Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-244-487/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-05
Bylos Nr.: 1A-244-487/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-58517-2016-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Kęstutis Jucys, Regina Pocienė
Nuteistasis: D. G., P. S., R. V., P. R., A. J., N. T., E.
Advokatai: Arnoldas Blaževičius

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-487/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58517-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; (S) 1.1.8.1.2.; 1.1.8.6.5.; 1.1.8.9.1.; 1.1.8.9.2.; 1.1.8.12.; 1.1.10.1.; 1.2.22.1.2.; 1.2.22.9.2.; 1.2.23.2.1.; 1.2.23.2.2.1.; 2.1.16.2.10.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,nuteistiesiems D. G., P. S. ir R. V.,

gynėjams advokatams Arnoldui Blaževičiui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Edvinui Sergaičiui, Anatolijui Svilai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G., nuteistojo P. R., nuteistosios R. V., nuteistojo P. S. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

Žemesnės instancijos teismas

P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams;

- pagal BK 258 straipsnio 2 dalį areštu 15 (penkiolikai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir P. R. skirta subendrinta 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir P. R. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. G. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. V. pripažint kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1,3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, ir R. V. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

P. S. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteisti A. J., N. T., E. Ma. ir M. L., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad:

1.1. jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir savo tėvui P. R., gim. (duomenys neskelbtini), priklausančiame garaže, adresu (duomenys neskelbtini), laikė narkotines ir psichotropines medžiagas – maišelį, kuriame 55 vnt. violetinės spalvos tablečių, tai yra psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė yra 8,029 g (ir psichotropinės medžiagos – 3,4-metilendioksidimetilamfetamino (MDDM), kurios kiekio nustatyti nėra galimybės, nes centre nėra šios medžiagos standartinio pavyzdžio), 2 (du) plastikinius maišelius, kuriuose 65 vnt. geltonos spalvos tablečių – psichotropinės medžiagos MDMA, kurios bendroji masė yra 9,389 g, 3 (tris) plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurios bendroji masė yra 23,625 g, 1 (vieną) plastikinį maišelį su augalinės kilmės narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminės dalys), kurios masė yra 4,678 g., (delta 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 12,6 %), 2 vnt. svarstyklių, kartoninę dėžutę, kurioje apie 1000 vnt. užspaudžiamų plastikinių maišelių, skirtų narkotinių medžiagų pakavimui, kuriuos 2016 m. gruodžio 17 d. apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.2. Be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo ir savo tėvui P. R. priklausančiame garaže, adresu (duomenys neskelbtini), laikė šaudyti tinkamą C kategorijos šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos lygiavamzdį, trumpavamzdį, pusiau automatinį pistoletą POLICE Nr. E192990, skirtą šaudyti centrinio įskėlimo 8 mm kalibro garsiniais (signaliniais) ir dujiniais šoviniais; šaudyti tinkamą C kategorijos šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos lygiavamzdį, trumpavamzdį, pusiau automatinį 9 mm kalibro „8000 F.S.“ modelio pistoletą VALTRO Nr. J057... (dalis numerio su kitais žymenimis pašalinta diskinio metalo apdirbimo įrankiu), skirtą šaudyti 9 mm kalibro garsiniais (signaliniais) ir dujiniais šoviniais; šaudyti tinkamą C kategorijos šaunamąjį ginklą – Vokietijos pramoninės gamybos lygiavamzdį, trumpavamzdį 9 mm kalibro revolverį „ME 38 Compact“ Nr. 068517, skirtą šaudyti 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolveriniais garsiniais (signaliniais) ir dujiniais šoviniais; C kategorijos šaudmenį – pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinį šovinį, pramoniniu būdu užtaisytą dujiniu užtaisu, skirtą pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio skėlimo revolveriams, šaudantiems dujiniais ir garsiniais šoviniais – C kategorijos šaunamiesiems ginklams; B kategorijos šaudmenį – pramoninės gamybos 9 mm (9x17) kalibro centrinio įskėlimo „BROWNING“ tipo šovinį, skirtą šaudyti iš daugelio modelių 9 mm (9x17) kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų – pistoletų, B kategorijos šaunamųjų ginklų; C kategorijos šaunamąjį ginklą – Vokietijos pramoninės gamybos lygiavamzdį, trumpavamzdį, pusiau automatinį „FBI 8000“ modelio pistoletą „Perfecta“, skirtą šaudyti 8 mm kalibro garsiniais (signaliniais) ir dujiniais šoviniais, kuris yra be skiltuvo su spyruokle, užrakto fiksatoriaus, paleidžiamojo mechanizmo traukės, dėl to šaudyti netinkamą, kuriuos 2016 m. gruodžio 17 d. apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.3. Be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo ir savo tėvui P. R. priklausančiame garaže, adresu (duomenys neskelbtini), laikė šaudyti tinkamą C kategorijos nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos pneumatinį, graižtvinį 5,5 mm kalibro, „B3“ modelio šautuvą skirtą šaudyti 5,5 mm kalibro šoviniais – kulkomis ir D kategorijos nešaunamąjį ginklą – savadarbį durklą, priskiriamą prie nešaunamųjų-šaltųjų duriamojo, pjaunamojo poveikio ginklų, draudžiamų civilinėje apyvartoje, kurį 2016 m. gruodžio 17 d. minėto garažo apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.4. Be to, jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ir turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, R. D. gyvenamojoje vietoje, bute, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame N. Ž., laikė 5 (penkis) plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurios bendroji masė yra 0,917 g, geltonos spalvos tabletę – psichotropinės medžiagos MDMA, kurios masė yra 0,100 g, vieną plastikinį maišelį su augalinės kilmės narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,260 g, (delta 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 12,1 %), du metalinius šaukštelius su psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakais, svarstykles, apie 228 vnt. užspaudžiamų plastikinių maišelių, skirtų narkotinių medžiagų pakavimui, kuriuos 2017 m. sausio 3 d. minėto buto kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 24 d., tarp 16.18 val. ir 16.23 val., atėjęs pas R. V. į butą, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš jos įgijo 1 (vieną) plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurio masė yra 0,191 g ir jį 2017 m. sausio 24 d., apie 16.24 val., automobilyje „BMW530“, v. n. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame prie namo adresu (duomenys neskelbtini), pardavė N. T., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką 2017 m. sausio 24 d., tarp 20.10 val. ir 20.15 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), antrojoje laiptinėje neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš R. V. įgijo 3 (tris) plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga – metamfetaminu ir 2017 m. sausio 24 d., apie 20.15 val., automobilyje „Chrysler Voyager“, v. n. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), pardavė E. Ma. 2 (du) plastikinius maišelius su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurio bendroji masė yra 0,236 g, o vieną plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga, kurio bendroji masė yra 0,180 g laikė prie savęs, kol 2017 m. sausio 24 d., 20.48 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), jį sulaikė ir asmens kratos metu psichotropines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. R. V. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2017 m. sausio 24 d., tarp 14.10 val. ir 14.30 val., turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš P. S., gyv. adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 2,854 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios dalį – 0,191 g, įpakuotos plastikiniame maišelyje, 2017 m. sausio 24 d., tarp 16.18 val. ir 16.23 val., pardavė iš anksto susitarus telefonu bei pas ją į namus, adresu (duomenys neskelbtini), atėjusiam D. G.. Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, tą pačią dieną tarp 20.10 val. ir 20.15 val., kitą dalį – 0,416 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, įpakuotos 3 (trijuose) plastikiniuose maišeliuose, apie 77 vnt. užspaudžiamų plastikinių maišelių, skirtų narkotinių medžiagų pakavimui, laikė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2017 m. sausio 24 d., 23 val., kol atliktos buto kratos metu policijos pareigūnai surado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o kitą dalį – 0,472 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, įpakuoto 3 (trijuose) plastikiniuose maišeliuose, laikė prie savęs, kol tuo pačiu metu atliktos asmens kratos metu policijos pareigūnai surado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos.

4. P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. sausio 26 d., 11.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė didelį kiekį, ne mažiau kaip 79,094 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios dalį – 2,854 g, 2017 m. sausio 24 d., tarp 14.10 val. ir 14.30 val., pardavė į jo namus, adresu (duomenys neskelbtini), atvykusiai R. V., o likusią dalį – 76,24 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, supiltą stikliniame inde, svarstykles, plastikinį šaukštą, 6 vnt. užspaudžiamų plastikinių maišelių, skirtų narkotinių medžiagų pakavimui, laikė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kol 2017 m. sausio 26 d. buto kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. R. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas mano, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė, jos dydis prieštarauja teisingumo principui, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, todėl yra pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi bei skirti jam švelnesnę bausmę.

5.1. Apeliantas, skunde aptardamas BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje 2K-77/2007, mano, jog jam paskirta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje itin lakoniškai pasisakė dėl jam skiriamos bausmės, iš esmės neįvertino jo veikos motyvų ir tikslų, iš viso nepasisakė dėl jo asmenybės. Nuteistasis pažymi, kad jis neturėjo pastovaus darbo ir pajamų, kas buvo vienu iš motyvų, dėl kurių jis ir padarė nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, apeliantas pats vartojo narkotines bei psichotropines medžiagas, buvo nuo jų priklausomas, todėl dalį narkotinių medžiagų jis buvo įsigijęs savo reikmėms. Apelianto vertinimu, šios aplinkybės, taip pat tai, jog jis kaltę pripažino ir gailėjosi, sudaro pagrindą skirti jam švelnesnę bausmę.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, atitinkamai sumažinti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę.

6.1. Apelianto nuomone, baudžiamojoje byloje jo atžvilgiu turėjo būti taikytos BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi. Be to, jis buvo pasirašytinai supažindintas su tuo, jog prisipažinus bausmė jam bus sumažinta vienu trečdaliu.

7. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. V. prašo: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį dėl jai paskirtos bausmės ir, pritaikius BK 62 bei 75 straipsnių nuostatas, paskirti jai švelnesnę bausmę, t. y. neskirti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo; 2) apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti pareigūną E. M. apie aplinkybę, kad P. S. pripažino kratos metu pas jį rastos psichotropinės medžiagos priklausymą jam, pareigūnę R. M. dėl tyrimo šališkumo ir pėdsakų (piršto atspaudų ir DNR) nuo per kratą pas P. S. paimtų daiktų neištyrimo.

7.1. Nors skundžiamame nuosprendyje buvo pažymėta, kad P. S. įtikino R. V. daryti nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir plačiau nenagrinėjo jos viso proceso metu nurodomos aplinkybės, jog P. S. naudojo prieš ją psichologinį spaudimą. Tam byloje nebuvo paskirtas joks psichologinis tyrimas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai į tokius R. V. prašymus ir aiškinimus nereagavo, buvo šališki ir taikė jai pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tuo suvaržydami jos laisvę ir galimybę gintis bei įrodyti iš P. S. patirtą psichologinį spaudimą. Be to, byloje nustatytos aplinkybės dėl turėto oficialaus darbo, duomenys iš darbovietės, A. K. ir jos pačios parodymai, anot apeliantės, patvirtina, kad ji darė nusikalstamą veiką ne dėl galimybės jai užsidirbti. Priešingai, tokiu būdu, ji siekė ir tikėjosi kuo greičiau surinkti ir atiduoti P. S. T. V. skolą, dėl kurios P. S. ją ir vertė daryti nusikaltimą.

7.2. Apeliantė neginčija įvykdytos veikos, gailisi dėl savo padarytų veiksmų, tačiau mano, kad jai paskirta per griežta bausmė. Teigia, kad atliekamo tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jai ilgą laiko tarpą taikyta kardomoji priemonė – suėmimas prilygsta pakankamai bausmei, kuri leido suprasti padarytas klaidas. Kartu, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismui neįvertinus aplinkybės dėl iš P. S. patirto psichologinio spaudimo, nepagrįstai nebuvo svarstyta galimybė taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Be to, anot apeliantės, byloje esantys ir nuosprendyje nurodyti duomenys apie jos darbą, gyvenamąją vietą, elgesį, prisipažinimą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, leistų taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas. Viso suėmimo taikymo metu, kiek leido galimybės, ji palaikė glaudžius socialinius ryšius su savo sugyventiniu, mažamečiais vaikais, nors vaikų globa šiuo metu jai ir yra apribota. Būdama laisvėje, ji vaikams mokėjo alimentus, ko įkalinta daryti nebegalės. Todėl jos ryšys su vaikais ir teikiamos lėšos vaikų išlaikymui taip pat turėtų būti vertinami kaip viena iš aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio ar BK 75 straipsnio nuostatas bei skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimo atlikimu pataisos namuose.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. S. ir jo gynėjas advokatas Arnoldas Blaževičius prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį dėl P. S. ir jį pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką; 2) nesant tam pagrindo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelninti P. S. bausmę ir paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams bei, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėti; 3) apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą, apklausiant patį nuteistąjį P. S..

8.1. Nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, neįrodyta, kad P. S. dalyvavo, darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltė teismo nuosprendyje buvo grindžiama subjektyviomis prielaidomis, dėl to P. S. atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesivadovavo in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, visapusiškai neišnagrinėjo bei neįvertino baudžiamosios bylos medžiagos, dėl ko nepašalino byloje esančių abejonių.

8.2. Apeliantų aiškinimu, nuosprendis dėl nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn iš esmės grindžiamas tik nuteistosios R. V. parodymais. Tuo tarpu pačios nuteistosios parodymai bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu, 2017 m. sausio 24 d. R. V., be aplinkybių dėl psichotropinės medžiagos įgijimo ir platinimo, t. y. dėl jos gavimo iš P. S. ir pardavimo D. G., įgijimo-pardavimo kainos ir kiekio, parodė ir tai, kad ji susipažinusi su P. S. per bendrus draugus ir pastarąjį pažįstanti jau apie porą metų. Vėliau, apklausiama pirmosios instancijos teisme, kalbėdama apie jos ryšius su P. S., teigė, kad pastarasis yra jos buvusio vyro T. V. draugas, kad būtent nuteistasis ją privertė pardavinėti psichotropines medžiagas, nes buvęs vyras liko jam skolingas, o ji tą skolą privalėjo atidirbti tokiu būdu. R. V. taip pat parodė, kad jai P. S. parduodavo tik po 10 g, nes bijojo, jog su didesniu kiekiu ji nepabėgtų. Taigi, apeliantų nuomone, R. V. parodymai bylos proceso metu ženkliai skyrėsi ir ypač išsamūs tapo po susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Sužinojusi tam tikras detalesnes bylos aplinkybes, R. V. ėmė tvirtinti, kad P. S. namuose turi 300 gramų psichotropinės medžiagos, kurią laiko stikliniame inde.

8.2.1. Apeliantai mano, kad R. V. parodymus, jog P. S. už tariamas skolas ją vertė išparduoti pastarojo turėtas psichotropines medžiagas, davė dėl to, kad siekė kaip įmanoma labiau sušvelninti savo teisinę padėtį ir atsakomybę. Pripažindama kaltę ir iš esmės duodama parodymus apie tariamus nuteistojo P. S. veiksmus, R. V. siekė jį apkalbėti ir sumenkinti savo, kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens, vaidmenį, darant aptariamus nusikaltimus. Juolab, kad bendrakaltinamojo parodymai gali būti ir nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Dėl to, vertinant tokius parodymus, kaip R. V., turėjo būti atliktas griežtesnis patikrinimas.

8.2.2. Apeliantai pažymi, kad, apklausus teisme liudytoją T. V., nuteistosios R. V. versija, esą, pastarasis buvo skolingas nuteistajam P. S., nepasitvirtino. Liudytojas T. V. taip pat nurodė, jog P. S. niekada nebuvo susijęs su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Liudytojas A. K. patvirtino tik tai, kad R. V. prekiavo psichotropinėmis medžiagomis, tačiau jam nebuvo žinoma, iš kur ji jas gaudavo. Pastarasis liudytojas nurodė P. S. nepažinojęs, R. V. apie pastarąjį nebuvo jam pasakojusi. Apeliantų nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog P. S. buvo nenuoširdus, neigdamas pažintį su A. K. - vien faktas, kad teisiamojo posėdžio pertraukos metu P. S. su A. K. apie 5 minutes kalbėjosi, nepatvirtina, jog jie buvo pažįstami iki susitikimo teisme. Be to, pastarųjų pokalbis vyko jau po A. K. apklausos teisme.

8.3. Apeliaciniame skunde akcentuojamas 2017 m. sausio 26 d. kratos protokole ir fotonuotraukose fiksuotų bylai reikšmingų rastų bei paimtų daiktų pobūdis. Protokole buvo fiksuota, kad P. S. savanoriškai parodė buto koridoriuje buvusį stiklinį uždaromą indą su rudos spalvos milteliais, galimai „amfetaminu“, elektronines svarstykles ir plastikinių maišelių pakuotę. Gi, kratos metu darytose fotonuotraukose užfiksuoti daiktai buvo sudėti ant stalo, o tai, anot apeliantų, prieštarauja kratos proceso veiksmo turiniui, nes buvo nurodoma, jog daiktai rasti koridoriuje prie durų. Dėl šių priežasčių apeliantai teigia, kad kratos metu P. S. gyvenamojoje vietoje rasti daiktai policijos pareigūnų nebuvo tinkamai procesiškai įforminti, o šiuos daiktus (psichotropines medžiagas) paimant, pažeisti BPK reikalavimai. Dėl to šio procesinio veiksmo atlikimo metu gautais duomenimis remtis ir grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

8.3.1. Apeliantai mano, kad minėtas kratos protokolas surašytas netinkamai, jame netiksliai fiksuojant surastus daiktus, o tuo pačiu ir psichotropinę medžiagą, jos kiekį. Aptardami BPK nuostatas dėl objektų tyrimo tvarkos, apžiūros, apeliantai pažymi, kad kratos metu paimti daiktai apžiūrėti ir jų tyrimas atliktas, pažeidžiant BPK 205, 207 straipsnių nuostatas, kadangi iš protokolo negalima nustatyti, koks kiekis medžiagos buvo paimtas apžiūros metu. Paimti objektai nebuvo tinkamai įforminti, neužantspauduoti, neįrašyti į protokolą, kas sudaro prielaidas ginčyti surastų daiktų faktą, jų kiekį bei leidžia daryti išvadą apie pažeistą galimai kratos metu rastų daiktų aptikimo, fiksavimo, pateikimo, išreikalavimo procesinę tvarką. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į 2017 m. gegužės 17 d daiktų apžiūros protokole fiksuotus duomenis - kad apžiūrimi kratos P. S. gyvenamojoje vietoje metu rasti ir paimti daiktai buvo supakuoti į paketą ir pažymėti Nr. 3, o tai prieštarauja kratos protokole nurodytoms aplinkybėms. Be to, 2017 m. gegužės 11 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(678)-IS1-2784 nurodoma, kad tyrimui buvo pateikta plastikinė pakuotė, kurioje yra stiklainis su rusvos spalvos milteliais. Apie tai, kad minėta plastikinė pakuotė užantspauduota ir yra pakuotėje Nr. l, nenurodyta, o tai taip pat neatitinka kratos protokole nurodytų aplinkybių.

8.3.2. Apeliantų vertinimu, šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kratos metu paimti daiktai nebuvo tinkamai identifikuoti, pasverti, aprašyti, supakuoti bei užantspauduoti, tokiu būdu buvo padaryti šiurkštūs baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie suponuoja būtinybę kratą pripažinti neteisėta. Dėl šios priežasties kratos metu surinkti duomenys negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Be to, nesama įtikinamų duomenų, kad kratos metu buvo paimti būtent tie daiktai, kurie buvo tiriami vėlesnėse proceso stadijose. Iš paminėtų protokolų ir specialisto išvados negalima nustatyti, koks kiekis medžiagos buvo paimtas apžiūros metu, taip pat tai, ar specialistai tyrė tą pačią medžiagą, kuri buvo surasta kratos metu, etc.

8.4. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad duomenys, gauti vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, patvirtina R. S. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantai mano, kad subjektyvūs teismo samprotavimai apie šiuos duomenis neatitinka įrodymų vertinimo procesui keliamų reikalavimų ir prieštarauja BPK 20 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams. Apeliantų manymu, P. S. ir R. V. tarpusavio bendravimas nepatvirtina nei vienos P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Teismas, šių asmenų tarpusavio susirašinėjimą įvardindamas konspiratyviu, ėmė vertinti ne byloje surinktus duomenis, o subjektyviai, nesant tai patvirtinančių duomenų, preziumuoti, kaip į konkrečias R. V. žinutes būtų turėjęs atrašyti P. S., ką jis kokiu atveju turėjo daryti ir pan.

8.5. Apeliantai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių faktų, jog P. S. būtų turėjęs kokį nors tiesioginį kontaktą su psichotropinėmis medžiagomis ar indais, būtų prisidėjęs prie šių medžiagų gaminimo, įgijimo ir pan. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėtis yra formalioji. Todėl narkotinių medžiagų, surastų pas P. S. bute, laikymas būtų laikomas baigtu nusikaltimu tik nuo to momento, kai surinkti įrodymai leistų teigti, kad jis ten pats jas atgabeno ir paslėpė. Tuo tarpu atsakomybei pagal BK 260 straipsnį kilti nepakanka nustatyti tik objektyvų medžiagų laikymo požymį. Kadangi nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, inkriminuojant neteisėto laikymo veiką, būtina konstatuoti ir subjektyvųjį - tyčios laikyti narkotines ar psichotropines medžiagas, požymį. Gi, P. S. veiksmuose nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties – subjektyviųjų šio nusikaltimo požymių – tyčios laikyti narkotines medžiagas, nes paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo įgijęs.

8.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su P. S. paskirta bausme. Be skundžiame nuosprendyje konstatuotų aplinkybių apeliantai akcentuoja ir tai, jog po baigimo nagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės 2018 m. vasario 1 d. teismo sprendimu P. S. buvo pripažintas savo tėvo A. V. S. rūpintoju. Pastarajam po patirto insulto, dėl sveikatos būklės nebegalint pačiam tinkamai savimi pasirūpinti, nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis. P. S. motina taip pat yra nestiprios sveikatos, todėl jai vienai per sunku rūpintis A. V. S.. Tuo tarpu nuteistasis daug laiko praleidžia tėvų namuose, jiems padėdamas, rūpinasi tėvu, perka jam vaistus, maistą, veža pas gydytojus, kadangi vienintelis šeimoje vairuoja automobilį.

8.6.1. Be šių aplinkybių, apeliantai taip pat nurodo, kad P. S. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 2017 m. sausio 24 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (Nr. XII-1554) numatė galimybę asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Šiuo atveju, įvertinus P. S. asmenines savybes, taip pat aplinkybes, kad jis vienas augina mažametį sūnų, be to, yra paskirtas savo senyvo amžiaus tėvo rūpintoju, nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas P. S. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodydamas, kad BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta net ir minimali aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu prieštarauja teisingumo principui. Dėl šių priežasčių, anot apeliantų, byloje nustatytos aplinkybės bei P. S. charakterizuojanti medžiaga duoda pagrindą manyti, kad pastarajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė galėtų būti švelninama iki ketverių metų laisvės atėmimo. Be to, jo atžvilgiu galėtų būti taikoma ir BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata (Nr. XII-1554) atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji D. G., P. S. ir R. V., jų gynėjai bei nuteistojo P. R. gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

10. Nuteistųjų D. G., P. R., R. V., P. S. ir jo gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir P. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei nuteistojo P. S. ir jo gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. S. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

12. Skundžiamu nuosprendžiu P. S. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurios dalį pardavė R. V., o likusią dalį laikė savo namuose. Nuteistasis P. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai ir neabejotinai nepatvirtina P. S. kaltės, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo P. S. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

13. Nuteistasis P. S. viso proceso metu neigė padaręs nusikalstamą veiką, keldamas versiją, jog pas jį namuose kratos metu rastos psichotropinės medžiagos priklauso R. V.. Tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta. Nuteistajam P. S. inkriminuotą nusikaltimą patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: išsamūs ir iš esmės nuoseklūs nuteistosios R. V. parodymai, duomenys, gauti, vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, 2017 m. sausio 26 d. kratos, atliktos P. S. gyvenamojoje vietoje, protokole, specialisto išvadoje Nr. 140-(678)-IS1-2784 užfiksuoti duomenys, iš dalies liudytojų E. M., J. D., M. G. parodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

13.1. Nuteistoji R. V., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad D. G. pardavinėjo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Šią medžiagą ji gaudavo iš P. S.. 2016 m. vasarą dingo jos sutuoktinis T. V., kuris buvo skolingas P. S. ir todėl buvo pažadėjęs vietoj skolos grąžinimo išparduoti šio turimus 300 g metamfetamino. 2016 m. gruodžio mėnesio viduryje P. S. pasakė, kad vietoj T. V. pardavinėti metamfetaminą teks jai. Bijodama P. S., R. V. su šiuo pasiūlymu sutiko. Iš P. S. kiekvieną savaitę ji paimdavo po 10 g metamfetamino. Už 1 g šios psichotropinės medžiagos pastarajam mokėdavo po 5 eurus, o parduodavo po 10 eurų. Kai reikėdavo metamfetamino, ji skambindavo P. S. ir sakydavo, kad atvažiuos išgerti kavos ar panašiai. Matė, kad šią medžiagą P. S. laikė savo namuose stiklainyje. Kartais atvykus šią psichotropinę medžiagą pasverdavo ir parduodavo pats P. S., o kartais P. S. reikiamą metamfetamino kiekį palikdavo kur nors laiptinėje paslėpęs, pavyzdžiui po gėlės vazonu. 2016 m. sausio 24 d. R. V. buvo nuvykusi pas P. S. ir įsigijo 10 g metamfetamino (t. 7, b. l. 42-44, 173-179).

13.1.1. Nuteistosios R. V. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 87-88, 93-94), tiek apklausiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl abejoti jais, kaip patikimu įrodymu šaltiniu, nėra jokio pagrindo. Nuteistasis P. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuteistosios R. V. parodymai yra nenuoseklūs ir turėjo būti vertinami kritiškai. Apeliantai mano, kad R. V., duodama parodymus, siekė apkalbėti P. S. ir sumenkinti savo vaidmenį, darant aptariamus nusikaltimus, tokiu būdu sušvelninant savo teisinę padėtį ir atsakomybę. Šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistosios R. V. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, ikiteisminio tyrimo metu ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu skirtingai nurodžius susipažinimo su P. S. aplinkybes. Teisėjų kolegija šiuos netikslumus vertina, kaip neesminius, įtakotus užduodamų klausimų, siekiant detalizuoti nuteistosios parodymus, tikslumo ir pobūdžio, nuo įvykio praėjusio nemažo laiko tarpo, nuteistosios psichologinės būsenos. Be to, R. V. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad psichotropines medžiagas ji gaudavo būtent iš P. S. ir kad pastarasis ją vertė šiomis medžiagomis prekiauti už nuteistosios sutuoktinio T. V. skolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistosios R. V. parodymai yra detalūs ir nuoseklūs, esminėmis aplinkybėmis vienodi, o apeliantų skunde akcentuojami nesutapimai yra neesminiai. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti šių parodymų nepatikimais ir juos atmesti, parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių R. V. galėtų būti šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį P. S. tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. Nuteistoji R. V. davė parodymus ne tik apie kitų nuteistųjų, bet ir apie savo pačios atliktą nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo atveju laikytina, kad R. V., duodama parodymus, nesiekė perkelti atsakomybės nuo savęs kitiems asmenims.

13.2. Tai, kad nuteistasis P. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir duomenys, gauti, vykdant nuteistosios R. V. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę (CD su užrašu 20-7/1-604/2017, 20-7/1-605/2017, 20-7/1-602/2017, 20-7/1-608/2017). Užfiksuota, kad 2017 m. sausio 24 d., nuteistajam D. G. SMS pranešimu užmaskuotai jos pasiteiravus, kada ji papildys psichotropinės medžiagos atsargas, nuteistoji R. V., bendraudama su nuteistuoju P. S., užmaskuotai susitarė atvykti pas pastarąjį pasiimti minėtų medžiagų, kurios, kaip nurodė P. S., bus paliktos laiptinėje gėlių vazone. Šios aplinkybės užfiksuotos SMS pranešimuose, kurių turinys buvo tinkamai ir išsamiai išanalizuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistoji R. V. pirmosios instancijos teisme davė išsamius parodymus apie užfiksuotą 2017 m. sausio 24 d. bendravimą tarp nuteistųjų D. G., R. V. ir P. S., paaiškino žinučių turinį (t. 7, b. l. 177-178). Nuteistoji R. V. nuosekliai viso proceso metu nurodė, kad psichotropines medžiagas ji gaudavo būtent iš P. S. ir kad 2017 m. sausio 24 d. pas P. S. ji vyko būtent pasiimti šių medžiagų.

13.2.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų susirašinėjimo SMS žinutėmis turinys paneigia nuteistojo P. S. iškeltą versiją, kad jis su R. V. susirašinėdavo, kai pastaroji norėdavo pas jį atvykti pasiimti paliktų daiktų, kurių ji buvo nurodžiusi neturinti kur palikti ir prašiusi pasaugoti. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, susirašinėjant tik dėl daiktų, kurių apyvarta neuždrausta, pasiėmimo, nesiekiama užmaskuoti tikrąjį tekstų turinį ir žodžių reikšmę, rašyti užuominomis, konspiratyviai, vartojant atitinkamus žodžius ir frazes. 2017 m. sausio 24 d. P. S. bute (palėpėje) buvo atliekami remonto darbai, jame dirbo du asmenys, kurie turėjo galimybę įleisti R. V. pasiimti reikiamų daiktų. Be to, R. V., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji nuo 2015 metų pabaigos gyveno kartu su A. J. pastarojo bute, į kurį buvo atsivežusi visus savo daiktus ir niekur kitur savo daiktų nelaikė, nes tam nebuvo būtinybės. R. V. nurodė, (duomenys neskelbtini) turinti nemažai giminių, pas kuriuos yra laisvos vietos, todėl, esant reikalui, savo daiktus ji būtų laikiusi pas giminaičius, o ne pas P. S. (t. 7, b. l. 176). Nuteistosios R. V. parodymus apie tikrąjį vykimo pas P. S. tikslą, šio nuteistojo aktyvų vaidmenį patvirtina ir susirašinėjimo, vykusio tarp minėtų asmenų kitomis dienomis, turinys, kuris taipogi buvo išsamiai išanalizuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų trumpųjų žinučių turinys patvirtina aplinkybes apie P. S. dalyvavimą aptariamo nusikaltimo padaryme.

13.3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad netrukus po aptarto 2017 m. sausio 24 d. nuteistųjų R. V. ir P. S. susirašinėjimo, 2017 m. sausio 26 d. buvo atlikta krata P. S. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kurios metu rasta ir paimta: stiklinis uždaromas indas su rudos spalvos milteliais, elektroninės svarstyklės, plastikinių maišelių pakuotė, geltonas plastikinis šaukštas. Kratos protokole nurodyta, kad nuteistasis P. S. savanoriškai parodė buto koridoriuje buvusį stiklinį uždaromą indą su rudos spalvos milteliais, galimai „amfetaminu“, elektronines svarstykles ir plastikinių maišelių pakuotę (t. 2, b. l. 42-46). Priešingai, nei nurodoma nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad, kratos protokole pažymėjus šių daiktų radimo vietą, kratos metu darytose fotonuotraukose jie buvo užfiksuoti sudėti ant stalo, neduoda pagrindo abejoti kratos atlikimo teisėtumu ir jos metu gautų duomenų patikimumu. Kratos protokole buvo aiškiai nurodyta minėtų daiktų suradimo vieta. Be to, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje peržiūrėjus 2017 m. sausio 26 d. kratos metu darytas fotonuotraukas, nuteistasis P. S. patvirtino, kad fotonuotraukose užfiksuoti daiktai buvo surasti maiše prie jo buto durų (t. 7, b. l. 173).

13.3.1. Nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kratos metu paimti daiktai nebuvo tinkamai identifikuoti, pasverti, aprašyti, supakuoti bei užantspauduoti, tokiu būdu buvo padaryti šiurkštūs baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie suponuoja būtinybę kratą pripažinti neteisėta. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš 2017 m. sausio 26 d. kratos protokolo kratos metu savanoriškai pateiktų objektų aprašo matyti, kad stiklinis indas su rudos spalvos milteliais buvo aprašytas ir supakuotas į pakuotę Nr. 1, elektroninės svarstyklės, plastikinių maišelių pakuotė, geltonas plastikinis šaukštas – į pakuotę Nr. 3 (t. 2, b. l. 44). Taigi, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kratos metu paimti daiktai buvo tinkamai aprašyti ir supakuoti, laikantis BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatytos tvarkos. Nors kratos metu rastas stiklinis indas su rudos spalvos milteliais nebuvo pasvertas, tikslus šių miltelių svoris buvo nustatytas, atliekant objektų tyrimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariama krata buvo atlikta, laikantis BPK nustatytų reikalavimų.

13.3.2. Iš 2017 m. gegužės 17 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad elektroninės svarstyklės, plastikinių maišelių pakuotė, geltonas plastikinis šaukštas buvo apžiūrėti BPK 207 straipsnyje nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 54-62). Atsižvelgiant į tai, kad minėtos kratos metu rastame stikliniame inde esančius miltelius reikėjo tirti techninėmis priemonėmis, vadovaujantis BPK 205 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, buvo paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą, atsakant į klausimą, ar pateiktame stikliniame inde esanti medžiaga yra narkotinė, psichotropinė, jei taip, tai kokia, koks jos kiekis. Minėtas stiklinis indas buvo supakuotas į pilkos spalvos plastikinį paketą (t. 1, b. l. 125-128). Atlikus cheminį tyrimą, 2017 m. gegužės 11 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(678)-IS1-2784 nustatyta, kad rusvos spalvos miltelių iš stiklinio indo sudėtyje rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurio masė 76,24 g. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad stiklinis indas, kuriame yra rusvos spalvos milteliai, buvo pateiktas plastikinėje pakuotėje (t. 1, b. l. 134-136). Priešingai, nei nurodoma nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog minėtas plastikinis paketas nebuvo įvardintas kaip paketas Nr. 1, neduoda pagrindo abejoti, ar tirti buvo pateikta ta pati medžiaga, kuri buvo rasta 2017 m. sausio 26 d. kratos metu nuteistojo P. S. gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti objektų tyrimą atlikusių specialistų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų specialisto išvadų teisingumu. Apeliantai nepateikė minėtas specialistų išvadas paneigiančių įrodymų.

13.4. Tai, kad nuteistasis P. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, iš dalies patvirtina ir liudytojų policijos pareigūnų E. M., J. D., M. G., kurie 2017 m. sausio 26 d. dalyvavo, darant kratą nuteistojo P. S. gyvenamojoje vietoje, parodymai. Liudytojas E. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, įvertinę tyrimo metu surinktą informaciją, jie nusprendė sulaikyti P. S.; prie šio asmens gyvenamosios vietos surengė pasalą ir jį sulaikė; prieš kratos atlikimą P. S. klausė, ar šis turi namuose draudžiamų daiktų, ir jis iš karto pripažino, kad tokių daiktų bute yra. Liudytojas iš R. V. parodymų žinojo, kad P. S. psichotropines medžiagas slepia palėpėje. Pastarasis paaiškino, kad psichotropinių medžiagų palėpėje nėra, jos padėtos bute ir parodė prie durų esantį plastikinį maišą, kuriame rado svarstykles, stiklainį su milteliais; taip pat P. S. policijos pareigūnams nurodė, kad šias medžiagas įsigijęs jau seniai kartu su buvusiu R. V. sutuoktiniu (t. 7, b. l. 72-75). Liudytojas J. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, policijos pareigūnams perskaičius P. S. kratos protokolą, jis pats pripažino, kad namuose yra psichotropinių medžiagų ir jas parodė. Kiek vėliau kratos metu P. S. papildomai paaiškino, kad psichotropinės medžiagos priklauso bendrai jam pačiam ir buvusiam R. V. sutuoktiniui, kad šias medžiagas jie įsigijo kartu. P. S. neminėjo apie tai, kad psichotropinė medžiaga, kuri buvo rasta plastikiniame maiše esančiame stiklainyje, priklausytų R. V. (t. 7, b. l. 75-76). Liudytojas M. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, pareigūnams perskaičius P. S. kratos protokolą, jis pats namuose parodė stiklainį su galimai narkotinėmis medžiagomis (t. 7, b. l. 76-77). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad kratos metu nuteistasis P. S. savanoriškai pateikė stiklainį su rusvos spalvos milteliais ir kad jis pats pripažino, jog šios medžiagos priklauso būtent jam, o ne R. V.. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis 2017 m. sausio 26 d. kratos protokole nenurodė jokių pastabų dėl jo bute rastų daiktų priklausomybės R. V. (t. 1, b. l. 46).

13.5. Nuteistasis P. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių faktų, jog P. S. būtų turėjęs kokį nors tiesioginį kontaktą su psichotropinėmis medžiagomis ar indais, būtų prisidėjęs prie šių medžiagų gaminimo, įgijimo ir pan. Apeliantų nuomone, psichotropinių medžiagų, surastų pas P. S. bute, laikymas būtų laikomas baigtu nusikaltimu tik nuo to momento, kai surinkti įrodymai leistų teigti, kad jis ten pats jas atgabeno ir paslėpė. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad šiuo atveju P. S. buvo nuteistas tik už neteisėtą didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, ir dalies šių medžiagų pardavimą. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtu laikymu pripažįstamos tyčinės veikos, susijusios su šių medžiagų buvimu kaltininko žinioje, pažeidžiant teisės aktais nustatytą jų laikymo tvarką. Laikymas gali pasireikšti narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimu jų savo žinioje, jei tai nesusiję su šių medžiagų gabenimu ir kt. Nusikaltimo, įtvirtinto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo momento, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vien laikymo veiksmo. Byloje nustatyta, kad P. S. psichotropines medžiagas laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos aptartais įrodymais buvo paneigta nuteistojo P. S. iškelta versija, kad šios medžiagos priklausė nuteistajai R. V.. Dalį šių psichotropinių medžiagų nuteistasis P. S. pardavė nuteistajai R. V.. Taigi, byloje nustatyta, kad P. S. suvokė, jog neteisėtai laiko psichotropines medžiagas, bei to siekė. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad ant stiklinio indo su psichotropinėmis medžiagomis, kratos metu rasto P. S. gyvenamojoje vietoje, nebuvo surasta nuteistojo pirštų pėdsakų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pastarojo kaltės neteisėtai disponavus psichotropinėmis medžiagomis jas laikant.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje analizavo ne tik įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, bet nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo P. S. duotus parodymus. Nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo P. S. įvykdyta nusikalstama veika įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl P. S. paskirtos bausmės

15. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

16. Nuteistasis P. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelninti P. S. bausmę ir paskirti 4 metus laisvės atėmimo bei, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėti. Šis apeliantų prašymas atmetamas.

16.1. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis P. S. padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas, veikiant tiesiogine tyčia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. S. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, nuteistasis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, be to, dalį šių medžiagų pardavė. Nuteistojo laikytas psichotropinės medžiagos kiekis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ beveik keturis kartus viršija didelio šios medžiagos kiekio kriterijų ir artimas labai dideliam, kas didina nusikalstamos veikos pavojingumą. P. S. Lietuvos Respublikoje anksčiau neteistas, tačiau buvo padaręs nusikalstamas veikas užsienio šalyse (t. 6, b. l. 44-46, t. 7, b. l. 99), baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 49-53). Pirmosios instancijos teismas nenustatė P. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę P. S., taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis dirba, vienas augina mažametį sūnų (t. 7, b. l. 143-144) ir BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, ilgametis atskyrimas nuo mažamečio sūnaus neigiamai paveiks jų socialinius ryšius, paveiks ir patį mažametį. Apygardos teismas, atsižvelgęs į pastarąsias aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl nusprendė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė P. S. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta sankcijoje, t. y. 6 metus laisvės atėmimo.

16.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam P. S. paskirtą bausmę nėra. Apygardos teismas, nustatydamas nuteistajam P. S. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo P. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra teisinga, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Nuteistojo P. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad 2018 m. vasario 1 d. teismo sprendimu P. S. buvo pripažintas savo tėvo rūpintoju, nesudaro pakankamo pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

16.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų (nuteistojo P. S. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios įstatymo Nr. XII-1554 redakcijos). Nuteistasis P. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme už tyčinio nusikaltimo padarymą. Taigi šiuo atveju nėra formalių Baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu P. S. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi BK 75 straipsnį taikyti galima tik asmenims, nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. S., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Dėl P. R. paskirtų bausmių

18. Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas mano, kad jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta ir prieštarauja teisingumo principui. Šis apelianto prašymas atmetamas.

18.1. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

18.2. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis P. R. padarė baudžiamąjį nusižengimą ir sunkų nusikaltimą, susijusius su disponavimu ginklais ir šaudmenimis, taip pat sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nusikaltimai yra baigti, padaryti, veikiant tiesiogine tyčia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. R. padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai, nuteistasis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir laikė didelį kiekį psichotropinių bei narkotinių medžiagų, be to, jis pripažino, kad ginklų rinkimas ir kolekcionavimas buvo jo hobis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad P. R. vedęs (t. 3, b. l. 152, t. 7, b. l. 52), nusikalstamas veikas padarė, būdamas neteistas (teistumas išnykęs) (t. 3, b. l. 129-131), iki nusikalstamų veikų padarymo niekur nedirbo (t. 3, b. l. 137-139) ir pats vartojo narkotines, psichotropines medžiagas, buvo nuo jų priklausomas. Pirmosios instancijos teismas nustatė P. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino, padaręs nusikalstamas veikas, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė P. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

18.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistajam P. R. nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam P. R. skirtinas bausmes ir nustatydamas jų dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgęs į pirmiau paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam P. R. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, BK 253 straipsnio 2 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje, paskyrė minimalias sankcijose nustatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta, ji nustatyta, pritaikius nuteistajam palankesnius bausmių bendrinimo – apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdus.

Dėl D. G. paskirtos bausmės

19. Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Šis apelianto prašymas atmetamas.

19.1. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama nei pagreitinto proceso tvarka, nei atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šioje byloje buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas ir priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis D. G. dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino savo kaltę, negali būti laikoma pakankamu pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę, remiantis BK 64¹ straipsniu, kadangi šio straipsnio nuostatos taikomos tik tiems asmenims, kurie atitinka BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas sąlygas.

19.2.Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis D. G. padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. G. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, nuteistasis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir laikė psichotropinių medžiagų, be to, didžiąją dalį šių medžiagų pardavė. Apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, taip pat ir už tyčinius nusikaltimus, susijusius su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (t. 5, b. l. 49-69), skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė, neišnykus teistumui. Taigi, D. G. tinkamų išvadų nepadarė, padarė sunkų nusikaltimą. Nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 70-75), pats vartojo narkotines, psichotropines medžiagas. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nustatė D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

19.3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajam D. G. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam D. G. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnės už sankcijos vidurkį trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl R. V. paskirtos bausmės

20. Nuteistoji R. V. apeliaciniame skunde prašo paskirti jai švelnesnę bausmę, pritaikius BK 62 bei 75 straipsnių nuostatas, t. y. neskirti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Šis apeliantės prašymas atmetamas.

20.1. Apeliantė skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir plačiau nenagrinėjo jos viso proceso metu nurodomos aplinkybės apie nuteistojo P. S. taikytą jai psichologinį spaudimą daryti nusikaltimą, tokiu būdu atiduodant P. S. T. V. skolą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltinamą asmenį atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394-699/2015). BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta – tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad daryti nusikalstamą veiką R. V. įtakojo P. S. ir kad į šią aplinkybę reikia atsižvelgti, skiriant bausmę, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip nustatyta iš R. V. parodymų, P. S., pasakydamas, kad vietoj T. V. pardavinėti metamfetaminą teks jai, prievartos prieš R. V. nenaudojo. Pastaroji galėjo nesutikti su P. S. pasiūlymu, tačiau nenorėjo galimo jo keršto (t. 7, b. l. 42-44). Nuteistoji R. V. apklausų metu nenurodė, jog buvo grasinama ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos ar jos artimųjų sveikatą. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad P. S. būtų naudojęs prieš R. V. fizinį smurtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. V. galėjo pasirinkti kitą elgesio variantą, pvz., pranešti apie susidariusią situaciją policijai, tačiau pati pasirinko daryti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti nuteistosios R. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, ir šiuo pagrindu sušvelninti nuteistajai paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

20.2. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7–287/2009, Nr. 2K-650/2012). Priešingai, nei nurodoma nuteistosios R. V. apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos nenustatytos. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną R. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20.3. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog R. V. padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. V. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, nuteistoji, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir laikė psichotropinių medžiagų, be to, dalį šių medžiagų pardavė. Apeliantė iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teista 4 kartus, paskutinį kartą – Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu už analogišką nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (t. 5, b. l. 143-169). Skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistoji padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykus teistumui. Taigi, R. V. tinkamų išvadų nepadarė, vėl padarė sunkų nusikaltimą. Nuteistoji bausta administracine tvarka už psichotropinių medžiagų vartojimą (t. 5, b. l. 170-172). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantę, rodo didesnį jos pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistoji R. V. prieš suėmimą dirbo (t. 5, b. l. 173-175), kad nusikalstamą veiką daryti ją įtakojo P. S., kad R. V. turi tris vaikus, su kuriais, nors jos motinystės teisės ir apribotos (t. 7, b. l. 119-125), ji palaiko ryšius. Kauno Tardymo Izoliatoriaus administracijos apeliantė charakterizuojama teigiamai (t. 7, b. l. 163). Pirmosios instancijos teismas nustatė R. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nenustatė jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

20.4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajai R. V. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistosios bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai R. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnės už sankcijos vidurkį trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

20.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Nuteistosios R. V. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje (įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistoji R. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteista galutine subendrinta 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinių nusikaltimų padarymą. Taigi šiuo atveju nėra formalių Baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu R. V. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi BK 75 straipsnį taikyti galima tik asmenims, nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Be to, anksčiau aptarti nuteistosios R. V. asmenybę apibūdinantys duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

21. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo D. G., nuteistojo P. R., nuteistosios R. V., nuteistojo P. S. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėKęstutis JucysRegina Pocienė