Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2021 m. vasario 27 d., jis buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. jis buvo kalinamas neatskirtas nuo paprastosios grupės nuteistųjų, nors pats buvo priskirtas lengvosios grupės nuteistiesiems. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo naudotis lengvajai grupei Kodekso 74 straipsnio nuostatose suteiktomis teisėmis.

5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

6. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

7. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Kodekso 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Kodekso 70 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, taip pat skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji ir teisę be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji.

Pagal Kodekso 72 straipsnio nuostatas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Kodekso 74 straipsnyje numatyta, kad lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti šio Kodekso 92 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmeninių daiktų; 2) per du mėnesius gauti du ilgalaikius ir du trumpalaikius pasimatymus; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat šio Kodekso 95 straipsnyje nustatytu periodiškumu gauti perduodamų daiktų; 4) tris kartus per dieną paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti keturias valandas; 6) naudotis maisto ruošimo patalpomis.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, priskirti tam tikrai grupei, turi būti atskirti ir/ar izoliuoti, nes Kodekso nuostatos aiškiai numato nuteistųjų grupių suskirstymą ir atskirą laikymą. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažįsta, jog dėl to, kad Vilniaus PN trūko patalpų ir dėl naujai įsigaliojusių Kodekso pakeitimų (Kodekso pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. birželio 20 d.) ginčo laikotarpiu buvo sprendžiama dėl paprastojoje ir lengvojoje grupėje esančių nuteistųjų atskiro laikymo. Atsakovės atstovas patvirtino, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN vyko 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso vienoje iš dviejų aukšte esančių bendrojo naudojimo patalpų, t. y. prausyklų, remonto darbai nulėmė tai, kad po Kodekso nuostatų pakeitimo minėtų nuteistųjų grupių suskirstymo atlikti nebuvo tokių galimybių.

Tai, kad pareiškėjas bandė spręsti jo atskyrimo nuo kitos grupės nuteistųjų klausimą, įrodo byloje pateiktas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 10 d. prašymas, kuriuo pareiškėjas Vilniaus PN administracijos prašė atskirti jį nuo paprastosios grupės, kad jis galėtų atlikti bausmę lengvosios grupės sąlygomis (Vilniaus PN gauta 2020 m. gruodžio 10 d. reg. Nr. 29-2646). Pareiškėjui buvo atsakyta į jo prašymą, paaiškinant dėl susidariusios situacijos Vilniaus PN (Vilniaus PN esančių patalpų trūkumo ir Vilniaus PN vykstančius remonto darbų) nuteistųjų grupių suskirstymo atlikti nėra galimybių. Pareiškėjui pateiktame atsakyme buvo išaiškinta, kad minėtą atsakymą pareiškėjas gali įstatymo nustatyta tvarka apskųsti Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir pareiškėjas tokia teise pasinaudojo, nesutikdamas su esama situacija. Teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovės atstovo paaiškinimus ir byloje esančią faktinę situaciją, daro išvadą, kad šiuo atveju Kodekso nuostatos, įpareigojusios atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje laikyti skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirtus nuteistuosius, buvo pažeistos, ir Vilniaus PN, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė aplaidžiai, dėl ko yra pagrindas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, nevykdant ginčo laikotarpiu nuteistųjų atskiro laikymo minėtoje pataisos įstaigoje.

Tuo pačiu teismas pastebi, kad, toks įstatyme įvirtintas nuteistųjų atskyrimas (arba izoliuotas) laikymas yra svarbus nuteistųjų resocializacijai, kuri sėkmingiausiai vyksta tada, kai norintys pasitaisyti nuteistieji yra atskiriami nuo likusios nuteistųjų dalies ir kaip įmanoma labiau didinamos jų kontaktų su išoriniu pasauliu galimybės. Tokiu būdu, akivaizdžią pažangą rodantys nuteistieji yra maksimaliai apsaugomi nuo neigiamos kalėjimo (kitų kalinių) įtakos, jiems tampa lengviau adaptuotis visuomenėje išėjus į laisvę.

Kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kodekso 74 straipsnio 5 punkte įtvirtinta lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti 4 valandas. Pagal to paties kodekso 103 straipsnį nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso antrajame aukšte. Byloje pateiktas 2020 m. vasario 14 d. patvirtintas Vilniaus PN administracijos nustatytas grafikas Nr. 81-262(1) įrodo, kad 2-o būrio nuteistieji (t. y. pareiškėjas) turėjo teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18.00 iki 22.00 val. Pagal naujai Vilniaus PN administracijos patvirtintą 2020 m. gruodžio 28 d. nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 14–3971 pareiškėjas porinėmis ir neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) turėjo teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18.00 iki 22.00 val., tuo tarpu šeštadieniais – nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o sekmadieniais – nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjui (kaip ir kitiems Vilniaus PN nuteistiesiems) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką, t. y. keturias valandas. Sutiktina su pareiškėju, kad šiuo atveju yra nepaneigti jo argumentai, jog didžiąją laiko dalį pasivaikščiojimas truko nuo 18.00 val. iki 22.00 val., t. y. vakaro metu. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ginčo atveju Vilniaus PN administracija užtikrino pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimus gryname ore pagal Vilniaus PN sudarytą pasivaikščiojimų grafiką, laikantis pataisos įstaigoje nustatyto bausmės atlikimo režimo. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti tamsiu paros metu (nuo 18.00 val. iki 22.00 val.), teismas pasisako, jog Kodekso nuostatos įpareigoja, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyktų dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, tačiau šiuo atveju pripažintina, kad tokiomis sąlygomis buvo vedami pasivaikščioti ir visi kiti nuteistieji (2 ir 3 būriai). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo atsisakymus pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

10. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo depresija, kilusiomis konfliktinėmis situacijomis, kurios sąlygojo dvasinius sukrėtimus ir emocinius išgyvenimus.

Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nors pareiškėjas teigė dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyręs neigiamą poveikį sveikatai, stresą, tačiau byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su neatskyrimu nuo kitos grupės kalinių, poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Į byla pateikti duomenys apie Pareiškėjo sveikatą rodo, kad jis 2021 m. sausio 26 d. skundėsi psichologiniais pergyvenimais dėl vykstančio teismo proceso, tačiau tokių išgyvenimų su kalinimo sąlygomis nesiejo. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė itin sunkias neigiamas pasekmes.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, kad buvo neatskirtas nuo paprastosios grupės, gyvendamas kartu su jais turėjo vengti konfliktų ir dėl to ginčo laikotarpiu realiai negalėjo naudotis maisto ruošimo patalpa, kuri numatyta tik lengvosios grupės nuteistiesiems (Kodekso 74 straipsnio 6 punktas), taip pat pareiškėjui buvo apribota galimybė įsigyti Kodekso 92 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmeninių daiktų, t. y. maisto produktų, laikraščių, žurnalų, knygų, drabužių, avalynės, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, higienos ir kanceliarijos reikmenis, elektros prietaisus ir kitus daiktus. Teismo vertinimu, pareiškėjui teisiškai nebuvo apribotos galimybės naudotis lengvajai grupei priskirtų asmenų priklausančiomis teisėmis. Nepaisant to, neatskyrimas nuo kitai, sunkesnio elgesio, grupei priskirtinų asmenų nėra vien tik formalus pažeidimas, nes tuo pažeidžiama asmens teisė resocializuotis, diskredituojama valstybės vardu vykdomos bausmės paskirties esmė, buvimas kartu su pavojingesnio elgesio grupei priskirtais kaliniais sukuria sąlygas neigiamai įtakai, taip pat įtampai tarp skirtingų grupių kalinių, dėl ko lengvajai grupei priskirti kaliniai atsiduria blogesnėje padėtyje. Objektyviai vertinant, suprantama, kad toks pažeidimas sukelia emocinius išgyvenimus ir dvasines kančias. Svarbu ir tai, kad pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nenutrūkstamas ir tęsėsi ilgą laiką (272 paras), pareiškėjas skundėsi dėl tokių sąlygų pataisos namų administracijai, tačiau situacija nepasikeitė. Todėl, teismo vertinimu, vien tik pažeidimo konstatavimo šiuo atveju nepakanka.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (272 paros), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (iki Kodekso pakeitimų įsigaliojimo 2020 m. birželio 20 d. skirtingų grupių atskyrimas nebuvo privalomas, taigi teisinis reguliavimas, nenumatantis tokio atskyrimo, iš esmės yra galimas ir nesuponuoja kankinančių sąlygų) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (Vilniaus PN nuteistųjų neatskyrimą lėmė tai, kad Kodekso 70 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl skirtingų grupių atskyrimo pakeistos 2020 m. birželio 4 d. įstatymu, o įsigaliojo 2020 m. birželio 20 d., t. y. per labai trumpą laiką), sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovės atstovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo ir į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 272,00 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui T. R. 272,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjo T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.