Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušrelės Mažrimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. (O. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2024 m. kovo 19 d. sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sutinka, kad pažeidė UTPĮ nuostatas, tačiau tai buvo force majeure. 2020 metais Covid-19 pandemija buvo paskelbta visose Europos šalyse ir Rusijos Federacijoje (toliau – ir Rusija). Įvestos griežtos priemonės ir karantinas. Ji dirba Rusijoje. Prieš pandemiją iš Lietuvos išvyko 2019 m. lapkričio 24 d.. Kontrolės punktas per Estiją nežymėjo nei įvažiavimo, nei išvažiavimo. Įvažiavimo ir išvykimo antspaudai buvo gauti tik Rusijos patikros punkte „K. G.“. Visi logistikos transporto ryšiai tarp Rusijos ir kitų šalių buvo atšaukti, ji neturi automobilio. Apribojimai panaikinti tik 2022 m. gegužės 1 d.. Į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) grįžo 2022­ m. lapkričio 7 d.. Nuo 2008 m. visada laikėsi UTPĮ 54 str.. Prašo persvarstyti Skundžiamą sprendimą pagal UPTĮ 104 str. 5 d. analogiją.

Remiasi UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz.: 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2021 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3289-520/2021; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020, 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019) ir teigia, kad asmeniui, gyvenančiam ne Lietuvoje daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės, leidimas turi būti panaikintas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių aptariamą laikotarpį asmuo nebuvo Lietuvoje. Pareiškėjos skunde vardijamos priežastis, kodėl ji išvyko iš Lietuvos (sesers sveikatos būklė) nekeičia tos išvados, kad pareiškėja Lietuvoje ir ES negyveno ilgiau nei 12 mėn.. Taip pat pareiškėja neįrodo, kad jos interesų centras paskutiniuosius metus buvo Lietuva. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad su Covid-19 viruso plitimu susiję apribojimai neleido jai grįžti į Lietuvą visą aptariamą laikotarpį. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai.

Vertina, kad Skundžiamas sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 24S381751 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos pilietė, kuriai UTPĮ 53 str. 2 d. 3 p. pagrindu 2019 m. kovo 19 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7461925 (galioja iki 2024 m. kovo 19 d.).

2024 m. vasario 21 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 2008 m. adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmas leidimas nuolat gyventi asmeniui buvo išduotas 2014 m. o 2019 m. buvo pakeistas. Pareiškėjos motina R. S. buvo Rusijos Federacijos pilietė, turėjusi leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos tėvas D. S. buvo Rusijos Federacijos pilietis, turėjęs leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos sutuoktinis A. K., sūnūs Y. S. ir M. K. bei duktė A. K. yra Rusijos Federacijos piliečiai. Migracijos departamentas neturi duomenų apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Nėra duomenų apie tai, kad asmuo Lietuvos Respublikoje kada nors būtų dirbęs ir jam būtų mokėtos draudžiamosios pajamos. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną asmuo nurodė, kad jis nuo 2014 m. dirba Rusijos Federacijoje. Vertinant asmens Rusijos Federacijos pase Nr. 72 2718445 (išduotas 2013 m. sausio 18 d., galiojo iki 2023 m. sausio 18 d.), esančius valstybių sienų kirtimo spaudus, nustatyta, kad asmuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. išvyko iš Europos Sąjungos teritorijos per Latviją. Vertinant asmens naujame Rusijos Federacijos pase Nr. 76 8707457 (išduotas 2022 m. rugsėjo 15 d.), esančius valstybių sienų kirtimo spaudus, nustatyta, kad asmuo sugrįžo į Lietuvos Respubliką 2022 m. lapkričio 7 d.. Remiantis VSATIS duomenimis, asmuo iš Lietuvos Respublikos ir į Lietuvos Respubliką vyko: atvyko 2022 m. lapkričio 7 d., išvyko 2022 m. lapkričio 16 d., atvyko 2023 m. liepos 24 d., išvyko 2023 m. rugpjūčio 16 d., atvyko 2023 m. lapkričio 6 d., išvyko 2023 m. lapkričio ­15 d., atvyko 2024 m. vasario 19 d., išvyko 2024 m. kovo 17 d..

Migracijos departamentas, vadovaujantis UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p., priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo panaikino leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. 2024 m. kovo 20 d., vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 p., nutraukė prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nagrinėjimą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Pagal UTPĮ 2 str. 15 d. dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 str. išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 str. 1 d. 1–3 p. nustatytas sąlygas (UTPĮ 53 str. 3 d.).

UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 str. 1 d. 8¹ ar 8² p. nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nuostata yra imperatyvi. Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Įstatymas tik numato atvejus, kai leidimas nepanaikinamas gyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, turi leidimą laikinai gyventi kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas (Įstatymo 53 str. 1 d. 8¹ p.) ar, kai turi leidimą laikinai gyventi kaip leidimą laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynąją kortelę) turinčio užsieniečio šeimos narys (Įstatymo 53 str. 1 d. 8² p.). Šiuo atveju leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jei užsienietis ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau nei 24 mėnesius iš eilės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja kartu su 2024 m. vasario 21 d. prašymu Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji nuolat gyveno Lietuvoje ir negyveno ne ES valstybėje ilgiau nei 12 mėn. iš eilės bei pateikė išvykų į Rusiją sąrašą: nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. liepos 23 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d., nuo 2019 m. lapkričio 24 d. iki 2022 m. lapkričio 7 d., nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. liepos 24 d., nuo 2023 m. rugpjūčio ­16 d. iki 2023 m. lapkričio 6 d., nuo 2023 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. vasario 19 d.. Nurodė, kad 2020-2021 m. negalėjo atvykti į Lietuvą dėl 2020 m. visoje Europoje paskelbtos Covid-19 pandemijos. Dirba Rusijoje. Covid-19 pandemijos metu iš Rusijos nevyko joks transportas: neskrido lėktuvai, nevažiavo traukiniai, o nuosavo automobilio neturi. Dėl griežto karantino neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą.

Pareiškėja neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 24 d. iki 2022 m. lapkričio 7 d. (beveik 3 metus) iš Lietuvos Respublikos buvo išvykusi į Rusijos Federaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodyta aplinkybė, dėl kurios ji negyveno Lietuvos Respublikoje, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšminga. Pažymėtina, kad Covid-19 pandemijos laikotarpiu asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo uždraustas, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja net ir po 2022 m. lapkričio 7 d. grįžimo nuolat Lietuvos Respublikoje negyveno, o atvykdavo tik trumpam laikotarpiui. Pareiškėja pati nurodo, kad dirba Rusijos Federacijoje. Tai patvirtina, kad ji nuolat Lietuvoje negyvena.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010 teismas pažymėjo, kad leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 83 p. numatyta, kad jeigu atlikus Aprašo 80 p. nurodytą patikrinimą ir patikrinus kartu su prašymu pakeisti leidimą pateiktus dokumentus paaiškėjo bent vienas iš Įstatymo 54 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. ar Įstatymo 54 str. 3 d. nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka Aprašo 104 p. nurodytus veiksmus – panaikinti leidimą nuolat gyventi arba nepanaikinti leidimo nuolat gyventi. P. A. 90 p., jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas Aprašo 104 ir 105 p. nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti, pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 str. 3 d. yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.

Įvertinus nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 7 d. iš Lietuvos Respublikos buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, turėjo pareigą priimti Skundžiamą sprendimą. Nors pareiškėja teigia, kad iš Lietuvos Respublikos išvyko 2019 m. lapkričio 24 d., tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra reikšminga, nes net ir tokiu atveju pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo apie 3 metus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Skundžiamu sprendimu, egzistuojant privalomajam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Pažymėtina, kad pareiškėja siekdama naudotis leidimu nuolat gyventi turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikymas sąlygojo Skundžiamo sprendimo priėmimą.

LVAT analogiško pobūdžio bylose laikosi tokios pat pozicijos (žr. pvz.: 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4239-438/2020, 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022 ir 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-255-629/2023).

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Skundžiamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Skundžiamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai Įstatymo nustatyta tvarka, atitikus bent vieną iš UTPĮ 40 str. 1 d. ar 53 str. 1 d. nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų, kreiptis dėl leidimo išdavimo.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis UTPĮ 139 str. 1 d. 1 p., Skundžiamo sprendimo vykdymas sustabdomas iki nagrinėjamos administracinės bylos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos O. S. (O. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.