- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-359/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- J. T., R. T., V. T., J., V.
- Atsakovas
- A. V., S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto
- Advokatai
- Asta Skujytė, Dalius Povilius
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Vinco Versecko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. T. , R. T. ir V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-498-230/2007 pagal ieškovų J. T. , R. T. , V. T. ir J. V. ieškinį atsakovams S. V. ir A. V. , tretieji asmenys Vilniaus miesto 14-ojo biuro notarė R. B. , jos atstovė M. L. , Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl pareiškimo pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai J. T. , R. T. , V. T. ir J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. V. ir A. V., kuriuo prašė pripažinti J. T. ir I. T. 2003 m. gruodžio 2 d. notariškai patvirtintą pareiškimą negaliojančiu, priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo J. T. naudai 60 125 Lt už parduotą žemės sklypą, 9 000 Lt palūkanų ir 120 000 Lt nuostolių, viso 189 125 Lt, o ieškovams J. V. , R. T. ir V. T. kiekvienam po 12 025 Lt už parduotą žemės sklypą, 1 800 Lt palūkanų ir 24 000 Lt nuostolių, viso kiekvienam po 37 825 Lt.
Nurodė, kad ieškovas J. T. su sutuoktine I. T. 2003 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovei A. V. 0,3268 ha žemės sklypą, esantį Klevinės vs., Vilniaus raj. Atsakovė sumokėjo 15 000 Lt prieš pasirašant sutartį, o likusius 145 000 Lt turėjo sumokėti iki 2003 m. gruodžio 10 d. Šalims visiškai atsiskaičius buvo numatyta susitarimą patvirtinti notarine tvarka. Atsakovas S. V. telefoninio pokalbio su ieškovu metu 2003 m. gruodžio 2 d. patvirtino, jog turi 50 000 Lt ir gali iš dalies sumokėti už sklypą. Šalys susitarė susitikti pas notarę R. B. , kuri turėjo patvirtinti pareiškimą apie visišką atsiskaitymą. Ieškovai nurodė, kad tokį fiktyvų pareiškimą apie visišką atsiskaitymą jie norėjo patvirtinti tik dėl akių dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, nes Vilniaus apskrities VMI 2003 m. lapkričio 7 d. surašė ieškovui J. T. aktą ir nepagrįstai priskaičiavo 212 688,06 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, baudų ir delspinigių, todėl iškilo grėsmė, kad gali būti areštuotos ir atsakovams parduotas žemės sklypas. Be to, toks pareiškimas buvo reikalingas VĮ Registrų centrui. Atsakovai galėjo sumokėti tik dalį sumos, todėl atvykę į notarinę kontorą ieškovai J. T. ir I. T. 2003 m. gruodžio 2 d. pasirašė notariškai patvirtintą pareiškimą, kad pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį yra pilnai atsiskaityta, o po to atsakovai toje pačioje notarinėje kontoroje koridoriuje, dalyvaujant liudytojui J. V. , parašė raštelį, kuriame nurodė, jog sumokėjo 48 800 Lt, o likusius 96 200 Lt įsipareigojo sumokėti vėliau. Tačiau vėliau atsakovai skolą sumokėti atsisakė.
Ieškovas J. T. teigė, jog minėtas 2003 m. gruodžio 2 d. notariškai patvirtintas pareiškimas apie visišką atsakovų atsiskaitymą pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo surašytas tik dėl akių, siekiant užkirsti kelią tam, kad nebūtų areštuotas atsakovams parduotas žemės sklypas. Be to, J. T. ir I. T. suklydo ir dėl jo teisinės galios, nes manė jį esant reikšmingu tik VĮ Registrų centrui, kuriam pateikti pareiškimas ir buvo išduotas, o šalių santykius, jų manymu, turėjo nulemti pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis bei atsakovų rašytinis įsipareigojimas sumokėti likusią sumą. Taip pat ieškovai nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas turi būti laikomas susidėjusia sunkia aplinkybe, turėjusia įtakos ieškovų veiksmams, nes nepagrįstai buvo priskaičiuota labai didelė mokėtina suma, buvo areštuotas sklypas prie namų, grėsė areštas parduotam sklypui bei kitam turtui, ieškovai taip pat turėjo ir kitų skolų. Ieškovų nuomone, ginčo pareiškimas prieštarauja CK 6.314 straipsnio pirmosios dalies ir 6.344 straipsnio pirmosios bei ketvirtosios dalių reikalavimams, kadangi atsiskaitymai turėjo vykti notarės akivaizdoje. Dėl atsakovų veiksmų ieškovai patyrė nuostolius: parduotas žemės sklypas šiuo metu kainuoja 750 000 Lt, todėl ieškovams nuostoliai dėl pabrangusio turto sudaro 400 000 Lt, kas atitinka nesumokėtos už sklypą vertės dalį (liko nesumokėta 2/3 dalys parduoto sklypo vertės).
Ieškovai R. T. , V. T. , J. V. byloje įtraukti ieškovais po to, kai 2004 m. gegužės 6 d. mirė ieškovė I. T. (b.l. 129, t. 1, 106-108, t. 2).
Šalies argumentai
Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jie yra pilnai atsiskaitę pagal sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ką patvirtina notaro patvirtintas pareiškimas, o ieškovai priešingai neįrodė. Ieškovai negali paaiškinti, kodėl buvo sudarytas neva tariamas sandoris. Paaiškinimas, jog tokio pareiškimo reikėjo, kad nebūtų areštuotas parduotas žemės sklypas, logiškai nepagrindžiamas, nes ginčo pareiškimas negalėjo turėti jokios įtakos žemės sklypo areštui, o atsakovai nedarė jokio poveikio ir neprašė, kad toks pareiškimas būtų pasirašytas, ką pripažįsta ir pats ieškovas. Be to, atsakovai yra sąžiningi tretieji asmenys, todėl sandoris negali būti pripažintas tariamu. Atstovai nurodė, kad ginčijamas ieškovų pareiškimas nėra sandoris, nes juo tik patvirtintas prievolių atsiradusių iš kito sandorio įvykdymas. Be to, jei ieškovai siekė išvengti VMI sprendimu nustatyto išieškojimo, tuomet šie ieškovų veiksmai buvo neteisėti. Taip pat teigė, kad ieškovai visiškai nepagrindė ir nuostolių atsiradimo, ir jų net aiškiai nepaskaičiavo. Ieškovai prašo priteisti pinigus – skolą, todėl neaišku, kodėl atsižvelgia į žemės sklypo pabrangimą, nes sklypas jiems nebepriklauso.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad negalima besąlygiškai remtis liudytojo J. V. , kuris yra mirusios I. T. sūnus, parodymais apie tai, kad jis matė, kaip atsakovai notarinėje kontoroje sumokėjo 48 800 Lt, o likusius žadėjo sumokėti vėliau, nes notarinėje kontoroje buvusi kita liudytoja L. T. savo parodymais iš esmės tai paneigė (b.l. 120-121, t. 1). Ši liudytoja teismui paaiškino, jog dalyvavo, kai ieškovai T. pas notarę kabinete pasirašė pareiškimą, o atsakovai V. ten pat atsiskaitė ir parodė, kad notarinėje kontoroje daugiau raštelių ar pareiškimų nebuvo rašoma, ir iš notarinės kontoros visi kartu išėjo. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina L. T. parodymų versija.
Be to, teismas nurodė, kad šalys buvo susitarę, jog piniginės prievolės įvykdymas pagal pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti patvirtintas notarine tvarka (CK 6.125 str.), todėl tai galėjo būti patvirtinta tik notarine tvarka. Teismo nuomone, atsakovų tą pačią dieną pasirašytas raštelis apie dalinį atsiskaitymą savo įrodomąja reikšme negali paneigti aukštesnę juridinę galią turinčio rašytinio įrodymo (CPK 197 str. 2 d.) – notaro patvirtinto pareiškimo. Susitarimas, kuris turėjo būti įformintas notarine tvarka, negali būti pakeistas paprastos rašytinės formos sandoriu, todėl nėra ir negali būti įrodymu notarine tvarka patvirtintam sandoriui paneigti (CK 6.183 str. 3 d.).
Teismas sprendė, kad niekuo nepagrįsta ieškovų nuoroda į tai, kad pasirašydami pareiškimą jie siekė, jog nebūtų areštuotas atsakovams parduotas žemės sklypas, nes žemės sklypas Vilniaus apskrities VMI jau buvo areštuotas dar 2003 m. lapkričio 21 d. (b.l. 18-19, t. 1), apie tai J. T. buvo pranešta tą pačią dieną (b.l. 17, t.1).
Teismas ieškovų pareiškimą vertino kaip vienašalį sandorį (CK 1.63 str. 1, 3, 4 d.), todėl sprendė, kad jo tariamas pobūdis negalėtų būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Atsakovus teismas laikė sąžiningais trečiaisiais asmenimis (CPK 178 str.).
Teismas taip pat sprendė, jog neįrodytas ir kitas ieškovų sandorio nuginčijimo pagrindas, jog sandoris buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir ekonominio spaudimo (CK 1.91 str.). Teismas nurodė, kad tokiu atveju turi būti įrodyta, kad atsakovai reikalavo pasirašyti sandorį ieškovams nenaudingomis sąlygomis, grasino ekonominiais padariniais, be kurių ieškovai jo nebūtų sudarę, o tokių aplinkybių ieškovai neįrodinėjo. Be to, įrodinėjant, jog sandoris buvo sudarytas dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, taip pat turi būti patvirtinta, kad kita sandorio šalis žinojo apie tokias aplinkybes ir jomis pasinaudojo, tačiau ieškovai šių aplinkybių iš viso neįrodinėjo.
Teismas laikė neįrodytu ieškovų suklydimą dėl esminių ginčijamo sandorio sąlygų. Nurodė, kad esminis pasirašyto sandorio faktas yra faktas apie visišką atsiskaitymą, o ne nuoroda, kam bus pateiktas pareiškimas. Todėl tvirtinimas, kad ieškovai, manė esant nereikšminga esminę aplinkybę apie atsiskaitymą, pagrindinę reikšmę suteikiant visiškai šalutinei aplinkybei, teismo nuomone, rodytų tik visišką jų neatsakingumą ir didelį neatsargumą ir negali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė nei vieno iš sandorio negaliojimo pagrindų (CPK 176 str.), o nenustačius, kad piniginė prievolė buvo neįvykdyta, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl nuostolių priteisimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai J. T., R. T. ir V. T. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovų 96 200 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, tikimybių pusiausvyros principo, todėl neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas, nepagrįstai sureikšmindamas notariškai patvirtintą ginčo pareiškimo įrodomąją galią, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą pareigą vertinti visus byloje surinktus įrodymus objektyviai ir visapusiškai bei netinkamai vertino atsakovės pareikšimą apie tai, kad ji sumokėjo už sklypą 48 800 Lt, o likusią 96 200 Lt sumą įsipareigojo sumokėti iki 2003 m. gruodžio 5 d. Nepagrįsta teismo išvada, kad notaro patvirtintas pareiškimas turi didesnę įrodomąją galią nei atsakovų pasirašytas skolos dokumentas. Notariškai patvirtintas pareiškimas nėra preziumuojamas faktas, jį galima pripažinti negaliojančiu įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovų pasirašytas skolos dokumentas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, yra galiojantis, jo buvimas pas kreditorių įrodo atsakovų prievolės neįvykdymą (CK 6.65 str. 2 d.). Teismas tinkamai neįvertino ir neanalizavo atsakovės pasirašyto skolos dokumento. Liudytojos L. T. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes ji dalyvavo sudarant sandorius atsakovų iniciatyva, juos siejo dalykiniai verslo santykiai.
2. Teismas netinkamai taikė CK 1.86, 1.90 straipsnių nuostatas. Byloje įrodyta, kad ginčo pareiškimas buvo surašytas tik dėl akių, nes ieškovai siekė užkirsti kelią areštuoti atsakovams parduotą žemės sklypą ir mokėtinus už žemės sklypą pinigus. Ginčo pareiškimas negali būti pripažintas teisėtu, nes sandorio šalių valia neatitinka tikrųjų sandorio šalies ketinimų. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ginčo pareiškimo patvirtinimas nėra susijęs su sklypo areštu, nes patvirtintus šį pareiškimą apie visišką atsiskaitymą ir jį pateikus VĮ Registrų centrui, išnyksta pagrindas turto areštui, taigi tarp ginčo pareiškimo teisinių pasekmių ir turto arešto yra tiesioginis ryšys.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai laikytini sąžiningais trečiaisiais asmenimis, nes jie elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai ir turi būti laikomi iki šiol neatsiskaičiusiais už žemės sklypą pagal sutartį.
