- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-453-175/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-66116-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Ramūnas Antanavičius, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- D. M., E. B., D. B.
- Advokatai
- Gintaras Česnulevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Editos Dambrauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į šią bausmę visiškai įskaityta Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams su 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais, paskirti įpareigojimai: 1) būti namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi; 2) pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis, nustatant 1 (vienų) metų 3 (trijų) mėnesių šių įpareigojimų vykdymo terminą.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti E. B. ir D. B., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su E. B. ir D. B., 2015 m., nuo lapkričio 26 d., 17.00 val. iki gruodžio 1 d., 12.00 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyve „(duomenys neskelbtini)“, nupjovęs garažo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio J. Č., pakabinamą durų spyną, per duris įsibrovė į garažą ir pagrobė svetimą turtą, priklausantį J. Č.: keturis lengvo lydinio automobilio ratlankius su padangomis, bendros 200 Eur vertės, keturis skardinius ratlankius su padangomis, bendros 200 Eur vertės, žoliapjovę, 80 Eur vertės, benzopjūklą „Husqwarna“, 380 Eur vertės, medienos pjovimo stakles, 45 Eur vertės, bulvių tarkavimo mašinėlę, 15 Eur vertės, žvejybinę kuprinę su žvejybiniais reikmenimis, bendros 150 Eur vertės, automobilio variklio bloką, 40 Eur vertės, automobilio starterį, 20 Eur vertės, automobilio generatorių, 20 Eur vertės, automobilio stabdymo bloką, 80 Eur vertės, t. y. padarė svetimo turto vagystę įsibrovęs į patalpą, padarydamas nukentėjusiajam J. Č. bendrą 1230 Eur turtinę žalą.Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka, kad būtų galima daryti motyvuotas išvadas dėl D. M. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, teismas konstatavo, kad bausmės tikslai D. M. atžvilgiu gali būti pasiekti paskiriant baudą, kuri bendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.Skunde nuteistasis tvirtina, kad Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Pasak D. M., teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė vien tik kaltinamojo E. B. parodymais. Nei vienas iš teismo nuosprendyje paminėtų įrodymų, išskyrus kaltinamojo E. B. parodymus, jokiu būdu nepatvirtina, kad apeliantas būtų dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme, o būtent, kad būtų apvogęs J. Č. garažą. Nuteistasis pabrėžia, kad dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme neigė nuo pat pradžių, nepripažįsta ir šiuo metu. Mano, kad E. B. yra nepagrįstai apkalbėtas, o teismas, remdamasis vien tik šio parodymais, nepagrįstai jiems suteikė prioritetą prieš kitus įrodymus ir taip pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Esant tokiai situacijai, kai kaltinimas grindžiamas vien tik vieno iš kaltinamųjų parodymais, teismas privalėjo itin atidžiai vertinti kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie atmestini ar vertintini kritiškai.Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją bei jos aplinkybes, dėl to padarė neteisingas išvadas ir tai lėmė, kad apelianto atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir netinkamai išnagrinėta byla. Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Teismas nepagrįstai apelianto ir D. B. parodymus vertino netinkamai, nepagrįstai spręsdamas, jog parodymai vertintini kaip gynybinės pozicijos siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokias išvadas teismas padarė nepaisant to, kad kaltinamojo E. B. parodymai yra prieštaringi ir sunkiai paaiškinami, juose nėra logikos.Skunde nurodoma, kad visiškai nepagrįsta yra teismo išvada, kad nukentėjusiajam J. Č. yra padaryta 1230 Eur turtinė žala. Tokia išvada nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir gali būti traktuojama tik kaip prielaida. Taip pat prielaidomis laikytinos teismo išvados, kad kaltinamieji yra pažįstami, yra bendravę, buvo susitikę prieš įvykį, todėl galėjo susitarti dėl nusikalstamos veikos padarymo, kad variklio blokas yra sunkus, jis sveria apie 80 kg, todėl vienas E. B. jo pakelti negalėjo, taigi akivaizdu, kad B. ir M. dalyvavo vagystėje. Visiškai nepagrįstos ir netirtos aplinkybės, kad daiktai buvo kraunami į apelianto automobilį, kurio nei markė, nei modelis, nei valstybinis numeris nebuvo nurodyti. Dėl turtinės žalos J. Č. byloje yra duomenys, jog E. B. nukentėjusiajam sumokėjo mažesnę sumą – 850 Eur – ir nukentėjusysis nurodė, kad visa žala jam yra atlyginta. Nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad E. B. tikslo apkalbėti D. B. ir D. M. neturi, kadangi teismo posėdžio metu kaltinamojo E. B. gynėja nurodė, kad E. B. yra suinteresuotas, jog D. B. ir D. M. būtų pripažinti kaltais, nes tada jis įgytų teisę iš jų išieškoti dalį nukentėjusiajam sumokėtų pinigų.Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas už vagystę, įvykdytą veikiant bendrininkų grupėje su D. B. bei E. B.. Tačiau bendrininkavimas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį jam nebuvo inkriminuotas, todėl teismas neturėjo teisės priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl kaltinimo, kuris nebuvo pareikštas kaltinamajame akte. Neteisingai nuosprendyje nurodyta ir tai, kad D. M. laikytinas recidyvistu, kadangi šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, padaryta nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., o kitoje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2016 m. kovo 7 d., t. y. po keturių mėnesių.Pasak nuteistojo, teismas pažeidė ir bausmių bendrinimą reglamentuojančias normas. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, teismas paskirtą bausmę subendrino su 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Taip teismas pažeidė vieną pamatinių baudžiamajame įstatyme numatytų principų, draudžiančių už tą pačią veiką bausti du kartus. Atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė 2016 m. spalio 21 d. nutartimi buvo pakeista 45 parų arešto bausme, kurią nuteistasis atliko nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 24 d. Todėl Varėnos rajono apylinkės teismas negalėjo bausmės, paskirtos šioje byloje, subendrinti su 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme bei paskirti papildomus įpareigojimus. Nuosprendis yra priimtas pažeidžiant materialines bei procesines teisės normas, todėl yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo D. M. gynėjas advokatas G. Česnulevičius apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl išteisinimo prašė atmesti, sutiko dėl nepagrįsto nuteistojo pripažinimo recidyvistu ir prašė šią aplinkybę iš nuosprendžio pašalinti, taip pat ištaisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo klaidą dalyje dėl bausmių bendrinimo.Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Pasak nuteistojo, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė jo atžvilgiu nepagrįstą nuosprendį. Taip pat apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl bendrininkavimo, pripažinimo recidyvistu ir bausmių bendrinimo.
Dėl įrodymų vertinimo.
Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo D. M. apeliacinį skundą ir dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad D. M. kaltę dėl vagystės iš nukentėjusiojo J. Č. garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio garažų kooperatyve „(duomenys neskelbtini)“, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Nuteistasis D. M. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu remdamasis išimtinai tik kito nuteistojo E. B. parodymais, tačiau su tokiu vertinimu nesutiktina. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad savo išvadas dėl D. M. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą teismas grindė ne tik E. B. parodymais, bet ir kitais įrodymais, kurie šiuo atveju nuosprendyje aptarti ir įvertinti. E. B. parodymai, priešingai, negu tvirtina apeliantas, pagrįstai laikyti objektyviais ir patikimais. Šis asmuo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę dėl vagystės pripažino, davė išsamius paaiškinimus apie veikos faktines aplinkybes, kartu dalyvavusius asmenis, taip pat nurodė aplinkybes, susijusias su pavogto turto realizavimu. Ikiteisminio tyrimo metu išdėstytos pozicijos laikėsi ir nagrinėjant bylą teisme. Nors D. M. neigia dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, E. B. paaiškinimus, kad vagystėje iš nukentėjusiojo J. Č. garažo dalyvavo ir apeliantas, patvirtina kiti netiesioginiai įrodymai – liudytojų parodymai, rašytiniai duomenys – kurie pagal teismų praktiką turi tokią pačią įrodomąją vertę, kaip ir tiesioginiai įrodymai. Nagrinėjamu atveju E. B. paaiškinimus apie tai, kad vagystėje dalyvavo ir D. M., patvirtina nukentėjusiojo J. Č. parodymai, kad E. B. prisipažino įvykdęs vagystę ne vienas, tačiau kartu dalyvavusių asmenų neįvardino, taip pat metalo laužo supirktuvėje dirbusių asmenų parodymai, kad ratlankius į supirktuvę priduoti atvežė būtent D. M., kuris buvo ne vienas. Šias aplinkybes patvirtina ir rašytiniai duomenys (metalo laužo priėmimo aktų kopijos).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai D. M. kaltės neigimą vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nurodė išsamius tokio vertinimo motyvus. Nuteistasis D. M., nors ir nesutikdamas su tokiu vertinimu, apeliaciniame skunde objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie paneigtų nuosprendyje padarytas išvadas, nenurodė. Apylinkės teismas, vertindamas apelianto paaiškinimus, duotus skirtingu proceso metu ir lygindamas juos su kitais įrodymais, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad D. M. nebuvo nuoseklus ir ši aplinkybė, kartu įvertinant tai, kad E. B. parodymų nenuoseklumas nenustatytas, jo parodymus patvirtina netiesioginiai įrodymai, sudarė pakankamą pagrindą nelaikyti jo paaiškinimų objektyviais ir patikimais. Atmetami, kaip nepagrįsti D. M. skundo teiginiai, kad E. B. parodymai negali būti laikomi patikimu jo kaltės įrodymu, kadangi E. B. yra suinteresuotas, jog apeliantas būtų nuteistas, nes tokiu atveju galėtų reikalauti dalies nukentėjusiajam sumokėtų pinigų. Tokie apelianto samprotavimai yra nelogiški ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, E. B. savo kaltę pripažino, jo parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, aplinkybių, rodančių, kad tarp E. B. ir D. M. būtų susiklostę konfliktiški santykiai, nenustatyta, taip pat nenustatytas E. B. tikslas apklabėti D. M. dėl dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Ta aplinkybė, kad E. B. atlygino žalą nukentėjusiajam, nelemia E. B. parodymų nepatikimumo, kadangi, kaip jau minėta, jo nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė teisingas bei motyvuotas išvadas dėl D. M. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis iš esmės yra paremtas tik jo paties subjektyviu vertinimu, kurio jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Nuteistasis D. M., kritikuodamas apylinkės teismo padarytas išvadas, remiasi atskirais, iš bylos konteksto išskirtais teiginiais ir aplinkybėmis, tačiau pažymima, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos įpareigoja vertinti byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl nuosprendis dėl D. M. pripažinimo kaltu yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.
Dėl bendrininkavimo.
Nuteistasis D. M. nesutinka su teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje. Tokį nesutikimą apeliantas grindžia tuo, kad bendrininkavimas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte jam nebuvo inkriminuotas. Kolegija apelianto skundo argumentus dėl bendrininkavimo laiko nepagrįstais.Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš šios normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas BK 25 straipsnio 2 dalyje pateikia pačią bendrininkų grupės sampratą, kuri, kaip teorinė konstrukcija, asmeniui atskirai nėra inkriminuojama. Teorijoje ir teismų praktikoje išskiriamas paprastas ir sudėtingasis bendrininkavimas, kurį atriboja skirtingas bendrininkų vaidmuo ir indėlis į bendrai daromą nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, kuriame nustatyta bendrai daroma nusikalstama veika, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip nusikalstamos veikos vykdymo bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2011).Nagrinėjamoje byloje nusikalstamoje veikoje dalyvavusių bendrininkų vaidmuo nebuvo išskirtas, visi bendrininkai betarpiškai dalyvavo vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę, todėl laikytina, kad D. M. ir kiti du šioje byloje nuteisti asmenys veikė kaip vykdytojai. Šioje situacijoje D. M. veiksmai formaliai galėtų būti vertinami pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, tačiau, atsižvelgiant į BK 26 straipsnio turinį, matyti, kad nusikaltimo vykdytojo veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstai D. M. įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, papildomai pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nebuvo kvalifikuota, kadangi toks kvalifikavimas būtų perteklinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-634/2007).
Dėl pripažinimo recidyvistu.
Apeliaciniame skunde keliamas BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo klausimas. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme jį pripažino nepagrįstai ir nepagrįstai šią aplinkybę laikė atsakomybė sunkinančia. Apygardos teismo teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais sutinka.Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad D. M., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kai teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir tai pripažintina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. M. taip pat nuteistas Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu už nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje. Šis nuosprendis priimtas anksčiau, negu skundžiamas Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendis, tačiau sprendžiant dėl BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo svarbu nustatyti aplinkybę, kad asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nusikalstama veika, už kurios padarymą D. M. nuteistas šioje byloje, padaryta 2015 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, taigi, šio tyčinio nusikaltimo darymo metu D. M. dar nebuvo teistas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad D. M. yra recidyvistas ir tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į paminėta, ši apylinkės teismo nustatyta aplinkybė iš nuosprendžio šalintina. Tačiau, kolegijos vertinimu, atsakomybę sunkinančios aplinkybės šalinimas iš nuosprendžio šiuo konkrečiu atveju esminės įtakos nuteistajam D. M. paskirtai bausmei neturi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą, paskyrė švelniausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį, negu vidurkis. Paskirta bausmė šioje byloje nelaikytina aiškiai per švelni ar neproporcinga padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės vertinimui, atitinka BK 41 straipsnio2 dalyje numatytus bausmės tikslus, tiek nubaudimo, tiek prevencinius.
Dėl bausmių bendrinimo.
Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo, sprendžia, kad apeliantas iš dalies yra teisus nurodydamas, jog apylinkės teismas nepagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskirta 2016 m. kovo 7 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirtą 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrino su šiuo nuosprendžiu paskirta 40 MGL bauda ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams su 40 MGL bauda. Taip pat, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais, paskyrė atitinkamus įpareigojimus. BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Taigi, apylinkės teismas šioje byloje BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis bendrindamas bausmes vadovavosi teisingai. Tačiau nepagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino su laisvės apribojimo bausme ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės apribojimą su bauda.Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė 2016 m. spalio 21 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi buvo pakeista 45 paromis arešto. Arešto bausmę D. M. atliko nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 24 d. (2 t., b. l. 169). BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bendrinant bausmes pagal šią dalį į paskirtos bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tokiu atveju teismas šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę – baudą turėjo subendrinti su 45 parų arešto bausme ir į paskirtą bausmę – baudą įskaityti D. M. jau atliktą arešto bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė subendrinta su šiuo nuosprendžiu paskirta 40 MGL bauda ir D. M. paskirta subendrinta bausmė – 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimas ir 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais paskirti įpareigojimai: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi; 2) pradėti dirbti, registruotis darbo biržoje arba mokytis ir nustatytas 1 metų 3 mėnesių šių įpareigojimų vykdymo terminas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nuteistajam D. M. paskirtą 40 MGL baudą subendrinti su Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi paskirta 45 parų arešto bausme, bausmes visiškai sudedant ir nustatyti galutinę bausmę – 45 paras arešto su 40 MGL bauda.
Į bausmę įskaityti 45 parų arešto bausmę, visiškai atliktą pagal Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį.
Iš nuosprendžio pašalinti teismo nustatytą aplinkybę, kad D. M., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kai teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir tai pripažintina atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.