- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-28
- Bylos Nr.
- A-143-826-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl teisėjo atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. V. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 336 453,44 Lt, įskaitant neišmokėtą 245 611,02 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) nustatytą atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėja nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, bet nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, jog Lietuvos valstybė neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 278 641,08 Lt ir neišmokėjo 203 407,99 Lt, o visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 336 453,44 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jos teises į įstatymų saugomus interesus. Pareiškėja rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nesilaikyta proporcingumo pusiausvyros tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti ir visiškai atsiskaityti su ja už visą laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 43 – 46) prašė skundo nepatenkinti.
Lietuvos valstybė nurodė, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo tik 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo išvadomis, dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 m. ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad būtų galima mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti pagrįsta bent kokiais įrodymais. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 942) nutarė pakeisti 12 nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas, ratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams ir kitiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paminėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pabrėžė, kad vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Teigė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija. Be to, pareiškėja prašė atlyginti žalą, atsiradusią dėl infliacijos poveikio negauto teisėjo atlyginimo daliai. Tačiau šioje byloje ginčas kyla dėl teisėjo atlyginimo skaičiavimo tvarkos, o ne dėl pavėluoto jo išmokėjimo, todėl neturi pareigos, nesant kaltės dėl pavėluoto atlyginimo mokėjimo, atlyginti ir tokią prašomą žalą.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 25 – 27) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, jog pareiškėjos keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 str.) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines – technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Teigė, jog nagrinėjant bylą turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Finansų ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 21 – 23) su skundu nesutiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad yra netinkama šalis, kadangi su Finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs. Pareiškėjos prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti reikalingas lėšas yra visiškai nepagrįstas. Be to, sprendžiant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą, turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu (b. l. 138 – 150) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, žalai atlyginti 176 409,38 Lt (su mokesčiais, juos išskaičiuojant vykdymo procese) kaip negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d., nurodė pareiškėjai atskaičius mokesčius išmokėti 128 778,85 Lt.
Teismas, spręsdamas bylą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimais ir 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, taip pat vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 1999, 2000 ir 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymais. Pažymėjo, jog vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teismas, įvertinęs ekspertizės aktą, nurodė, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m., valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.). Nors šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistinas neišmokėtas atlyginimas nuo 2003 m. sausio mėn., o kita skundo dalis atmetama. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas negali būti atsakovu reikalaujant priteisti atlyginimo skirtumą, nes jo kaltės nėra (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 str.). Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūktų lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Prielaidą, jog tokia politinė valia buvo neatsižvelgiant į to meto ekonominę finansinę situaciją, paneigia ekspertizės aktas. Be to, pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1999 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. 01-03-4852 Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nutarimo projekto, kuriame rašoma, jog atsižvelgiant į tai, kad 2000 m. biudžete neskiriama pakankamai lėšų teisėjų, prokurorų darbo užmokesčiui, siūloma taikyti koeficientą 1,75. Taigi 2000 m. biudžetas teisėjų darbui apmokėti buvo mažinamas, ir paminėtas raštas buvo parengtas atsižvelgus į to meto šalies ekonominę, finansinę būklę. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti nuostolius, atsižvelgiant į infliaciją, netenkinamas, kadangi nei atlyginimų mokėjimą teisėjams reglamentuojantys norminiai aktai, nei DK atlyginimų nuvertėjimo kompensavimo nenumato. Priteisti delspinigių remiantis teisės aktais pareiškėja neprašė. Reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti pinigines lėšas atlyginimo skirtumo mokėjimui ir reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Lietuvos apeliaciniam teismui dėl įpareigojimo mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą nepagrįstas, nes nėra priimti teisės aktai, kuriais atkuriama padėtis, buvusi iki atlyginimų sumažinimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistina 176 409,38 Lt (su mokesčiais) atlyginimo skirtumas, susidaręs nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d. Įsiskolinimo dydį patvirtina byloje esančios Lietuvos apeliacinio teismo buhalterinės pažymos. Atskaičius mokesčius pareiškėjai turi būti išmokėta 128 778,85 Lt. Pabrėžė, jog atlyginimo skirtumas priteistinas su visais mokesčiais. Jie turės būti išskaityti sprendimo vykdymo procese. Pagrindo priteisti atlyginimų skirtumą be mokesčių nėra. Be to, santykiams, susiklosčiusiems dėl nevisų atlyginimų mokėjimo teisėjams, negali būti taikomos DK 298 straipsnio nuostatos, ribojančios piniginių reikalavimų tenkinimą terminais, nes sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas (CK 6.271 str.). Žalos atlyginimo dydis norminiais aktais neribojamas. Ieškinio senaties termino eiga neprasidėjusi, pažeidimas tęstinis (CK 1.127 str.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 153 – 156) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir patenkinti skundą visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų. Teismo išvados apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo pagrįstumą ir teisėtumą neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tikroji teisėjų atlyginimo sumažinimo priežastis buvo tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas neskyrė pakankamai lėšų atlyginimams išmokėti. Teismas nepagrįstai rėmėsi paminėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nes privalėjo ištirti ir įvertinti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios lėmė aptariamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo priėmimą. Mažinant atlyginimus, teisėjai buvo diskriminuojami ir nesilaikoma proporcingumo principo.
