Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-425-300-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-05-26
Bylos Nr.: 1A-425-300-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-41-1-00676-2012-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
Nukentėjusysis: M. J.
Advokatai: Lionė Musteikienė

Kategorijos

1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-425-300/2014Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00676-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1.; (S) 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,gynėjoms advokatėms Lionei Musteikienei, Stanislavai Šulcaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL dydžių (1300 Lt) bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, T. G. į atliktos bausmės dalį įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 8 d. 00.44 val. iki 2013 m. balandžio 8 d. 16.40 val. (1 para) ir laikytina, jog T. G. yra sumokėjęs dalį baudos – 2 MGL (260 Lt).

V. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo M. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintas visiškai, dėl neturtinės žalos atlyginimo – iš dalies ir priteista iš T. G. 150 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt litų) turtinės žalos ir 300 Lt (trys šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo M. J. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 8 d., apie 00.40 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) namu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: T. G. sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam M. J. į lūpą, tuo padarydamas muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, o tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. balandžio 8 d., apie 00.40 val., veikdamas kartu su T. G., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) namu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: T. G. sudavus rankos kumščiu nukentėjusiajam M. J. į lūpą, tuo padarius muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, o tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, V. K. kartu su T. G. spyrė M. J. ne mažiau kaip du kartus į šonkaulius, tuo sukeldami jam fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Laurynas Butvidas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį: V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 20 MGL (2600 litų) dydžio baudą. Pripažinti V. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas bendrininkų grupėje ir kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 1 ir 9 p.). Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, V. K. į atliktos bausmės dalį įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. balandžio 8 d. nuo 00 val. 44 min iki 17 val. 15 min (1 parą), ir vertinti, jog V. K. yra sumokėjęs dalį baudos – 2 MGL (260 litų).

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti T. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 1 p.)

T. G. paskirtą 10 MGL (1300 litų) dydžio baudą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pakeisti ir skirti griežtesnę bausmę – 25 MGL (3250 litų) dydžio baudą, ją sumokant per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajam M. J. nuosprendžiu priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisti solidariai iš V. K. ir T. G..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl V. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – naikintina, nes teismo padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, o išteisindamas V. K. teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus. Teigia, kad teismas, pripažindamas T. G. kaltu, V. K. parodymus vertino kaip patikimus, ir nurodė kaip T. G. kaltės įrodymą, nors iš V. K. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog neva pirmas konfliktą pradėjo nukentėjusysis M. J., sudavęs smūgį T. G.. Pats kaltinamasis (šiuo metu nuteistasis) T. G., prokuroro teigimu, tokius V. K. parodymus paneigė, nurodydamas, kad būtent jis pats pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgį, kas rodo, jog V. K. duoti parodymai nėra patikimi, ir turėtų būti vertinami kritiškai visa apimtimi (ir dėl jo dalyvavimo konflikte aplinkybių), kaip gynybinė versija. Nurodo, kad teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad „liudytojas A. P., matęs įvykį, patvirtino, kad matė grumtynes, smūgius, tačiau nėra įsitikinęs, ar abu vaikinai puolė nukentėjusįjį ar vienas iš jų jį gynė. Liudytojas nurodo, jog pranešė policijai, apie du asmenis, kurie spardė vieną, tačiau negali patvirtinti, kuris iš trijų asmenų buvo sumuštas, kadangi duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, tvirtino, jog smurtavo asmuo „be striukės, šviesiu megztiniu“. Pasak prokuroro, kaip nustatyta teisminio nagrinėjimo metu, šviesiu megztiniu, be striukės buvo nukentėjęs M. J.. Liudytojas patvirtinti, jog buvo smūgiai iš kojos į šonkaulius - negalėjo, nes įvykį matė epizodiškai, vis atsitraukdamas nuo lango.<...> Nei liudytojas, nei nukentėjusysis aiškiai nenurodė, kad T. G. su V. K. būtų spyrę M. J.“. Dėl to apeliantui neaišku, kodėl teismas iš liudytojo A. P. parodymų padarė būtent tokią išvadą, nors A. P. apklausos metu (tieks teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu) aiškiai nurodė, kad matė, kaip du vaikinai spardė vieną vaikiną. Matė, kaip buvo suduotas smūgis vaikinui su akinukais, po to jį spardė abu vaikinai. Neprisimena, kiek buvo spardymo smūgių, tačiau daugiau nei du. Vienam gulinčiam vaikinui kiti du jaunuoliai abu sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Paskambinęs į policiją, sakė, kad vyksta muštynės, sakė, jog du asmenys spardo vieną vaikiną, ir nurodė vietą. Asmenų aprangos tiksliai neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jaunuolis šviesiu megztiniu puolė prie jaunuolio su akiniais, tačiau dabar nebežino, kas kaip apsirengęs buvo – susipainiojo. Pažymi, kad iš visų įvykio dalyvių tik nukentėjusysis buvo su akiniais, todėl abejoti, kieno atžvilgiu panaudoti smurtiniai veiksmai, nėra jokio pagrindo, taip pat iš tokių parodymų nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojas „nėra įsitikinęs, ar abu vaikinai puolė nukentėjusįjį ar vienas iš jų jį gynė“. Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, kad „Liudytojas nurodo, jog pranešė policijai, apie du asmenis, kurie spardė vieną, tačiau negali patvirtinti, kuris iš trijų asmenų buvo sumuštas“, sudarė galimybę iškelti paradoksalią prielaidą, kad vienas iš kaltinamųjų kartu su nukentėjusiuoju galėjo spardyti kitą kaltinamąjį. Taip pat nurodo, kad iš 2013 m. gegužės 21 d. garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kaip asmuo, kviečiantis policijos pareigūnus, nurodo, kad du vyriškiai spardo vieną vyrą, ir mušančius asmenis įvardijo kaip apsirengusius tamsia striuke ir raudona striuke. Be to, liudytojas V. P. po įvykio buvo apklaustas praėjus dviem savaitėms (ikiteisminio tyrimo metu), todėl apklausų metu galėjo neteisingai įvardyti asmenų aprangas kaip „šviesias“ ar „tamsias“, tačiau policijos kvietimo garso įrašas, kuris darytas paties įvykio metu, aiškiai atskleidžia, kad vienas asmuo, mušęs vaikiną su akiniais (su akiniais buvo tik nukentėjusysis M. J.), buvo apsirengęs tamsia striuke (nustatyta, kad taip buvo apsirengęs T. G.), o kitas – raudona striuke (nustatyta, kad taip buvo apsirengęs V. K.). Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad vienam iš kaltinamųjų jį traukiant, jam ant galvos buvo užtraukta striukė, nieko jis nebematė, susilenkė ir gavo smūgius į abiejų pusių šonkaulius. Negali pasakyti, rankomis ar kojomis gavo smūgius į šonkaulius, tačiau jie buvo gana stiprūs. Smūgius gavo į vieną šoną ir iš karto į kitą šoną. Kadangi jis nieko nematė dėl ant galvos užkritusios striukės, todėl ją nusivilko ir vėl norėjo gintis. Ant šonų žymių neliko – tik skaudėjo kelias dienas. Smūgiai į abiejų šonų šonkaulius buvo suduoti per keletą sekundžių. Dėl to apeliantui akivaizdu, kad bendrai įvertinus M. J. parodymus dėl jam suduotų smūgių į abejų pusių šonkaulius, praktiškai vienu metu ir liudytojo A. P. parodymus, kad jis matė, kaip du vaikinai spardė vieną (asmenį buvusį su akiniais), galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą panaudojo du asmenys, o iš garso įrašo matyti, kad tai asmenys, iš kurių vienas apsirengęs tamsiai (taip apsirengęs buvo T. G.), o kitas raudona striuke (taip apsirengęs buvo V. K.), o kadangi įvykio vietoje kitų asmenų nebuvo (tai patvirtino liudytojas A. P., nukentėjusysis, kaltinamieji ir liudytojas policijos pareigūnas M. K.) akivaizdu, kad tai buvo V. K. ir T. G.. Iš to, kas išdėstyta, prokuroras daro išvadą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl atskirų kaltinamųjų veiksmų vertinimo, tuos pačius įrodymus vertino skirtingai, tai yra liudytojo A. P. parodymus, aptariant T. G. veiksmus, vertino kaip patikimus ir išsamius, tačiau tuos pačius liudytojo parodymus vertino kaip nepakankamai patikimus aptariant V. K. veiksmus, taip pat nukentėjusiojo parodymus vertino kaip patikimus analizuojant T. G. atliktus veiksmus, tačiau atmetė kaip neišsamius dėl alkoholio matuokliu parodyto nukentėjusiojo girtumo (todėl neaišku, kodėl dėl to paties girtumo jo parodymai patikimi T. G. kaltei įrodyti ir dėl girtumo neišsamūs V. K. veiksmams vertinti) analizuojant V. K. veiksmus. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino įrodymų visumos, o kiekvieną įrodymą vertino atskirai. Teigia, kad nuosprendyje vertindamas V. K. veiksmus konstatavo, kad „teismas negali vadovautis tik nukentėjusiojo neišsamiais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys“, taip pat nurodė, kad V. P. suklydo dėl aprangos spalvos, dėl to negalima nustatyti, kas iš trijų asmenų patyrė smurtą – taip įvertindamas tik atskirus duomenis (nukentėjusiojo parodymus ir liudytojo A. P. parodymų dalį dėl aprangos), tačiau nevertino visų aplinkybių visumos: kad nukentėjusysis vienintelis iš konflikto dalyvių buvo su akiniais, liudytojo A. P. parodymų, kad du asmenys spardė vieną, kad mušamas vaikinas buvo su akinukais, kad jis galėjo apklausų metu susipainioti dėl rūbų spalvos, tačiau garso įraše nurodyta, kad buvo mušamas vaikinukas su akiniais ir teisingai nurodytos kaltinamųjų, kaip smurtą naudojusių asmenų, aprangos, nukentėjusiojo parodymų dėl vienu metu jam suduotų smūgių į abu šonus, ir tai rodo, kad smurtinius veiksmus atliko du asmenys, V. K. parodymų nepatikimumo, liudytojo policijos pareigūno M. K. parodymų, kad įvykio vietoje buvo sulaikyti T. G. ir V. K., o kitų asmenų, be nukentėjusiojo, daugiau nebuvo. Visa tai rodo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą panaudojo būtent kaltinamieji. Taigi teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kurių patikimumas patikrintas teisme ir jie pripažinti įrodymais, visuma rodo, kad V. K. kartu su T. G. panaudojo smurtą nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu, tai padarė viešoje vietoje, dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, tai yra jie būdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nurodo, jog V. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas bendrininkų grupėje ir kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 1 ir 9 p.). Atsižvelgiant į tai, kad V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įvertinant šio asmens veiksmus, tai, kad jis baustas administracine tvarka, neteistas, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, charakterizuojamas neigiamai, jam skirtina bausmė – bauda. Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad, pripažinus V. K. kaltu, nuosprendžiu priteistas civilinio ieškinio dydis nukentėjusiojo naudai priteistinas solidariai iš V. K. ir L. G.. Dėl bausmės skyrimo T. G. nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo T. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį keistina dėl neteisingai paskirtos bausmės ir neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tai yra teismas neteisingai įvertino BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės skyrimo tikslus, neteisingai įvertino BPK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus, dėl ko neteisingai buvo paskirta bausmė. Prokurorui, atsižvelgiant į T. G. charakterizuojančią medžiagą, akivaizdu, kad teismo T. G. paskirta bausmė, neleis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo tikslų. Teigia, kad sprendžiant T. G. atsakomybės klausimą, kaip sunkinanti aplinkybė turi būti pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 1 ir 9 p.), o taip pat, atsižvelgus į tai, kad T. G. yra teistas, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, Šiaulių apskrities VPK Viešosios policijos skyriaus centro policijos nuovados charakterizuojamas neigiamai, jam turėtų būti skiriama griežtesnė bausmė – 25 MGL (3250 litų) dydžio bauda.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo ir išteisintojo gynėjos prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.), kita nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės bei dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.)

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamiai ištirtų įrodymų analize, išdėstyti motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas liudytojo A. P. parodymus, aptariant T. G. veiksmus, juos laikė patikimais ir išsamiais, o vertindamas tuos pačius liudytojo parodymus aptariant V. K. veiksmus, juos jau laikė nepakankamai patikimais, taip pat apylinkės teismas nepagrįstai dėl nukentėjusiajam nustatyto neblaivumo nukentėjusiojo parodymus vertino kaip neišsamius, kurių neva nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys, ir, priešingai, patikėjo byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančiais V. K. parodymais, taip ignoravo faktines aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o tai ir turėjo lemiamos įtakos darant išvadą dėl V. K. kaltės klausimo.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. K. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad nukentėjusysis pirmasis trenkė T. G. į veidą. Tuomet T. G. jam trenkė atgal, o jis jį atitraukė. Tada nukentėjusysis nusivilko striukę, pradėjo keiktis ir vėl puolė T. G.. Parvertus jį ant žemės, jis prie jų pripuolė ir bandė atitraukti M. J.. Tai padarius, pakėlė T. G. ir pasakė, kad jie eitų namo, o nukentėjusysis tuo metu nuėjo prie striukės. Jam imant striukę – atvyko policijos pareigūnai. Įvykio metu vilkėjo juoda „Puma“ striuke, T. G. – raudona ryškia striuke, nukentėjusysis vilkėjo ta pačia raudona striuke kaip ir posėdžio metu. Jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė (1 t., 170–171 b. l.).

Tačiau tai, kad vis dėl to V. K. kartu su T. G. spyrė M. J. ne mažiau kaip du kartus į šonkaulius, tuo sukeldami jam fizinį skausmą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, patvirtina:

nukentėjusiojo M. J. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad pirmasis į veidą jam trenkė T. G., tuomet jis trenkė T. G. atgal. Jie susikibo, paslydo ant sniego ir nugriuvo. Nugriuvus jis buvo ant viršaus, norėjo trenkti T. G. į veidą, o V. K. jį nuo jo traukė. Tuomet jis parvertė ant žemės V. K., o T. G. puolė ir traukė jį atgal. Kai jį traukė atgal, užtraukė ant galvos striukę, jis nieko nebematė, susilenkė ir tada gavo smūgius į abiejų pusių šonkaulius. Smūgius gavo į vieną šoną ir iš karto į kitą šoną. Nukentėjusysis negali pasakyti, rankomis ar kojomis jam buvo suduoti smūgiai į šonkaulius, tačiau smūgiai buvo gana stiprūs (1 t., 170–172 b. l.); liudytojo A. P. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., 172–173 b. l.), kai jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 31–32 b. l.) ir nurodė, kad jis matė, kaip buvo suduotas smūgis vaikinui su akinukais ir kad jį spardė abu vaikinai. Vaikinukas su akinukais nieko nedarė – gal gynėsi. Jis buvo pargriautas. Vienam gulinčiam vaikinui kiti du jaunuoliai abu sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Kviesti policijos nuėjo tada, kai dviese mušė vieną vaikiną. Tą vaikiną mušė rankomis, spardė, stumdė. Paskambinęs į policiją, sakė, kad vyksta muštynės, sakė, jog du asmenys spardo vieną vaikiną, ir nurodė vietą; liudytojo M. K. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 26 b. l.) ir papildomai nurodė, kad kai nuvyko į įvykio vietą, vienas iš asmenų bandė pasišalinti – jis bėgo, bet kolega pasivijo. Kaip suprato, pagrindinis konfliktas buvo tarp nukentėjusiojo ir asmens, kuris bėgo. Antrasis kaltininkas aiškino, jog nieko nedarė nukentėjusiajam, tačiau nukentėjusysis aiškino, kad ir jis mušėsi (2 t., 7–8 b. l.); įvykio dieną, t. y. 2013 m. balandžio 8 d., rašytas nukentėjusiojo M. J. protokolas-pareiškimas, iš kurio matyti, kad jis buvo nurodęs, kad jį sumušė du asmenys (1 t., 3 b. l.); 2013 m. gegužės 21 d. garso įrašo apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad į policiją skambinęs asmuo nurodė, kad du jaunuoliai spardo vyrą (1 t., 29–30 b. l.).

Taigi, priešingai prieštaringai apylinkės teismo išvadai, kad nei liudytojas, nei nukentėjusysis aiškiai nenurodė, kad T. G. su V. K. būtų spyrę M. J., anksčiau nurodyti duomenys tvirtina, kad liudytojas A. P. aiškiai matė, kad viena vaikiną spardė kiti du vaikinai, po to jis ir iškvietė policijos pareigūnus. Be to, tokius liudytojo A. P. parodymus patvirtina ne tik 2013 m. gegužės 21 d. garso įrašo apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad į policiją skambinęs A. P. nurodė, kad du jaunuoliai spardo vyrą, tačiau ir nukentėjusiojo M. J. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis, nors ir nurodė nematęs, kas jam sudavė smūgius į abiejų pusių šonkaulius, nes jam ant galvos buvo užtraukta striukė, tačiau patvirtino, kad jam buvo suduoti smūgiai iš abiejų pusių, o tai atitinka ir liudytojo A. P. parodymus, kai jis nurodė aiškiai matęs, kad viena vaikiną spardė kiti du vaikinai, ir įvykio dieną, t. y. 2013 m. balandžio 8 d., rašytą nukentėjusiojo M. J. protokolą-pareiškimą, kuriame jis buvo nurodęs, kad jį sumušė du asmenys. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad konflikte dalyvavo tik trys asmenys, tai T. G., V. K. ir M. J., todėl tai, kad apylinkės teismo posėdžio metu liudytojas A. P. netiksliai nupasakojo, kaip buvo apsirengę konflikte dalyvavę asmenys, nustačius, kad du asmenys mušė vieną vaikiną su akiniais, kaip nustatyta – M. J., jo parodymų nedaro neobjektyviais ar prieštaringais. Todėl kolegija remiasi tiek nukentėjusiojo M. J., tiek liudytojo A. P. parodymais, kadangi jie ne tik atitinka vieni kitus, tačiau ir kitus anksčiau nurodytus duomenis. Todėl ir tai, kad nukentėjusiajam po įvykio buvo nustatytas 1,38 promilės girtumas (10 b. l.), nustačius, kad jo parodymuose užfiksuotos nusikaltimo aplinkybės atitinka tiek liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią V. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, jo parodymų nepaneigia. Priešingai nei V. K. parodymai, kurie (1 t., 170–171 b. l.) dėl konflikto pradžios, kai jis nurodė, kad pirmasis T. G. sudavė M. J. (1 t., 170–171 b. l.), ne tik prieštarauja anksčiau išdėstytų duomenų visumai, bet ir kito nuteistojo T. G. parodymams (1 t., 196–170 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, daro išvadą, jog byloje įrodyta, kad V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir konstatuoja, kad:

V. K. 2013 m. balandžio 8 d., apie 00.40 val., veikdamas kartu su T. G., viešoje vietoje –(duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) namu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: T. G. sudavus rankos kumščiu nukentėjusiajam M. J. į lūpą, tuo padarius muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, ir tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, V. K. kartu su T. G. spyrė M. J. ne mažiau kaip du kartus į šonkaulius, tuo sukeldami jam fizinį skausmą.

V. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, veikdamas kartu su T. G., viešoje vietoje panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nustačius, kad nusikalstamą veiką V. K. įvykdė veikdamas bendrininkų grupe su T. G., iš naujo spręstinas T. G. skirtinos bausmės klausimas.

Kolegija, skirdama bausmes V. K. ir T. G., atsižvelgia į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, jų asmenybes.

T. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintinos tos aplinkybės, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui, ir kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupe.

V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis ir T. G. įvykdė bendrininkų grupe. Pripažinti V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui, kaip to prašo prokuroras, kolegija nemato objektyvaus pagrindo, kadangi nors V. K. ir buvo nustatytas 0,86 promilės girtumas (1 t., 51 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, kad toks nukentėjusiajam nustatytas neblaivumo laipsnis, kuris yra laikomas nesunkiu, būtų paskatinęs pastarąjį nusikalsti.

Skirdama bausmes V. K. ir T. G., kolegija atsižvelgia į jų padaryto nusikaltimo sunkumą – padarė vieną nesunkų nusikaltimą, į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, kad šią nusikalstamą veiką T. G. įvykdė būdamas teistas, teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, Šiaulių apskrities VPK Viešosios policijos skyriaus centro policijos nuovados charakterizuojamas neigiamai, tačiau dirbantis pagal verslo liudijimą; V. K. nusikalto primą kartą, praeityje neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje. Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, V. K. ir T. G. skirtina jų padarytos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijoje numatyta alternatyvi bausmė – bauda, kurios dydis parenkamas mažesnės nei baudos už nesunkių nusikaltimų padarymą vidurkį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais, 329 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį 10 MGL dydžių (1300 Lt) bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į V. K. skirtą bausmę įskaityti jo laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. balandžio 8 d. nuo 00 val. 44 min. iki 17 val. 15 min. (1 parą), ir laikyti, jog V. K. yra sumokėjęs dalį baudos – 2 MGL (260 litų).

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti T. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas bendrininkų grupe.

T. G. skirtą 10 MGL dydžių (1300 litų) baudą padidinti iki 15 MGL dydžių (1950 litų) baudos, ją sumokant per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajam M. J. priteisti solidariai iš V. K. ir T. G. 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) turtinės žalos ir 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu priteistą 150 Lt (vieno šimto penkiasdešimties litų) turtinės žalos ir 300 Lt (trijų šimtų litų) neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo M. J. naudai iš T. G. – panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas