- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-12
- Bylos Nr.
- I1-4905-279/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01222-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninei.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovės atstovė, ir LAVL), 10000 Eur ir daugiau neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo pristatytas į LAVL paruošti jį (atlikti tyrimus) kojos operacijai, kuri buvo suplanuota 2019 m. rugpjūčio 30 d. Respublikinėje Kauno ligoninėje. 2019 m. rugpjūčio 30 d. po operacijos Respublikinėje Kauno ligoninėje vėl grįžo į LAVL. LAVL buvo patalpintas kameroje, kurioje turėjo gyventi su dar dviems nuteistaisiais, kurie buvo užsikrėtę mirtinai pavojingomis, nepagydomomis, užkrečiamomis ligomis. Vienas iš nuteistųjų kameroje palikdavo užkrato pavojų keliantį kraują. 2019 m. rugsėjo 6 d. pasinaudojo ilgalaikio pasimatymo teise ir pas jį į LAVL atvyko žmona. 2019 m. rugsėjo 7 d. vėl grįžo į kamerą. 2019 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į LAVL pareigūną su prašymu perkelti jį į kitą kamerą, tačiau kadangi buvo šeštadienis, jo prašymas patenkintas nebuvo. 2019 m. rugsėjo 9 d. kameroje su juo buvę asmenys buvo etapuoti. 2019 m. rugsėjo 10 d. buvo etapuotas į Vilnius pataisos namus atlikti likusios bausmės dalies. 2019 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros skyrių, kad jam būtų atliktas ŽIV ir Hepatito C tyrimas. Jam buvo atliktas ŽIV tyrimas, o dėl Hepatito C tyrimo jam buvo pasiūlyta vykti į LAVL. Vykti į LAVL atsisakė, nes ten patyrė nežmoniškas kančias, sielvartą ir baimę. Dėl tokių neteisėtų LAVL veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, baiminosi, kad galėjo užkrėsti savo šeimą. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų pareiškėjas kreipėsi į psichiatrą ir psichologą, vartojo nervus raminančius vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepimu (b. l. 16-18) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Ligoninės nuostatų 1 punkte įtvirtinta, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, areštą ir laisvės atėmimo bausmes ir teikianti ambulatorines ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto ir laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, šiai įstaigai taip pat taikomas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 ,,Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai “ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012) bei kiti sveikatos apsaugą, bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 47-1:2012 sergant žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) taikomos standartinės pacientų izoliavimo priemones, pateiktos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 V skyriuje, kurios numato, kad visiems pacientams taikomos standartinės izoliavimo priemones (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas) (Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 11 punktas. Ligoninėje, vadovaujantis BVK 10 ir 70 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012, visi naujai atvykę suimtieji ir nuteistieji skirstomi ir laikomi atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Atkreipė dėmesį, kad ŽIV sergantys asmenys privalomai nėra izoliuojami nuo kitų asmenų. Nurodė, kad pareiškėjas apibūdindamas tariamai patirtą žalą apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl LAVL galimai neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas skundžiasi, kad LAVL buvo apgyvendintas su asmenimis, kurie serga ŽIV ir Hepatitu C.
Teismas pažymi, kad BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenims, infekuotiems ŽIV, negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). LVAT, be kita ko, yra atkreipęs dėmesį ir į nacionalinės institucijos – Lietuvos AIDS centro, metodines rekomendacijas „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, kurių 26 punkte nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte rekomenduota, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012).
Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga taip pat yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau įtraukta su pastaba, kurioje nustatytos izoliavimo sąlygos. Minėtoje pastaboje nurodyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taigi, teisės aktai įtvirtina galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad būtų pagrindas izoliuoti ŽIV sergantį nuteistąjį nuo kitų nuteistųjų, nėra. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT formuodamas administracinių teismų praktiką (LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015). Teismas pritaria, kad LAVL nurodytam argumentui (b. l. 19), kad atskirai (nuo kitų asmenų) asmenys izoliuojami, kai jie serga oro lašeliniu būdu plintančiomis ligomis. Nagrinėjamu atveju, kartu su pareiškėju kameroje laikyti nuteistieji, oro lašeliniu būdu plintančiomis ligomis nesirgo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad LAVL administracija pacientų skirstymo į kamerų tipo patalpas, tvarkos nepažeidė.
Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju LAVL veiksmuose nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.