operatorei ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams liudytojams M. M. ir A. A..
Žemesnės instancijos teismas
10. Teisėjų kolegija atmeta gynybos poziciją neigiant traktoriaus vairavimo faktą ir konstatuoja, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta teisingai. Pažymėtina, kad traktoriaus savininkas A. V. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog, jį pažadinus policijos pareigūnams, jo kieme matėsi traktoriaus vėžės; jis nurodė, kad jau neatsimena kada pats važinėjo traktoriumi; traktoriuje visada buvo akumuliatorius. Be to, liudytojas patvirtino, kad būtent taip, kaip rodo R. B., minėtas traktorius užsiveda (b. l. 123). Teismas atmeta gynybos poziciją, jog liudytojas A. V. minėtas vėžes savo kieme matė iki įvykio. Liudytojas policijos pareigūnas A. A. teisme papildomai paaiškino, kad A. V. rodė traktoriaus žymes, į ką pastarasis atsakė, kad jis tikrai negalėjo važiuoti traktoriumi. Po ko, į teisėjos klausimą A. V. atsakė, kad „nu, vėžės traktoriaus buvo, pas mane kiemas neasfaltuotas, molis“ (b. l. 123). Iš to akivaizdu, kad posėdžio metu buvo šnekama ne apie praeitį, tačiau apie prieš pat įvykį ir iškart po jo buvusią situaciją kieme. Atitinkamai minėtus A. V. parodymus patvirtina ir net papildo suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių policijos pareigūnų A. A. ir M. M. nuoseklūs parodymai šioje dalyje. Ypač pažymėtini jų parodymai apie tai, kad išėjęs į lauką A. V. nurodė, jog šiuo traktoriumi jau seniai nevažinėjo ir, kad šiandien juo tikrai negalėjo važiuoti (b. l. 121-123). Taigi visų minėtų liudytojų parodymai vertinant juos visumoje aiškiai rodo, jog liudytojas A. V. matė įvykio dieną paliktus traktoriaus važiavimo pėdsakus ir apie tai papasakojo į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams.
11. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. M. gynybinė versija prieštarauja ir jo paties įvykio vietoje nurodytoms aplinkybėms. Suinteresuotumo bylos baigtimi neturinti liudytoja medikė Z. T., kuri pirmoji apžiūrėjo A. M., nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis skundėsi buvęs „pervažiuotas“ traktoriaus. Taigi visų minėtų liudytojų parodymų analizė leidžia kolegijai daryti išvadą, kad traktoriumi, priešingai nei teigia gynyba, buvo važiuojama.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad gynyba, neigdama tokias teismo nustatytas aplinkybes, iškreipia R. B. pokalbio su BPC operatore turinį. Pasak gynybos, minėtas pokalbis patvirtina tik viena, kad A. M. iškrito iš traktoriaus kabinos, tačiau kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, neaišku. Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėto pokalbio turinį, pažymi, jog R. B. pakankamai aiškiai apibūdino situaciją, kuriai esant A. M. iš traktoriaus iškrito. Iš 2019 m. sausio 9 d. apžiūros protokolo matyti, kad BPC operatorė R. B. klausia: „jis tiesiog iškrito iš to traktoriaus, taip?“. Į ką R. B. atsako: „taip, taip, važiavo ir iškrito, traktorius be kabinos ir iškrito“ (b. l. 22). Būtent šie objektyviai užfiksuoti R. B. žodžiai tuojau pat po įvykio aiškiai paneigia nuteistojo gynybos versiją ir rodo, kad A. M. iškrito iš važiuojančios, o ne stovėjusios transporto priemonės, kad R. B. tiesą sakė duodamas pirminius, o ne vėliau pakeistus parodymus.
13. Apygardos teismas, sutinka su tuo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai negali būti laikomi savarankišku asmens kaltės įrodymu, visgi pabrėžia, kad jie gali būti reikšmingi formuojantis teismo įsitikinimui byloje keliamais klausimais bei būti priemone tikrinant kitus byloje surinktus įrodymus. Kaip matyti iš šiame nuosprendyje jau aptartų duomenų, R. B. tiek įvykio vietoje, tiek pirminės apklausos metu nurodytos aplinkybės atitinka ne tik kitų liudytojų parodymus, bet atitiko ir objektyviai užfiksuotus duomenis – pvz., jau minėtos liudytojų matytos traktoriaus vėžės. Teismo vidinį įsitikinimą, kad pirminiai liudytojo parodymai visgi gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, rodo ir nenuosekli jo pozicija dėl to, kodėl jo parodymai proceso metu kito.
14. Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. B. nurodė, kad apkalbėjo A. M. dėl to, jog jie įvykio metu apsižodžiavo (b. l. 28). Atitinkamai apklaustas įtariamuoju A. M., nenurodydamas konkrečių priežasčių, parodė, kad jie buvo apsipykę ir todėl jis buvo apkalbėtas (b. l. 73). Apygardos teismas pažymi, kad teisiamajame posėdyje A. M. apskritai nenurodė, kad jie su R. B. būtų susipykę (b. l. 120). O savo ruožtu R. B. teisiamajame posėdyje pirmiausia nurodė, kad pažįsta A. M., jis yra jo draugas, kaimynas. R. B. parodė ir tai, kad „teko apsipykti <....> iš senų laikų buvome susipykę“ (b. l. 121). R. B. ir A. M. parodymų apie jų tarpusavio santykius analizė apygardos teismui leidžia konstatuoti, kad R. B. paaiškinimai apie parodymų keitimo priežastis buvo nenuoseklūs – vienu atveju tariamas konfliktas, dėl kurio jis neva apkalbėjo A. M., įvyko spontaniškai ir už tai jis keršijo, o kitu atveju – kad konfliktas buvo senas. Šie prieštaravimai, įvertinus, kad įvykio dieną A. M. ir R. B. kartu pramogavo – vartojo alkoholį, jog R. B. šį žmogų teismo posėdyje įvardijo kaip savo draugą, o taip pat, turint omenyje faktą, kad pats R. B. ėmėsi aktyvių veiksmų iškviečiant nuteistajam medicininę pagalbą, dispečerei teikdamas detalius duomenis apie jų buvimo vietą ir A. M. sveikatos būklę, teismui neleidžia konstatuoti, jog R. B. duodamas pirminius parodymus apkalbėjo A. M.. Be to, apygardos teismas nesutinka ir su versija, kad įvykio metu R. B. buvo tiek stipriai neblaivus, kad galėjo duoti neteisingus parodymus. Tai, kad R. B. įvykio vietoje buvo sąmoningas ir adekvatus patvirtina ne tik policijos pareigūnų parodymai, tačiau ir skambučio BPC turinys, iš kurio matyti, kad jis su dispečere bendrauja rišliai, tiksliai atsakinėja į jos klausimus, nurodo įvykio vietos adresą ir kaip iki jos nusigauti.
15. Apygardos teismas plačiau neminėdamas ir nekartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašytų įrodymų, remdamasis šiame sprendime jau aptarta įrodymų analize ir argumentais, konstatuoja, jog įvykio dieną būdamas neblaivus A. M. vairavo traktorių. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu šioje byloje – apie atskirus liudytojo parodymų prieštaravimus dalyje dėl traktoriaus buvimo vietos po įvykio, apie tepalų žymių buvimą po įvykio ir pan. – nėra esminiai ir neturi jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
16. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad A. M. nebuvo eismo dalyvis, kad BK 281 straipsnio 7 dalis nėra blanketinė norma, kad BK numatytoje veikoje nėra numatytas KET reikalavimų pažeidimas kaip sąlyga atsakomybei kilti, todėl iš teismo nuosprendžio šalintina nuoroda į KET 14 punkto reikalavimų pažeidimą. Tokių argumentų kontekste pastebėtina LAT formuojama praktika, kurioje teigiama, kad „baudžiamoji atsakomybė už padarytus veiksmus kyla tik tuo atveju, kai yra įstatyme numatytas pagrindas reikalauti iš asmens atitinkamo elgesio. BK 281 straipsnyje numatytos veikos objektyvioji pusė apibūdinama normoje su blanketine dispozicija – Kelių eismo taisyklėse, todėl atsakomybė kyla, kai yra visi objektyvieji ir subjektyvieji veikos požymiai“ (pvz. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553/2014). Taigi kasacinis teismas yra išdėstęs poziciją dėl šios normos blanketinio pobūdžio. LAT praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog BK straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad BK 281 straipsnyje nurodytos kelių transporto priemonės yra visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos, troleibusai, motociklai ir kitos mechaninės transporto priemonės. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik tada, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklės pažeidžiamos vairuojant minėtas transporto priemones. KET 14 punktas numato, jog „Draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu.“ Šiame KET punkte nėra numatytas draudimas vairuoti transporto priemones neblaiviems tik viešame eisme ir nėra suteiktas leidimas vairuoti transporto priemones, taip pat ir traktorius, esant neblaiviems, jei tai daroma ne keliuose ar kitame viešame eisme. Apeliaciniame skunde nurodytoje LAT nutartyje byloje Nr. 2AT-7-14-2014 taip pat apie tai nėra pasisakyta, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas visiškai kitas klausimas, spręsta, ar KET prasme buvo „eismo įvykis“, kai traktorius privačiame žemės sklype, nuvertė gelžbetoninę elektros tiekimo oro linijos atramą. Šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl eismo įvykio, joje buvo sprendžiama, ar asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus. Šis faktas nustatytas, todėl KET 14 punkto reikalavimas buvo pažeistas, o veika pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kvalifikuota teisingai.
Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtų pagal BK 281 straipsnio 7 dalį
17. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Apeliantas neginčija A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, tačiau mano, jog atsižvelgiant į jo ginamojo padarytos veikos aplinkybes bei jį charakterizuojančią medžiagą, ji turėtų būti švelnesnė. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei bylos medžiagą ir joje esančius duomenis, konstatuoja, jog apylinkės teismas, parinkdamas A. M. paskirtos baudos dydį, įvertino esminius apelianto nurodomus bausmės skyrimui svarbius aspektus.
18. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. M., atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: į tai, kad jis neteistas (2000 m. teistumas išnykęs) (b. l. 82), baustas administracine tvarka, bet galiojančių nuobaudų neturi (b. l. 86), yra neregistruotas Užimtumo tarnyboje, nėra nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Taip pat, skirtingai nei teigia apeliantas, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį: jog padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, jog buvo važinėta laukuose, kitiems asmenims, išskyrus R. B., pavojus negrėsė ir nukentėjo tik pats nuteistasis (b. l. 129).
19. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinęs konstatuotą mažesnį nei rūšinis BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumą bei atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, apylinkės teismas neįpareigojo nuteistojo sumokėti paskirtą baudą per bendrą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje numatytą 2 mėnesių terminą, o nustatė ženkliai ilgesnį – 24 mėnesių baudos sumokėjimo terminą (šis terminas reiškia, kad iki to laiko bauda nebus išieškoma priverstinai, be to, net, jei nuteistasis praėjus šiam laikui dėl objektyvių aplinkybių neišgalės sumokėti teismui paskirtos baudos, ji gali būti pakeičiama kita bausme ir įpareigojimais).
20. Pažymėtina, jog remiantis byloje esančiais registrų duomenimis, A. M. dar 2003 m. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 129 straipsnį, kaip vairavęs transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (b. l. 86). Visgi 2014 m. nuteistasis padarė dar pavojingesnę veiką, pažeisdamas ATPK 123 straipsnio 1 ir 5 dalies, ATPK 124² straipsnio 4 dalies, ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir ATPK 134 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kitaip tariant, jis chuliganiškai vairavo įstatymų nustatyta tvarka neregistruotą, neapdraustą motociklą, be valstybinių numerių, ir nepakluso pareigūnų reikalavimui sustabdyti šią transporto priemonę (b. l. 86). Pabrėžtina, kad jis buvo nubaustas už ATPK 124² straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, kuris numatė atsakomybę tam, kas chuliganiškai vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų. Taigi akivaizdu, jog A. M. itin pavojingu būdu vairavo transporto priemonę dar ir būdamas apsvaigęs. Visa tai, leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje konstatuotas A. M. vairavimo neblaiviam atvejis, jau yra trečiasis, o pirmais dviem atvejais jo atžvilgiu taikytos poveikio priemonės buvo neefektyvios ir neprivertė pakeisti savo elgesį. Todėl šioje baudžiamojoje byloje minėtam asmeniui skirtinos poveikio priemonės turi būti pakankamai griežtos bei leidžiančios paveikti asmenį, jog toks elgesys ateityje nesikartotų.
21. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikti dokumentai bylojantys apie tai, kad nuteistasis augina du mažamečius vaikus, o šeimą išlaiko išimtinai tik jo žmona, kurios vidutinis atlyginimas per pastaruosius 6 mėnesius nežymiai viršijo minimalaus mėnesinio atlygio dydį (b. l. 149-153); 2019 m. kovo 29 d. jis užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kuri išdavė pažymą dėl pastarojo dalyvavimo aktyviose darbo rinkos programose (b. l. 148). Visgi vien nelengva A. M. šeimos finansinė padėtis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindu dar labiau mažinti nuteistajam paskirtą baudos dydį. Turint omeny jau aptartą ir nemažėjantį A. M. veikimo pavojingumą pažeidžiant KET nuostatas, ši bauda, kartu su teisės vairuoti atėmimu, yra būtina siekiant teigiamai paveikti šioje srityje neatsakingai veikiantį nuteistąjį. Būdamas darbingas ir motyvuotas, jis gali siekti darbo ir per 2 metus sumokėti jam paskirtą baudą bei finansiškai prisidėti prie šeimos gerovės. Taigi A. M. paskirta 100 MGL (5 000 EUR) dydžio bauda, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes ir duomenis apie nuteistojo asmenybę, nėra per griežta ir yra būtina priemonė užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.
22. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu neginčijami klausimai, susiję su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių BPK pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti A. M. kiek mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis – 2 metų trukmės draudimą vairuoti transporto priemones. Visgi teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodytas laikas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti teisės vairuoti atėmimo terminas.
23. LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija spręsdama klausimą nuo kada reikėtų skaičiuoti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, yra išaiškinusi, kad: 1) šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę; 2) pagrindas skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos yra tas, kad asmeniui taikytos kardomosios priemonės (dokumento paėmimas) turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Be to, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-306 patvirtintų Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės 7 skyriaus „Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarka“ nuostatomis, vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant pasunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę, ir ji laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018).
24. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui 2019 m. sausio 9 d. buvo paskirta kardomoji priemonė –dokumentų paėmimas, paimant jo vairuotojo pažymėjimą bei tą pačią dieną A. M. pasirašytinai išduota pažyma apie dokumentų paėmimą (b. l. 77-81). Taigi šiuo atveju A. M. paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. sausio 9 d. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl nuosprendis šioje dalyje, siekiant išvengti neaiškumų jį vykdant, yra tikslintinas (šis klausimas nekeičia nuosprendžio esmės ir gali būti sprendžiamas paties pirmosios instancijos teisme nuosprendžio vykdymo stadijoje, visgi siekiant proceso ekonomiškumo ir nesant dėl to ginčo, vadovaujantis BPK 361 straipsnio nuostatomis, gali būti išspręstas šiuo sprendimu).
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 361 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. M. gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones patikslinti ir nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams terminą skaičiuoti nuo 2019 m. sausio 9 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą ir nenaikinti.