Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-17 · Civilinė byla Nr. 2S-1364-577/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-17
Bylos Nr.
2S-1364-577/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14650-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Kreditorius
UAB „Nordecum“
Skolininkas
K. K.
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-1364-577/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14650-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 122.2.;122.3.; 125.11.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui K. K. dėl įsiskolinimo išieškojimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas išieškoti iš skolininko 1 433,83 Lt skolos, 1 264,41 Lt sutartines palūkanas, 191,10 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 60 Lt kitas išlaidas, susijusias su ikiteisminiu skolos išieškojimu, ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, kad kreditoriaus prašomą priteisti metinė palūkanų norma yra 49,20 procento, kas sudaro 0,13 procento per dieną, padarė išvadą, kad prašomos priteisti tokio dydžio palūkanos yra neproporcingai didelės prašomos priteisti skolos dydžio atžvilgiui, todėl yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „Nordecum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Nurodo, kad jo reikalavimas yra grindžiamas vartojimo kredito sutartimi, CK 6.57 str., CK 6.249 str., todėl iš esmės yra realus ir pagrįstas. Apeliantas tvirtina, kad tarp kreditoriaus ir skolininko 2012-05-25 sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 110,58 proc., t.y. nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos. Kreditoriaus nuomone, šios įstatymo nuostatos laikymasis suponuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 49,20 proc. yra protinga ir pagrįsta. Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai turėjo patikrinti, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, tačiau neturėjo tikrinti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, nes skolininkas savo interesus gali apginti pareikšdamas prieštaravimus dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 1 433,83 Lt skolos, 1 264,41 Lt sutartinių palūkanų, 191,10 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko K. K.. Pirmos instancijos teismas tokį kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti motyvuodamas, kad kreditoriaus reikalavimas dėl minėto dydžio sutartinių palūkanų priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliantas nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį, kuria jo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo buvo atsisakyta priimti.

Taigi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Pagal CPK 437 str. 2 d. 4 p. teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas. Taigi sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Būtent šia diskrecijos teise nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas ir pasinaudojo.

Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 1 264,41 Lt sutartinių palūkanų galėtų būti vertintinas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, yra aiškiai per didelės. Nagrinėjamu atveju Sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma sudaro 49,20 %, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 110,58%. Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju palūkanos yra neprotingai didelės, nes dėl tokių palūkanų šalys susitarė sutartimi, be to, jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos bendros vartojimo kredito kainos, t.y. 200 proc.

Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau pažymėtina, jog nustatant netesybų (delspinigių) normą šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai didelę netesybų (delspinigių) normą, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, jog susidariusi palūkanų suma (1 264,41 Lt) yra neproporcingai didelė pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos (1 433,83 Lt) dydžiui ir beveik siekia reikalaujamos negrąžinto kredito sumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma vertintina kaip neproporcingai didelė ir neteisinga bei pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo, teises bei teisėtus interesus. Beje, situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos vartojimo kredito kainos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui vartojimo kredito kainos metinė norma 110,58 % buvo sąžininga jo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esant silpnesnei sutarties šaliai (skolininkui), buvo reikiamai aktyvus, pagrįstai sutartyje nustatytą netesybų normą vertino kaip neprotingai didelę, todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra iš dalies nepagrįsti. Kadangi nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų apskritai nenumatyta, pirmosios instancijos teismas, negalėdamas betarpiškai įvertinti vartojimo paskolos sutarties sąlygų ir su jos vykdymu susijusių aplinkybių, pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

Visų išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirojo skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo ją pakeisti ar panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič