Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje išnagrinėjo AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas AB „(duomenys neskelbtini)“ prašymas dėl išlaidų, susijusių su 50 vnt. pusvagonių saugojimu ir laikymu viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundų nagrinėjimui pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2000 m. liepos 26 d. nutarimu buvo uždėtas areštas Rusijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ pagamintiems pusvagoniams, markė 12-141 ir 12-132, kurių gamykliniai numeriai yra: 3119; 3120; 3130; 3133; 3135; 3138; 3141; 3143; 3144; 3145; 3156; 3159; 3160; 3183; 10001; 10099; 10010; 10011; 10012; 10013; 10014; 10015; 10017; 10309; 13482; 13485; 13500; 13501; 13503; 13506; 13517; 13509; 13523; 13527; 13528; 13529; 13530; 13540; 13541; 13546; 13547; 13548; 13549; 13553; 13554; 13556; 13600; 13602; 13606; 13614; 13631; 13633; 21019; 21757; 23590; 23592; 23595; 23596; 23606; 23607; 23608; 23609; 23610; 23611; 23612; 23613; 23615; 23616; 23621; 23629; 23634; 10310; 10330; 10333; 13264; 10121; 13557; 13558; 13559; 13571; 13572; 13573; 13574; 13575; 13576; 13598; 23635; 23637; 23643; 23644; 23661; 23708; 23709; 23710; 23711; 10326; 13499.

Nutarime prokuroras nurodė, jog šie pusvagoniai be Generalinės prokuratūros žinios negali būti parduoti, perleisti ar realizuoti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolas, užregistruoti SPAB „(duomenys neskelbtini)“. SPAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės išduoti leidimo šiuos pusvagonius parduoti ar kitaip perleisti bei juos registruoti. Pusvagoniai stovi SPAB „(duomenys neskelbtini)“ stotyje Skaruliai, Jonavos rajone, o saugoti perduodami Rusijos IP įmonės „(duomenys neskelbtini)“vadovui V. G..

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2001 m. birželio 21 d. nutarimu buvo uždėtas areštas Rusijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ pagamintiems pusvagoniams, markė 12-132, kurių gamykliniai numeriai yra: 13576; 13574; 13598.

Nutarime prokuroras nurodė, jog šie pusvagoniai be Generalinės prokuratūros žinios negali būti išvežti iš Vilniaus DEPO. SPAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės išduoti leidimo šiuos pusvagonius parduoti ar kitaip perleisti bei juos registruoti. Pusvagoniai saugoti perduodami Rusijos IP įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui V. G..

Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu J. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.; pagal Lietuvos Respublikos BK 275 str. 3 d., 274 str. 3 d. 207 str. 2 d., 16 str. 2 d., 274 str. 3 d. išteisintas.

Šiuo nuosprendžiu teismas daiktinius įrodymus – 100 vnt. pusvagonių – paliko areštuotus saugoti, kol išsispręs teisėto jų savininko klausimas.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi Rusijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ pagaminti pusvagoniai, kurių gamykliniai numeriai yra: 3119; 3120; 3130; 3133; 3135; 3138; 3141; 3143; 3144; 3145; 3156; 3159; 3160; 3183; 10001; 10099; 10010; 10011; 10012; 10013; 10014; 10015; 10017; 10309; 13482; 13485; 13500; 13501; 13503; 13506; 13517; 13509; 13523; 13527; 13528; 13529; 13530; 13540; 13541; 13546; 13547; 13548; 13549; 13553; 13554; 13556; 13600; 13602; 13606; 13614; 13631; 13633; 21019; 21757; 23590; 23592; 23595; 23596; 23606; 23607; 23608; 23609; 23610; 23611; 23612; 23613; 23615; 23616; 23621; 23629; 23634; 10310; 10330; 10333; 13264; 10121; 13557; 13558; 13559; 13571; 13572; 13573; 13574; 13575; 13576; 13598; 23635; 23637; 23643; 23644; 23661; 23708; 23709; 23710; 23711; 10326; 13499; 13576; 13574; 13598, perduoti Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

AB „(duomenys neskelbtini)“ teismo prašė išspręsti išlaidų, susijusių su 50 vienetų pusvagonių saugojimu ir laikymu viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, atlyginimo bendrovei klausimą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartimi AB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su 50 vnt. pusvagonių saugojimu ir laikymu viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra proceso dalyvis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003, o šios bendrovės paskaičiuoti mokesčiai už 50 vienetų pusvagonių stovėjimą valstybei nuosavybės teise priklausančiuose AB „(duomenys neskelbtini)“ patikėjimo teise valdomuose privažiuojamuose keliuose negali būti pripažinti proceso išlaidomis. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2000 liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais 50 pusvagonių buvo pavesta saugoti nukentėjusiajam V. G.. Minėtuose nutarimuose nebuvo nurodyta vieta, kur šie pusvagoniai turi būti laikomi ir saugomi. AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įpareigoti pusvagonius laikyti jų valdomuose privažiuojamuose keliuose. Nors antrajame nutarime buvo nurodyta, kad pusvagoniai negali būti išvežti iš Vilniaus DEPO, tačiau nurodyta, jog tai negali būti daroma be Generalinės prokuratūros žinios. Bendrovė nesikreipė į Generalinę prokuratūrą, kad vagonai saugojimui būtų perkelti į kitą vietą. Apie tai, kad bus skaičiuojami mokesčiai už vagonų laikymą ir saugojimą, AB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010-01-13 nepranešė Generalinei prokuratūrai, o iki 2010-02-25 nepranešė ir nagrinėjusiam bylą teismui. Jokių sutarčių su AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl daiktinių įrodymų apmokamo saugojimo ir laikymo nei teismas, nei prokuratūra nebuvo sudarę. Todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ priskaičiuotų mokesčių teismas neturi pagrindo pripažinti proceso išlaidomis. Šiuo metu daiktiniai įrodymai – 50 vienetų pusvagonių -, kurie stovėjo AB „(duomenys neskelbtini)“ privažiuojamuose keliuose, yra perduoti valstybės nuosavybėn. Bendrovė dėl patirtų nuostolių turi teisę pareikšti pretenzijas turto savininkui civilinio proceso tvarka.

AB „(duomenys neskelbtini)“ skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį ir AB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą patenkinti – AB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas, susijusias su 50 vnt. pusvagonių saugojimu ir mokesčius dėl šių pusvagonių laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose pripažinti proceso išlaidomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003 bei priteisti šių išlaidų apmokėjimą iš valstybės lėšų.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo išvadomis, skundą padavęs asmuo teigia, kad teismas neteisingai ir netinkamai įvertino Generalinės prokuratūros 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais nustatytus įpareigojimus bei jų turinį. Nurodo, kad minėtais nutarimais AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tiesiogiai įpareigota išsaugoti, neprarasti ir išlaikyti Pusvagonius, o taip pat niekam jų neperduoti be Generalinės prokuratūros žinios. Nutarimuose nurodytam formaliam saugotojui - V. G. nevykdant savo, kaip saugotojo pareigų (ką pripažino ir pats V. G.), Vilniaus apygardos teismas bei Apeliacinis teismas, anksčiau šioje byloje išnagrinėjęs V. G. skundą, konstatavo, jog šias pareigas, atsižvelgiant į paminėtų nutarimų pobūdį, privalėjo vykdyti ir vykdė būtent AB „(duomenys neskelbtini)“.

Be to, skunde pažymima, kad Rusijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ pagaminti Pusvagoniai Generalinės prokuratūros nutarimais buvo ne tik areštuoti, bet taip pat kaip daiktiniai įrodymai prijungti prie baudžiamosios bylos Nr. 1-30/2003. 2001 m. daiktų poėmio protokolais ir aktais buvo nustatytos pareigos dėl Pusvagonių saugojimo, tačiau šios pareigos buvo priskirtos ne V. G., o kitiems asmenims (t. 2, b. l. 77-79, 142-148). 2001 m. birželio 26 d. apžiūros akte (t. 2, b. l. 79) aiškiai nurodyta, kad 3 Pusvagonius Generalinė prokuratūra palieka saugoti AB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus geležinkelio stoties prekinio kelyno 44 aklikelyje. Taigi šie Pusvagoniai aiškiai palikti saugoti būtent AB „(duomenys neskelbtini)“ ir nurodyta konkreti jų laikymo vieta, kur jie toliau saugomi iki šios dienos. Atkreipiamas dėmesys, jog 2001 m. birželio 26 d. poėmio protokolai ir apžiūros aktas sudaryti vėliau nei Generalinės prokuratūros 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimai dėl Pusvagonių arešto.

Skunde taip pat pažymima, jog likusieji 47 Pusvagoniai Generalinės prokuratūros nurodymu buvo palikti saugoti Radviliškio depe, jų saugojimą ir laikymą taip pat priskiriant būtent AB „(duomenys neskelbtini)“. Skundą padavęs asmuo teigia, jog Vilniaus apygardos teismui pateikė Generalinės prokuratūros 2000 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8/18-02-1490 dėl Pusvagonių transportavimo ir remonto, pagal kurį Generalinė prokuratūra, vykdydama V. G. prašymą, nurodė AB „(duomenys neskelbtini)“ pervežti 97 pusvagonius į Radviliškio depą remontui. V. G. buvo suteikta teisė po Pusvagonių remonto išgabenti juos iš Lietuvos. Pasinaudodamas šia teise V. G. suspėjo išvežti 50 Pusvagonių į Estiją, tačiau Radviliškio depe likusių 47 Pusvagonių išgabenimas buvo sustabdytas gavus kitų suinteresuotų asmenų – J. F., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kt. skundus. 2001 m. liepos 31 d. raštu Nr. 8/18-02-1101 Generalinės prokuratūros prokuroras S. Gedvilas pareikalavo AB „(duomenys neskelbtini)“ leisti V. G. išvežti 47 Pusvagonius į Estiją. Tačiau 2001 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 8/1-07-1211 Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras A. Kliunka šį prokuroro S. Gedvilo raštą atšaukė. 2001 m. liepos 31 d. raštas Nr. 8/18-02-1101 ir 2001 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. 8/1-07-1211 buvo pateikti Vilniaus apygardos teismui 2010 m. birželio 11 d. posėdžio metu. Vykdant šiuos Generalinės prokuratūros nurodymus 47 Pusvagoniai liko stovėti bei buvo saugojami būtent AB „(duomenys neskelbtini)“ Radviliškio depe.

Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė ir neįvertino Pusvagonių, kaip itin didelių gabaritų makrodaiktų specifikos ir jų laikymo sąlygų, o taip pat Lietuvos Respublikos geležinkelių sistemos ypatumų. Generalinei prokuratūrai minėtais nutarimais, daiktų poėmio protokolais ir kitais raštais nustačius Pusvagonių areštą, uždraudus juos gabenti, naudotis, išduoti ar perduoti kitiems asmenims, leisti registruoti kokių nors kitų asmenų vardu, bloginti būklę ar kitaip disponuoti be Generalinės prokuratūros žinios, Pusvagoniai galėjo būti palikti saugoti tik AB „(duomenys neskelbtini)“, kaip vienintelės viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojos, keliuose. Dėl šių daiktų gabaritų ir specifikos Pusvagoniai objektyviai negalėjo būti atiduoti saugoti į Generalinės prokuratūros ar teismo daiktinių įrodymų saugyklą, nes tokių saugyklų, kur būtų įmanoma laikyti Pusvagonius, Generalinė prokuratūra ir teismai neturi. Teismo argumentas, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į Generalinę prokuratūrą dėl Pusvagonių perkėlimo į kitą vietą yra nepagrįstas. Generalinė prokuratūra neturi ir neeksploatuoja jokių geležinkelio infrastruktūros objektų, kuriuose būtų galima saugoti nurodytus Pusvagonius. Be to, perkėlus Pusvagonius į kitą vietą, jų saugojimo ir laikymo išlaidų vis vien nebūtų buvę galima išvengti. Teismas nenurodė jokios teisės normos, kurią pažeidė AB „(duomenys neskelbtini)“.

50 Pusvagonių Generalinės prokuratūros veiksmais buvo palikti laikyti ir saugoti būtent AB „(duomenys neskelbtini)“ valdomuose viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose Vilniaus geležinkelio stotyje ir Radviliškio depe, o AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įpareigota nurodytus Pusvagonius laikyti ir saugoti savo valdomuose viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Teismo argumentai, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įpareigota rūpintis Pusvagonių laikymu ir apsauga, o Generalinė prokuratūra nebuvo nurodžiusi, kur AB „(duomenys neskelbtini)“ šiuos Pusvagonius privalo laikyti, yra nepagrįsti. Pusvagonių laikymas ir saugojimas nebuvo pačios AB „(duomenys neskelbtini)“ valia ar prisiimta rizika. AB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė privalomus Generalinės prokuratūros nutarimus ir nurodymus. Todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 105 str. 3 p. turi teisę į Pusvagonių saugojimo ir laikymo išlaidų atlyginimą, nes šios išlaidos susidarė dėl Generalinės prokuratūros procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003.

Skundą padavęs asmuo taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai nepripažino AB „(duomenys neskelbtini)“ priskaičiuotų mokesčių už pusvagonių laikymą ir saugojimą proceso išlaidomis, remdamasis tuo, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010 m. sausio 13 d. Generalinei prokuratūrai, o iki 2010 m. vasario 25 d. ir bylą nagrinėjusiam teismui nepranešė apie tai, kad bus skaičiuojami mokesčiai už Pusvagonių laikymą ir saugojimą bei tuo, kad sutarčių su AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl daiktinių įrodymų apmokamo saugojimo ir laikymo nei teismas, nei prokuratūra nebuvo sudarę, todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės reikalauti išlaidų atlyginimo.

Teismas ir Generalinė prokuratūra, įpareigojusi AB „(duomenys neskelbtini)“ keliuose laikyti ir saugoti Pusvagonius beveik 10 metų, žinojo arba turėjo žinoti, jog Pusvagoniai yra laikomi AB „(duomenys neskelbtini)“ viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, o dėl tokio jų laikymo AB „(duomenys neskelbtini)“ privalo skaičiuoti ir skaičiuoja mokesčius. Mokesčių už Pusvagonių laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose bei jų saugojimo išlaidų dydžiai nustatyti ir viešai skelbiami pagal teisės aktus, t.y. Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso (toliau - GTK) 24 ir 55 straipsnius bei poįstatyminius aktus. Remiantis GTK 24 ir 55 straipsniais bei AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymais kiekvienais metais tvirtinami Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainynai, kurie nustato, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ privalo skaičiuoti atlyginimą už Pusvagonių saugojimą ir mokesčius dėl Pusvagonių stovėjimo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Mokesčiai už saugojimą ir stovėjimą skelbiami viešai AB „(duomenys neskelbtini)“ tinklapyje internete adresu http://www.litrail.lt Krovinių vežimas/Krovinių vežimo dokumentacija/Papildomų paslaugų susijusių su krovinių vežimu, kainynas PP-LG.

Tokios didelių gabaritų technikos kaip Pusvagoniai saugojimas ir laikymas susijęs su didelėmis išlaidomis. Mokesčiai už Pusvagonių laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose ir jų saugojimo išlaidos buvo skaičiuojami visą laiką, tačiau kadangi buvo neaiškus Pusvagonių savininkas, AB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo kam ir dėl to objektyviai negalėjo išrašinėti atitinkamų sąskaitų. Skunde pažymima, jog visi galimi savininkai ir kiti suinteresuoti asmenys būdavo informuojami apie susidariusias išlaidas, be to, jų nuolat būdavo prašoma spręsti šių išlaidų apmokėjimo klausimą. 2010 m. birželio lld. posėdžio metu teismui buvo pateiktas AB „(duomenys neskelbtini)“ 2001 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 1428 IPĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkui V. G., kuriame aiškiai nurodyta, kad 47 Pusvagonius bus galima išsiųsti, kai bus sumokėta likusi AB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidų suma ir delspinigiai. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 2 d, nutarties administracinėje byloje Nr. I16-1534/2002 taip pat matyti, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ dar 2002 metais įspėjo ir pradėjo reikšti reikalavimus dėl Pusvagonių saugojimo ir laikymo išlaidų atlyginimo. Šioje nutartyje konstatuota, jog ginčo turtas (t.y. 47 Pusvagoniai) stovi Radviliškio depo privažiuojamuosiuose keliuose, už kurių stovėjimą skaičiuojami mokesčiai, kuriuos privalės sumokėti bendrovei turto savininkas. Šios nutarties nuorašas taip pat buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui 2010 m. birželio 11 d. posėdžio metu. Tačiau klausimas dėl Pusvagonių saugojimo ir laikymo išlaidų nebuvo sprendžiamas, dėl to susidarė tokio dydžio saugojimo ir laikymo išlaidos (dėl teisėsaugos institucijų veiksmų (veikimo/neveikimo)). Be to, skunde pažymima, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ tikėdamasi greito ir geranoriško susidariusių išlaidų atlyginimo, papildomai nereikalauja palūkanų ar delspinigių.

Teismas neteisingai teisiškai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius nurodydamas, jog nesant sudarytų sutarčių dėl atlygintinos pasaugos, AB „(duomenys neskelbtini)“ patirtos išlaidos negali būti pripažįstamos procesinėmis išlaidomis BPK nustatyta tvarka. AB „(duomenys neskelbtini)“ teisę gauti išlaidų atlyginimą už Pusvagonių saugojimą ir laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose expressis verbis garantuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK), BPK, GTK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau -CPK) normos.

CK 6.863 str. 1 d. nustato, jog laikinoji pasauga (sekvestracija) yra pasaugos sutartis, kuria du ar daugiau asmenų, tarp kurių kilęs ginčas dėl teisės į daiktą, perduoda tą daiktą jų pasirinktam trečiajam asmeniui (saugotojui). Šis asmuo įsipareigoja po ginčo išsprendimo grąžinti daiktą tam asmeniui, kuriam bus pripažįstama teisė į tą daiktą. CK 6.863 str. 8 d. nustatyta, kad sekvestracijos santykiai gali susiklostyti dėl teismo ar kitų pareigūnų veiksmų ir tokiu atveju kartu taikomos CPK normos. Pažymėtina, jog CK 6.863 str. 5 d. nustato, kad saugotojas turi teisę į atlyginimą, jeigu sutartis ar teismo nutartis nenustato ko kita. Iš CK 6.863 str. 1 d. juridinės konstrukcijos galima daryti išvadą, jog CK sekvestracijos sutarties sudarymą sieja su konkretaus daikto, dėl kurio yra kilęs ginčas, faktiniu perdavimu trečiajam asmeniui. Tai taip pat patvirtina CK 6.830 str. 4 d., kur pažymėta, kad pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento. Civilinės teisės teorijoje tokios sutartys, kurių sudarymo momentas nustatomas pagal tam tikrą poelgį - daikto perdavimą kontrahentui - vadinamos realinėmis sutartimis. Vadinasi, sudarant sekvestracijos (laikinosios pasaugos) sutartį, kaip realinę sutartį, sistemiškai remiantis CK 1.64 str. 1 d., 6.830 str. 4 d. ir 6.863 str. 1 bei 8 d. užtenka teisėsaugos institucijos valios, kuri išreiškiama atliekant konkretų veiksmą- perduodant ir nurodant daiktą saugoti kokiam nors asmeniui (Generalinei prokuratūrai faktiškai palikus Pusvagonius saugoti AB „(duomenys neskelbtini)“). Generalinės prokuratūros 2000-2001 m. nutarimais, protokolais ir raštais faktiškai perduodant AB „(duomenys neskelbtini)“laikyti ir saugoti Pusvagonius Vilniaus geležinkelio stoties keliuose ir Radviliškio depe, tarp Generalinės prokuratūros ir AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta realinė laikinosios pasaugos (sekvestracijos) sutartis. Todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ remiantis CK 6.863 str. 5 d. turi teisę į išlaidų, susijusių su Pusvagonių laikymu viešojoje geležinkelių infrastruktūroje, atlyginimą. Teismo argumentai, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo sudariusi jokių sutarčių dėl daiktinių įrodymų apmokamo saugojimo ir laikymo yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Generalinei prokuratūrai priėmus aukščiau nurodytus nutarimus, protokolus bei davus atitinkamus nurodymus AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Pusvagonių saugojimo ir laikymo, tarp AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Generalinės prokuratūros susiklostė atlygintiniai laikinosios pasaugos sutartiniai santykiai.

Pagal GTK 24 ir 55 straipsnius bei AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymais kiekvienais metais tvirtinamus Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainynus AB „(duomenys neskelbtini)“ privalo skaičiuoti mokesčius dėl Pusvagonių stovėjimo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Šie mokesčiai kyla ir skaičiuojami kai tik atitinkami vagonai (šiuo atveju - Pusvagoniai) patenka ir pradedami laikyti viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Taigi tiek Pusvagonių saugojimo išlaidos, tiek mokesčiai už jų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose atsirado ir buvo pradėti skaičiuoti automatiškai, kai tik Pusvagoniai teisėsaugos institucijų nutarimais ir nurodymais baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003 buvo palikti Vilniaus geležinkelio stoties keliuose ir Radviliškio depe. Šios išlaidos ir mokesčiai AB „(duomenys neskelbtini)“ skaičiuojami iki šiol, nes Pusvagoniai ten tebestovi.

Daiktų, kurių nuosavybės teisės apribotos ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje, arba kurie prijungti prie baudžiamosios bylos ir turi būti saugomi, pasaugos ir saugojimo išlaidų dydžio bei apmokėjimo klausimų BPK išsamiai nereglamentuoja. Tai yra turtiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CPK, CK, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, įskaitant GTK ir su juo susijusius poįstatyminius aktus. BPK 113 str. 2 d. pažymėta, kad kai klausimų, kurie kyla nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos CPK normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Klausimų, susijusių su daiktų, kuriems pritaikytas nuosavybės teisių apribojimas (turto areštas) užtikrinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, saugojimu ir laikymu bei su tuo susijusių išlaidų atlyginimu, BPK detaliai nereglamentuoja. Todėl šie klausimai spręstini pagal CPK. CPK 683 str. 4 d. nustatyta, kad areštuoto turto saugotojas, jeigu jis nėra skolininkas ar jo šeimos narys, už saugojimą gauna atlyginimą. Be to, jam atlyginamos faktiškai turėtos reikalingos turto saugojimo išlaidos. CPK 683 str. 5 d. nurodyta, kad areštuoto turto administratoriaus teises ir pareigas nustato CK ketvirtosios knygos XIV skyrius ("Kito asmens turto administravimas"). Pagal CK 4.238 str. 1 d. turto administratoriui garantuojama teisė į atlyginimą. Jeigu akte, nustatančiame administravimą, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę. Saugotojo teisė į atlyginimą garantuojama ir pagal CK 6.863 str. 5 d. Taigi teismo, prokuroro ar antstolių areštuoto turto (turto, į kurį apribotos laikinos nuosavybės teisės) saugotojui, jeigu jis nėra skolininkas ar jo šeimos narys, galiojantys įstatymai nustato atlyginimą už saugojimą ir išlaikymą.

Konkretūs atlyginimo už Pusvagonius saugojimą dydžiai ir susiję mokesčiai už stovėjimą AB „(duomenys neskelbtini)“ valdomuose viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose yra įtvirtinti specialiuosiuose teisės akruose - GTK ir poįstatyminiuose aktuose. Pagal 2010 m. birželio ll d. pažymą Nr. 2(TT)-388, kuri buvo pateikta teismui, AB „(duomenys neskelbtini)“ su Pusvagonių saugojimu ir laikymu viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose susijusias išlaidos 2010 m. birželio 11 dieną sudarė 9 427 336,49 Lt (įskaitant PVM). Už kiekvieną paskesnę dieną susidarė po 3120 Lt ( be PVM) išlaidų.

Be to skunde pažymima, jog BPK 103 str. 5 p. nustatyta, kad daiktu laikymo ar persiuntimo išlaidos sudaro proceso išlaidas. Daiktų saugojimo ir išlaikymo išlaidos patenka į BPK 103 str. 5 p. „daiktų laikymo išlaidų" sąvoką. Išvadą, kad tokios rūšies daiktų kaip transporto priemonių saugojimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, inter alia patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-208/2007; Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-349/2006 ir kt.). Pagal BPK 361 str. 2 d. teismas turi teisę priimti sprendimus dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje, taip pat dėl kitų netikslumų. Pagal BPK 105 str. 1-4 d. proceso išlaidos išieškomos iš kaltinamojo, pripažinto kaltu, arba kitų proceso dalyvių, kurių veiksmai sąlygojo išlaidų atsiradimą. BPK 105 str. 5 d. nurodyta, kad kai procesas nutraukiamas, kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Ši teisės norma dėl proceso išlaidų apmokėjimo iš valstybės biudžeto taikoma taip pat BPK 103 str. 5 p. nurodytoms, t.y. daiktų laikymo, išlaidoms.

Be to, daiktinių įrodymų saugojimo išlaidų, kaip procesinių išlaidų, atlyginimo būtinybę nustato ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo" (toliau - Vyriausybės nutarimas). Vyriausybės nutarimo 59.1. p. nustato, kad visos valstybės institucijos patirtos su daiktiniais įrodymais susijusios išlaidos, mokėtinos saugotojui už jo suteiktas saugojimo paslaugas, apmokamos iš valstybės institucijoms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

Vadovaujantis proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, bei siekiant mažinti didelį teismų darbo krūvį, AB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytos Pusvagonių saugojimo išlaidos remiantis BPK 103 str. 5 p. turi būti pripažintos procesinėmis išlaidomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003, o remiantis BPK 105 str., CK 4.238 str. 1 d., CK 6.863 str. 5 d. bei Vyriausybės nutarimo 59.1. p. priteistos AB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės biudžeto.

Skundą padavusio asmens nuomone, teismas išaiškindamas AB „(duomenys neskelbtini)“ teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš dabartinio Pusvagonių savininko (valstybės), pripažino, jog teisėsaugos institucijos (teismas ir prokuratūra) atliko neteisėtus veiksmus dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidų ir mokesčių, susijusių su Pusvagonių saugojimo ir laikymu, nekompensavimo.

Teisėsaugos institucijos veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kas galimai ir sąlygojo tokias dideles AB „(duomenys neskelbtini)“ Pusvagonių laikymo ir saugojimo išlaidas. BPK 151 str. 6-8 d. nustatyti itin glausti laikino nuosavybės apribojimo terminai. Beveik dešimt metų trunkantis Pusvagonių areštas ir prijungimas kaip daiktinių įrodymų prie baudžiamosios bylos Nr. 1-30/2003, kuri baigta nagrinėti daugiau kaip prieš penkerius metus, pažeidžia BPK nustatytus terminus. Sprendžiant klausimus, susijusius su Pusvagonių saugojimu ir laikymu viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, buvo pažeistos BPK 361, 362, ir 364 str. nustatytos procedūros bei žymiai praleisti šiose teisės normose nustatyti terminai.

Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį.

Skunde teigia, jog V. G. nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Nurodo, jog teismas pranešimą apie posėdžio, įvykusio 2010 m. birželio 11 d., vietą ir laiką išsiuntė 2010 m. birželio 10 d. 38–asis Lietuvos paštas laišką su pranešimu gavo jau po teismo posėdžio , t. y. 2010 m. birželio 12 d. Tokiu būdu buvo pažeistos V. G. procesinės teisės.

Be to, skunde teigiama, jog teismo išvada, kad V. G., kaip turto saugotojui, buvo pavesta saugoti 50 vnt. pusvagonių, neatitinka tikrovės. Faktiškai buvo pavesta saugoti 100 vnt. pusvagonių.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra įrodymų apie pusvagonių savininką ir, kad teisėtas savininkas nenustatytas. Teigia, jog teismas netyrė ir nevertino dokumentų, įrodančių pusvagonių savininką. 1993 m. sausio 21 d. sutartis Nr. 2301 patvirtina jog pusvagonių savininkas yra V. G..

Be to, pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, jog V. G. prokuroro nutarimais nurodyto įpareigojimo saugoti pusvagonius realiai neatliko, ką V. G. patvirtino, dėl to jie liko stovėti AB „(duomenys neskelbtini)“ privažiuojamuose keliuose. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės bei yra nepagrįsta.

Pareiškėjas pažymi, kad pusvagoniai 2001 m. buvo suremontuoti. 97 vnt. pusvagonių remonto išlaidas apmokėjo V. G.. Pusvagoniai liko stovėti AB „(duomenys neskelbtini)“ privažiuojamuose keliuose dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų – draudimo gabenti juos į Estijos Respubliką, o ne dėl turto saugotojo V. G. kaltės. Jeigu pusvagoniai nepripažįstami esant IPĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl remonto išlaidų atlyginimo V. G.. V. G. patvirtino, kad jis yra pusvagonių savininkas.

Teismo posėdyje AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Rimantas Simaitis prašo AB „(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti, prokuroras prašo AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundus atmesti.

AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundai atmetami.

Vadovaujantis LR BPK 103 str. proceso išlaidomis laikomos liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms apmokėti, liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo, ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį, daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Vadovaujantis šio straipsnio 6 punktu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas proceso išlaidomis taip pat gali pripažinti kitas, t. y. įstatyme tiesiogiai neįvardytas, išlaidas, kurios buvo patirtos dėl pradėto baudžiamojo proceso.

Apeliacinės instancijos kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju AB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytos išlaidos, susijusios su 50 vienetų pusvagonių saugojimu, ir mokesčiai dėl šių pusvagonių laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliose negali būti laikomos ar pripažintos proceso išlaidomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003.

AB „(duomenys neskelbtini)“, kaip vieną esminių argumentų, kurio remiantis prašo pripažinti minėtas išlaidas ir mokesčius proceso išlaidomis, nurodo, tai jog Generalinės prokuratūros nutarimais AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tiesiogiai įpareigota išsaugoti, neprarasti ir išlaikyti pusvagonius, taip pat niekam jų neperduoti be Generalinės prokuratūros žinios. V. G. nevykdant saugotojo pareigų, šias pareigas privalėjo vykdyti ir vykdė būtent AB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo teigimu, minėtos išlaidos ir mokesčiai, susidarė vykdant privalomus Lietuvos Generalinės prokuratūros nutarimus bei nurodymus. Šis pareiškėjo argumentas kolegijos vertinamas kaip nepagrįstas todėl atmetamas. Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pabrėžė, kad 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais (t. 18, b. l. 126–128) pusvagoniai perduoti saugoti Rusijos IP įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui V. G., o ne AB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ta aplinkybė, kad V. G. neatliko savo, kaip saugotojo pareigų, neįpareigojo AB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti saugotojui pavestų pareigų.

Kolegija atmeta AB „(duomenys neskelbtini)“ skundo argumentą, kad tarp AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Generalinės prokuratūros faktiškai perduodant pusvagonius AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta sekvestracijos (laikinosios pasaugos) sutartis, dėl ko pradėti skaičiuoti mokesčiai dėl pusvagonių laikymo ir saugojimo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau–LR CK) 6.863 straipsnis (Daiktų, esančių ginčo objektu, laikinoji pasauga (sekvestracija)) nustato, jog laikinoji pasauga yra pasaugos sutartis, kuria du ar daugiau asmenų, tarp kurių yra kilęs ginčas dėl teisės į daiktą, perduoda tą daiktą jų pasirinktam trečiajam asmeniui (saugotojui). Šis asmuo įsipareigoja po ginčo išsprendimo grąžinti daiktą tam asmeniui, kuriam bus pripažįstama teisė į tą daiktą. Saugotoją ginčo šalys pasirenka tarpusavio susitarimu. Jos gali susitarti, kad saugotojas bus viena iš ginčo šalių. Šalims nesusitarus, saugotoją skiria ginčą nagrinėjantis teismas. Asmuo gali būti skiriamas saugotoju tik jam sutikus. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nei ginčo šalių tarpusavio susitarimu nei teismo nebuvo paskirtas minėtų pusvagonių saugotoju, todėl nelaikytina, kad su AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta laikinosios pasaugos (sekvestracijos) sutartis, o AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal LR CK 6.863 str. nelaikytinas daikto saugotoju ir nėra teisinio pagrindo taikyti LR CK 6.863 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančia saugotojo teisę į atlyginimą.

Pareiškėjas yra teisus, nurodydamas, kad pagal LR BPK 361 str. 2 d. teismas turi teisę priimti sprendimus dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šis klausimas neišspręstas teismo nuosprendyje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju AB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytos išlaidos, susijusios su 50 vienetų pusvagonių saugojimu, ir mokesčiai dėl šių pusvagonių laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliose, nelaikytinos proceso išlaidomis, todėl argumentai dėl išlaidų ir mokesčių dydžio reglamentavimo nevertinami ir išlaidų dydis nenustatinėjamas. Be to, esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo ar atlyginimo klausimo.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje pagrįstai nutartyje nurodė, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Pareiškėjo supratimu, teismas, išaiškindamas teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš dabartinio pusvagonių savininko (valstybės), pripažino, jog teisėsaugos institucijos (teismas ir prokuratūra) atliko neteisėtus veiksmus dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidų ir mokesčių, susijusių su Pusvagonių saugojimo ir laikymu, nekompensavimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neteisingai supranta teisės kreiptis į teismą turinį ir nepagrįstai šią teisę prilygina ieškinio patenkinimui.

Kolegija taip pat atmeta Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundo argumentą, kad V. G. nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą, t. y., jog teismas pranešimą apie posėdžio, įvykusio 2010 m. birželio 11 d., vietą ir laiką išsiuntė 2010 m. birželio 10 d., 38–asis Lietuvos paštas laišką su pranešimu gavo jau po teismo posėdžio, t. y. 2010 m. birželio 12 d., ir tokiu būdu buvo pažeistos V. G. procesinės teisės. Atmesdama šį argumentą, kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismui nepateikia jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų, (pvz. pranešimo voko su išsiuntimo data), o iš bylos medžiagos (t. 19, b.l. 90) matyti, kad pranešimas apie teismo posėdį V. G. buvo išsiųstas 2010 m. birželio 7 d.

Kolegija taip pat pažymi, kad kiti Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundo argumentai išnagrinėti ankstesnėmis Vilniaus apygardos teismo 2010-04-23 ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-28 nutartimis, todėl pakartotinai nevertinami ir nenagrinėjami.

Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o tenkinti AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos juridinio asmens Individualios privačios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.