- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- P-556-132-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00551-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012 pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčių (toliau – ir GPM) deklaravimo, apskaičiavimo bei sumokėjimo už 2007 metus pareiškėjo V. V. atžvilgiu (toliau – ir pareiškėjas) ir 2010 m. birželio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AC16-12 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM ir 7 699 Lt GPM delspinigių.
Patikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 27 d. ne varžytynėse parduodamo turto sutartį įsigijo iš UAB „Klaipėdos vilnis“ už 120 000 litų 502/10000 dalį pastato – paslaugų patalpos; 3/100 dalį pastato – garažo; pastatus – stogines; pastatus – sandėlius; 145/1000 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) adresu (duomenys neskelbtini), o 2007 m. rugsėjo 19 d. jis nurodytą turtą pardavė UAB „Vakarų autocentras“ už 120 000 litų. UAB „Vakarų autocentras“ už įsigytą turtą pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą iš viso 102 000 Lt ir 18 000 Lt pervedė į Inspekcijos sąskaitą (15 proc. GPM). 2007 m. rugsėjo 25 d. V. V. pateikė Inspekcijai prašymą perskaičiuoti ir grąžinti GPM permoką (forma FR0464), o 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)-D2-12377 Inspekcija nusprendė grąžinti pareiškėjui 18 000 Lt išskaičiuotą nuo pajamų GPM ir 2007 m. spalio 26 d. šią sumą grąžino.
Inspekcija 2010 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)-48 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir jame išdėstytus nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą paminėtas mokesčio bei su juo susijusias sumas ir skyrė minimalią 10 procentų mokesčio dydžio 1 800 Lt GPM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2010 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 68-238 patvirtino Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-27(7-326/2010) patvirtino VMI prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238.
Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-27(7-326/2010), VMI prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238 ir Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)-48 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus nurodytais pažeidimais ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais, nes jo veikla negali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, kaip neatitinkanti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje numatytų individualios veiklos požymių – savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo, taip pat negali būti priskirta minėtoje GMPĮ normoje išvardytoms veiklos rūšims. Pabrėžė, kad jis sudarė pavienį sandorį, kitų analogiškų pardavimų nevykdė (kadangi užsiėmė tik žemės sklypų pardavimu). Šiuo sandoriu parduotos patalpos buvo pirktos savo reikmėms ir nebuvo naudojamos individualiai veiklai. Pažymėjo, jog žemė po pastatais priklausė kitam savininkui, todėl jis, negalėdamas be žemės savininko sutikimo vykdyti jokių remonto ar rekonstrukcijos darbų, buvo priverstas parduoti savo turtą, todėl 2007 m. jo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Taip pat pažymėjo, kad jis deklaravo visas pajamas, susijusias su individualia veikla, ir sumokėjo mokesčius, t. y. pervedė į biudžetą 18 000 Lt GPM sumą, tačiau Inspekcijos 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)-D2-12377 ši suma jam buvo grąžinta kaip permoka, o 2008 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. (30.7-30-2)-GPG-105105 jam buvo nurodyta patikslinti 2007 m. pajamų mokesčio deklaraciją ir pateikti turto perleidimo bei jo įsigijimo dokumentus. Teigė, kad jis įvykdė minėtą nurodymą, tačiau mokesčių administratorius GPM jam papildomai neapskaičiavo. Be to, atkreipė dėmesį į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 6 dalyje numatytą mokesčių administratoriaus pareigą, grąžinant permoką, patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama. Akcentavo, jog jis neturėtų būti baudžiamas dėl to, kad mokesčių administratorius pats nevykdo įstatymų ar nesugeba tinkamai jų vykdyti, be to, praėjus 3 metams reikalavimas sumokėti grąžintą 18 000 Lt GPM ir šio mokesčio delspinigių bei baudos skyrimas laikytini amoraliais ir neteisėtais. Pareiškėjas taip pat išdėstė, kad jis 2007 - 2008 m. sumokėjo valstybei 214 547 Lt mokesčių, žalos valstybei nepadarė, jokių įstatymų nepažeidė, mokesčių neslėpė ir laiku juos mokėjo, be to, konkrečiu atveju negali būti remiamasi argumentu, kad ginčo turto pagrindinė paskirtis – paslaugų, garažų, sandėliavimo, pagalbinio ūkio ir kiti statiniai – negalėjo tenkinti pareiškėjo asmeninių poreikių, nes jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą. Pridūrė, kad, įsigaliojus 2010 m. lapkričio 23 d. GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1152, nekilnojamo pagal prigimtį turto pardavimas nebelaikomas individualia veikla, todėl neturėtų būti taikomas ir terminas „asmeniniam naudojimui“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad ginčui aktuali GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateikta sąvoka „individuali veikla“. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 pateiktais GMPĮ įtvirtinto individualios veiklos apibrėžimo kriterijais – veiklos savarankiškumas, versliškumas, tęstinumo požymiai ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimas, o taip pat tokios veiklos priskirtinumas išvardytoms veiklos rūšims ir pažymėjo, jog pareiškėjo 2007 m. rugsėjo 19 d. sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris vertintinas atsižvelgiant į šiuos LVAT išvardintus kriterijus. Pridūrė, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, išvardintas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Teismas įvertino, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo atveju buvo parduotas nekilnojamasis turtas – pastatai ir kiti statiniai (esantys adresu (duomenys neskelbtini)), nesudaro pagrindo eliminuoti šio sandorio iš bendro skaičiaus pareiškėjo sudarytų sandorių dėl kito nekilnojamojo turto – žemės sklypų pardavimo. Pridūrė, jog toks pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį suteikia teisėjų kolegijai pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo veikla, vertinant ją dalyje dėl 2007 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjo sudarytos sutarties dėl nekilnojamojo turto objektų adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo, turi tęstinumo požymį. Dėl tikslo gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės veiklos pažymėjo, kad pareiškėjas savo 2009 m. lapkričio 3 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jis įsigijo turtą adresu (duomenys neskelbtini), ieškodamas „nišos verslui“, vėliau šias patalpas išnuomojo įmonei, kas patvirtina, kad pareiškėjas įsigijo ginčo turtą turėdamas komercinius (verslo) tikslus, siekdamas gauti iš jo ekonominės naudos. Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo turto (pastato – paslaugų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra paslaugų, todėl Mokestinių ginčų komisija ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas net pagal savo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį negalėjo būti naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, o buvo skirtas veiklai vykdyti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą, dėl ko jis, beje, nepateikė jokių įrodymų, nepaneigia išvadų, jog ginčo turtas įsigytas komerciniais (verslo) tikslais, be to, šių išvadų nepaneigia ir nagrinėjamo ginčo aplinkybė, jog pareiškėjas 2006 m. kovo 27 d. įsigijęs ginčo turtą, jį pardavė tik 2007 m. rugsėjo 19 d., nes ekonominės naudos nebūtinai turi būti siekiama per trumpą laikotarpį (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08). Teismas taip pat nepakankamais daryti priešingas išvadas įvertino tuos pareiškėjo argumentus, kuriais jis teigė, jog po statiniais adresu (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Jūrasmiltė“, todėl siekiant išsinuomoti tą patį žemės sklypą, nuomos kaina pareiškėjui būtų „nepakeliama“ (didelė) ir šios aplinkybės turėjo įtakos turto objektų nurodytu adresu pardavimui, nes pareiškėjui įsigyjant ginčo turtą, jam buvo žinoma arba turėjo (galėjo) būti žinoma, kad žemė po statiniais nuosavybės teise priklauso kitam savininkui, be to, to, kad pareiškėjo nagrinėjama veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytus individualios veiklos požymius, nepaneigia ir jo nurodyti motyvai, jog jis pardavė ginčo turtą dėl 2006 m. gruodžio 17 d. avarijos, įvykusios elektros energijos tiekimo skydinėje, nes, akivaizdu, kad tokio pobūdžio gedimai specialistų gali būti pašalinti, o byloje nėra įrodymų, jog dėl minėtos avarijos ginčo turto nebegalima buvo naudoti pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį. Teismas taip pat pažymėjo, jog vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pridūrė, jog pareiškėjo teiginys, kad Inspekcija, 2007 m. spalio 26 d. grąžindama jam 18 000 Lt GPM permoką, privalėjo MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama, tačiau šios pareigos neįvykdė, nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo prašymo grąžinti GPM permoką pateikimo ir nagrinėjimo metu vietos mokesčių administratoriui negalėjo būti žinomos visos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo turto pardavimo pajamas pareiškėjo individualios veiklos pajamomis. Apibendrino, jog mokesčių administratoriaus reikalavimai sumokėti grąžintą 18 000 Lt GPM, taip pat 7 699 Lt GPM delspinigius ir 1 800 Lt GPM baudą yra teisėti.
III.
Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teismas pareiškėjo skundą patenkino -panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-27(7-326/2010), VM prie FM 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238, Inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)-48, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas ir jame išdėstyti nurodymai pareiškėjui V. V. sumokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM, 7 699 Lt GPM delspinigių ir paskirta 1 800 Lt GPM bauda.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą dėl mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM sumą bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas ginčija sprendimus dėl to, kad ankščiau ta pati suma pareiškėjui buvo grąžinta kaip mokesčio permoka, o naujai priimtais sprendimais ta pati suma konstatuota kaip pareiškėjo mokestinė prievolė. Mokestinė prievolė konstatuota dėl to, kad turto adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos turėjo būti deklaruotos kaip individualios veiklos pardavimo pajamos, ir dėl to paneigta ankščiau patvirtinta pareiškėjo teisė į mokesčio permoką. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo konstatuota pareiškėjo teisė į mokesčio permoką. Mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamus sprendimus, peržiūrėjo pareiškėjo vykdytą veiklą, mokėtus mokesčius ir kitaip įvertino pareiškėjo gautas pajamas pardavus turtą adresu (duomenys neskelbtini), t. y. įvertino šias pajamas kaip individualios veiklos pajamas. Mokesčių administratorius inicijuodamas mokestinį patikrinimą ir priimdamas ginčijamus sprendimus faktiškai pakeitė savo ankstesnį sprendimą, priimtą 2007 m. dėl mokesčio permokos. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius dėl pasibaigusių mokestinių santykių inicijavo mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą ir priėmė sprendimą, kuriuo faktiškai buvo panaikintas mokesčių administratoriaus 2007 m. priimto sprendimo grąžinti mokestinę permoką galiojimas. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos paneigė teisėtumo principą ir inicijavo tyrimą bei patikrinimą neturėdami tam teisėto pagrindo, tokio pagrindo nenustatymu teisės aktuose ir turėtų būti užtikrinamas mokesčio administratoriaus sprendimo teisėtumo principas. Be to, buvo paneigtas ne vien bendras viešojo administravimo srityje galiojantis teisėtumo principas, bet ir mokesčių teisėje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas (MAĮ 9 str.). Apmokestinimo aiškumo principas reiškia, kad mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas mokestinės prievolės dalykas, t. y. mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo, pasibaigimo tvarka ir pagrindai, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas teisingas ir savalaikis jos įvykdymas. 2007 m. mokesčių administratorius savo priimtu sprendimu grąžina pareiškėjui mokestinę permoką, t. y. tuo pačiu ir konstatuoja mokestinės prievolės už parduotą turtą pabaigą, o po kelių metų mokesčių administratorius priima priešingą sprendimą. Apmokestinimo aiškumo bei teisėtumo principo įgyvendinimui sprendžiant klausimą dėl mokestinės permokos grąžinimo yra įtvirtintos taisyklės, kuriomis mokesčių administratorius turi vadovautis. MAĮ 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <...>. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1249 priimta straipsnio redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 20 dienų nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo. VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 yra patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato mokesčių mokėtojų prašymų grąžinti (įskaityti) mokesčių, valstybės rinkliavų ir kitų įmokų permokas (skirtumus) užpildymo, pateikimo, šių prašymų priėmimo ir mokesčių apskaitos, susijusios su mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimu (įskaitymu), tvarką. Taisyklių 38 punkte buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius, gavęs mokesčių mokėtojo prašymą, per 5 darbo dienas po prašymo gavimo privalo patikrinti mokesčių mokėtojo kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir, esant reikalui, paprašyti mokesčių mokėtoją pateikti kitus dokumentus bei nustatyti terminą jų pateikimui. Taisyklių 41 punkte (2005 m. birželio 17 d. Įsakymu Nr. VA-54 priimta punkto redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyti veiksmai, kuriuos privalo atlikti mokesčių administratorius per MAĮ numatytą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) 30 kalendorinių dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo prašymo gavimo, o PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) atveju – nuo pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Pagal 41.1 punktą vietos mokesčių administratorius privalo patikrinti, ar mokesčių mokėtojas neturi mokestinių nepriemokų. Pagal 41.3 punktą vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą įskaityti (neįskaityti) ir/ar grąžinti (negrąžinti) mokesčio permoką (skirtumą). Jeigu dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) nebus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas, savo sprendimą vietos mokesčių administratorius turi įforminti Sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0783 formoje. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius atliko Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytus veiksmus ir priėmė sprendimą grąžinti mokesčio permoką. Tiek MAĮ 87 straipsnyje, tiek Taisyklėse yra nustatytos procedūros, kurias atlikdamas mokesčių administratorius privalo patikrinti mokesčio mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą prieš priimdamas sprendimą dėl mokesčio permokos grąžinimo. Mokesčių administratoriui priėmus 2007 m. spalio 15 d. sprendimą, kuriuo Inspekcija nusprendė grąžinti mokesčio permoką, preziumuojama, kad mokesčių administratorius atliko visas būtinas procedūras, šio sprendimo niekas neginčijo, todėl jis yra teisėtas. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas 2007 m. sprendimą, įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą MAĮ 26 straipsnio 10 punkte – grąžino mokesčių mokėtojui permoką, atliekamą veiksmą įformino sprendimu pagal MAĮ 34 straipsnį, todėl priimtas sprendimas įgijo privalomumo ir teisėtumo galią ir negalėjo būti pakeistas jį priėmusio subjekto sprendimu. MAĮ 87 straipsnyje yra nustatytos aiškios taisyklės dėl būtino teminio patikrinimo inicijavimo terminų, šios taisyklės aiškiai nustato, kad atsiradus abejonėms dėl prašymo pagrįstumo, mokestinis patikrinimas atliekamas iki sprendimo grąžinti mokesčio permoką priėmimą, o ne po tokio sprendimo priėmimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Dėl nurodytų motyvų, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui mokesčių administratoriaus motyvai nustatyti ginčijamo mokestinio patikrinimo metu, jog aplinkybės atsiradusios po sprendimo priėmimo (daugybė pareiškėjo sudarytų sandorių, įvertintų kaip individuali veikla) įvertinus jas su kitomis aplinkybėmis buvusiomis iki sprendimo priėmimo sudarė pagrindą sandorio, už kurį buvo prašoma grąžinti mokesčio permoką, pajamas pripažinti individualios veiklos pajamomis ir priimti naują sprendimą dėl jų apmokestinimo. Mokesčių administravimo įstatymas nenustato galimybės atnaujinti procedūras, dėl kurių nebuvo išnagrinėtas mokestinis ginčas, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti mokestinį tyrimą bei patikrinimą. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog mokesčių administratoriui 2007 m. nagrinėjant prašymą dėl permokos grąžinimo buvo žinomos visos aplinkybės dėl pareiškėjo vykdytos veiklos, gaunamų pajamų, nes pareiškėjas nuolat deklaravo savo pajamas ir mokėjo mokesčius, šiuos pareiškėjo argumentus patvirtina ir ginčijami sprendimai, kuriais nebuvo konstatuotos pareiškėjo neįvykdytos mokestinės prievolės, o tik konstatuota pareiga sumokėti grąžintą mokesčio permoką ir su ja susijusias mokesčio sumas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
IV.
Atsakovas VMI prie FM 2012 m. balandžio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais.
Atsakovas nurodo, kad MAĮ 87 straipsnio nuostatų ir Taisyklių 41 punkto analizė leidžia teigti, jog GPM permokos grąžinimas nebūtinai yra mokestinio patikrinimo pasekmė. Atlikdamas GPM permokos grąžinimą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą prašymą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą deklaraciją, mokesčių administratorius atlieka veiksmus pareiškėjo pateikto prašymo, deklaracijos kontekste. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atliko tik pirminį pateiktų sutarčių, susijusių su ginčo turto įsigijimu ir pardavimu, vertinimą, o būtent atsižvelgė į tai, ar pareiškėjo prašyme nurydytos sumos atitinka sutarties sąlygas. Teismas griežtai atriboja mokestinį patikrinimą nuo kitų procedūrų. Atsakovas remiasi LVAT 2010 m. gegužės 24 sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-685/2010 – pareiškėjo prašymu grąžinta GPM permoka, tačiau atlikus mokestinį patikrinimą ir aplinkybių visumą, nustatyta, kad GPM permoka pareiškėjui nepriklauso; 2011 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2770/2011; 2011 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje Nr. A556-256/2011; 2011 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-175/2011. Atsakovas pažymi, kad mokestinis tyrimas inicijuotas ne dėl ginčo sandorio, o dėl bendros pareiškėjo veiklos ištyrimo 2004 – 2008 m. laikotarpiu, kurio rezultate nustatyta, jog pajamos iš ginčo sandorio priskirtinos individualios veiklos pajamoms.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
V.
Procesas atnaujintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovas VMI prie FM remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašyme dėl proceso atnaujinimo šių pagrindų buvimas grindžiamas MAĮ 87 straipsnio nuostatų ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 41 punkto neteisingu taikymu ir nukrypimu nuo šių teisės normų taikymo teisminės praktikos, teigiant, jog GPM permokos grąžinimas nebūtinai yra mokestinio patikrinimo pasekmė. Atlikdamas GPM permokos grąžinimą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą prašymą, tiek pagal mokesčių mokėtojo pateiktą deklaraciją, mokesčių administratorius atlieka veiksmus pareiškėjo pateikto prašymo, deklaracijos kontekste. Teismas griežtai atriboja mokestinį patikrinimą nuo kitų procedūrų. Atsakovas pateikia nuorodas į tam tikrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus kitose bylose, teigdamas, kad mokesčių mokėtojas gali būti patikrintas ir vėlesnėje stadijoje, t. y. po GPM permokos grąžinimo. Atsakovas pažymėjo, kad mokestinis tyrimas inicijuotas ne dėl ginčo sandorio, o dėl bendros pareiškėjo veiklos ištyrimo 2004 – 2008 m. laikotarpiu, kurio rezultate nustatyta, jog pajamos iš ginčo sandorio priskirtinos individualios veiklos pajamoms.
Byloje nustatyta, kad mokestinis ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18 000 Lt GPM sumą bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas ginčijo sprendimus dėl to, kad ankščiau ta pati suma pareiškėjui buvo grąžinta kaip mokesčio permoka, o naujai priimtais sprendimais ta pati suma konstatuota kaip pareiškėjo mokestinė prievolė. Kaip matyti iš šioje byloje priimto galutinio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo, jame (sprendime) priešingai atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytiems argumentams konstatuojama, jog, atsiradus abejonėms dėl prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo, mokestinis patikrinimas atliekamas iki sprendimo grąžinti mokesčio permoką priėmimą, o ne po tokio sprendimo priėmimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju. LVAT teisėjų kolegija pabrėžė, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenustato galimybės atnaujinti procedūras, dėl kurių nebuvo išnagrinėtas mokestinis ginčas, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti mokestinį tyrimą bei patikrinimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas VMI prie FM, dėstydamas savo argumentus ir atitinkamai kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo motyvaciją, iš esmės išreiškia savo nuomonę dėl galimo kitokio atitinkamų teisės normų, reglamentuojančių mokesčio permokos grąžinimo, mokestinio tyrimo bei patikrinimo sampratą/procedūras, aiškinimo, kuri yra pakankamai įtikinama ir pagrįsta, taip pat iš esmės pabrėžia tam tikrus bylos aspektus, kurie yra reikšmingi atitinkamos teismų praktikos suformavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti, jog šioje byloje yra teisinių spragų, kurios lemia šios bylos išskirtinumą bei būtinybę būtent joje suformuoti tam tikras teismų praktikai reikšmingas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles dėl galimybės atlikti tiek mokestinį tyrimą, tiek mokestinį patikrinimą po mokesčių administratoriaus priimto sprendimo grąžinti mokestinę permoką. Todėl procesas pagal atsakovo prašymą atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012 pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.