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovai suteikė pagrindinę reikšmę šalutinei aplinkybei. Ieškovai suklydo dėl pareiškimo teisinės galios: manė, jog toks pareiškimas bus reikšmingas tik VĮ Registrų centrui, nes šio pareiškimo esmę sudaro jo sąlygų visuma, o ne atskiri elementai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. V. ir S. V. prašo skundą atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1. Teismo sprendimas pagrįstas, nes ieškovų ginčijamas notarine tvarka patvirtintas pareiškimas dėl visiško atsakovų atsiskaitymo yra oficialus rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Tuo tarpu atsakovų surašytas pareiškimas laikytinas privačiu rašytiniu įrodymu ir turi mažesnę įrodomąją galią. Jokių kitų įrodymų, grindžiančių ieškovų poziciją, ieškovai nepateikė. Be to, šie dokumentai nėra prieštaraujantys vienas kitam, nes abu patvirtina dalinį ar visišką atsiskaitymą pagal sutartį, o byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pirma buvo sudarytas atsakovų pareiškimas apie dalinį atsiskaitymą, o po to notarų biure patvirtintas ieškovų pareiškimas apie visišką atsiskaitymą.
2. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl liudytojos L. T. parodymų vertinimo, nes byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris leistų įtarti, kad ši liudytoja nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Tuo tarpu J. V. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Be to, pagal CPK 197 straipsnio antrąją dalį, oficialaus rašytinio įrodymo negalima paneigti liudytojo parodymais.
3. Apeliantų pozicija nėra pagrįsta aiškiais loginiais priežasties - pasekmės saitais. Ginčo žemės sklypas buvo jau seniai areštuotas ir ieškovai apie tai žinojo.
4. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad ieškovai neturėjo lėšų atsiskaitymui, nes byloje pateikta A. V. turto deklaracija patvirtina atsakovų neginčytinas galimybes atsiskaityti su ieškovais.
Šalies argumentai
5. Apeliantai nepagrindė savo teiginių dėl sandorio tariamumo, sudarymo susiklosčius sunkioms aplinkybėms, ekonominio spaudimo bei suklydimo, tai yra neįrodė sandorio negaliojimo pagrindų buvimo ir net nebandė nurodyti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo šiais klausimais, o tik pakartojo ieškinyje išdėstytus argumentus.
6. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad notariškai patvirtintas ieškovų pareiškimas laikytinas sandoriu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, teigė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkamai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas ir nepagrįstai didelę reikšmę skyrė atsakovo J. T. ir jo žmonos velionės I. T. 2003 m. gruodžio 2 d. notarine tvarka patvirtintam pareiškimui (t. 1, b. l. 7).
Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantų argumentą, nes teismas, vykdydamas CK 6.193 straipsnio reikalavimus, savo išvadas grindė kruopščiai, visapusiškai išaiškinęs 2003 m. lapkričio 17 d. pirkimo - pardavimo sutarties nuostatas ir teisingai įvertinęs surinktų įrodymų visetą (t. 1, b. l. 9 - 11). Teismas teisingai nurodė, kad sutinkamai su 2003 m. lapkričio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartimi J. T. ir I. T. už 160 000 Lt pardavė atsakovei A. V. 0,3268 ha žemės sklypą Vilniaus sav., Klevinės vs. Sutartyje šalys pažymėjo, kad 15 000 Lt pirkėja sumokėjo prieš pasirašant sutartį, o likusius 145 000 Lt įsipareigojo sumokėti iki 2003 m. gruodžio 10 d. (sutarties 3 punktas). Sutarties 3 punkte šalys susitarė, kad pirkėja iki pilno atsiskaitymo su pardavėjais neturi teisės disponuoti anksčiau minėtu turtu. Šiame punkte buvo numatyta, kad šalims atsiskaičius, apie tai šalys turi patvirtinti susitarimą notarine tvarka, kad yra visiškai atsiskaitę. Tačiau sutarties 11 punkte šalys susitarė, kad parduotas daiktas ir nuosavybės teisė į jį pirkėjai pereina šios sutarties pasirašymo momentu, kartu perduodami šio daikto dokumentai. Čia nurodyta, kad ši sutartis kartu yra ir priėmimo – perdavimo aktas. Taigi šalys aiškiai susitarė, kad nežiūrint į tai, jog pirkėja pilnai nėra atsiskaičiuosi su pardavėjais, nuosavybės teisė bei turtas yra perduodami sutarties pasirašymo momentu, susitarė dėl disponavimo turtu teisės apribojimo, o taip pat dėl visiško atsiskaitymo patvirtinimo formos (notarine tvarka).
