- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-22
- Bylos Nr.
- 2A-251-278/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-08196-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška (pirm.), Birutė Valiulienė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Panevėžio energija“
- Atsakovas
- V. A.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto savivaldybei
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-251-278/2011
2011 m. kovo 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-504-755/2010 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau - AB) „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. A., trečiajam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, ieškovės ir trečiojo asmens atstovų paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad pagal 1994-12-27 sutartį AB „Panevėžio energija“ atsakovui V. A., gyvenančiam Statybininkų g. 20-50, Panevėžio m. tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį, tačiau atsakovas prievolės sumokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį tinkamai nevykdo. Prašė teismą priteisti už 2007-09-01- 2010-09-01 laikotarpį iš atsakovo 1 974, 36 Lt skolą, 18,16 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas ir 600 Lt atstovavimo išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į butą, esantį Statybininkų g. 20-50, Panevėžyje, nei juridiniam, nei fiziniam asmeniui nėra įregistruotos. Komunalinis butas, esantis Statybininkų g. 20-50, Panevėžyje, atsakovui buvo paskirtas pagal Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1974-12-19 sprendimą Nr.428. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad butas būtų privatizuotas, todėl jis priklauso trečiajam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybei kaip šio turto savininkui. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1975-589/2006 atsakovas V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, tačiau 2007-03-07 sprendimui įsiteisėjus, teismo sprendimas nėra įvykdytas. Atsakovas V. A. rašytinės sutarties su ieškove AB „Šilumos energija“ dėl apmokėjimo už patiektą energiją nesudarė, tačiau į butą, esantį Statybininkų g. 20-50, Panevėžyje, šilumos energija buvo tiekiama. Pagal Šilumos ūkio įstatymo, LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų bei 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų nuostatas šilumos vartotoju, jeigu nėra susitarta kitaip, laikomas pastato (patalpų) savininkas, kuris tokiu atveju turi ir pareigą atsiskaityti už suteiktą paslaugą, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tuo atveju, kai šiluma teikiama patalpoms, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, t. y. daugiabučiame name esančiam butui, susiklosto šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas (naudotojas) taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi; kai tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, kurios galioja tiek, kiek neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Teismas darė išvadą, jog tuo atveju, kai šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tai, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas (CK 1.71 str.2 d.) ir pagal jas buto savininkas yra šilumos energijos vartotojas, taigi asmuo, turintis prievolę sumokėti už patiektą energiją. Nurodė, jog teismui nepateikta pagal individualias sąlygas sudarytos buto nuomos sutartis, kurioje būtų individualiai aptartos nuomininko (naudotojo) atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sąlygos ir tvarka; viešame registre nėra duomenų apie nuomos sutarties įregistravimą, todėl ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – prieš atsakovą (CK 6.579 str.4 d.). Teismas konstatavo, jog nagrinėjama byla dėl faktinių aplinkybių yra identiška bylai, kurioje priimta aprobuota 2009-10-19 kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009, todėl šioje byloje būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad kai nėra individualios rašytinės šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, laikoma, kad sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta tarp ieškovės ir patalpų - buto Statybininkų g. 20-50, Panevėžio m., savininko – Panevėžio miesto savivaldybės, turinčios pareigą atsiskaityti už atsakovo ginčo patalpoms tiektas paslaugas. Teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad ankstesniu įsiteisėjusiu 2006-05-12 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-543-488/2006 teismo buvo padaryta išvada, jog atsakovas yra atsakingas pagal prievolę už pateiktą šilumą, nereiškia, kad atsakovo atsakomybės pagrindo ir tuo pačiu ieškinio pagrįstumo šioje byloje nebereikia įrodinėti. Nurodytoje išnagrinėtoje byloje ir dabar nagrinėjamoje byloje nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės - atsakovas naudojosi ir naudojasi butu, į jį tiekiama šilumos energija, už ją atsakovas nemoka, todėl skirtumų tarp bylose padarytų išvadų dėl faktinių aplinkybių nėra. Tačiau šioje byloje dėl iš esmės tų pačių faktinių aplinkybių teismas kitaip aiškina bei taiko teisės normas, kadangi CPK nenumato galimybės bylą nagrinėjančiam teismui netaikyti įstatymų ir neaiškinti teisės aktų, dėl to, kad tai jau padaryta kitoje byloje. Nurodė, jog ieškovė atsisakė byloje keisti atsakovą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Panevėžio energija“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo V. A. visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes teismas netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti. Sprendime teismas konstatavo, jog nagrinėjama byla dėl faktinių aplinkybių yra identiška bylai, kurioje priimta aprobuota 2009 m. spalio 19 d. kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009, nustatanti, jog tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas jose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato buto savininko -buitinio vartotojo. Šios bylos atveju teismas laikė, kad sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta tarp ieškovės ir buto, esančio Statybininkų g. 20-50, Panevėžyje, savininko - Panevėžio miesto savivaldybės, turinčios pareigą atsiskaityti už atsakovo ginčo patalpoms tiektas paslaugas. Ieškovė sutinka, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės labai panašios į aprobuotos 2009 m. spalio 19 d kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009 nurodytas aplinkybes, tačiau mano, kad tarp tos bylos aplinkybių ir šioje byloje esančių yra esminis skirtumas - minėtoje byloje nebuvo prejudicinių faktų. Nurodo, jog 2006-08-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-325-227/2006 Panevėžio apygardos teismas yra nurodęs, „kad aplinkybės, jog tarp ieškovo AB „Panevėžio energija“ ir V. A. buvo susiklostę šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai, įrodinėti nereikia, nes ji nustatyta civilinėje byloje Nr. 2-2726-20/2001, išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių dėl apmokėjimo už suvartotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 1999-12-01 iki 2001-03-01, įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimu ir šie santykiai iki šiol nepakitę“. Taip pat įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1975-589/2006 yra nustatyta aplinkybė, kad tarp Panevėžio miesto savivaldybės ir V. A. yra susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos santykiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės AB „Panevėžio energija“ apeliacinį skundą tretysis asmuo Panevėžio miesto savivaldybė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino įstatymus ir taikė teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teigia, kad ieškovė AB „Panevėžio energija“ pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovui V. A. dėl skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo, nes tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Teismas nepagrįstai sprendė, jog Panevėžio miesto savivaldybė turi pareigą atsiskaityti už atsakovui teikiama šilumos energiją. Tretysis asmuo mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti aplinkybes, jog tarp Panevėžio miesto savivaldybės ir atsakovo V. A. yra susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, įvertinti tai, jog atsakovas gyvena gyvenamojoje patalpoje, kuri atsakovui buvo paskirta 1974 metais. Atsakovas gyvenamąją patalpą priėmė išduoto orderio pagrindu, joje apsigyveno ir gyvena iki šiol, todėl privalo mokėti mokesčius už butui teikiamą šilumos energiją bei kitus mokesčius. Šios prievolė negalima perkelti Panevėžio miesto savivaldybei kaip tų gyvenamųjų patalpų savininkei, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams (CK 1.5 str. ). Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas sąmoningai nesudaro sutarties nei su ieškove AB „Panevėžio energija“, nei su Panevėžio miesto savivaldybe. Panevėžio miesto savivaldybė, gindama pažeistas teises, kreipėsi į teismą ir atsakovas V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, tačiau atsakovas neįvykdė teismo sprendimo ir nuomos sutarties nepasirašė. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje konstatuojama, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pardavimo-pirkimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo šalys yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma savininkas. Tarp Panevėžio miesto savivaldybės ir atsakovo V. A. yra susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, todėl Panevėžio miesto savivaldybė nėra atsakinga dėl apmokėjimo už šilumos energiją.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisingas, todėl nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas. Nurodo, kad jokių sutarčių su ieškove AB „Panevėžio energija“ nėra sudaręs ir niekada nesudarys.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1974-12-19 sprendimu Nr. 428 atsakovui V. A. buvo skirtas butas, esantis Statybininkų g. 20-50, Panevėžio m. ir išduotas orderis Nr. 2586 (b.l. 121). VĮ Registrų centras duomenimis atsakovas nėra ginčo buto savininkas, todėl darytina išvada, kad butas yra valstybės nuosavybė ir Panevėžio miesto savivaldybė jį valdo patikėjimo teise (b.l. 51). Nors ieškovė nurodo, kad atsakovui V. A. šilumos energija yra tiekiama pagal 1994-12-27 atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį, tačiau iš byloje esančios minėtos sutarties matyti, jog ji atsakovo nėra pasirašyta (b.l.4). Be to, iš atsakovo prieštaravimų matyti, jog jis yra pareiškęs prašymą Panevėžio miesto savivaldybei nutraukti butui teikiamą šilumos energiją, todėl konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę sutartiniai santykiai, nėra pakankamo pagrindo (b.l. 61, 129-130). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-09-26 sprendimu, V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio m. savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Nors minėtas sprendimas 2007-03-07 įsiteisėjo, tačiau jis iki šiol nėra įvykdytas (b.l. 40-49). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (2009-10-19 nutartis, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, bylos Nr. 3K-3-280/2009 ir kt.). Kaip aukščiau nurodyta, atsakovas V. A. nėra sudaręs jokių sutarčių nei su ieškove dėl šilumos energijos tiekimo, nei su patalpų savininke, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už šilumos tiekimą nėra pakankamo pagrindo. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog Panevėžio apygardos teismo 2006-08-23 nutartimi civilinėje byloje 2A-325-227/2006, išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių dėl apmokėjimo už suvartotą energiją 2001-03-01- 2005-10-01 laikotarpiu yra konstatuota, jog civilinėje byloje Nr. 2-2726-20/2001 nustatyta, kad šalis sieja sutartiniai santykiai dėl šilumos energijos tiekimo ir vartojimo, todėl šios aplinkybės įrodinėti nereikia, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos bylai svarbios aplinkybės ir jų įrodinėti nereikia (CPK 182 str.). Vėliau priimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-09-26 sprendimas, kuriuo V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio m. savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nėra įvykdytas, savivaldybė sprendimo vykdyti nereikalauja, todėl konstatuoti, jog tarp patalpų savininko ir nuomininko yra susitarimas, kuriuo aiškiai išreikšta, kad nuomininkas įsipareigoja mokėti visus mokesčius už jam suteiktą butą, tame tarpe tapti ir šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju), nėra pagrindo. Kadangi byloje nenustatyta, jog toks susitarimas yra sudarytas, todėl Panevėžio apygardos teismo 2006-08-23 nutartimi konstatuotos aplinkybės, negali būti laikomos prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.
Dėl paminėto, keisti ar naikinti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 3d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ (į.k. 1472 48313) 2,90 Lt (du Lt 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5660).