Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarimo, kuriuo A. Z. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50⁶ straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1448 eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nubaustas už tai, kad būdamas UAB „E“ vadovu, žinodamas apie UAB „E“ finansinę padėtį, t. y. tai, kad UAB „E“ neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2016-06-01 iki 2016-09-01, nustatyta, kad UAB „E“ vadovas pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais UAB „E“ kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais UAB „E“ vadovas pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) interesus.

Apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.

Kadangi VMI patikrinimas buvo užbaigtas 2016 m. spalio 22 d. – surašyta operatyvaus patikrinimo išvada, konstatuotina, jog šiam klausimui spręsti aktualus ATPK 35 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam teisės pažeidimui – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Visiškai nesutiktina su apelianto pozicija, kad pažeidimas nebuvo trunkamasis – bylos medžiaga akivaizdžiai rodo, jog trijų mėnesių laikotarpiu – 2016 m. birželis - 2016 m. rugsėjis (paskutinis pareiškime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo nurodytas galimas pažeidimas įžvelgiamas 2016 m. rugsėjo 1 d.), buvo atliekami atsiskaitymai su juridiniais ir fiziniais asmenimis, ir kiekvieno iš jų nėra pagrindo laikytini pavieniu pažeidimu.

Apeliantas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradedamas skaičiuoti administracinės nuobaudos skyrimo terminas, laikė 2016 m. rugsėjo 1 d., remdamasis tuo, kad iš pareiškimo Vilniaus rajono apylinkės teismui turinio, tą dieną buvo įvykdytas paskutinis atsiskaitymas, kuriuo galimai pažeista atsiskaitymų su kreditoriais tvarka. Visgi, VMI tiek 2017 m. sausio 23 d. pareiškime, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. e2AT-30-696/2016, teigė, jog ATPK 50⁶ straipsnyje numatytas pažeidimas paaiškėjo būtent po atlikto įmonės patikrinimo. Su tokia VMI pozicija, grindžiama teismų praktika, apygardos teismas visiškai sutinka ir konstatuoja, jog 6 mėnesių terminas administracinei nuobaudai skirti prasidėjo 2016 m. spalio 21 d. ir vis dar nėra pasibaigęs iki 2017 m. balandžio 21 d. Akivaizdu, jog tik atlikusi patikrinimą įmonėje VMI gali sužinoti apie galimus pažeidimus, tai yra net ir gavusi informacijos apie juos, šią informaciją VMI turi patikrinti teisės aktų numatyta tvarka. Terminą skaičiuojant taip, kaip tai siūlo apeliantas, gali susiklostyti situacija, kad operatyviai ir nedelsiamai atlikus patikrinimą ir nustačius, kad pažeidimai padaryti anksčiau nei prieš 6 mėnesius iki patikrinimo išvados surašymo, VMI negalėtų kreiptis į teismą dėl administracinio pažeidimo bylos inicijavimo dėl suėjusių terminų administracinei nuobaudai skirti. Toks aiškinimas prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimams ir ATPK 35 straipsnio nuostatų prasmei. Atsižvelgus į tai kas minėta, konstatuojama, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas pagrįstai nenutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos A. Z. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Dėl ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo

Apelianto įsitikinimu, jo veikoje nėra visų būtinųjų administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. nutarimu A. Z. atžvilgiu pagrįstai inkriminuotas aptariamas pažeidimas.

Apeliantas teigia, jog minėto teisės pažeidimo būtinuoju požymiu yra įmonės buvimas nemokia arba bankrutuojančia. Apygardos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija. Kaip teisingai nurodo VMI, pati CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis užprogramuoja, jog įmonei, bankroto ir kitais atvejais atsiskaitymų eilę nustato kiti įstatymai. Tuo tarpu dėl nemokumo būsenos pažymėtina, jog šis požymis nėra būtinasis ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymis – jis nenumatytas minėto straipsnio dalies dispozicijoje. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei šis požymis įstatymų leidėjo valia būtų pripažintas būtinuoju minėto pažeidimo sudėties požymiu, akivaizdu, kad straipsnio dispozicijoje ši įmonės būsena būtų išreikšta tiesiogiai, kaip pvz. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (skolininko nesąžiningumas) dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Pagrįstai konstatuotina, jog apeliantas nepagrįstai plačiai aiškina CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, kuris užtraukia atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, nuostatas – nemokumo požymio nustatymas yra privalomas tuo atveju, kai sprendžiama ar kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimu (kitu ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytu alternatyviu pažeidimu), o ne tuo atveju kai pažeidžiamas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.

Iš esmės sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad CK 6.930 straipsnio nuostatos reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais vienu metu negalint patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Šioje apimtyje apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pats A. Z. skunde neneigia vykdyto „atrankinio“ atsiskaitymo kreditoriams siekiant plėtoti verslą ir tokios atsiskaitymo tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog atrankinis atsiskaitymo kreditoriams pobūdis, taip pat patvirtina, jog UAB „E“ negalėjo vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų, nors apeliantas ir pateikia priešingą poziciją.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog A. Z. įsitikinimu, administracinė atsakomybė turi būti laikoma paskutine priemone (ultima ratio), kai švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis teisiniai gėriai negali būti apginami. Visgi, apygardos teismo vertinimu ultima ratio taisyklė vyrauja baudžiamojoje teisėje, kurios teisiniai padariniai asmeniui yra patys griežčiausi, o administracinė atsakomybė, nors ir turi panašumų su baudžiamąja, sukelia ne tokias sunkias pasekmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ultima ratio taisyklė taip pat taikoma atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, todėl platesnis šios taisyklės taikymas nagrinėjamoje situacijoje yra nepagrįstas.

Apelianto įsitikinimu, ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas padaromas tik veikiant tyčia, o byloje nėra jokių neginčijamų tokios jo kaltės įrodymų. Apygardos teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojama praktika, nėra pagrindo konstatuoti, jog A. Z. neveikė tyčia. Nagrinėjamoje byloje keliamo klausimo kontekste apygardos teismas remiasi panašia LAT nagrinėta byla, kurioje šis teismas konstatavo, jog „teismams administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo patvirtino, kad jo vadovaujama bendrovė sėkmingai vykdo ūkinę –komercinę veiklą, iš kurios gauna stabilias pajamas, ir paaiškino, kad pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, norėdamas išsaugoti verslą ir tolygiai paskirstyti mokėjimus. <...> akivaizdu, kad A. B., žinodamas savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, t. y. kad UAB „B.“ turi pakankamai lėšų tinkamai atlikti prievolę mokėti įstatymuose nustatytus atitinkamus mokesčius valstybei, to nedarė tyčia, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, ir taip pažeidė kreditorių reikalavimų atsiskaityti eiliškumą“. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, LAT pripažino asmenį padarius ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-56-696/2015).

Apygardos teismo įsitikinimu, minėtas teisminės praktikos pavyzdys ypatingai aktualus ir šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, nes A. Z. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ne visi kreditorių reikalavimai visais atvejais yra vykdomi savalaikiai, tačiau pastaroji aplinkybė pateisinama įprasta verslo rizika – UAB „E“ visa apimtimi atsiskaičius su VMI, tuo tarpu esamu momentu neturint pakankamai lėšų iš kurių būtų galima atsiskaityti su kitais kreditoriais, VMI turimų įsipareigojimų įvykdymu, įmonės veikla galėjo ir užsibaigti. Teismas, analogiškai kaip ir minėtoje LAT nutartyje, laiko nustatyta, kad UAB „E“ turėjo pakankamai lėšų tinkamai atlikti prievolę VMI (tai patvirtina ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarime nustatyta aplinkybė, jog nepriemoka VMI buvo padengta dar iki šio nutarimo priėmimo), tačiau to nedarė tyčia, tuo tarpu atsiskaitinėdamas su kitais kreditoriais, ir taip pažeisdamas kreditorių reikalavimų atsiskaityti eiliškumą.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kad A. Z. Vilniaus rajono apylinkės teismo pagrįstai ir teisėtai nubaustas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį.

Dėl galimybės apelianto atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas

ATPK 30¹ straipsnyje nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009 ir kt.). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

A. Z. nurodo, kad jam skirta nuobauda turėtų būti dar švelnesnė nei ATPK straipsnyje numatyta minimali – nes neigiamų pasekmių nekilo, susidariusi mokestinė nepriemoka buvo geranoriškai įvykdyta iki nutarimo priėmimo ir jis neatliko sąmoningai piktybiškų veiksmų.

Apygardos teismo įsitikinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismas jau priimdamas skundžiamą nutarimą, atsižvelgė į aplinkybes, kurios nurodytos apeliaciniame skunde – t. y. ypatingai į tai, kad nepriemoka buvo įvykdyta iki nutarimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas nutartyje skirdamas asmeniui administracinę nuobaudą taip pat atsižvelgė į A. Z. asmenybę, teisės pažeidimo pobūdį, kad jis ankščiau baustas administracine tvarka. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nėra nustatyta nei A. Z. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs minėtus aspektus, Vilniaus rajono apylinkės teismas A. Z. skyrė minimalią ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą baudą. Apygardos teismas šioje situacijoje neįžvelgia tam tikrų išskirtinių aplinkybių (jos nepateikiamos ir apeliaciniame skunde), kurių pagrindu A. Z. atžvilgiu būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. Z. skirta minimali nuobauda yra itin švelni įvertinus ir jo baustumą administracine tvarka – užfiksuoti daugybiniai administraciniai teisės pažeidimai. Įvertinus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą konstatuotina, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas A. Z. skirdamas nuobaudą nepažeidė jų skyrimo taisyklių ir tikslingai bei pagrįstai netaikė jo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatų.

Atsižvelgus į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, o A. Z. veika kvalifikuota tinkamai, paskirta nuobauda yra teisinga ir ne per griežta, administracinės nuobaudos skyrimo terminas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra suėjęs, kiti esminiai proceso teisės pažeidimai nėra padaryti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

A. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-195-834/2017 palikti nepakeistą.