Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-04-25 · Civilinė byla Nr. e2A-652-567/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-25
Bylos Nr.
e2A-652-567/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-40595-2017-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Neringa Švedienė
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
N. L., VšĮ Kauno kalniečių
Civilinė byla Nr. e2A-652-567/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40595-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos
: 2.6.10.5.2.16; 3.3.1.18.1(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-863/2018 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys N. L. ir VšĮ Kauno kalniečių poliklinika.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo AB ‚Lietuvos draudimas“ 1 674,90 Eur valstybiniam socialiniam draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu N. L. vairuojamas automobilis užvažiavo ant pėsčiosios A. K. ir ją sužalojo. Laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų A. K. buvo laikinai nedarbinga, už šiuos laikotarpius jai buvo paskirta ir išmokėta atitinkamai 1 117,80 Eur ir 722,70 Eur ligos pašalpa. Viso už aukščiau nurodytus nedarbingumo laikotarpius A. K. dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo buvo paskirta 1 840,50 Eur ligos pašalpa. AB „Lietuvos draudimas“ atlygino tik dalį žalos – 165,60 Eur, o likusią žalos dalį atlyginti atsisakė, kadangi A. K. padarytas nežymus sveikatos sužalojimas, todėl ligos pašalpa atlyginama tik už 10 dienų. Medicinos įstaiga pripažino būtinu tęsti A. K. nedarbingumą ir tokį būtinumą siejo su ginčo eismo įvykiu. Iki eismo įvykio nukentėjusioji gyveno įprastą gyvenimą, o po jo viskas pasikeitė kardinaliai. Įprastai sumušimai ir nubrozdinamai galbūt ir praeina po 10 dienų, tačiau šiuo atveju A. K. buvo 62 metų amžiaus ir turėjo lėtinių sutrikimų ir ligų, kurie galimai paūmėjo dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Tik gydanti gydytoja galėjo įvertinti realią pacientės būseną, judesių ribotumą, nustatyti ar išnyko hematoma ir ar būtina tęsti nedarbingumą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 str.; CK 6.290 str.).

Atsiliepimas

2. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo laikotarpiais A. K. buvo nedarbinga ir gydymas jai buvo skirtas ne eismo įvykio padarinių šalinimui. Po eismo įvykio įtariami lūžiai vėliau nepasitvirtino, o visi simptomai ir lėtiniai susirgimai atsirado dar iki eismo įvykio ir už juos atsakovei atsakomybė negali kilti. nedarbingumas buvo nepagrįstai tęsiamas, nurodant vis tą pačią diagnozę ir nesigilinant į pacientės anamnezę, į tai, kad kauliniai pakitimai buvo iki eismo įvykio, taip pat buvo lėtinės ligos, kurios progresavo (CPK 178 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

4. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota pėsčioji A. K. 2017 m. sausio 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje eismo įvykio kaltininkei N. L. buvo taikyta administracinė atsakomybė už tai, kad, vairuodama automobilį ir važiuodama per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nesumažino savo važiavimo greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų ja iš kairės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį ėjusios pėsčiosios A. K. ir ją partrenkė, padarydama pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2016 m. spalio 10 d. sprendimu A. K. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudiminiu įvykiu. Už A. K. nedarbingumo laikotarpius nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. bendrai buvo išmokėta 1 840,50 Eur ligos pašalpų. Nurodytais laikotarpiais nedarbingumo pažymėjimai nukentėjusiajai buvo išrašomi pagal tą pačią ligos diagnozę – S22.06 (Krūtinės slankstelio lūžis, T11 ir T12 lygis). Eismo įvykio metu N. L. vairuojamas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuris už 10 nedarbingumo dienų sumokėjo 165,60 Eur draudimo išmoką. Atsakovo pateiktoje gydytojos ekspertės J. Š. išvadoje nurodyta, kad po eismo įvykio atlikti tyrimai buvo vertinami, neįvertinus ankstesnės nukentėjusios gyvenimo ir ligos anamnezės, dėl eismo įvykio įtariamas XI krūtininio stuburo slankstelio ir VI šonkaulio lūžis dešinėje nepasitvirtino, ilgas ambulatorinis gydymas galėjo būti sąlygotas išplitusio dešinės krūties auglio, kitų šios ligos pasekmių.

5. Teismas iš byloje atliktos deontologinės ekspertizės akto ir medicinos eksperto P. P. paaiškinimų nustatė, kad krūtinės ląstos ir pilvo KT tyrimai, patvirtinantys TH10-L1 stuburo dalies patologinius pakitimus buvo atlikti A. K. iki ginčo eismo įvykio, po eismo įvykio fiksuoti krūtinės srities kauliniai pakitimai, atliktose rentgenogramose, nėra susiję su eismo įvykiu ir jo padariniais. Nuo 2016 m. rugpjūčio 27 d. tęstas nedarbingumo pažymėjimas dėl skausminio sindromo esant metastazėms kauluose, tačiau tai nesusiję su eismo įvykio padariniais ir jų šalinimu.

6. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti eksperto išvadomis, kurias patvirtina, tiek atsakovės gydytojos ekspertės J. Š. padarytos išvados ir paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, tiek dėl eismo įvykio pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 07-16-9433577 metu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus atliktos A. K. medicininių dokumentų analizės išvados: tiek 2016 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvadoje, tiek 2016 m. lapkričio 11 d. papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, jog XI krūtininio stuburo slankstelio ir VII šonkaulio lūžis dešinėje atmesti, dėl 2016 m. rugpjūčio 16 d. autoįvykio metu patirtų sužalojimų A. K. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas; ilgas ambulatorinis gydymasis galėjo būti sąlygotas išplitusio dešinės krūties auglio.

7. Įvertinęs visetą nustatytų aplinkybių, teismas konstatavo, kad A. K. ginčo laikotarpiu buvo skirtas nedarbingumo laikotarpis ir mokama ligos pašalpa dėl su eismo įvykiu nesusijusių ligų ir/ar negalavimų gydymui, todėl atsakovui nekyla pareiga atlyginti ieškovo šiuo laikotarpiu patirtas išlaidas dėl išmokėtos ligos pašalpos, nes dėl kilusios žalos ir ginčo eismo įvykio nėra priežastinio ryšio (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 str.; CK 6.290 str. 3 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas pažeidė CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą. Teismas neteisingai nusprendė, kad A. K. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. skirtas nedarbingumo laikotarpis dėl nelaimingo atsitikimo darbe (2016 m. rugpjūčio 16 d. įvykusio eismo įvykio) nėra priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu. Tai, kad būtent po eismo įvykio A. K. žymiai suprastėjo jos sveikatos būklė patvirtina ne tik medicininė dokumentacija ir išduoti nedarbingumo pažymėjimai dėl eismo įvykio metu padarytų sužalojimų, tačiau tai patvirtino ir pati A. K. teismo posėdžio metu. A. K. išduotų nedarbingumo pažymėjimų teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas teisės aktų nustatyta tvarka.

8.2. Šeimos gydytoja A. K. pripažino laikinai nedarbinga dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, o nedarbingumo laikotarpį siejo su eismo įvykiu. Nors ekspertas nurodė, kad paprastai sumušimai praeina per 10 dienų, tačiau kiekvieno asmens gijimo procesas yra individualus. Šeimos gydytoja apžiūros metu galėjo vertinti, kada sugijo sumušimai ir kraujosruvos A. K. ir pagerėjo jos bendra būklė. Praėjus 10 dienų A. K. sveikatos būklė, skausmo lokalizacija ir pobūdis kardinaliai nepakito, nes A. K. nusiskundimai visą ginčijamą nedarbingumo laikotarpį buvo tapatūs: nugaros skausmas, judesių ribotumas, dešinės rankos ir kojos tirpimas (smūgį A. K. gavo į dešiniąją kūno pusę). Medicininiuose dokumentuose nukentėjusią gydžiusių gydytojų nurodyti sveikatos sutrikimai taip pat buvo susieti su eismo įvykio metu patirta trauma. Tiek atsakovo gydytoja ekspertė, tiek teismo ekspertas nepateikė išvados, kad sužalojimų nukentėjusioji nepatyrė, nurodyti ekspertai taip pat nedalyvavo apžiūrint A. K. po eismo įvykio bei tęsiant jai nedarbingumo laikotarpį.

8.3. Ekspertai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 07-16-9433577 vertino tik A. K. medicininiuose dokumentuose esančią informaciją/įrašus, nukentėjusioji nebuvo apžiūrėta, neapklausti A. K. gydę gydytojai. Tokios ekspertizės išvados negali būti laikomos įrodymu, paneigiančiu nedarbingumo pažymėjimuose nurodytas aplinkybes apie asmens nedarbingumo priežastį, nes ekspertizė atliekama, siekiant nustatyti, ar sveikatos sutrikdymas suponuoja pagrindą iškelti baudžiamąją bylą. Byloje ekspertizę atlikęs ekspertas vertino tik A. K. medicininę dokumentaciją, neapžiūrėjo ir nematė kaip A. K. jautėsi po eismo įvykio. Asmens sveikata yra individuali, t. y. kiekvienu atveju vertinant aplinkybes asmuo dėl sumušimų, turimų lėtinių ligų paūmėjimo, asmens amžiaus, sumušimo pobūdžio ir stiprumo gali būti gydomas ir būti nedarbingas skirtingos trukmės laikotarpiu. Šiuo atveju tokį ilgą nedarbingumo laikotarpį galėjo lemti A. K. amžius (62 metai), turimos lėtinės ligos (onkologiniai susirgimai ir kauliniai pakitimai stubure) ir sužalojimo pobūdis – A. K. buvo partrenkta ir nublokšta automobilio ir savo kūnu kliudė kitą žmogų bei krito ant asfalto (Valstybinio socialinio draudimo 2 str. 13 d.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatymo 2 str. 1 d.; CPK 218 str.).

Atsiliepimas

9. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantas nepagrįstai siekia perkelti atsakovui nedarbingumo pažymėjimų nuginčijimo pareigą. Atsakovas yra privati draudimo bendrovė, apie konkrečius nedarbingumo pažymėjimus paprastai sužino, praėjus dideliam laiko tarpui po jų išdavimo, todėl objektyviai neturi galimybės ginčyti nedarbingumo pažymėjimų išdavimo. Draudikui keliama pareiga ne ginčyti nedarbingumo pažymėjimus, o įrodyti aplinkybes, kad nedarbingumo pažymėjimai yra išduoti ne dėl eismo įvykio.

9.2. Atsakovo poziciją byloje patvirtino jo darbuotojos J. Š. išvada, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo ekspertės S. B. išvada bei šios civilinės bylos nagrinėjimo metu paskirtos teismo ekspertizės (teismo ekspertas P. P.) išvada, t. y. net du nešališki teismo ekspertai patvirtino, kad nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti nepagrįstai (CPK 178 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovo VSDFV Kauno skyriaus reikalavimas priteisti draudimo išmoką, padarius išvadą, kad ne visa ieškovo nukentėjusiam asmeniui išmokėta ligos pašalpa atsirado dėl atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ draudėjo sukelto eismo įvykio.

12. Pagal Civilinio kodekso 6.290 str. 3 d. draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

13. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 str. 3 d.) ar jo draudiką, yra išaiškinęs, kad žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014).

14. Socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CPK 12 str., 178 str.). Sprendžiant dėl nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirtos žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos, skirtos atlyginti nukentėjusiojo asmens negautas pajamas. Šios kompensacijos mokamos darbingumo lygį nustatančių dokumentų, mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimų, kitų dokumentų ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 str.). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato teismas (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014).

15. Nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis, teikia abi proceso šalys (CPK 179 str. 1 d.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas, todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 str. 1 p.), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015).

16. Teismams nustatant nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nėra pagrindo vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigos išduotais nedarbingumo pažymėjimais. Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota pėsčioji A. K.. 2017 m. sausio 16 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje eismo įvykio kaltininkei N. L. buvo taikyta administracinė atsakomybė už tai, kad vairuodama automobilį ir važiuodama per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nesumažino savo važiavimo greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų ja iš kairės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį ėjusios pėsčiosios A. K. ir ją partrenkė, padarydama pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2016 m. spalio 10 d. sprendimu A. K. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudiminiu įvykiu. Už A. K. nedarbingumo laikotarpius nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. bendrai buvo išmokėta 1 840,50 Eur ligos pašalpų. Nurodytais laikotarpiais nedarbingumo pažymėjimai nukentėjusiajai buvo išrašomi pagal tą pačią ligos diagnozę – S22.06 (Krūtinės slankstelio lūžis, T11 ir T12 lygis). Eismo įvykio metu N. L. vairuojamas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuris, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 str., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis ieškovui atlygino išmokas (165,60 Eur) už 10 pirmų nukentėjusiosios nedarbingumo dienų, nes pagal nurodytas taisykles nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Atsakovo pateiktoje gydytojos ekspertės J. Š. išvadoje nurodyta, kad po eismo įvykio atlikti tyrimai buvo vertinami neįvertinus ankstesnės nukentėjusios gyvenimo ir ligos anamnezės, dėl eismo įvykio įtariamas XI krūtininio stuburo slankstelio ir VI šonkaulio lūžis dešinėje nepasitvirtino, ilgas ambulatorinis gydymas galėjo būti sąlygotas išplitusio dešinės krūties auglio, kitų šios ligos pasekmių.

18. Nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas reikalaujamą priteisti žalą, pateikė duomenis apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, jas pagrindžiančius dokumentus, nukentėjusio asmens medicininius dokumentus, nedarbingumo pažymėjimus, ieškovo darbuotojos patikrinimo išvada, o atsakovas savo poziciją grindė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 2017 m. sausio 11 d. specialisto išvadomis, gydytojos ekspertės J. Š. 2017 m. vasario 15 d. išvada ir atsakovo prašymu byloje paskirtos ir UAB „UNGE“ teismo medicinos eksperto P. P. atliktos ekspertizės akto išvada. Teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad krūtinės ląstos ir pilvo KT tyrimai, patvirtinantys TH10-L1 stuburo dalies patologinius pakitimus buvo atlikti A. K. iki ginčo eismo įvykio, po eismo įvykio fiksuoti krūtinės srities kauliniai pakitimai, atliktose rentgenogramose, nėra susiję su eismo įvykiu ir jo padariniais. Nuo 2016 m. rugpjūčio 27 d. tęstas nedarbingumo pažymėjimas dėl skausminio sindromo esant metastazėms kauluose, tačiau tai nesusiję su eismo įvykio padariniais ir jų šalinimu. Šias išvadas patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 2017 m. sausio 11 d. specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad XI krūtininio stuburo slankstelio ir VII šonkaulio lūžis dešinėje atmesti, dėl 2016 m. rugpjūčio 16 d. autoįvykio metu patirtų sužalojimų A. K. nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas, ilgas ambulatorinis gydymasis galėjo būti sąlygotas išplitusio dešinės krūties auglio.

19. CPK 218 straipsnyje nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas byloje teismo priimame sprendime arba nutartyje.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 185 str. 2 d. įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, ekspertizės akto turinio prieštaringumas, išvadų neišplaukimas iš tyrimo eigos, išvadų pateikimas dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir panašiai. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).

21. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tačiau tokiu atveju tie kiti įrodymai turi sudaryti pagrindą spręsti priešingai tuo pačiu klausimu, kuriuo duota eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad byloje atlikta ir pateikta teismo eksperto išvada yra išsami, aiški, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos nenustatyta. Ekspertizės išvada patvirtina, kad nukentėjusiai A. K. ginčo laikotarpiu (t. y. pasibaigus 10 nukentėjusios nedarbingumo dienoms, už kurias atsakovas sumokėjo draudimo išmoką ir ginčo dėl to nekilo) buvo skirtas nedarbingumo laikotarpis ir mokama ligos pašalpa nesietinas su eismo įvykio padariniais. Šiai išvadai, t. y. kad ginčo nedarbingumo laikotarpis susijęs ne su eismo įvykiu, o su nukentėjusiosios lėtinėmis ligomis, neprieštarauja ir ją patvirtina atsakovo gydytojos ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 2017 m. sausio 11 d. specialisto išvados. Apeliantas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skirti neprašė, vadinasi, sutiko su atliktos ekspertizės išvadomis. Apelianto argumentai, kad nukentėjusios liudijimas patvirtina apelianto poziciją, atmestini, kadangi nukentėjusio asmens subjektyvūs nusiskundimai negali paneigti didesnę įrodomąją galią turinčio įrodymo. Teismo ekspertizės ir specialistų išvados taip pat paneigia apelianto argumentus, kad nedarbingumo pažymėjimai patvirtina nedarbingumo sąsajas su eismo įvykio padariniais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priežastinį ryšį tarp žalos ir eismo įvykio paneigia ir tai, kad ginčo laikotarpiais nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami, nedarbingumas tęsiamas ir vėliau dar kartą išduotas po 10 dienų pertraukos, t. y. nedarbingumo laikotarpiui pasibaigus 2016 m. spalio 31 d., kitas nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas 2016 m. lapkričio 10 d., juose nurodant S22.06 (Krūtinės slankstelio lūžis) ligos kodą, nors tokios diagnozės nepatvirtino nei ekspertas, nei kiti specialistai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi atliktos teismo ekspertizės išvadomis ir, nenustatęs priežastinio ryšio tarp žalos ir eismo įvykio padarinių, atmetė ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir juos įvertino, remdamasis įrodymų vertinimo principais. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CK 6.290 str.; CPK 178 str., 185 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėja Neringa Švedienė