Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 2K-179/2012

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-17
Bylos Nr.: 2K-179/2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Armanas Abramavičius (pirm.), Olegas Fedosiukas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
Nuteistasis: K. P.
Civilinis ieškovas: R. P.
Nukentėjusysis: R. P.

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 2K-179/2012Teisminio proceso nr. 1-23-1-00609-2009-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.5.1.2.; 1.1.8.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.9.; 1.2.4.1.; 2.1.7.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 28 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Iš K. P. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. P. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajam R. P. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos ir teismo išlaidų patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš K. P. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 5313,03 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 21 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta K. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). K. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

K. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. 8 d., apie 22.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo kieme, peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nenustatytu daiktu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam R. P. į galvos sritį, padarydamas galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimą kairės akies srityje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, kairės pusės kaktikaulio – smilkinkaulio ir kairiosios akiduobės išorinės vidinės sienelių lūžimą. Dėl to išsivystė galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje kaktinėje srityje, t. y. K. P. nukentėjusiajam R. P. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 21 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai neteisingai išaiškino ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, priėmė neteisingus nuosprendžius. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė BK 15 straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio normas, neteisingai kvalifikavo K. P. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų, visiškai neatsižvelgė į apeliacinio skundo esminį argumentą, kad nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atlikti esant būtinosios ginties sąlygoms, ginantis nuo įsibrovimo į būstą ir kad ši aplinkybė visiškai šalina baudžiamąją atsakomybę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir pagrindas švelnesnei bausmei skirti, tačiau nustačius, kad būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo, būtinosios ginties situacija iš viso šalina baudžiamąją atsakomybę. Taigi būtinosios ginties ribų peržengimo ar neperžengimo faktinių aplinkybių nustatymas yra esminis klausimas sprendžiant veikos baudžiamumo ir asmens kaltės klausimą. Nustatęs, kad veika buvo padaryta esant būtinosios ginties situacijai, teismas privalo ypač atidžiai išnagrinėti ir motyvuotai nuspręsti, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytas būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau dviem atvejais šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo, t. y. kai veika, padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą. Sprendžiant, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turi ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį, bet atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių (kasacinės nutartys Nr. 2K-186/2008, Nr. 2K-212/2009). Kasatorius sutinka su teismų išvadomis, kad jo 2009 m. rugpjūčio 8 d. veiksmai prieš nukentėjusįjį R. P. buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai. Tačiau nuteistasis teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

Šalies argumentai

Kasatorius teigia, kad, gindamasis nuo užpuolimo, sudavė nukentėjusiajam R. P. vieną smūgį dešine ranka į galvos sritį. Šį veiksmą nuteistasis atliko pamatęs, kad R. P. užsimojo ranka, kurioje laikė akmenį, taikydamas jam į galvą. Tai buvo staigi, momentinė nuteistojo reakcija į gresiantį realų pavojingą užpuolimą, esant visoms būtinosios ginties sąlygoms (tą nuosprendyje pripažino ir apeliacinės instancijos teismas). Kasatorius teigia tokioje situacijoje privalėjęs veikti greitai, ryžtingai, nes supratęs, kad tuoj gaus akmeniu į galvą, todėl suduodamas kumščiu smūgį užpuolikui, neturėjęs laiko suvokti, kad nuo šio smūgio nukentėjusysis gali kristi ir atsitrenkti galva į grindinį. Tokiu veiksmu nuteistasis teigia siekęs sustabdyti užpuoliką, negalvojęs ir neketinęs tyčia padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą ar bent kokios nors didesnės žalos sveikatai. Kasatorius nurodo gynybai nenaudojęs jokių ginklų, buitinių įrankių ar kitų daiktų, jų neturėjo paruošęs, nes apie R. P. atvykimą iš anksto nežinojo. Kasatoriaus nuomone, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju gynyba aiškiai neatitiko pasikėsinimo pobūdžio ir pavojingumo, ir nepagrįstai jo veiksmus pripažino būtinosios ginties ribų peržengimu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė tokios išvados motyvų ir kokiais konkrečiais K. P. veiksmais buvo padarytas būtinosios ginties ribų peržengimas. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą motyvavo tik tuo, kad užpuolimo metu nuteistajam nebuvo padarytas joks sveikatos sutrikdymas, jam sunkių pasekmių nekilo. Kasaciniame skunde teigiama, kad toks apeliacinės instancijos teismo motyvas ir BK 28 straipsnio turinio aiškinimas bei taikymas visiškai nepagrįsti, neatitinka būtinosios ginties instituto teisinio ir socialinio turinio, jį iškraipo. Toks aiškinimas reiškia ne besiginančiojo teisę į prevencinius veiksmus, o besiginančiojo kerštą užpuolikui. Nuteistasis teigia neprivalėjęs laukti, kol nukentėjusysis R. P. suduos jam smūgį akmeniu į galvą, ir tik tada gintis. Teisės į savigyną instituto paskirtis ir pagrindinė funkcija – prevencinėmis priemonėmis ir būdais užkirsti kelią gresiančiam, bet dar neprasidėjusiam neteisėtam pavojingam užpuolimui ir žalos atsiradimui, arba nutraukti tokį užpuolimą ir išvengti didesnės žalos. Besiginantysis neprivalo laukti, kol užpuolikas padarys jam kokios nors fizinės ar turtinės žalos, ir gintis tokiomis priemonėmis ir būdais, kokias naudoja užpuolikas, arba padaryti užpuolikui tik tokios žalos, kokią užpuolikas padarė besiginančiajam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje esant tam tikroms reikšmingoms aplinkybėms būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikomas net ir šaunamojo ginklo panaudojimas prieš beginklį užpuoliką (kasacinė nutartis Nr. 2K-186/2008). K. P. teigimu, tiek objektyviai, tiek subjektyviai nagrinėjamoje situacijoje gynybos priemonė (kumštis) ir pobūdis (smūgis kumščiu) buvo visiškai tinkamos, proporcingos ginantis nuo pavojingo užpuolimo, kurio priemonė buvo masyvus akmuo, o pobūdis – realus ir akivaizdus smūgis, nukreiptas į jo galvą.

Kasatoriaus nuomone, teismai visiškai neatsižvelgė į kitas ypač reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtintas byloje surinktais įrodymais. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis R. P. pas jį atvyko ne vienas, o kartu su S. P. ir kitais bendrininkais, R. P. vykdomo užpuolimo metu S. P. taip pat buvo paėmęs į rankas akmenį ir juo grasino K. P.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai skundžiamuosiuose nuosprendžiuose visiškai neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo R. P. bendrininko S. P. veiksmų dalyvaujant bendrame užpuolime prieš K. P. , jo veiksmų įtakos vertinant užpuolimo pavojingumą, priemones ir pobūdį, akivaizdžią užpuolikų persvarą ir pranašumą, užpuolimo ir gynybos priemonių ir būdų proporciją, taip pat neatsižvelgė į nuteistojo fizinės sveikatos būklę – buvusias traumas ir neįgalumą, šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių nenagrinėjo, dėl jų skundžiamuose nuosprendžiuose nepasisakė. Nuteistasis nurodo 2005 metais patekęs į eismo įvykį, kurio metu patyrė sunkias galvos ir stuburo traumas, dėl kurių jo sveikatos būklė yra labai bloga. Nusikalstamos veikos padarymo metu K. P. buvo nustatytas neįgalumas (35 procentų lygio darbingumas), tai įrodyta byloje esančiais medicininiais dokumentais. Pasak kasatoriaus, būdamas neįgalus, traumuotas ir negalintis normaliai aktyviai judėti, jis buvo priverstas gintis nuo dviejų jaunų, sveikų, fiziškai stiprių, girtų, agresyviai nusiteikusių, akmenimis apsiginklavusių vyrų užpuolimo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms jo pasirinktos gynybos priemonės ir būdas negalėjo būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusysis R. P. nuteistąjį K. P. užpuolė jo nuosavo namo kieme, kuris aptvertas tvora, yra įrengti vartai, kurie būna uždaromi, pašalinių patekimas į kiemą aiškiai ribojamas. Tai esminis argumentas, nes, esant būtinosios ginties situacijai, tokia aplinkybė šalina būtinosios ginties ribų peržengimą (pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, apibrėžiant būsto neliečiamumo ribas sprendžiant būtinosios ginties klausimą, reikėtų vadovautis BK 165 straipsnio 1 dalimi, kurioje neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas apibrėžiamas kaip neteisėtas slaptas ar atviras panaudojant apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovimas į kito žmogaus namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Įsibrovimas laikomas neteisėtu, jeigu į būsto teritoriją patenkama prieš savininko valią, siekiant kokių nors neteisėtų tikslų ar kėsinimosi. Kasatorius nurodo, kad R. P. ir S. P. neteisėtai, t. y. apgaule (tariamai pasikalbėti dėl išdaužto automobilio stiklo) įsibrovė į jo gyvenamojo būsto teritoriją – kiemą, užpuolė jį, grasino suduoti smūgius akmenimis, todėl nuteistasis turėjo teisę gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir nuo pavojingo kėsinimosi į sveikatą ir gyvybę. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismai turėjo apsvarstyti neteisėtą būsto neliečiamybės pažeidimą, tuo pagrindu susiklosčiusias prielaidas būtinajai ginčiai ir tik po to vertinti jo veiksmus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia, todėl tiek prokuroro kaltinime, tiek teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje turėjo būti nurodyta konkreti kaltės forma ir ją pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Nuteistasis teigia, kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje (ir visame nuosprendyje) nenurodyta kaltės forma. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje taip pat nenurodyta kaltės forma, tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas, pasak kasatoriaus, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad, gindamasis nuo užpuolimo, nuteistasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, nes veikė tiesiogine tyčia. Tokios savo išvados apeliacinės instancijos teismas nepagrindė konkrečiais bylos įrodymais, patvirtinančiais tiesioginės tyčios faktines aplinkybes. Byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad, gindamasis nuo pavojingo, realaus, akivaizdaus nukentėjusiojo užpuolimo, suduodamas užpuolikui vieną kartą kumščiu, K. P. suvokė ir numatė, kad tokiu veiksmu gali jam padaryti būtent tokius sužalojimus, kurie nurodyti skundžiamų nuosprendžių nustatomosiose dalyse, ir kad norėjo tokių pasekmių (BK 15 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, visi faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad jis neturėjo kokių nors išankstinių nusikalstamų kėslų ar sumanymų nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, ypač iš to, kad fizinių veiksmų prieš nukentėjusįjį tikslas buvo gintis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus užpuolimo, suduodant kumščiu vieną smūgį, darytina išvada, kad jis tik siekė sustabdyti užpuoliką, išvengti užpuolimo pasekmių. Nuteistasis teigia, kad jo smūgis nukentėjusiajam buvo ne iš anksto suplanuotas, sugalvotas, apmąstytas, kryptingas veiksmas, o žmogaus fizinė, instinktyvi savisaugos reakcija į staiga iškilusį pavojų gyvybei ir sveikatai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pats nukentėjusysis atvyko pas nuteistąjį K. P. nakties metu, būdamas girtas, atsivedė bendrininką, pradėjo kaltinti jį nebūtais dalykais, keikėsi necenzūriniais žodžiais, triukšmavo, žemino, įžeidinėjo, o nuteistajam pareikalavus nutraukti tokius veiksmus ir palikti privačią valdą, užpuolė jį, ketino smogti masyviu akmeniu į galvą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad K. P. reakcija į nukentėjusiojo veiksmus buvo staigi. Tokia išvada, pasak kasatoriaus neigia bet kokias prielaidas dėl tiesioginės tyčios susiformavimo ir apibrėžtumo.

Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20, 305 straipsnių nuostatas – neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų negalima padaryti neginčytinų ir neabejotinų išvadų apie tai, kokiu daiktu ar įrankiu buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam, kiek smūgių, į kokias konkrečias vietas buvo suduota, ir pan. Taip pat negalima nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio tarp suduotų smūgių į galvą ir pasekmių, t. y. neįmanoma nustatyti, ar nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atsirado tiesiogiai dėl smūgio sudavimo į galvą, ar nukentėjusiajam pargriuvus ir galva atsitrenkus į betonuotą kiemo dangą. Teismo išvada, kad smūgius R. P. nuteistasis sudavė nenustatytu daiktu, nepagrįsta, neobjektyvi, padaryta remiantis prieštaringais bylos įrodymais, motyvuotai nepašalinus esminių prieštaravimų. Jokių daiktų savigynai kasatorius teigia nenaudojęs, nes jų neturėjęs, o staiga iškilus pavojingam užpuolimui, neturėjęs galimybių jų susirasti. Tariamas daiktas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis suformuotas įrodymų vertinimo taisykles teismas privalo iš pradžių įvertinti kiekvieną įrodymą, nurodyti, kokią konkrečią faktinę aplinkybę tas įrodymas patvirtina ar paneigia, o jeigu įrodymas atmetamas, toks atmetimas turi būti motyvuojamas. Po to teismas turi įvertinti visų įrodymų visetą, jų tarpusavio santykį bei ryšį ir tik tada daryti išvadas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo tik liudytojų M. P., N. P., D. P., A. K. parodymų selektyviu perrašymu, tačiau nenurodė, nei kokias konkrečias bylos faktines aplinkybes patvirtina ar paneigia šių liudytojų parodymai, taip pat motyvuotai nenurodė, kurių konkrečiai liudytojų parodymais grindžia savo išvadas, nes tarp liudytojų parodymų, kitų byloje esančių įrodymų yra esminių prieštaravimų apie itin reikšmingas bylos faktines aplinkybes. Nuteistasis nurodo R. P. sudavęs tik vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į galvos sritį. Šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistojo teigimu, teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetė jo parodymus, kuriuos patvirtina liudytojai, specialisto išvada, kita bylos medžiaga, taip pat nenurodė, kodėl buvo atmesti liudytojos A. K. nuoseklūs parodymai apie tai, kad nuteistasis besigindamas nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, būtent ranka, o ne kokiu nors daiktu ar įrankiu. Nukentėjusysis taip pat neparodė, kad K. P. įvykio metu turėjo kokį nors daiktą ar įrankį, kuriuo jam sudavė smūgį. Kasatoriaus nuomone, liudytojo M. P. parodymai yra niekiniai, nes jo įvykio vietoje nebuvo, apie įvykio aplinkybes jis pasakoja tik tai, ką sužinojo iš kitų asmenų, akivaizdžiai tendencingai R. P. naudai, nes tarp jų yra artimi, giminiški santykiai. S. P. parodymai prieštaringi: jis teigia, kad nuteistasis stumdė R. P. prie automobilio, nors kiti liudytojai ir pats nukentėjusysis teigia, jog su nuteistuoju kalbėjosi ramiai. Teiginys, kad S. P. iš ausų, nosies bėgo kraujas, pasak kasatoriaus, neatitinka tikrovės, nes 2009 m. rugpjūčio 9 d. anksti ryte policijos pareigūnai, apžiūrėję įvykio vietą, jokių grumtynių pėdsakų ar kraujo dėmių nerado. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo parodymai, kad pajuto smūgį į galvos sritį, nuo kurio pargriuvo ir daugiau nieko neprisimena, paneigia liudytojo S. P. parodymus, jog minėto įvykio metu nuteistasis lazda sudavė R. P. vieną smūgį į nugarą, o antrą smūgį jam į galvą. Aplinkybę, kad pirmas smūgis buvo suduotas lazda į nugarą, nuteistasis būtų tikrai prisiminęs, nes nuosekliai teigia, kad atmintį prarado nuo smūgio į galvą, o iki smūgio į galvą nuteistasis jam jokių kitų smūgių nesudavė. Be to, specialisto išvadoje nenustatyta jokių sužalojimų nukentėjusiojo nugaros srityje. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai R. P. parodymus laikė nuosekliais, vienodais, neprieštaringais ir patikimais. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, neprisimena visų įvykio aplinkybių, be to, jo veiksmai akivaizdžiai buvo neteisėti, todėl jis siekia nuslėpti savo veiksmus ir tikrąsias įvykio aplinkybes, kad nebūtų pats patrauktas atsakomybėn.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak kasatoriaus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas išsamiai netyrė specialisto išvados ir specialisto parodymų dalies dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo griūnant ir galva atsitrenkiant į kietą buką daiktą arba paviršių, tuo klausimu nuosprendyje nieko nepasisakė, neatmetė šios specialisto išvados, jos nepaneigė, neanalizavo ir nenurodė, kodėl vadovaujasi tik viena iš alternatyvių išvadų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apylinkės teismas nustatė, jog K. P. nenustatytu daiktu sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam R. P. į galvos sritį; teismas, darydamas tokias išvadas, pagrįstai vadovavosi ne kaltinamojo parodymais, o specialisto išvada. Pasak kasatoriaus, specialisto išvadoje nenurodytas konkretus smūgių skaičius, taip pat nėra konkrečiai nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti būtent smūgiu į galvą. Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir šališkai interpretavo specialisto išvadą bei specialisto parodymus teisme. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu paveikus kairę galvos pusę, dėl vieno ar daugiau trauminių poveikių, tai galėjo būti padaryta tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek nugriuvus ir kairiąja galvos puse atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius. Taigi specialisto išvadoje pateiktos dvi alternatyvios tikėtinos išvados apie nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų mechanizmą. Teisiamajame posėdyje specialistė S. Mašimaitė patvirtino savo anksčiau raštu pateiktas išvadas. Pasak kasatoriaus, tai patvirtina jo parodymus, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, tačiau sužalojimai atsirado ne nuo šio smūgio, o nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į betonuotą kiemo dangą. Tokių pasekmių užpuolimo situacijoje, pasak kasatoriaus, jis negalėjo ir neprivalėjo numatyti, todėl, esant tokiai situacijai, nuteistojo veiksmuose nėra tiesioginės ar netiesioginės tyčios, taip pat tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Kasatoriaus nuomone, nustačius priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, šie veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nors ir matydamas akivaizdžius parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų prieštaravimus, nutaręs neatlikti įrodymų tyrimo, iš esmės apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytų įrodymų perrašymu, nepašalino esminių prieštaravimų, neįvertino ir neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl neteisėto nukentėjusiojo ir jo bendrininkų įsibrovimo į būstą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos nuosprendžio trūkumų dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ir priežastinio ryšio tarp suduotų smūgių ir nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip ir nėra aišku, kiek smūgių, kokiu daiktu buvo suduota nukentėjusiajam, nenustatytas nukentėjusiojo kūno sužalojimų mechanizmas, taip pat, ar sužalojimai atsirado dėl smūgio (smūgių) į galvą, ar nukentėjusiajam griūnant ir galva atsitrenkiant į kiemo betoninę dangą, ar visiškai kitoje įvykio vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, pagal suformuotą teismų praktiką šiuo atveju negalima laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai vertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl nuosprendis naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl bausmės sugriežtinimo neatitinka BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nebuvo nustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės taikyti BK 62 straipnsio nuostatų ir nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, vis dėlto atsižvelgė į visas bylos aplinkybes: į tai, kad nusikalstamą veiką kasatorius padarė esant būtinosios ginties situacijai, būdamas neįgalus, mokėsi Kauno statybininkų rengimo centre, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, registruotas darbo biržoje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, papildomai nustatęs dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat žinodamas, kad yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę (pagal BK 28 straipsnio 4 dalį, kai veika buvo padaryta peržengus būtinosios ginties ribas), ne tik nesušvelnino nuteistajam paskirtos bausmės, bet ją neproporcingai ir neprotingai sugriežtino. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas ir nepasisakydamas dėl BK 62 straipsnio normų taikymo galimybės, paskirdamas akivaizdžiai per griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, nukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė akivaizdžiai neteisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas dvi baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, privalėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad veika buvo padaryta esant būtinosios ginties situacijai, kad tokią situaciją sukūrė pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais ir tuo iš esmės išprovokavo K. P. veiksmus, R. P. ieškinys dėl neturtinės žalos dydžio turėjo būti iš viso atmestas. Pasak kasatoriaus, asmuo, kuris užpuola kitą žmogų, bet gauna tinkamą atkirtį ir patiria neigiamų padarinių, neturi teisės reikalauti dėl to patirtos žalos atlyginimo, nes neteisėti veiksmai nesukuria teisių, o tik pareigą atsakyti pagal įstatymą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistojo K. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo šį skundą atmesti.

Prokurorės nuomone, K. P. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismai tinkamai ir išsamiai ištyrė bylos duomenis bei teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs K. P. ir liudytojų parodymus apie suduotų smūgių skaičių, teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų išvada, kad K. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta bylos medžiaga.

Atsiliepime nurodoma, kad išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kėsinimosi pobūdį lemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą — kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Nagrinėjamoje byloje tiek besikėsinantis, tiek besiginantis asmuo pažeidė tas pačias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – žmogaus sveikatą. Prokurorės nuomone, vertinant pagal šį kriterijų, darytina išvada, kad kasatoriaus panaudotas fizinis smurtas buvo aiškiai neadekvatus nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. P. nebuvo padarytas joks sveikatos sutrikdymas, sunkių pasekmių nekilo, o nuteistojo fizinis smurtas buvo žymiai intensyvesnis, jis panaudotas į gyvybei pavojingą vietą – galvą, sukelti sunkūs padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas. Prokurorės teigimu, tai rodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, jog K. P., padarydamas tiesiogine tyčia sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. P., peržengė būtinosios ginties ribas, nes gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog R. P. pas nuteistąjį atvyko ne vienas, buvo paėmęs į ranką akmenį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo R. P. veiksmai (būdamas neblaivus vakare atvyko aiškintis santykių pas K. P. , be to, atvyko ne vienas) iš tiesų buvo pavojingas kėsinimasis. Iš aptartų aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad K. P. buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, todėl gindamasis galėjo padaryti žalą R. P. sveikatai. Nagrinėjamu atveju kėsinimasis buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, jis nebuvo pasibaigęs, kai nuteistasis sudavė R. P. į galvą. Tačiau K. P. veiksmai buvo aiškiai neadekvatūs nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui: K. P. gynyba neatitiko kėsinimosi pavojingumo, nes nukentėjusiajam R. P. buvo suduota į pavojingą gyvybei vietą – galvą, K. P. suvokė, kad smūgiuoja į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, tai suprasdamas jis numatė, kad gali padaryti pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, to norėjo ir siekė. Pasak prokurorės, šios aplinkybės įrodo, kad, smūgiuodamas nukentėjusiajam, K. P. veikė tiesiogine tyčia.

Atsiliepime teigiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo K. P. apeliacinio skundo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų. Nuosprendyje pasisakyta dėl visų esminių K. P. apeliacinio skundo argumentų, dėl BK 28 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių teisę ginti nuosavybę, būsto neliečiamybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, taip pat įvertinti ir paties K. P. neteisėti veiksmai.

Prokurorės teigimu, K. P. paskirta teisinga, įstatymų reikalavimus atitinkanti bausmė. Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai neprieštarautų teisingumo principui. Kasatorius nenurodo išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Prokurorė nurodo, kad teismai taip pat pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs dvi K. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsižvelgė ir į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, dėl jo veiksmų kilo sunkūs padariniai – nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat neaiškios tolesnės pasekmės. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, K. P. asmenybę bei kitas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė nei jos vidurkis.

Taip pat, pasak prokurorės, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam, teismas atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 15, 28 straipsnių, 135 straipsnio 1 dalies taikymo

Prašymą skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti kasatorius grindžia teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 15, 28 straipsnių nuostatas, BK 135 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Kasatorius skunde tvirtina, kad teismai pagrįstai nustatė būtinosios ginties situaciją, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Plėtodamas šią mintį nuteistasis kasaciniame skunde pateikia savą byloje surinktų įrodymų vertinimą, išdėsto savą įvykių versiją. Kasatorius skunde nurodo, kad: įvykio vakarą nukentėjusysis R. P. ir jo draugas S. P. turėdami rankose po akmenį užpuolė kasatorių jo nuosavo namo kieme; R. P. užsimojus ranka akmeniu smogti kasatoriui, jis pirmas smogė dešinės rankos kumščiu R. P. į galvą, nuo to šis nugriuvo ant betonuoto kiemo grindinio. Vertindamas tokias aplinkybes kasatorius skunde teigia, kad jo veiksmų negalima vertinti kaip aiškiai neatitinkančių kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kasatorius skunde pažymi, kad: būtinosios ginties situacijoje jis atsidūrė būdamas neįgalus, dėl to negalintis normaliai aktyviai judėti; gintis jam teko nuo dviejų jaunų, sveikų, fiziškai stiprių, girtų, agresyviai nusiteikusių, akmenimis apsiginklavusių vyrų užpuolimo, todėl yra įsitikinęs, kad smogdamas kumščiu nukentėjusiajam tikrai neperžengė būtinosios ginties ribų. Kasatoriaus nuomone, teisingam situacijos įvertinimui svarbu ir tai, kad jis gynėsi nuo įsibrovimo į jo nuosavo būsto saugomą teritoriją – aptvertą kiemą, nes BK 28 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Be to, nuteistasis K. P. kasaciniame skunde teigia, kad sunkūs padariniai (sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas) atsirado ne nuo jo smūgio kumščiu, o nuo atsitrenkimo galva į betonuotą kiemo grindinį. Dėl to, anot kasatoriaus, tokia situacija galėtų būti teisiškai įvertinta tik kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, t. y. kaip BK 137 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Tačiau sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo nelaikomas būtinosios ginties ribų peržengimu. Kasatorius skunde tvirtina, kad kvalifikuodamas jo veiksmus kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą teismas netinkamai taikė BK 15 straipsnio nuostatas, o padarydamas išvadą, kad jis viršijo būtinosios ginties ribas, – netinkami taikė BK 28 straipsnį.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad išdėstyti kasatoriaus argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamu pirmosios instancijos tesimo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis sunkų nukentėjusiojo R. P. sveikatos sutrikdymą padarė nenustatytu daiktu suduodamas nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam į galvą. Akivaizdu, kad stipriai smūgiuodamas nenustatytu daiktu (specialisto išvadoje nurodyta, kad tas daiktas turėjo būti kietas bukas) nukentėjusiajam į galvą (smūgių stiprumą patvirtina kaukolės kaulų lūžimas ir kraujo išsiliejimas), nuteistasis numatė, kad nuo to gali atsirasti įvairaus sunkumo laipsnio nukentėjusiojo kūno sužalojimai, ir šių pasekmių norėjo, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl BK 15 straipsnio nuostatos byloje pritaikytos tinkamai, o priešingas nuteistojo kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad, įvertinus byloje surinktus įrodymus, nustatytos tokios aplinkybės: iš pradžių kaltinamais su nukentėjusiuoju bendravo ant laiptų prie namo durų; toliau pokalbis tarp jų vyko prie kieme stovėjusio kaltinamojo automobilio; kaltinamasis su nukentėjusiuoju pažįstami; jų tarpusavio santykių aiškinimasis truko gana ilgai; kaltinamasis gynėsi nuo nukentėjusiojo grasinimų. Teismas padarė išvadą, kad gynybos veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl būtinosios ginties ribos aiškiai buvo peržengtos. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro, nukentėjusiojo atstovo ir nuteistojo apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė ir jas teisiškai įvertino tinkamai. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visetas duoda pagrindo daryti išvadą, kad dėl R. P. veiksmų K. P. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, nes R. P. buvo agresyviai nusiteikęs, pas kaltinamąjį buvo atėjęs ne vienas, koliojo necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino susidoroti. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtinosios ginties situacija buvo, tačiau buvo peržengtos ir būtinosios ginties ribos, nes kaltinamojo gynyba (nenustatytu daiktu smūgiuojant į galvą ir taip padarant sunkų sveikatos sutrikdymą) aiškiai neatitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, baudžiamais įstatymas pritaikytas tinkamai, nes nuteistojo atsakas į nukentėjusiojo veiksmus aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Byloje nustatyta, kad R. P. buvo agresyviai nusiteikęs, pas kaltinamąjį buvo atėjęs ne vienas, koliojo jį necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo, grasino susidoroti. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis R. P. jokių fizinių veiksmų nesiėmė, jis tik koliojo K. P. , jį įžeidinėjo, grasino su juo susidoroti. Todėl K. P. atsakas į tokius nukentėjusiojo veiksmus kietu buku daiktu stipriai smūgiuojant jam į galvą ir taip padarant sunkų sveikatos sutrikdymą aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tokie nuteistojo veiksmai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisingai įvertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas neturėjo pagrindo svarstyti, ar nebuvo gynybos nuo įsibrovimo į būstą, t. y. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (BK 28 straipsnio 3 dalis), nes tokių bylos aplinkybių nenustatė. Teismas nustatė, kad: pokalbis tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prasidėjo ant namo laiptų (t. y. jau nuteistojo namo kieme); jis truko gana ilgai; fizinis smurtas buvo panaudotas tik pokalbio (ginčo) pabaigoje. To smurto negalima vertinti kaip gynybos nuo įsibrovimo į kiemą jau vien dėl to, kad negalima gintis nuo veiksmų, kurie jau pasibaigę (kasatorius nukentėjusiojo ir jo draugo patekimą į kiemą vadina įsibrovimu į saugomą jo nuosavo būsto teritoriją, tačiau akivaizdu, kad tas patekimas jau buvo įvykęs, kai pokalbis tik prasidėjo).

Kasatoriaus skundo argumentas, kad jo veika galėtų atitikti BK 137 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo), paliekamas nenagrinėtas, nes jis grindžiamas teismo nustatytų aplinkybių neigimu: kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė po jo kumščiu suduoto smūgio nugriuvęs ir galva atsitrenkęs į betonuotą kiemo dangą, o teismas nustatė, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusysis patyrė nuo tiesioginių smūgių nenustatytu daiktu į galvą. Teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu.

Dėl BPK 20, 305, 320 straipsnių taikymo

Skunde dar kartą analizuodamas įrodymus kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas juos ištyrė neišsamiai, netinkamai įvertino: nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, neišsamiai ištyrė specialisto išvadą, kurioje aprašytas nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mechanizmas ir sunkumo laipsnis. Taip, anot kasatoriaus, buvo pažeistos BPK 20, 305 straipsnių nuostatos.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, jog kaltinamais K. P. ir liudytoja A. K. parodė, kad ginčo pabaigoje nukentėjusysis R. P. ranka, kurioje laikė akmenį, užsimojo smogti K. P., tačiau jį aplenkdamas K. P. smogė R. P. į galvą kumščiu; nuo smūgio R. P. nugriuvo galva atsitrenkdamas į betonuotą kiemo paviršių. Nukentėjusysis R. P. parodė, kad jo ir K. P. pokalbis vyko ramiai, tačiau vienu momentu K. P. nuėjo į namą, o kai jis grįžo, R. P. pajuto smūgį į galvą, po kurio nugriuvo; daugiau nieko neatsimena. Liudytojai S. P. , M. P. ir D. P. parodė, kad įvykio vakarą jie matė, kaip K. P. nuėjo į namo vidų, grįžęs iš savo automobilio bagažinės pasiėmė lazdą ir ja du kartus smogė nukentėjusiajam R. P. : vieną kartą į nugarą, o antrą – į galvą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp kaltinamojo ir liudytojos A. K. parodymų bei nukentėjusiojo ir liudytojų S. P. , M. P. ir D. P. parodymų apie nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmą, ikiteisminio tyrimo metu buvo surengtos tarp šių asmenų akistatos, visi šie asmenys buvo apklausti ir teisme, tačiau prieštaravimų pašalinti nepavyko, nes kiekviena skirtingus parodymus davusių asmenų grupių liko prie savo parodymų. Tačiau šios aplinkybės negalima laikyti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad teismas įrodymus įvertino tik po to, kai visi jie buvo išsamiai ištirti, t. y. priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, išsamiai buvo ištirta ir specialisto išvada apie nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnį, jo padarymo mechanizmą. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta, taip įvykdydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Būtent: teismas nuosprendyje pažymėjo, kad vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais ir juos patvirtinančiais liudytojų parodymais, o kaltinamojo neprisipažinimą vertina kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad BPK 305 straipsnio nuostatos buvo pažeistos, yra nepagrįstas.

Teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, kasatorius grindžia tuo, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko neaptarti jo apeliacinio skundo esminiai argumentai apie gynybą nuo įsibrovimo į saugomą jo nuosavo būsto teritoriją, apie sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymo mechanizmą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir šie kasatoriaus argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto nuteistojo K. P. apeliacinio skundo matyti, jog šis apeliantas prašymą jį išteisinti grindė tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir netinkamai jas teisiškai įvertino (kvalifikavo). Nuteistasis apeliaciniame skunde išdėstė savą įvykių versiją ir teigė, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje neperžengdamas jos ribų. Iš skundžiamo Kauno apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, taip atsakydamas į esminius nuteistojo K. P. apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų (atsižvelgdamas į jų visetą), padarė juos atitinkančias išvadas apie bylos teisingam išsprendimui svarbias bylos aplinkybes ir tas aplinkybes tinkamai teisiškai įvertino, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmą, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta peržengiant būtinosios ginties ribas, o nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad tos ribos nebuvo peržengtos, yra nepagrįsti. Taip, nors ir netiesiogiai, apeliacinės instancijos teismas atsakė ir į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą apie gynybą nuo įsibrovimo į saugomą jo nuosavo būsto teritoriją.

Iš to, kas šioje nutarties dalyje išdėstyta, matyti, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmąja instancija ir apeliacine tvarka, nebuvo padaryta.

Dėl BK 54, 61, 62 straipsnių taikymo

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias normas (BK 54, 61, 62 straipsnius), nes pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nepagrįstai sugriežtino net šešis kartus, paskirdamas laisvės atėmimą dvejiems metams. Taip, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tvirtindamas, jog griežtesnė bausmė apeliacinėje instancijoje jam paskirta nepagrįstai, kasatorius neatsižvelgia į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjam ne tik pagal jo, bet ir pagal prokuroro bei nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė paskirti nuteistajam laisvės atėmimą ketveriems metams, šį prašymą pagrisdamas teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias BK normas ir dėl to nuteistajam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymą patenkino tik iš dalies. Šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo netinkamai įvertinęs nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarinius. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad sugriežtindamas nuteistajam paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų nuostatų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į veikos pavojingumą, jos pasekmes, nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo asmenybę. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias normas, yra nepagrįstas.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėtų būti atmestas, nes dėl jam atsiradusios žalos nukentėjusysis yra pats kaltas: jis užpuolė kasatorių, o šis tik gynėsi neparžengdamas būtinosios ginties ribų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šis kasacinio skundo argumentas grindžiamas byloje nustatytų aplinkybių neigimu: teismas nustatė, kad būtinosios ginties ribos buvo peržengtos, o kasatorius tai neigia. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl nuteistojo kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo K. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas AbramavičiusOlegas FedosiukasValerijus Čiučiulka