Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-03-12 · Administracinė byla Nr. A-602-227-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-2303-562/2011Nutartis · 2011-05-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-2303-562/2011Sprendimas · 2012-03-12Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaSprendimas · 2012-03-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-556-132-12Nutartis · 2012-10-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2013-01-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-12
Bylos Nr.
A-602-227-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00551-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-227/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00551-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5.
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

Sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovei R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčių (toliau – ir GPM) deklaravimo, apskaičiavimo bei sumokėjimo už 2007 metus pareiškėjo V. V. atžvilgiu (toliau – ir pareiškėjas) ir 2010 m. birželio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AC16-12 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18000 Lt GPM ir 7699 Lt GPM delspinigių.

Patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 27 d. ne varžytynėse parduodamo turto sutartį įsigijo iš UAB „Klaipėdos vilnis“ už 120000 litų 502/10000 dalį pastato – paslaugų patalpos; 3/100 dalį pastato – garažo; pastatus – stogines; pastatus – sandėlius; 145/1000 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) adresu (duomenys neskelbtini), o 2007 m. rugsėjo 19 d. jis nurodytą turtą pardavė UAB „Vakarų autocentras“ už 120000 litų. UAB „Vakarų autocentras“ už įsigytą turtą pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą iš viso 102000 Lt ir 18000 Lt pervedė į Klaipėdos AVMI sąskaitą (15 proc. GPM). 2007 m. rugsėjo 25 d. V. V. pateikė Klaipėdos AVMI prašymą perskaičiuoti ir grąžinti GPM permoką (forma FR0464), o 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)-D2-12377 Klaipėdos AVMI nusprendė grąžinti pareiškėjui 18000 Lt išskaičiuotą nuo pajamų GPM ir 2007 m. spalio 26 d. šią sumą grąžino.

2010 m. liepos 26 d. Klaipėdos AVMI priėmė sprendimą Nr. (6.5)-48 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo), kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir jame išdėstytus nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą paminėtas mokesčio bei su juo susijusias sumas ir skyrė minimalią 10 proc. mokesčio dydžio 1800 Lt GPM baudą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, 2010 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydamas šį sprendimą panaikinti.

VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 68-238 (toliau – ir VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimas) patvirtino Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, 2010 m. lapkričio 19 d. skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), prašydamas VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti.

MGK 2011 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-27(7-326/2010) (toliau – ir MGK 2011 m. vasario 9 d. sprendimas) patvirtino VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimą.

II.

Pareiškėjas V. V. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti kaip nepagrįstus: 1) MGK 2011 m. vasario 9 d. sprendimą; 2) VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimą; 3) Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus nurodytais pažeidimais ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais, nes jo veikla negali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, kaip neatitinkanti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje numatytų individualios veiklos požymių – savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo, taip pat negali būti priskirta minėtoje GMPĮ normoje išvardytoms veiklos rūšims. Pabrėžė, kad jis sudarė pavienį sandorį, kitų analogiškų pardavimų nevykdė (kadangi užsiėmė tik žemės sklypų pardavimu). Šiuo sandoriu parduotos patalpos buvo pirktos savo reikmėms ir nebuvo naudojamos individualiai veiklai. Pažymėjo, jog žemė po pastatais priklausė kitam savininkui, todėl jis, negalėdamas be žemės savininko sutikimo vykdyti jokių remonto ar rekonstrukcijos darbų, buvo priverstas parduoti savo turtą, todėl 2007 m. jo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Taip pat pažymėjo, kad jis deklaravo visas pajamas, susijusias su individualia veikla, ir sumokėjo mokesčius, t. y. pervedė į biudžetą 18000 Lt GPM sumą, tačiau Klaipėdos AVMI 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr.(18.74)-D2-12377 ši suma jam buvo grąžinta kaip permoka, o 2008 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr.(30.7-30-2)-GPG-105105 jam buvo nurodyta patikslinti 2007 m. pajamų mokesčio deklaraciją ir pateikti turto perleidimo bei jo įsigijimo dokumentus. Teigė, kad jis įvykdė minėtą nurodymą, tačiau mokesčių administratorius GPM jam papildomai neapskaičiavo. Be to, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 6 dalyje numatytą mokesčių administratoriaus pareigą, grąžinant permoką, patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama. Akcentavo, jog jis neturėtų būti baudžiamas dėl to, kad mokesčių administratorius pats nevykdo įstatymų ar nesugeba tinkamai jų vykdyti, be to, praėjus 3 metams reikalavimas sumokėti grąžintą 18000,00 Lt GPM ir šio mokesčio delspinigių bei baudos skyrimas laikytini amoraliais ir neteisėtais. Pareiškėjas taip pat išdėstė, kad jis 2007-2008 m. sumokėjo valstybei 214547 Lt mokesčių, žalos valstybei nepadarė, jokių įstatymų nepažeidė, mokesčių neslėpė ir laiku juos mokėjo, be to, konkrečiu atveju negali būti remiamasi argumentu, kad ginčo turto pagrindinė paskirtis – paslaugų, garažų, sandėliavimo, pagalbinio ūkio ir kiti statiniai – negalėjo tenkinti pareiškėjo asmeninių poreikių, nes jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą. Pridūrė, kad, įsigaliojus 2010 m. lapkričio 23 d. GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1152, nekilnojamo pagal prigimtį turto pardavimas nebelaikomas individualia veikla, todėl neturėtų būti taikomas ir terminas „asmeniniam naudojimui“.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, jog MGK savo sprendime teisingai nurodė, jog, net ir atsižvelgus į pareiškėjo nurodytą argumentą, kad ginčo patalpas jis įsigijo ketindamas jose įrengti restoraną, tai neturėtų lemiamos reikšmės. Akcentavo, jog bet kokia komercinė veikla paprastai yra ir ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos (pajamų) ir kuri turi individualios veiklos požymius. Tuo labiau, kad pareiškėjas ir pats pripažino, jog ginčo turtą jis nuomavo ir gavo pajamų. Pažymėjo, jog šiuo atveju ginčo turtas buvo įsigytas ne asmeninėms reikmėms, o pajamų ar kitos ekonominės naudos gavimui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). Rėmėsi LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1613/08, 2009 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-66/2009, 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-481/2010. Nurodo, jog individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas. Paaiškino, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčo turto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra paslaugų, garažų, sandėliavimo, pagalbinio ūkio ir kiti statiniai, todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog ginčo turtas buvo įsigytas asmeninėms reikmėms, laikytinas nepagrįstu. Teigė, jog pareiškėjui įsigyjant ginčo turtą buvo žinoma (turėjo ar galėjo būti žinoma) apie tai, kad žemė, esanti po ginčo turtu, priklausė kitam savininkui, todėl jis, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, galėjo įvertinti šią aplinkybę prieš sudarydamas ginčo turto įsigijimo sandorį. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pats priėmė sprendimą dėl ginčo turto pardavimo, jis veikė savo vardu, todėl pareiškėjo teiginys, kad ginčo sandoris neatitinka savarankiškumo požymio, yra nepagrįstas, kaip ir tas jo teiginys, kad ginčo turto pardavimas laikytinas pavieniu sandoriu ir neatitinka individualios veiklos tęstinumo požymio, nes pareiškėjas 2007 m. be ginčo turto pardavė ir kito nekilnojamojo turto, todėl ginčo turto pardavimo sandoris nebuvo išskirtinis pareiškėjo veikloje.

Atsiliepime atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas pateikė VMI prašymą grąžinti 18000 Lt GPM permoką iškart po sandorio sudarymo, t. y. 2007 m. rugsėjo 25 d., kai tuo tarpu metinė GPM deklaracija, kurioje deklaruojami visi vieno mokestinio laikotarpio (nagrinėjamu atveju – 2007 m.) sudaryti sandoriai ir gautos pajamos, teikiama iki 2008 m. gegužės 1 d. Mokesčių administratorius, grąžindamas pareiškėjui GPM permoką, atliko tik pirminį pateiktų sutarčių, susijusių su ginčo turto įsigijimu ir pardavimu, vertinimą, t. y. atsižvelgė tik į tai, ar deklaruotos sumos atitinka sutarties sąlygas, ar susidaro grąžintinas skirtumas. Nurodė, kad pareiškėjas po prašymo grąžinti GPM permoką pateikimo (2007 m. rugsėjo 25 d.) sudarinėjo žemės sklypų pardavimo sandorius, t. y. 7 žemės sklypus buvusiame (duomenys neskelbtini) pardavė 2007 m. rugsėjo 25-26 d., 53 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), – laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 28 d. iki 2008 m. spalio 13 d., 11 žemės sklypų – 2007 m. spalio 19 d, kas rodo, jog tuo metu, kai pareiškėjas pateikė prašymą vietos mokesčių administratoriui grąžinti GPM permoką ir kai šis prašymas buvo nagrinėjamas, mokesčių administratoriui dar negalėjo būti žinomos visos aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima teigti, jog ginčo turto pardavimo pajamos laikytinos individualios veiklos pajamomis.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog ginčui aktuali GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateikta sąvoka „individuali veikla“. Rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 pateiktais GMPĮ įtvirtinto individualios veiklos apibrėžimo kriterijais – veiklos savarankiškumas, versliškumas, tęstinumo požymiai ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimas, o taip pat tokios veiklos priskirtinumas išvardytoms veiklos rūšims ir pažymėjo, jog pareiškėjo 2007 m. rugsėjo 19 d. sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris vertintinas atsižvelgiant į šiuos LVAT išvardintus kriterijus. Pridūrė, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, išvardintas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Teismas dėl savarankiškumo kriterijaus pažymėjo, jog pagal bylos faktinius bylos duomenis matyti, kad pareiškėjo veikla buvo savarankiška, nes ji buvo atliekama nepriklausomai nuo kitų asmenų, pareiškėjas veikė įgyvendindamas savo interesus, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė asmeniškai pareiškėjui. Dėl veiklos tęstinumo kriterijaus pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tikrintu mokestiniu laikotarpiu (2007 m.) sudarė visą eilę kitų nekilnojamojo turto – žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių, iš viso už 648253 Lt, dėl kurių pripažinimo pareiškėjo individualia veikla ginčo nagrinėjamu atveju nėra. Teismas įvertino, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo atveju buvo parduotas nekilnojamasis turtas – pastatai ir kiti statiniai ((duomenys neskelbtini)), nesudaro pagrindo eliminuoti šio sandorio iš bendro skaičiaus pareiškėjo sudarytų sandorių dėl kito nekilnojamojo turto – žemės sklypų pardavimo. Pridūrė, jog toks pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį suteikia teisėjų kolegijai pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo veikla, vertinant ją dalyje dėl 2007 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjo sudarytos sutarties dėl nekilnojamojo turto objektų adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo, turi tęstinumo požymį. Dėl tikslo gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės veiklos pažymėjo, kad pareiškėjas savo 2009 m. lapkričio 3 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jis įsigijo turtą adresu (duomenys neskelbtini), ieškodamas „nišos verslui“, vėliau šias patalpas išnuomojo įmonei, kas patvirtina, kad pareiškėjas įsigijo ginčo turtą turėdamas komercinius (verslo) tikslus, siekdamas gauti iš jo ekonominės naudos. Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo turto (pastato – paslaugų patalpų, unikalus Nr. 2196-6000-2032) pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra paslaugų, todėl MGK ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas net pagal savo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį negalėjo būti naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, o buvo skirtas veiklai vykdyti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad jis turėjo galimybę detaliuoju planu pakeisti nurodytą turto paskirtį į kitą, dėl ko jis, beje, nepateikė jokių įrodymų, nepaneigia išvadų, jog ginčo turtas įsigytas komerciniais (verslo) tikslais, be to, šių išvadų nepaneigia ir nagrinėjamo ginčo aplinkybė, jog pareiškėjas 2006 m. kovo 27 d. įsigijęs ginčo turtą, jį pardavė tik 2007 m. rugsėjo 19 d., nes ekonominės naudos nebūtinai turi būti siekiama per trumpą laikotarpį (LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08). Teismas taip pat nepakankamais daryti priešingas išvadas įvertino tuos pareiškėjo argumentus, kuriais jis teigė, jog po statiniais adresu (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Jūrasmiltė“, todėl siekiant išsinuomoti tą patį žemės sklypą, nuomos kaina pareiškėjui būtų „nepakeliama“ (didelė) ir šios aplinkybės įtakojo turto objektus nurodytu adresu parduoti, nes pareiškėjui įsigyjant ginčo turtą, jam buvo žinoma arba turėjo (galėjo) būti žinoma, kad žemė po statiniais nuosavybės teise priklauso kitam savininkui, be to, to, kad pareiškėjo nagrinėjama veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytus individualios veiklos požymius, nepaneigia ir jo nurodyti motyvai, jog jis pardavė ginčo turtą dėl 2006 m. gruodžio 17 d. avarijos, įvykusios elektros energijos tiekimo skydinėje, nes, akivaizdu, kad tokio pobūdžio gedimai specialistų gali būti pašalinti, o byloje nėra įrodymų, jog dėl minėtos avarijos ginčo turto nebegalima buvo naudoti pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį.

Teismas taip pat pažymėjo, jog vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pridūrė, jog pareiškėjo teiginys, kad Klaipėdos AVMI, 2007 m. spalio 26 d. grąžindamas jam 18000 Lt GPM permoką, privalėjo MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka patikrinti, ar teisėtai ši permoka grąžinama, tačiau šios pareigos neįvykdė, nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo prašymo grąžinti GPM permoką pateikimo ir nagrinėjimo metu vietos mokesčių administratoriui negalėjo būti žinomos visos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo turto pardavimo pajamas pareiškėjo individualios veiklos pajamomis. Apibendrino, jog mokesčių administratoriaus reikalavimai sumokėti grąžintą 18000,00 Lt GPM, taip pat 7699 Lt GPM delspinigius ir 1800 Lt GPM baudą yra teisėti.

IV.

Pareiškėjas V. V., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą (b. l. 67 – 70), kuriuo prašė panaikinti kaip nepagrįstus: 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą; 2) MGK 2011 m. vasario 9 d. sprendimą; 3) VMI 2010 m. spalio 22 d. sprendimą; 4) Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nurodo, jog pavienis sandoris negali būti pripažintas individualia veikla. Ginčo sandoryje nėra veiklos savarankiškumo požymio, nes šiuo sandoriu parduotos patalpos nebuvo naudojamos individualiai veiklai, o buvo pirktos savo reikmėms, tačiau žemė po pastatais priklausė kitam savininkui, todėl jis, negalėdamas be žemės savininko sutikimo vykdyti jokių remonto ar rekonstrukcijos darbų, buvo priverstas šį savo turtą parduoti. Visas pajamas, susijusias su individualia veikla, jis deklaravo ir mokesčius sumokėjo, tačiau Klaipėdos AVMI šią sumą grąžino jam kaip permoką (pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalį mokesčių administratorius, grąžindamas permoką turi patikrinti, ar teisėtai grąžinama permoka). 2008 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu jam buvo nurodyta patikslinti 2007 m. pajamų mokesčio deklaraciją ir pateikti turto perleidimo ir jo įsigijimo dokumentus, ką jis ir atliko, tačiau jokių papildomų mokesčių, mokesčių administratorius sumokėti nenurodė.

2. Pažymi, jog sandorių tikslas yra įsigyti ir ilgą laiką eksploatuoti, o ne parduoti turtą siekiant gauti naudą. Registrų centras skirsto nekilnojamą turtą į statinius ir žemę. Tęstinis laikotarpis suprantamas kaip tapatūs veiksmai, atliekami per eilę mokestinių metų, o pavienių objektų pardavimas negali būti vertinamas kaip tęstinė veikla, turinti versliškumo požymį. Atsižvelgiant į tai, jo 2007 m. gautos pajamos, pardavus nekilnojamąjį turtą, nelaikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.

3. Teigia, jog nesutinka su ta išvada, kad mokesčių administratorius, grąžindamas jam permoką, atliko tik pirminį pateiktų sutarčių, susijusių su ginčo turto įsigijimu ir pardavimu vertinimą. Šiuo aspektu pažymi, jog jis turtą deklaruoja kasmet nuo 1996 m., todėl mokesčių administratorius aktualius duomenis turėjo galimybes patikrinti, nelaukdamas 2007 m. pabaigos. Pabrėžia, jog jei mokesčių administratorius būtų „pripažinęs negrąžinti“ GPM permokos 2007 m., jis būtų kitaip suplanavęs savo finansinius srautus, nupirkęs kitą nekilnojamo turto objektą ir pagal GPM 24 proc. mokestį už pelną, jam netektų mokėti jau apmokestintų pajamų, t. y. nebūtų dvigubo apmokestinimo.

4. Pažymi, jog tas motyvas, kad ginčo turto pagrindinė paskirtis yra paslaugų, garažų, sandėliavimo, pagalbinio ūkio ir kiti statiniai, todėl negalėjo tenkinti jo asmeninių poreikių, neturi teisinio pagrindo, nes detaliuoju planu galima vieną nekilnojamo turto paskirtį keisti į kitą. Priduria, jog jis tokios galimybės neturėjo, nes žemė po statiniais buvo išnuomota kitiems ūkio subjektams, todėl jis ginčo objektą buvo priverstas parduoti.

5. Atkreipia dėmesį, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. pasikeitus GPMĮ (Žin., Nr. 73-3085) nuostatoms, t. y. įsigaliojus 2010 m. lapkričio 23 d. GPMĮ 2, 6, 10, 12, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-l 152 (Žin. 2010, Nr. 145-740-10) nekilnojamų pagal prigimtį turto pardavimas nebelaikoma individualia veikla, o kartu nebelieka ir termino „asmeniniam naudojimui“.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu (b. l. 77 – 78) į pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotą skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą dėl mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18000 Lt GPM sumą bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas ginčija sprendimus dėl to, kad ankščiau ta pati suma pareiškėjui buvo grąžinta kaip mokesčio permoka, o naujai priimtais sprendimais ta pati suma konstatuota kaip pareiškėjo mokestinė prievolė.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 27 d. ne varžytynėse parduodamo turto sutartį įsigijo iš UAB „Klaipėdos vilnis“ už 120000 litų 502/10000 dalį pastato – paslaugų patalpos; 3/100 dalį pastato – garažo; pastatus – stogines; pastatus – sandėlius; 145/1000 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) adresu (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas pardavė nurodytą turtą UAB „Vakarų autocentras“ už 120000 litų. UAB „Vakarų autocentras“ už įsigytą turtą pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą iš viso 102000 Lt ir 18000 Lt pervedė į Inspekcijos sąskaitą (15 proc. GPM).

2007 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas pateikė Inspekcijai prašymą perskaičiuoti ir grąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką (forma FR0464). 2007 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (18.74)-D2-12377 Klaipėdos AVMI nusprendė grąžinti V. V. 18000 Lt išskaičiuotą nuo pajamų GPM, kuris 2007 m. spalio 26 d. buvo grąžintas pareiškėjui.

2009 m. buvo atliktas mokestinis tyrimas, 2009 m. gruodžio 16 d. surašytas pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriuo pareiškėjui pasiūlyta pašalinti tyrimo metu nustatytus trūkumus: patikslinti 2007 m. deklaraciją ir turto adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamas deklaruoti kaip individualios veiklos pardavimo pajamas bei pašalinti kitus trūkumus.

Pareiškėjui nepašalinus trūkumų pradėtas mokestinis patikrinimas ir priimti nagrinėjamoje byloje skundžiami sprendimai, kuriais konstatuota pareiškėjo pareiga mokėti į biudžetą 18000 Lt GPM, 7699 Lt GPM delspinigių ir paskirtą 1800 Lt GPM baudą. Ši mokestinė prievolė konstatuota dėl to, kad turto adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos turėjo būti deklaruotos kaip individualios veiklos pardavimo pajamos, ir dėl to paneigta ankščiau patvirtinta pareiškėjo teisė į mokesčio permoką. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą buvo konstatuota pareiškėjo teisė į mokesčio permoką. Mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamus sprendimus, peržiūrėjo pareiškėjo vykdytą veiklą, mokėtus mokesčius ir kitaip įvertino pareiškėjo gautas pajamas pardavus turtą adresu (duomenys neskelbtini), t. y. įvertino šias pajamas kaip individualios veiklos pajamas.

Mokesčių administratorius inicijuodamas mokestinį patikrinimą ir priimdamas ginčijamus sprendimus faktiškai pakeitė savo ankstesnį sprendimą, priimtą 2007 m. dėl mokesčio permokos. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisų arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius dėl pasibaigusių mokestinių santykių inicijavo mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą ir priėmė sprendimą, kuriuo faktiškai buvo panaikintas mokesčių administratoriaus 2007 m. priimto sprendimo grąžinti mokestinę permoką galiojimas. Minėta, kad teisėtumo principas suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos paneigė teisėtumo principą ir inicijavo tyrimą bei patikrinimą neturėdami tam teisėto pagrindo, tokio pagrindo nenustatymu teisės aktuose ir turėtų būti užtikrinamas mokesčio administratoriaus sprendimo teisėtumo principas. Be to, buvo paneigtas ne vien bendras viešojo administravimo srityje galiojantis teisėtumo principas, bet ir mokesčių teisėje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas (Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnis). Apmokestinimo aiškumo principas reiškia, kad mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas mokestinės prievolės dalykas, t. y. mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo, pasibaigimo tvarka ir pagrindai, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas teisingas ir savalaikis jos įvykdymas. 2007 m. mokesčių administratorius savo priimtu sprendimu grąžina pareiškėjui mokestinę permoką, t. y. tuo pačiu ir konstatuoja mokestinės prievolės už parduotą turtą pabaigą, o po kelių metų mokesčių administratorius priima priešingą sprendimą.

Apmokestinimo aiškumo bei teisėtumo principo įgyvendinimui sprendžiant klausimą dėl mokestinės permokos grąžinimo yra įtvirtintos taisyklės, kuriomis mokesčių administratorius turi vadovautis. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio, reglamentuojančio mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą, 5 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu <...>. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1249 priimta straipsnio redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 20 dienų nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo.

VMI prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 yra patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės (toliau – Taisyklės), kurios nustato mokesčių mokėtojų prašymų grąžinti (įskaityti) mokesčių, valstybės rinkliavų ir kitų įmokų permokas (skirtumus) užpildymo, pateikimo, šių prašymų priėmimo ir mokesčių apskaitos, susijusios su mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimu (įskaitymu), tvarką.

Taisyklių 38 punkte buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius, gavęs mokesčių mokėtojo prašymą, per 5 darbo dienas po prašymo gavimo privalo patikrinti mokesčių mokėtojo kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir, esant reikalui, paprašyti mokesčių mokėtoją pateikti kitus dokumentus bei nustatyti terminą jų pateikimui.

Taisyklių 41 punkte (2005 m. birželio 17 d. Įsakymu Nr. VA-54 priimta punkto redakcija, galiojusi sprendimo dėl permokos grąžinimo priėmimo metu) nustatyti veiksmai, kuriuos privalo atlikti mokesčių administratorius per MAĮ numatytą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) 30 kalendorinių dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo prašymo gavimo, o PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) atveju – nuo pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Pagal 41.1 punktą vietos mokesčių administratorius privalo patikrinti, ar mokesčių mokėtojas neturi mokestinių nepriemokų, įskaitant mokestines nepriemokas pagal kitų AVMI administruojamose teritorijose turimus padalinius, kuriuos mokesčių mokėtojas yra nurodęs Mokesčių mokėtojų registre. Pagal 41.3 punktą vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą įskaityti (neįskaityti) ir/ar grąžinti (negrąžinti) mokesčio permoką (skirtumą). Jeigu dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) nebus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas, savo sprendimą vietos mokesčių administratorius turi įforminti Sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0783 formoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius atliko Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytus veiksmus ir priėmė sprendimą grąžinti mokesčio permoką. Tiek Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje, tiek Taisyklėse yra nustatytos procedūros, kurias atlikdamas mokesčių administratorius privalo patikrinti mokesčio mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą prieš priimdamas sprendimą dėl mokesčio permokos grąžinimo. Mokesčių administratoriui priėmus 2007 m. spalio 15 d. Sprendimą, kuriuo Klaipėdos AVMI nusprendė grąžinti mokesčio permoką, preziumuojama, kad mokesčių administratorius atliko visas būtinas procedūras, šio sprendimo niekas neginčijo, todėl jis yra teisėtas. Vietos mokesčių administratorius, priimdamas 2007 m. sprendimą įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 10 punkte – grąžino mokesčių mokėtojui permoką, atliekamą veiksmą įformino sprendimu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnį, todėl priimtas sprendimas įgijo privalomumo ir teisėtumo galią ir negalėjo būti pakeistas jį priėmusio subjekto sprendimu. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje yra nustatytos aiškios taisyklės dėl būtino teminio patikrinimo inicijavimo terminų, šios taisyklės aiškiai nustato, kad atsiradus abejonėms dėl prašymo pagrįstumo, mokestinis patikrinimas atliekamas iki sprendimo grąžinti mokesčio permoką priėmimą, o ne po tokio sprendimo priėmimo, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Dėl nurodytų motyvų, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui mokesčių administratoriaus motyvai nustatyti ginčijamo mokestinio patikrinimo metu, jog aplinkybės atsiradusios po sprendimo priėmimo (daugybė pareiškėjo sudarytų sandorių, įvertintų kaip individuali veikla) įvertinus jas su kitomis aplinkybėmis buvusiomis iki sprendimo priėmimo sudarė pagrindą sandorio, už kurį buvo prašoma grąžinti mokesčio permoką, pajamas pripažinti individualios veiklos pajamomis ir priimti naują sprendimą dėl jų apmokestinimo. Mokesčių administravimo įstatymas nenustato galimybės atnaujinti procedūras, dėl kurių nebuvo išnagrinėtas mokestinis ginčas, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti mokestinį tyrimą bei patikrinimą. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog mokesčių administratoriui 2007 m. nagrinėjant prašymą dėl permokos grąžinimo buvo žinomos visos aplinkybės dėl pareiškėjo vykdytos veiklos, gaunamų pajamų, nes pareiškėjas nuolat deklaravo savo pajamas ir mokėjo mokesčius, šiuos pareiškėjo argumentus patvirtina ir ginčijami sprendimai, kuriais nebuvo konstatuotos pareiškėjo neįvykdytos mokestinės prievolės, o tik konstatuota pareiga sumokėti grąžintą mokesčio permoką ir su ja susijusias mokesčio sumas.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Vietos mokesčių administratoriaus sprendimas ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimai naikinami kaip neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 punktas). MGK neteisingai išnagrinėjo ginčą ikiteismine tvarka, todėl MGK sprendimas naikinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-27(7-326/2010); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 68-238; Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)-48, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas ir jame išdėstyti nurodymai pareiškėjui V. V. sumokėti į biudžetą 18000 Lt GPM, 7699 Lt GPM delspinigių ir paskirta 1800 Lt GPM bauda.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan