- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-23
- Bylos Nr.
- A-62-462-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00094-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių
- Pareiškėjas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 1931,80 Lt, už 2008 m.
Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Nurodė, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundo motyvais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė, teigdamas, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl KTĮ 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 1 931,80 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl nustatė, kad statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Teismas, pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas nėra pareiškėjo praleistas.
Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokesti.
III.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40–41), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų paliktas galioti, atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Atsakovas pažymi, kad jis nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, nes tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad taikant pastarąjį straipsnį, numatantį valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
Taip pat pažymi, kad pareiškėjas neteisingai apskaičiavo išmokėtiną sumą, nurodo, kad taikant ribojimus pareiškėjui nebuvo išmokėta 705,45 Lt, nes iš ribojimo dalies už 2007 m. gruodžio mėnesį pareiškėjui grąžinta 84,17 Lt, o nepriemoka už 2008 m. vasario mėnesį 1 519,32 Lt pareiškėjui grąžinta tą patį mėnesį, todėl šiomis dalimis priteistina nepriemoka pareiškėjui turi būti mažintina.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 55).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas neteisingai apskaičiavo išmokėtiną sumą. Atsakovas teigia, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui nebuvo išmokėta 705,45 Lt. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo reikalaujama suma turėtų būti mažintina 84,17 Lt už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 1 519,32 Lt už 2008 m. vasario mėnesį, kadangi šios sumos buvo grąžintos pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančios medžiagos (b. l. 8–9, 42) matyti, kad minėtos sumos iš tiesų buvo grąžintos (priskaičiuotos) pareiškėjui 2008 m. vasario mėnesį ir 2008 m. kovo mėnesį atitinkamai, tačiau taip pat matyti, kad 2008 m. kovo mėnesį buvo išskaičiuota pareiginė priemoka už 2008 m. vasario mėnesį. Taip pat priedų ir priemokų ribojimas (-377,14 Lt) nurodytas už praėjusį mėnesį 2008 m. sausio mėnesį, kuris nebuvo įskaičiuotas į bendrą priteistiną sumą. Iš pateiktos medžiagos sunku nustatyti, kaip pateikti duomenys turėtų būti vertinami, apskaičiuojant priteistiną sumą pareiškėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šio aspekto nenagrinėjo, todėl galimai neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra naikintina ta apimtimi, kuria nustatyta konkreti pareiškėjui priteistina suma, t. y. 1 931,80 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui V. V. priteista 1 931,80 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.