Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo T. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Spręsdamas dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tokio pobūdžio bylose, į ginčui aktualų laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., su kuriuo pareiškėjas sieja reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus dėl tęstinio pažeidimo pobūdžio bei jo reikalavimui taikytinos ieškinio senaties termino skaičiavimo nuo 2014 m. gruodžio 28 d. (paskutinės pažeidimo dienos). Pažymėjo, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės yra pažeidžiamos.Teismas įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad dėl savo pažeistų teisių jis jautė didelių nepatogumų, orumo pažeminimą, sutriko sveikata, sprendė, kad jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir tokiam suvokimui neturėjo įtakos pareiškėjo nurodyta subjektyvi aplinkybė – streso sąlygotas negalėjimas per trumpą laiką suprasti jam duodamų pasirašyti dokumentų, kuriuose išaiškintos jo teisės ir pareigos, turinio.Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Jis turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, higienos bei buitinio aprūpinimo reikalavimų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 18 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2013 m. vasario 17 d. pareikšti.Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežasties, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja nuteistojo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis laiko, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo supažindinimo su pataisos įstaigos tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis laikė nepagrįstomis. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, t. y. teisių ir pareigų nesuvokimą dėl streso teismas, vertino kaip subjektyvią, negalinčią savaime pateisinti 3 metų termino praleidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN kalėjo 2 metus 8 mėnesius, todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas savo teisių išsiaiškinimui ir jų gynimo realizavimui. Nurodė, kad teise kreiptis į teismą pareiškėjas galėjo pasinaudoti išvykęs iš Pravieniškių PN-AK, tačiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi tik po daugiau nei vienerių metų nuo išėjimo į laisvę dienos, t. y. delsė pernelyg ilgai dėl neobjektyvių priežasčių. Todėl konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, ir ieškinio senaties termino neatnaujino. Pritaikęs trejų metų senaties terminą, laikė, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d.Vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktu nustatančiu, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pažymėjo, kad minėtas plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikė, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 1 brigadoje, kur jam teko 2,1 kv. m gyvenamojo ploto, o laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. pareiškėjas buvo kalinamas 20 būrio 2 brigadoje, kur jam teko 2,5 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas gyveno 20 būrio 4 brigadoje, kur jam teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto. Kadangi minėti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.Atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu, pareiškėjui kalint 16 būrio 1 brigadoje bei 20 būrio 2 ir 4 brigadose ir 20 būrio 4 brigadoje, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, sprendė, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.Atkreipė dėmesį, į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nuteistiesiems nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, drabužių džiovyklos, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8., 5.9. punktų nuostatas. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK 16 ir 20 būriams buvo įrengti laisvalaikio kambariai bei drabužių ir avalynės džiovyklos, todėl šį pažeidimą pripažintino nustatytu. Atsižvelgė į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. punktą ir pažymėjo, kad skunde pareiškėjas neginčija fakto, kad būriuose, kuriuose jis atliko bausmę nebuvo įrengta virtuvėlė, tačiau kėlė problemą dėl vietos maisto produktams laikyti trūkumo. Pažymėjo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie 16 ir 20 būrių virtuvėlių įrangą, todėl sprendė, kad byloje lieka nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse bei maisto produktų laikymo gyvenamosiose patalpose.Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas sprendė, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog 20 būrys buvo įrengtas virš cheminės valyklos, dušinės, todėl visi garai, drėgmė kilo ir kaupėsi jo gyvenamojoje patalpoje, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 21-24, 26 punktų nuostatas. Įvertinęs teismui pateiktus 20 būrio planus, teismas sprendė, kad jie nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo gyvenamosios patalpos buvimo virš dušinės ir cheminės valyklos. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie 20 būrio 2 ir 4 gyvenamųjų patalpų santykinės oro drėgmės atitiktį Higienos normos 26 punkto reikalavimams, šių patalpų oro kokybę, todėl padarė išvadą, kad lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas dėl drėgmės ir netinkamos oro kokybės 20 būrio gyvenamosiose patalpose.Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu 16 būryje kenkėjai buvo naikinami pakankamai dažnai 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. kovo 19 d., 2013 m. gegužės 3 d., 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. kovo 31 d. ir 2014 m. balandžio 29 d., kas patvirtina sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Teismas taip pat nustatė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3547-644/2014, kurioje buvo vertinamos kalinimo sąlygos 15 ir 16 būriuose laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo pripažinta, kad atsakovo atstovas minėtu laikotarpiu ginčo patalpose neužtikrino HN 76:2010 60 punkto reikalavimų, t. y. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos. Kadangi vertinamasis laikotarpis, kai pareiškėjas gyveno 16 būryje, patenka į minėtoje byloje vertintą laikotarpį, dėl kurio buvo konstatuotas HN 76:2010 60 punkto reikalavimų nesilaikymas, todėl ir nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos, jam kalint 16 būryje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., kalint 20 būryje kenkėjų naikinimas buvo vykdomas tik tris kartus: 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d., todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad tik liepos – rugpjūčio mėnesiais jam nebuvo tinkamai užtikrinta švari aplinka. Konstatavo, kad pripažinti HN 76:2010 60 punkto pažeidimą trukusiu visą ginčui aktualų laikotarpį, pareiškėjui kalint 20 būryje, nėra pagrindo, nes šiai aplinkybei pagrįsti byloje nėra surinkta įrodymų. Atsižvelgęs į Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), ir į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie 16 ir 20 būrių sanitarinių mazgų įrengimą, teismas padarė išvadą, kad sanitarinių įrenginių skaičius nebuvo pakankamas, neatitiko Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų, todėl konstatavo šio teisės akto pažeidimą.Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl patirtų nepatogumų maudantis, jog dėl didesnio kalinčių asmenų skaičiaus jam tekdavo trumpesnis maudymosi laikas, atkreipė dėmesį į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto ir HN 76:2010 68 punkto nuostatas, kur yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad ši teisė nebuvo užtikrinta. Kad ši teisė buvo suteikta, įrodo ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu patvirtintas 2013 m. kovo 28 d. Nuteistųjų maudymosi grafikas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui būtų kėlęs pretenzijas dėl su maudymusi kylančių problemų, todėl teismas padarė išvadą, jog galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Taip pat, įvertinęs HN 76:2010 27 punkto nuostatas, bei byloje esančius duomenis, kad į 20 būrio prausyklą buvo tiekiamas karštas vanduo centralizuotai, 16 būryje buvo įrengtas vandens šildytuvas, atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl šilto vandens gyvenamosiose patalpose (prausykloje) nebuvimo. Įvertinęs HN 76:2010 38.1. ir 64 punktų nuostatas, Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK 2013 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. v-216 13–20 punktų nuostatas, pareiškėjo skundo argumentus dėl drabužių ir patalynės skalbimo, teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo aplinkybės, jog Pravieniškių PV-AK buvo sudarytos sąlygos išsiskalbti patalynę ir drabužius, todėl nekonstatavo pareiškėjo teisės išsiskalbti patalynę bei asmeninius drabužius pažeidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų apie jo patalynės dingimą, t. y. kada, kokia patalynė dingo, o tokie abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimui pripažinti. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, patvirtinančius, jog pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių, teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, dėl to šio pobūdžio argumentus laikė nepagrįstais. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas, kilus gaisrui, bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurios laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Nors 14-20 būriuose neįrengta papildomų evakavimo kelių, tačiau kilus gaisrui, nuteistųjų evakuacija būtų vykdoma per pagrindinį įėjimą/išėjimą, taip pat vyktų per langus, kurie į būrio kiemą nėra grotuoti. Konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui nenustatyti. Pažymėjo, kad teismo posėdžių metu pareiškėjas patvirtino, kad visą kalinimo laikotarpį dirbo, kas prieštarauja jo skunde nurodytoms aplinkybėms dėl neaprūpinimo darbu, darbinėmis pajamomis. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į atsakovą dėl socialinių pašalpų mokėjimo, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jo neįdarbinimo, neaprūpinimo darbinėmis pajamomis bei socialinių pašalpų nemokėjimo.Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo skunde nurodomas aplinkybes dėl netinkamo pareigūnų elgesio, be to, jis minėtų aplinkybių nedetalizavo (nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė), teismas sprendė, kad nėra pagrindo tikėti jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstu pareiškėjo tvirtinimu apie netinkamą pareigūnų elgesį.Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad negalėjo naudotis 16 ir 20 būrių sporto aikštynais, kad jais naudojosi tik pinigų turintys nuteistieji, nepateikė teismui skundų, kad kreipėsi į atsakovo atstovą dėl negalėjimo naudotis sporto aikštynais, todėl šiuos jo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo. Įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu, pažymėjo, kad pareiškėjo susirgimai niekuo nesiskiria nuo ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl nėra pagrindo teigti, jog jie atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis teismas įvertino 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei senaties termino taikymu, nurodo, kad netinkamai apskaičiuotas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, neįvertintos kitos netinkamos gyvenimo sąlygos.Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimams pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., pagrįstumo.Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo ir termino atstatymo, jų nekartoja ir plačiau tuo klausimu nepasisako.Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Byloje pagrįstai vadovautasi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktu nustatančiu, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, bei surinktų įrodymų pagrindu nustatytos patalpos ir laikotarpiai, kuomet pareiškėjo teisė į gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista. Tai davė pagrindą konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Pravieniškių PN-AK, atsižvelgdama į jų trukmę, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl jis didinamas iki 2000 Eur.Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, padidinant neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti. Priteistą pareiškėjui T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2000 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.