Sutinkamai su CPK 197 straipsnio 2 dalimi dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi ieškovai apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog šios normos draudimas remtis liudytojų paaiškinimais nėra absoliutus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį notarinį pareiškimą, teisingai nesirėmė atsakovų tą pačią dieną pasirašytu rašteliu apie tai, kad atsakovė A. V. sumokėjo 48 800 Lt, o likusią 96 200 Lt sumą įsipareigojo sumokėti iki 2003 m. gruodžio 5 d. (t. 1, b. l. 8), o taip pat J. V. – mirusios ieškovės I. T. sūnaus, paaiškinimu, kad jis matė, kaip atsakovai notarinėje kontoroje sumokėjo 48 800 Lt, o likusius žadėjo sumokėti vėliau (t. 1, b. l. 119). Teismas, spręsdamas dėl šio asmens paaiškinimų įrodomosios vertės, teisingai pažymėjo, kad mirus ieškovei I. T. , šis asmuo tapo ieškovu, kas patvirtina jo materialinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Be to atsakovų iniciatyva apklausta liudytoja L. T. iš esmės paneigė jo parodymus. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ši liudytoja buvo su šalimis notarinėje kontoroje minimu metu. Ji paaiškino, kad dalyvavo, kai ieškovai T. notarės kabinete pasirašė pareiškimą, o V. ten pat atsiskaitė, teigė, kad notarinėje kontoroje daugiau raštelių ar pareiškimų nebuvo rašoma, ir iš notarinės kontoros išėjo visi kartu (t. 1, b. l. 120 - 121). Teismas taip pat vertino ir liudytojų K. G. bei I. P. paaiškinimus ir pagrįstai sprendė, kad jie nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys ieškovų teiginius (t. 1, b. l. 121 - 123). Taigi priešingai, negu skunde nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas taikė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl prima face, tai yra didesnę įrodomąją galią turinčio įrodymo paneigimo galimybės, remiantis liudytojų parodymais, tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisingai nusprendė, kad ieškovų pateikti įrodymai nepaneigė minimo oficialaus įrodymo. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai teisingai atkreipia dėmesį taip pat į tą, kad rankraštiniame jų pasirašytame pareiškime (t. 1, b. l. 8), kuris, kaip teigia ieškovai buvo surašytas po to, kai notarine tvarka buvo patvirtintas ieškovų pareiškimas (t. 1, b. l. 7), nurodoma, kad šio pareiškimo pagrindas yra atsiskaitymo santykiai pagal žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau jame net neužsimenama apie notarine tvarka patvirtintą pareiškimą, kuriame ieškovai nurodė, jog atsakovams nebeturi ir ateityje nebeturės jokių pretenzijų. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad minimos dienos rytą atsakovai neturėjo visos pinigų sumos, reikalingos pilnutiniam atsiskaitymui, taip pat negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas, paneigiantis teismo išvadas, tuo labiau, kad apeliantai nepaneigė atsakovų pateiktų įrodymų apie jų mokumą (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų teiginį, kad atsakovų prievolės neįvykdymą patvirtina faktas, jog jų pasirašytas skolos dokumentas, kuris atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, buvo pas kreditorių (CK 6.65 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad šis skolos dokumentas buvo surašytas dviem egzemplioriais – po vieną ieškovams ir atsakovams (t. 1, b. l. 8, 130). Be to, notarine tvarka patvirtintas ieškovų pareiškimas atitinka CK 6.65 straipsnio 2 dalyje numatytą prievolės įvykdymo pripažinimą. Taip pat atmetamas apeliantų teiginys, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas 2003 m. gruodžio 2 d. notarine tvarka patvirtintas pareiškimas atitinka CK 6.314 straipsnio 1 dalies ir 6.344 straipsnio 1 ir 4 dalies reikalavimams bei sutarties 3 punkto nuostatai, pagal kurią visiškas atsiskaitymas patvirtinamas notariniu susitarimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, kitą bylos medžiagą, patvirtinančią atsakovų atsiskaitymus tiesiogiai ieškovams, teisingai nusprendė, jog šalys tarpusavio susitarimu buvo nustatę mokėjimo tiesiogiai pardavėjams (ieškovams) formą, ir šią sutarties sąlygą vykdė. Tuo remdamasis teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovais, jog toks atsiskaitymo patvirtinimas neatitinka paminėtų CK normų ar sutarties reikalavimams ir dėl to pripažintinas negaliojančiu.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantų teiginius dėl skundžiamo sprendimo argumentų bei išvadų, susijusių su ginčijamo 2003 m. gruodžio 2 d. notarine tvarka patvirtinto pareiškimo negaliojimu CK 1.86, 1.91 bei 1.90 straipsniuose numatytais pagrindais, tai yra kaip sudaryto tik dėl akių, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, ekonominio spaudimo bei suklydus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijamą pareiškimą pasirašė ir jį patvirtino notarine tvarka nesant tikrosios valios patvirtinti visiško atsiskaitymo faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų teiginius, jog šis pareiškimas pasirašytas siekiant užkirsti kelią atsakovams parduoto žemės sklypo bei už šį turtą mokėtinų pinigų areštui, be pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių šiuo klausimu taip pat paneigia šioje nutartyje paminėta aplinkybė, kad pagal sutarties 11 punkte šalys susitarė, kad parduotas daiktas ir nuosavybės teisė į jį pirkėjams perėjo šios sutarties pasirašymo momentu, kartu perduodami šio daikto dokumentai. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad tik patvirtinus ir nekilnojamo turto registrui pateikus duomenis (patvirtintą ginčo pareiškimą) išnyksta pagrindas turto areštui, yra visiškai nepagrįstas (CPK 178 str.).
Išnagrinėjusi ieškovų J. T. , R. T. , V. T. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 13 d. nutartimi apeliantai, už paduotą apeliacinį skundą sumokėję 1 000 Lt, buvo atleisti nuo likusios – 1 886 Lt, dalies šio mokesčio sumokėjimo (t. 3, b. l. 175, 186), todėl apeliacinės instancijos teisme spręstinas klausimas dėl 22, 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei (CPK 88 str.), bei atsakovų turėtų išlaidų – 3 500 Lt, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 93, 98 str.) (t. 4, b. l. 12, 13). Šių išlaidų atlyginimas priteistinas, kaip minėta, iš apeliantų, kurių skundą teisėjų kolegija atmeta.
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš apeliantų ieškovų J. T. , R. T. , V. T. valstybei po 7, 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 12). Spręsdama klausimą dėl 3 500 Lt išlaidų, kurias turėjo atsakovai, sumokėję už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo teisėjų kolegija, laiko, jog būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę, darbo apimtį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o taip pat teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CPK 3 str. 1 d.). Tuo remiantis iš apeliantų ieškovų J. T. , R. T. , V. T. atsakovams minėtoms išlaidoms atlyginti priteisiama 700 Lt – po 233, 33 Lt iš kiekvieno ieškovo (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovų J. T. (a. k. duomenys neskelbtini) R. T. (a. k. duomenys neskelbtini) ir V. T. (a. k. duomenys neskelbtini) po 7, 40 Lt (septyni litai 40 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovams S. V. (a. k. duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. duomenys neskelbtini) iš ieškovų J. T. (a. k. duomenys neskelbtini) R. T. (a. k. duomenys neskelbtini) ir V. T. (a. k. duomenys neskelbtini) po 233, 33 Lt (du šimtai trisdešimt trys litai 33 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme.