- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-535/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- S. S., Ramutei P
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Advokatai
- Sigitas Gedvilas, Ina Navickienė
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ramutės P. O. ir S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1948-431/2010 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams S. S. , Ramutei P. O. , trečiasis asmuo Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro notarė V. Š. , dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir jos pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti dovanojimo sutartį, sudarytą S. S. ir R. P. O. 2007 m. sausio 4 d. Vilniaus m. 21-ame notaro biure dėl 0.0789 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (registro įrašo Nr. 1/24029), negaliojančia kaip apsimestinę, ir nustatyti, kad šios sutarties šalys iš tikrųjų sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad jos vyras S. S. 2004 m. liepos 20 d. sudarė kredito sutartį su UAB Sampo (šiuo metu - Danske) banku. Kredito sumą sudarė 14 481 eurų. Ieškovė laidavo už šios sutarties įvykdymą. 2006 m. lapkričio 15d. buvo sudarytas susitarimas dėl kredito sutarties, sudarytos 2004 m. liepos 20 d. tarp AB Sampo banko ir atsakovo, dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo. Šia sutartimi buvo nustatyta, kad kredito sutarties paskirtis – vartojimo reikmėms ir buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbams panaudotų nuosavų kredito gavėjo lėšų finansavimas. Šiuo susitarimu buvo suteikta papildoma 72 405 Lt eurų kredito dalis. S. S. ir jo motina R. P. O. 2007 m. sausio 4 d. Vilniaus m. 21-ame notaro biure sudarė 0.0789 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį. Šiuo metu šio sklypo vertė yra 117 482 Lt. Sudarytas dovanojimo sandoris yra apsimestinis, kadangi iš tikrųjų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Lėšos, kurios buvo gautos pagal 2006 m. lapkričio 15 d. su AB Sampo banku sudarytą papildomą susitarimą, buvo panaudotos 0.0789 ha žemės sklypui iš R. P. O. nusipirkti bei namui šiame sklype pastatyti. S. S. pranešė, kad savo motinai R. P. O. už parduodamą žemės sklypą jie sumokės apie 70 000 Lt. Už likusias banko suteikto kredito lėšas įsigytame žemės sklype norėjo pastatyti namą. Šiuo metu statybos yra užbaigtos, tačiau namas dar nėra įrengtas. Jeigu teisiškai būtų įforminta tikrąją šalių valią atspindinti sutartis – pirkimas-pardavimas, 0.0789 ha žemės sklypas būtų laikomas bendrąja jungtine nuosavybe ir skyrybų, dėl kurių ieškovė žada kreiptis į teismą, atveju teismo sprendimu šis turtas būtų padalintas. Prieš pusantrų metų atsakovas S. S. išėjo iš namų ir šalys faktiškai jau nebegyvena kartu. Pažymėtina, kad ne visa gauto iš banko kredito suma yra grąžinta, o ieškovė pagal sudarytą laidavimo sutartį solidariai atsako bankui, jeigu S. S. neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2004 m. liepos 20 d. kredito sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra buvusi šalių valia sandorio sudarymo momentu: R. P. O. siekė už atlygį perduoti 0.0789 ha žemės sklypą, o S. S. siekė priimti minėtą turtą ir sumokėti už jį nustatytą kainą. Šis dovanojimo sandoris yra apsimestinis, sudarytas pirkimo-pardavimo sutarčiai pridengti, siekiant, kad įsigytas 0.0789 ha žemės sklypas netaptų bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, tokiu būdu taip pat buvo siekiama, kad neišaiškėtų tikroji pagal papildomą kredito susitarimą suteiktų lėšų panaudojimo paskirtis. Būtent tokia ir buvo tikroji 0.0789 ha žemės sklypo dovanojimo sutarties šalių valia. Pažymėtina, kad sudarytas dovanojimo sandoris pasižymėjo abiejų jos šalių valios ydingumu, t.y. ne tik S. S. , bet ir R. P. O. , nes ji yra jo motina, tarp jų yra geri santykiai. R. P. O. palaikė savo sūnų ir nenorėjo, kad jam parduodamas žemės sklypas po skyrybų būtų dalinamas. Taigi tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytinos normas, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutartinius santykius ir jų teisines pasekmes, t. y. pripažintina, kad dovanojimo sutartimi buvo siekiama pridengti 0.0789 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino 2007 m. sausio 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 21-ame notaro biure (reg.VŠ-19), pagal kurią R. P. O. perleido S. S. 0.0789 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė žemės sklypo rinkos vertė 117 482 Lt, pirkimo – pardavimo sutartimi; priteisė A. S. iš S. S. 2 500 Lt ir iš R. P. O. 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš S. S. 675 Lt ir iš R. P. O. 675 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybei. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2006-11-15 susitarimu dėl kredito sutarties Nr. KVR0105040651, sudarytos 2004-07-20 tarp AB SAMPO banko ir S. S. , daliniu sąlygų pakeitimu ir papildymu buvo padidinta bendra kredito suma iki 72 405 eurų, papildomai suteikiant 72 405 eurų, skirtų buto remonto darbams panaudotų asmeninių lėšų refinansavimui. Teismo teigimu, iš esmės tarp šalių nekilo prieštaravimų dėl to, kad gautą papildomą kredito sumą buvo planuojama panaudoti naujo namo statybai, tačiau ginčas kilo dėl to, kad ieškovė, jos teigimu, buvo susitarusi su atsakovu S. S. , jog iš jo motinos atsakovės R. P. O. už 70 000 Lt jie nupirks sodo žemės sklypą, kuriame pastatys namą bei vėliau jį parduos ar panaudos savo reikmėms, o atsakovai tvirtino, jog buvo nutarta prašyti atsakovų R. ir L. O. , kad jie padovanotų L. O. asmeninės nuosavybės teisėmis turimą žemės sklypą s/b „Dobilas“, kad būtent šiame sklype būtų galima statyti gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad sandorio sudarymui būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti, o esant ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį siekė ir kaip suderino savo valią. Šalims sudarant apsimestinį sandorį, jos siekia įgyti ne tas teises ir prisiimti ne tas pareigas, kurios yra apsimestinio sandorio objektu, bet kitas, iš pridengiamojo sandorio atsirandančias, teises ir pareigas. Teismo teigimu, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė A. S. ir atsakovas S. S. savo aktyviais veiksmais siekė pagerinti turimas gyvenamąsias sąlygas, gavus iš banko papildomą kreditavimą. Šalys nesiginčijo dėl to, kad paaiškėjus, jog jų jau turimame sklype Didžiosios Riešės kaime, Vilniaus raj. gyvenamojo namo statybai turimų lėšų nepakaktų dėl neproporcingai didelių galimų išlaidų komunikaciniams tinklams nutiesti, buvo ieškomi ir vertinami alternatyvūs namo statybos variantai. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad įvyko ieškovės, atsakovų ir L. O. susitikimas, kurio metu buvo prašoma padovanoti L. O. asmeninės nuosavybės teisėmis turimą žemės sklypą s/b „Dobilas“, kad būtent šiame sklype būtų galima statyti gyvenamąjį namą, nes reikėjo panaudoti gautą kreditą, o pastačius namą, buvo planuojama arba parduoti butą Lazdynų gatvėje ir gyventi name, arba parduoti namą ir likti gyventi bute, priklausomai nuo to, ką parduoti bus labiau naudinga. Taip pat atsakovai nurodė, kad 2007-01-04 dovanojimo sutartimi S. S. buvo padovanotas sklypas, iki tol asmeninės nuosavybės teisėmis priklausęs L. O. , kuris, taupant lėšas, pirma jį padovanojo savo sutuoktinei, t. y. atsakovo S. S. motinai R. P. O. , o tik po to atsakovė R. P. O. padovanojo ginčo sklypą savo sūnui S. S. . Teismas sprendė, kad atsakovų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė R. O. realizavo savo valią minimą sklypą padovanoti vienam iš savo vaikų, o ir negalėjo to planuoti, nes sklypas jai nuosavybės teise nepriklausė, tik susiklosčius atitinkamai situacijai, atsakovė ir jos sutuoktinis sutiko įforminti du vienas paskui kitą dovanojimo sandorius (2006-12-15 sutartis, Nr. VŠ-5597 ir 2007-01-04 sutartis, Nr. VŠ-19), sudarančius galimybę panaudoti ieškovės ir atsakovo S. S. turimus gautos paskolos pinigus atitinkamai naudai gauti. Teismo teigimu, tikėtina, kad toks susitarimas, kad atsakovė padovanotų sklypą savo sūnui, buvo pasiektas taip pat taupant lėšas, kaip ir pirmojo dovanojimo sandorio sudarymo atveju, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog ginčijamas dovanojimo sandoris atitiko atsakovės R. P. O. tikruosius ketinimus. Teismo manymu, šią išvadą dar labiau sustiprina faktas, kad 2006 12 19 atsakovui S. S. gavus iš banko 249 797,25 Lt į jo vardu atidarytą sąskaitą, jau kitą dieną 49 000 Lt buvo pervesti į atsakovės R. P. O. bendromis teisėmis su L. O. valdomą jų vardu atidarytą sąskaitą banke, tuo tarpu Projektavimo darbų rangos sutartis pasirašyta tik 2007-02-09, leidimas statybai išduotas 2007-05-31, o išlaidas statybinių medžiagų įsigijimui patvirtinantys dokumentai pateikti anksčiausia 2007 m. kovo mėnesio data. Teismas nurodė, kad šie įrodymai paneigia atsakovų nurodytas aplinkybes, jog pinigai į atsakovės ir jos sutuoktinio sąskaitą buvo pervesti sudarant jiems galimybes atsiskaityti už perkamas statybines medžiagas, kaip įrodymais pagal leistinumo principą nepagrįstas ir atsakovų atsikirtimas į ieškinį dėl jų nurodomo dalyvavimo statybose rūpinantis tiek medžiagų tiekimu, tiek atsiskaitant už jas. Teismo teigimu, vėlesnis pinigų iš atsakovų sąskaitų judėjimas negali būti analizuojamas dėl jų panaudojimo pagal paskirtį, nes daugumoje atvejų pinigai buvo arba pervedami kortelių papildymui, arba išimami grynais, kas šiuo atveju vertintina atsakovų nenaudai. Teismo manymu, svarbi šios bylos išnagrinėjimui yra ir ta aplinkybė, kad 2006-11-15 susitarimu dėl kredito sutarties dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo buvo papildomai suteikiama 72 405 eurų kredito dalis atsakovui S. S. , už kurios savalaikį grąžinimą laidavo ieškovė A. S. , t. y. šalys, būdamos santuokoje, gavo kreditą, prisiėmė atsakomybę už tinkamą prievolės įvykdymą, sprendė jo panaudojimo klausimus, investuojant į nekilnojamojo daikto sukūrimą, priklausysiantį jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Akivaizdu, kad namo pastatymas ant vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausančio sklypo nesudaro vienodų teisių abiems paskolos gavėjams tuo turtu disponuoti, nors pareigos dėl prievolės grąžinti kreditą bankui vykdymo yra vienodos. Įvertinus tai, kad sutuoktiniai vienu iš galimų siektinų rezultatų buvo numatę galimybę parduoti pastatytą namą, teismo teigimu, tokio užmanymo realizavimas nagrinėjamu atveju jo šalis pastatytų į akivaizdžiai nevienodas sąlygas. Teismas konstatavo, kad minėtos aplinkybės labiau leidžia tikėti, kad ginčijamo sandorio šalys sudarė tik išorinį dovanojimo teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nenorėjo ir nesukūrė dovanojimo teisinių santykių, o sukūrė pirkimo-pardavimo teisinius santykius, todėl ginčijamas dovanojimo sandoris, sudarytas S. S. ir R. P. O. 2007 m. sausio 4 d. pripažintinas apsimestiniu nuo sandorio sudarymo momento, nes jis neatitiko nei dovanotojo, nei apdovanotojo tikrųjų valios ketinimų ir buvo sudarytas pirkimo- pardavimo sandoriui pridengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai S. S. ir R. P. O. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti bei priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas vienpusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, neatkreipė dėmesio į svarbias faktines aplinkybes, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Teismo nurodytas argumentas dėl pirmojo dokumento statybinėms medžiagoms įsigyti datos nėra ir negali būti pagrindu darant išvadą, kad 49 000 Lt nebuvo panaudoti gyvenamojo namo statybai, o atiteko kaip atlygis už esą parduotą žemės sklypą. Bendra išlaidų gyvenamojo namo statybai suma jau vien pagal ieškovės pateiktus išlaidų dokumentus beveik atitinka suteikto kredito sumą, t. y. ieškovė pateikė išlaidas patvirtinančius dokumentus 197 820,53 Lt sumai. Be to, tarp ieškovės pateiktų dokumentų nėra dokumentų, patvirtinančių tuos mokėjimus, kuriuos atliko atsakovas iš savo sąskaitos, apmokant už statybines medžiagas. Teismas, konstatavęs faktą, kad už žemės sklypą buvo sumokėta 49 000 Lt, visiškai neanalizavo ir nevertino fakto, kad dalis pinigų buvo grąžinta atsakovui į jo sąskaitą. Teismas sprendime visiškai neanalizavo liudytojo L. O. parodymų.
2. Nepagrįstas teismo teiginys, kad tai, jog pinigai buvo pervedami arba kortelių papildymui arba išimami grynais vertinama atsakovų nenaudai. Jokių neteisėtų veiksmų atsakovai neatliko. Visai kredito sumai pagrįsti yra išlaidas patvirtinantys dokumentai, o tai, ar su tiekėjais buvo atsiskaitoma grynais pinigais ar pervedimu, šiam ginčui negali turėti jokios reikšmės.
3. Teismas, pripažindamas ginčo sandorį negaliojančiu ieškovės ieškinyje nurodytu pagrindu, turėjo nustatyti, kad sandoryje nėra išreikšta tikroji šalių valia, taip pat, kad juo pridengtas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių šalys kaip tik siekė, bei taikyti pastarojo sandorio taisykles. Pareiga įrodyti tokių faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu, tačiau ieškovė nenurodė ir neįrodė aplinkybių, sąlygojančių išvadą dėl tokių faktų buvimo. Vienas iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties požymių yra parduodamo daikto kaina (CK 6.305 str. 1 d., 6.313, 6.314 str.). Tarp ginčo sandorio šalių nebuvo jokio susitarimo žemės sklypą parduoti, taip pat nebuvo gauti jokie pinigai. Ginčijamas sandoris yra notariškai patvirtintas, atlikta jo teisinė registracija. Nei viena sandorį sudariusi šalių jo neginčija. Tikroji sandorio šalių valia buvo būtent siekis perleisti žemės sklypą dovanojimo, o ne pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovei nepateikus įrodymų, paneigiančių rašytinėse sutartyse bei valstybės įgalioto asmens – notaro patvirtintose sutartyse esančių duomenų, nėra pagrindo daryti išvados apie ieškovo reikalavimų pagrįstumą.
Atsiliepimas
Ieškovė A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Neteisingas apeliantų argumentas, kad teismas, konstatavęs faktą, jog už žemės sklypą buvo sumokėta 49 000 Lt, visiškai neanalizavo ir nevertino fakto, kad dalis pinigų buvo grąžinta atsakovui į jo sąskaitą. Šis argumentas nepaneigia fakto, kad jau kitą dieną (2006-12-20) po paskolos gavimo atsakovei ir jos sutuoktiniai iš atsakovo S. S. sąskaitos buvo pervesta 49 000 Lt. Žemės sklypo dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2007-01-04, tačiau minėto žemės sklypo pirkimui ieškovė ir atsakovas S. S. ruošėsi iš anksto ir tam tikslui gavo papildomą kreditą.
2. Atsakovai skunde nurodė, kad nesuprantamas teismo sprendimo teiginys, esą tai, jog pinigai buvo pervedami arba kortelių papildymui arba išimami grynais vertinama atsakovų nenaudai. Toks teismo teiginys logiškas ir pagrįstas, nes atsakovė teigė, kad dalyvavo statybose rūpinantis tiek medžiagų tiekimu, tiek atsiskaitant už jas, tačiau pinigai iš sutuoktinių O. sąskaitos buvo arba pervedami kortelių papildymui, arba išimami grynais, t. y. atsakovai neįrodė to, ką teigė.
3. Turto pirkimo-pardavimo sandorio kaina yra šios sutarties šalių susitarimo dalykas, t. y. šalys yra laisvos nustatyti sandorio kainą neatsižvelgdamos į jos rinkos vertę. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad ginčo sandorio pagrindu perlesto žemės sklypo rinkos vertė, nustatyta VĮ Registrų centro, buvo 117 482 Lt, t. y. beveik 2,5 karto didesnė, nei esą už sklypą sumokėta (49 000 Lt). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė teigė, kad iš tikrųjų žemės sklypas buvo parduotas už 70 000 Lt – dalis pinigų buvo pervesta į atsakovės ir jos sutuoktinio sąskaitą, o kita dalis perduota grynaisiais pinigais. Tai, kad ieškovė nesugebėjo įrodyti šios aplinkybės, nereiškia, jog dalis pinigų iš tikrųjų nebuvo perduota grynaisiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje keliamas ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir dėl šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų vertinimo.
Dėl sandorio kaip apsimestinai sudaryto negaliojimo pagrindo
Sandoriai yra ne tik pagrindinis civilinių teisinių santykių atsiradimo, bet ir jų pakeitimo bei pabaigos pagrindas. Tiek įstatymų leidėjas, tiek civilinės apyvartos subjektai, sudarantys sandorius, siekia, kad sandorių pagrindu susiklostę santykiai išliktų stabilūs. Teismų praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad yra akcentuojamas vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apsaugoti sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padarinių atsiradimu, teisėtus lūkesčius, t. y. pagrįstą tikėjimą, jog sandorio pagrindu atsiradusios teisės ar pareigos nebus kvestionuojamos. Būtent dėl šios priežasties įstatymas riboja arba sandorio nuginčijimo, arba sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo galimybę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu, kaip civilinių teisių gynimo būdas, gali būti taikomas tik tada, kai privataus ar viešojo intereso negalima apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais.
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė A. S. prašė pripažinti apsimestine dovanojimo sutartį.
Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Minėta, kad sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo S. S. pinigų iš jo sąskaitos (49 000 litų) pervedimą į jo motinos P. O. sąskaitą kaip atsiskaitymą už perkamą žemės sklypą, padarė išvadą, kad žemės sklypo dovanojimo sandoris buvo sudarytas pridengti kitam sandoriui- žemės sklypo pirkimui-pardavimui. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka, nes ji teismo padaryta remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, nesiejant visų įrodymų tarpusavyje.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo
CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.; bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų nesilaikė.
Byloje nustatyta, kad atsakovas S. S. su banku sudarė dvi kreditavimo sutartis – 2004 m. liepos 20 d. bankas jam suteikė 14 481 eurų kreditą, o 2006 m. lapkričio 15 d. papildant kredito sutartį, dar suteiktas 72 405 eurų kreditas. Ieškovė sutiko su atsakovo argumentu, kad pirmoji kredito dalis – apie 50 000 litų buvo panaudota žemės sklypų Didžiojoje Riešėje pirkimui. Ši aplinkybė patvirtinta ir žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimis (t. 1 b. l. 65).
Anot ieškovės, papildomai suteikto kredito dalis (70 000 litų) buvo panaudota ginčo žemės sklypui iš atsakovo motinos R. O. pirkti. Teismas, pritardamas tokiai ieškovės pozicijai, rėmėsi aplinkybe, kad 2006 m. gruodžio 20 d. S. S. į savo motinos sąskaitą pervedė 49 000 litų. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl šių pinigų pervedimą jis laikė būtent atsisakymu už perkamą žemės sklypą. Dovanojimo sutarties data su pinigų pervedimu nesutampa – sutartis sudaryta 2007 m. sausio 4 d. (t. 1, b. l. 20). Taip pat nėra aišku, kodėl būtent tokia suma sumokėta už neva perkamą žemės sklypą, kai sutarties sudarymo metu žemės sklypo rinkos vertė nustatyta 117 482 litai. Ieškovės teigimu, sklypas buvo parduotas už 70 000 litų, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti įrodymų nepateikta. Taip pat teismas neįvertino tos aplinkybės, kad dalį pinigų – 9000 litų atsakovo motina ir jo patėvis mažiau ne po metų jam grąžino (t. 1, b. l. 74, 75). Tai atitinka atsakovų paaiškinimus, kad sūnus pinigus motinai ir patėviui pervedė, kad šie apmokėtų įvairius parengiamuosius namo statybos darbus. Ieškovė pripažino, kad namo statybomis ji nesirūpino ir jų neprižiūrėjo, atsakovas S. S. tuo tarpu buvo įsidarbinęs kitame rajone. Todėl, nors atsakovai ir neturi visų įrodymų, patvirtinančių jų išlaidas, tačiau tikėtina, kad statybų paruošiamiems darbams tokios išlaidos būtinos (pvz., grunto privežimas, išlyginimas ir pan.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai atsakovei R. O. pervestų 49 000 litų panaudojimą susiejo tiesiogiai su namo projektavimo darbais ir su statybos leidimo gavimu ir nepagrįstai laikė, jog šie pinigai buvo skirti žemės sklypo pirkimui.
Minėta, kad esminė nustatytina aplinkybė, pripažįstant sandorį apsimestiniu, tai šalių valia sudaryti kitą, nei buvo sudarytas, sandoris. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra nustatyta. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad atsakovė R. O. negalėjo brandinti ketinimų padovanoti žemės sklypą sūnui, nes ji nebuvo šio sklypo savininke. Tačiau atsakovė paaiškino, kad ji santuokoje su L. O. jau daug metų, jos sūnų jis remia ir globoja kaip savo, santykiai geri. Tai patvirtina aplinkybė, kad S. S. susituokus su ieškove, L. O. jiems leido gyventi savo bute, o šį pardavus – gautus pinigus padovanojo sutuoktiniams butui pirkti. Tą pripažino ir ieškovė. Todėl vien ta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypą nuosavybės teise valdė ne atsakovo motina, o jos sutuoktinis ir kad šis jį padovanojo sutuoktinei tik tam, kad ji atitinkamai galėtų padovanoti sūnui, taip išvengiant valstybės mokesčių, negali būti pagrindu pripažinti apsimestine dovanojimo sutartį. Ieškovė iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovų – sandorio šalių valia buvo ne dovanoti nekilnojamąjį daiktą, o jį parduoti, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį.
Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Būdamas nepriklausomas ir nešališkas teismas turi išklausyti abi šalis, kurios privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas materialinės teisės normą ir nesilaikydamas įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.). Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – ieškinį atmeta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 2 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai turtėjo 2 740 Lt advokato atstovavimo išlaidų (t. 2, b. l. 98-99), kurios priteistinos iš ieškovės. Atsakovai pateikdami apeliacinį skundą sumokėjo 2000 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 2, b. l. 125, 134), o nuo kitos dalies, t. y. 1 350 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimo pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi buvo atleisti (t. 2, b. l. 130-131). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas (atsakovas) buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo (ieškovo) į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Dėl nurodytų aplinkybių iš ieškovės atsakovams priteistina 2 000 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 350 Lt dydžio žyminio mokesčio valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams S. S. (a. k. 372073110017) ir Ramutei P. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2740 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 2 000 Lt žyminio mokesčio išlaidų.
Prieteisti iš ieškovės A. S. 1 350 Lt žyminio mokesčio valstybei.