- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-620-485/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08154-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- D. S.
- Kaltinamasis
- D. S., Privalomojo sveikatos draudimo fondo
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2017 m. balandžio 10 d. Šiaulių apylinkės teismo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos galutinės 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi (11 mėnesių 9 dienos), prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos, nuosprendį pradėjus vykdyti –keistinos į suėmimą.
Patvirtinta tarp kaltinamojo D. S. ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo sudaryta taikos sutartis dėl 519,41 Eur (penkių šimtų devyniolikos Eur 41 ct) turtinės žalos atlyginimo ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.
Išaiškinta šalims, kad nevykdant taikos sutarties sąlygų, jos bus įvykdytos priverstinai įstatymo nustatyta tvarka pateikus antstoliui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2018 m. vasario 17 d. apie 13.30 val., namuose (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nariu – kartu su juo gyvenančia sutuoktine M. S. – metu, mažamečio M. K. akivaizdoje, tyčia sudavė nukentėjusiajai M. S. ne mažiau kaip tris smūgius dešinės rankos kumščiu į galvos sritį, nuo ko ji griuvo ant grindų, tuo padarė nukentėjusiajai M. S. poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairiame žande, kraujo išsiliejimą po kairės akies obuolio jungine, kraujosruvą apatinėje lūpoje, plėštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, galvos smegenų sukrėtimą, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios M. S. sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendyje konstatuota, kad be paties kaltinamojo parodymų, jo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija, apžiūros protokolas, specialisto išvada, teismui nekilo abejonių, jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. kaltinamojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, kadangi jis vienintelis išlaiko keturių asmenų šeimą, o paskyrus laisvės atėmimo bausmę šeima liks be išlaikymo. Atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį, jog, nuteistajam paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis nuo 2018 m. vasario 17 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio gyveno atskirai nuo nukentėjusiosios M. S., tačiau pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę, vadovaudamasis prielaida, jog smurto artimoje aplinkoje aukos yra pažeidžiamos, priklausomos nuo kaltininko ir tai daugeliu atvejų lemia pozicijos patirto smurto, kaltininko atžvilgiu keitimą sau nepalankia linkme, padarė visiškai neteisingą išvadą, nes su nukentėjusiąja apeliantas negyveno tris mėnesius ir jokios įtakos jai padaryti negalėjo. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios duoti parodymai pateikti laisva valia, objektyviai ir jais reikėtų vadovautis parenkant bausmės rūšį. Apeliantas akcentavo, jog jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino turtinę žalą ir susitarė dėl likusios dalies atlyginimo, nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, o jo gaunamos pajamos yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Pasak nuteistojo, teismas neįvertino ir aplinkybės, jog jis negalės visaverčiai vykdyti žalos atlyginimo privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal sudarytą taikos sutartį, kurioje mokėjimo tvarka aiškiai išdėstyta, ir šią galimybę panaikino skirdamas bausmę. Jo nuomone, bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta ir neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusioji M. S. atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendį. Nurodė, kad sutuoktinis atsiprašė, pradėjo lankytis pas psichologus, ji jam atleido. Nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, būtų nubausta visa šeima, kadangi jis vienintelis šeimoje dirbantis asmuo, jo gaunamas darbo užmokestis yra visų pragyvenimo šaltinis.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
6. Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atitinkamai argumentuodamas, mano, jog teismas galėjo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, o jos vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimas
8. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes. Teismo išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos išsamiu bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad D. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), iš dalies atlygino padarytą žalą, susitarė dėl likusios žalos dalies atlyginimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant asmenybę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. S. teisiamas jau ne pirmą kartą. Naują tyčinį nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu. Be to, nuteistajam anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau D. S. teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino ir buvo pasiųstas atlikti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. Šie duomenys leido teismui spręsti, kad nagrinėjama nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, o yra nulemta susiformavusių neigiamų nuteistojo vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. D. S. savo elgesio nesistengia keisti ir išvadų nedaro, nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. S. skyrė griežčiausią, t. y., laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta 1/3. Todėl, įvertinus apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, ji nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
10. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Tokią išvadą teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kartu pažymėtina tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016).
11. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatose nenumatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiu atveju tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, ir, kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017). Be to, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ar ne, yra teismo teisė (bet ne pareiga), įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes.
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę ir netaikydamas jos vykdymo atidėjimo, atsižvelgė tiek į nusikaltimo padarymo aplinkybes, tiek į nuteistojo asmenybę, neišnykusį teistumą, jo socialinį pavojingumą, polinkį nusikalsti ir konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Su tokiomis motyvuotomis teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, šiuo atveju nenustatyta. Kaip ir minėta, D. S. padarė nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą – mažamečio vaiko akivaizdoje smurtavo prieš savo sutuoktinę. Pastebėtina, kad sužalojęs M. S., iš įvykio vietos pasišalino, medikų jai neiškvietė, nors pastarajai buvo reikalinga jų pagalba, mažametį vaiką paliko su sužeista mama. Nors nukentėjusioji jam atleido, prašo netaikyti realaus laisvės atėmimo, kadangi apeliantas yra vienintelis šeimą išlaikantis asmuo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, D. S. ne kartą teistas. Kaip ir minėta anksčiau, jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kuris panaikintas padarius naują nusikalstamą veiką. Dabartinis nusikaltimas padarytas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Tokie faktai patvirtina D. S. neteisėtų veiksmų dėsningumą, jo nesugebėjimą paklusti visuomenėje priimtinoms elgesio taisyklėms, ir sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, reikiamų išvadų nedaro. Duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis psichologinės pagalbos, kaip kad nurodoma nukentėjusiosios atsiliepime į apeliacinį skundą, teismui nėra pateikta. Apelianto deklaruojamas noras, būnant laisvėje, pasitaisyti, atlyginti padarytą žalą, rūpintis šeima, vertinant visas aptartas aplinkybes, nesudaro pagrindo išvadai, kad šį kartą yra pakankamas pagrindas manymui, jog pastarasis padarys teigiamas išvadas dėl savo neteisėtų veiksmų ir daugiau nenusikals. Be to, šios skunde nurodytos aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdyto nusikaltimo pavojingumu, kurį skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę įvertino pirmosios instancijos teismas.
13. Nagrinėjamu atveju, įvertinus D. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, jo buvusius teistumus, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad, kaip ir minėta, praeityje D. S. jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, nusikaltimas įvykdytas lygtinio paleidimo laikotarpiu, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Todėl nėra pagrindo manyti, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas jį sulaikys nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Kaip ir konstatavo apylinkės teismas, laikini finansiniai šeimos nepritekliai, lyginant su siekiamu tikslu – nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, apsaugoti nukentėjusiąją nuo galimų tolimesnių nuteistojo smurtinių veiksmų, galinčių sukelti ir neatitaisomas pasekmes, nėra pakankamas pagrindas neskirti D. S. realios laisvės atėmimo bausmės.
14. Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.