2. Teismas pripažino, kad valstybė padarė žalą ir ji privalo būti atlyginta. Taigi pagrįstai pripažino, jog laiku neišmokėjus atlyginimo dalies buvo padarytas 176 409,38 Lt nuostolis. Taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).
3. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą bei sprendime nepasisakė dėl bylinėjimosi ir advokato pagalbai apmokėti išlaidų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 159 – 163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos. Remdamasis šia nutartimi, teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktą išaiškinimą.
2. Konstitucinėje doktrinoje suformuluotos kelios sąlygos, kurioms esant gali būti mažinami teisėjų atlyginimai, t. y. teisėjų atlyginimai gali būti sumažinti esant valstybėje itin sunkiai ekonominei – finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl šių aplinkybių nustatymo.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas DK 298 straipsnis. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.
4. Teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė – konkretus teismas, todėl nagrinėjama byla nėra žalos atlyginimo byla pagal CK 6.271 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 175 – 178) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo išvadomis, dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 m. ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai tapo kriziniai 1999 m. ir iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog iki 2003 m. sausio 1 d. valstybėje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ir šią pareiškėjos skundo dalį atmetė.
2. Šioje byloje pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis. Galimybė priteisti piniginių lėšų skirtumą, atsiradusį dėl infliacijos, nėra numatyta nei priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas, nei atlyginant patirtą žalą, todėl teismas pagrįstai atmetė šią pareiškėjos skundo dalį.
3. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę – įpareigoti atsakovus toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 numatytą atlyginimą, pareiškėjai nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjos reikalavimą.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 169 – 172) nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Lietuvos apeliacinis teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
2. Sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis bei ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų, būtina atsižvelgti į šiuo klausimu egzistuojančią teismų praktiką.
3. Sprendžiant, už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis, taikytinos ne DK, o CK nuostatos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 165 – 168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, ir tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m. sausio 1 d. Teiginys, kad byloje atsakovai neįrodė, jog Lietuvoje buvo ekonominė krizė, yra visiškai nepagrįstas.
2. Taikytinas DK 298 straipsnis. Kadangi Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija.
3. Teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė – konkretus teismas. Tarp pareiškėjos ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 straipsnio 1 dalyje (CK 1.136 str.). Todėl pareiškėjos ginamos teisės dėl negauto atlyginimo negali būti ginamos CK numatytų teisės normų pagrindu, t. y. žalos atlyginimo normų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja siekia atgauti savo (kaip Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos) darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jos gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo grindžiamas Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo taikyti DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.).
Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjos reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Taigi pareiškėjos (apeliantės) argumentai dėl reikalavimo, sietino su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais.
Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2008 m. kovo 1 d. mokėti jai iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Todėl šis pareiškėjos reikalavimas taip pat pripažintinas nepagrįstu.
Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančiose Lietuvos apeliacinio teismo pažymose apie pareiškėjai neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 m. (b. l. 9-17) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2008 m. kovo 1 d. nesumokėto darbo užmokesčio dalį, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. kovo 1 d. trejus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai priteistina 99 487,40 Lt suma.
Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjai E. V. priteistos sumos dydį iki 99 487,40 Lt (devyniasdešimt devynių tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt septynių litų ir 40 ct).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.