Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-12-09 nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesiams, įpareigojant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti savo namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jai tai nesusiję su darbu ar mokymusi, tęsti mokslą pasirinktoje mokymosi įstaigoje.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas K. B., o E. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad jis kartu su K. B. ir nuo alkoholio apsvaigusiu E. M. 2013 m. balandžio 13 d. apie 2.30 val. veikdami kartu viešoje vietoje – kavinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), E. M. iš chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais, demonstruojant nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdant visuomenės rimtį, viešąją tvarką ir kavinės (duomenys neskelbtini) darbą bei rodant aiškų visuomenės negerbimą, prikibo prie T. D., E. M., tęsdamas įžūlius, akivaizdžiai agresyvius ir moralės požiūriu nepriimtinus, aplinkinius šokiruojančius veiksmus, smogė jam nemažiau kaip penkis kartus kumščiu į veidą, pargriovė ant grindų ir, gulinčiam, kartu su K. B. spyrė ne mažiau kaip po penkis kartus į galvą, o D. L. – vieną kartą į galvą ir du kartus į pilvą, nukentėjusiajam T. D. atsistojus, E. M. ypatingai įžūliai spyrė jam po kartą į rankas ir galvą, pargriovė ant žemės ir, gulinčiam, kartu su K. B. smogė kumščiais nemažiau kaip po penkis kartus, o D. L. – vieną kartą į galvą, padarydami nukentėjusiajam T. D. poodinę kraujosruvą su minkštųjų audinių patinimu kairiame skruoste, dėl to nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-12-09 nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo ir joje priimti naują nuosprendį – jį, D. L., BK 93 str. 1 d. 1 ir 3 p. arba BK 38 str. 1 d. pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą nutraukti, taip pat pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad jis T. D. spyrė į galvą ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų ir bendrininkų grupėje. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, neįsigilinus į byloje surinktus įrodymus ir juos neteisingai įvertinus, padarius išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir nepagrįstas išsamiu jų išnagrinėjimu bei visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, nukrypstant nuo teismų praktikos. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visiškai prisipažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarymo, davė detalius parodymus apie jam reikšmingas įvykio aplinkybes. Teigia T. D. įspyręs 1-2 kartus į kūną (pilvo sritį) bei vieną kartą kumščiu sudavęs į galvą (pakaušio sritį). Pažymi, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų jo parodymus, tačiau iš nuosprendžio turinio akivaizdžiai matyti, kad teismas iš esmės neanalizavo nukentėjusiojo T. D. bei liudytojų K. Č. ir Š. L. parodymų, negretino jų tarpusavyje ir nedavė įvertinimo kiekvienam jų atskirai, o tik formaliai pasisakė dėl jo kaltės įrodytumo. Todėl apeliantas mano, kad teismas nesilaikė imperatyvių BPK 305 str. 1 d. normų, nes aprašomojoje dalyje tik išdėstė įrodymus, tačiau jų visiškai neanalizavo, negretino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų. Teigia, kad teismas savo išvadą dėl jo spyrio T. D. į galvą grindė tik prielaidomis, nesivadovaudamas BPK 20 str., 305 str.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas be jokio teisėto pagrindo jo atžvilgiu netaikė BK 93 str. ir šio klausimo visiškai nesprendė. Nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika yra nesunki, jos padarymo metu jis buvo nepilnametis, anksčiau nebuvo teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taigi nusikalto pirmą kartą, nukentėjusiojo T. D. atsiprašė, jam padaryta žala atlyginta ir jis jokių turtinių pretenzijų neturi, jis visą laiką pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Todėl, apelianto manymu, nuosprendžio priėmimo metu buvo pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 p., 3 p. pagrindu ir jam baudžiamąją bylą nutraukti, skiriant auklėjamojo poveikio priemones.

Apeliantas skundu nesutinka ir su teismo išvada dėl BK 38 str. netaikymo jo atžvilgiu, nes mano, jog yra visos sąlygos ir pagrindai jam taikyti BK 38 str. nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Teigia, kad pranešimo apie įtarimą įteikimas, o juolab nutarimai nutraukti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, neduoda jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo daryti išvadai, kad jis yra padaręs kitas nusikalstamas veikas, yra linkęs nusikalsti, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė elgesio pasekmė ir jis ateityje darys naujas nusikalstamas veikas. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis nebuvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, veiką padarė būdamas nepilnametis, į tai, kad jis pradėjo mokytis, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė savo kaltės, davė išsamius parodymus apie jam žinomas reikšmingas įvykio aplinkybes, atsiprašė nukentėjusio asmens ir su juo susitaikė, dėl padarytos nusikalstamos veikos visą laiką gailėjosi ir teismo akivaizdoje pasižadėjo ateityje gyventi dorai, mokytis ir nebenusikalsti. Jo nuomone, šios aplinkybės yra reikšmingos ir duoda pagrindą manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo dėl jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių konstatavimo. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir labai aktyvus nusikaltimo vykdytojas, į nukentėjusiojo T. D. parodymus nežymaus sveikatos sutrikdymo ne jo, o E. M. smurtiniais veiksmais, teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje. Taip pat teismas be teisėto ir pagrįsto pagrindo pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes bylos faktinės aplinkybės rodo, kad darydamas nusikalstamą veiką jis pats asmeniškai neturėjo egoistinių siekių, o jo veiksmams esminės įtakos turėjo jo draugų E. M. ir K. B. veiksmai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas skundu iš esmės neneigia savo kaltės dėl BK 284 str. 1 d., neginčija veikos kvalifikavimo, tačiau neigia atlikęs vieną iš kaltinime nurodytų veiksmų – spyręs T. D. į galvą, ginčija sunkinančių aplinkybių buvimą jo veiksmuose bei nesutinka su jam paskirta bausme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d. viso kaltinimo apimtyje, teisingai nustatė apelianto veiksmuose sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupėje, tačiau nepagrįstai apelianto veiksmuose nustatė esant BK 60 str. 1 d. 3 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą dėl chuliganiškų paskatų, taip pat nepagrįstai nuteistojo D. L. atžvilgiu netaikė BK 93 str.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad D. L. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kartu su kitais dviem kaltinime nurodytais asmenimis, vartodami fizinį smurtą nukentėjusiojo T. D. atžvilgiu, nežymiai sutrikdė jo sveikatą, taip sutrikdydami visuomenės rimtį bei viešąją tvarką. Iš kaltinimo matyti, kad apeliantui inkriminuoti sekantys fizinio smurto panaudojimo viešoje vietoje veiksmai – spyriai nukentėjusiajam vieną kartą į galvą ir du kartus į pilvą bei vienas smūgis kumščiu į galvą. Apeliantas neneigia nukentėjusiojo T. D. atžvilgiu atlikęs minėtus smurtinius veiksmus, išskyrus spyrį į galvą, tačiau šis jo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje esantys duomenys, įskaitant paties apelianto apylinkės teisme duotus parodymus, patvirtina D. L. atlikus visus kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme pripažino sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam T. D. į galvą. Kaip matyti iš kaltinimo, jame nurodyti D. L. atlikti du smūgiai į galvą – vienas iš kojos, kitas iš rankos, todėl apelianto spyrio į galvą neigimas prieštarauja jo paties teisme duotiems parodymams apie kelis smūgius į galvą. Be to, kad D. L. spyrė nukentėjusiajam į galvą patvirtina nukentėjusiojo T. D. ir liudytojo Š. L. nuoseklūs, vieni kitiems atitinkantys ir vieni kitus papildantys parodymai, kuriais apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti ir pagrįstai jais rėmėsi. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatytomis, kaltinime nurodytomis, objektyviais įrodymais patvirtintomis D. L. fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu aplinkybėmis.

Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo D. L. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi kaltinime nurodyti būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., tačiau skiriant jam bausmę netinkamai pritaikytos tam tikros baudžiamojo įstatymo normos – BK 60 str. 1 d. 3 p. ir BK 93 str.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su nuteistojo teiginiais dėl nepagrįsto chuliganiškų paskatų konstatavimo jo veiksmuose (BK 60 str. 1 d. 3 p.), nes veiką kvalifikuojant pagal BK 284 str. 1 d., BK 60 str. 1 d. 3 p. netaikytinas, nes viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis apima chuliganiškas paskatas. Tokiu būdu apeliantui nepagrįstai inkriminuota BK 60 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl ji šalintina.

Nors K. B. ir E. M. šio nuosprendžio neskundžia, tačiau BPK 320 str. 5 d. nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali švelninti nuosprendį ir pastariesiems. Kadangi teismas netinkamai pritaikė tą patį baudžiamąjį įstatymą – BK 60 str. 1 d. 3 p. ir K. B. bei E. M. atžvilgiu, nepagrįstai pripažindamas jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl šios nuosprendžio dalys keistinos visų bendrininkų – D. L., K. B. bei E. M. – atžvilgiu. Kadangi E. M. skundžiamu teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, o K. B. atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes paskirta bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, ir tai nėra per griežta, be to, jam pritaikytas švelnesnis įstatymas – bausmės vykdymo atidėjimas, pašalinus sunkinančią aplinkybę jų teisinė padėtis nesikeičia.

Nuteistasis D. L. ginčija ir kitos sunkinančios aplinkybės – veikos padarymą bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) konstatavimą jo veiksmuose, tačiau pirmosios instancijos teisme teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti, skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti įrodymai šią aplinkybę neginčytinai patvirtina. BK 25 str. 2 d. nustato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė kartu su dar dviem kaltinime nurodytais asmenimis, jų veiksmus vienija tyčios bendrumas. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostatos D. L. taikytos nepagrįstai, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas.

Nustačius D. L. padarytos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija vertina apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atleisti D. L. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 ir 3 p. arba BK 38 str. 1 d. pagrindu. Vertinant šį prašymą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką nuteistasis D. L. padarė būdamas nepilnametis. Tokiu būdu, prieš vertinant ar egzistuoja bendri BK VI skyriaus numatyti atleidimo nuo baudžiamosios pagrindai, privalu įvertinti, ar byloje nėra specialių nepilnamečių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų BK XI skyriuje.

Įvertinus D. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, įvykio aplinkybes, paties D. L. asmenybę ir duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visos aplinkybės, numatytos BK 93 str. 1 d. 3 p., leidžiančios atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau visada, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties ir humaniškumo principo esmės.

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas tokias sąlygas nustatė. D. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, nusikalto pirmą kartą, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

Be bendrųjų atleidimo pagrindų yra ir papildomų alternatyvių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 93 str. 1 d. 3 p. - pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, D. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai, mokosi (duomenys neskelbtini), gyvena su tėvais, su kuriais susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais, be to, nukentėjusiajam padaryta žala atlyginta, apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto padarytas nusikaltimas nėra itin pavojingas, yra daugiau atsitiktinio pobūdžio, jis nesukėlė sunkių nepataisomų padarinių, ir jis necharakterizuoja D. L. kaip asmens, linkusio daryti naujus teisės pažeidimus ar pažeisti visuomenės priimtas elgesio normas. Šios išvados nepaneigia ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė apie D. L. atžvilgiu nutrauktus ikiteisminius tyrimus. Visos nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad D. L. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra visos baudžiamojo įstatymo numatytos sąlygos atleisti D. L. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 3 p. pagrindu, skiriant jam dvi tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą, kurio terminas nustatytinas devyniems mėnesiams, skiriant įpareigojimus ir draudimus, kurie padėtų pasiekti BK 80 straipsnyje numatytas paskirtis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 1 ir 2 p., 327 str. 2 p., 328 str. 1 ir 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. L. pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei bausmės jam paskyrimo, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - D. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 83 straipsniu ir 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalies 5 punktu, D. L. skirti auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą devyniems (9) mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną būti savo namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jei tai nėra susiję su mokymusi ar darbu; per visą elgesio apribojimo laikotarpį mokytis, tęsti mokslą ar dirbti bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Pakeisti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-12-09 nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. L., K. B. ir E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.