Kauno apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant būsimai ieškovei (toliau – ieškovė) J. G., jos atstovui advokato padėjėjui Ž. S.,

išvadą duodančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei A. J. – P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs ieškovės J. G. bei atsakovo R. G. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog ji dėl atsakovo veiksmų šiuo metu negauna nepilnamečio vaiko neįgalumo išmokos, būtent todėl prašo teismo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja, kad atsakovas negalėtų manipuliuoti vaikui skirtais pinigais. Vaiko pinigus šiuo metu gauna ieškovė, juos sudaro 127 Eur suma. Vaikas pusę laiko praleidžia su ieškove, o kitą pusę praleidžia su atsakovu. Ieškovės manymu, faktiškai vaikas gyvena su ja. Pagrinde visais vaiko reikalais rūpinasi ieškovė. Nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su ieškove, jos manymu, iškyla reali grėsmė jai netekti galimybės disponuoti valstybės mokamais pinigais, skirtais vaikui. Atitinkamai ieškovei padidėtų finansinė našta, kadangi jos gaunamos pajamos yra beveik 2,5 karto mažesnės nei atsakovo. Tokiu būdu galimai nukentėtų ir vaiko interesai, kadangi iškiltų rizika, jog atsakovas gali pradėti manipuliuoti dėl bendravimo tvarkos su vaiku. Atsakovas savo seseriai pardavė automobilį, kuriuo naudojosi ieškovė, ir kuriuo veždavo sūnų į mokyklą. Sesuo, gavusi automobilį, nieko nelaukusi, pradėjo ikiteisminį tyrimą, kad transporto priemonė būtų prievarta paimta iš ieškovės. Tokios aplinkybės rodo atsakovo tyčia keliamus rūpesčius ieškovei. Kol vaikas būna pas atsakovą, tol jis tenkina visus jo poreikius. Šiuo metu būtinųjų vaiko poreikių suma sudaro apie 1 015,92 Eur.

Atsakovas teismo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečio vaiko S. G. gyvenamąją vietą kartu su juo savo gyvenamojoje vietoje. Nurodo, jog sūnus gyvena kartu su juo, savo namuose, kuriuose užaugo savo įprastoje ir saugioje bei žinomoje vietoje, turi savo kambarį ir visus savo asmeninius daiktus. Kartu su juo gyvena ir pilnametis sūnus G. G., su kuriuo jis turi artimą emocinį ryšį. Artimas bendravimas su broliu teigiamai atsiliepia jo socializacijos raidai. Vaikas yra su specialiais poreikiais, todėl jo įprastos ir saugios gyvenamosios vietos tęstinumo išsaugojimas yra ypač svarbus. Ieškovės J. G. moraliniai nusistatymai, kai ji galėjo išsižadėti šeimos ir vaikų ir be jokios priežasties palikti namus, kelia pagrįstas abejones jos galimybėmis pasirūpinti specialių poreikių turinčiu mažamečiu vaiku. Nepilnametis sūnus kas antrą savaitę praleidžia su savo motina J. G., kuri šiuo metu gyvena su kitu vyru. Tuo laikotarpiu, kai nepilnametis S. G. gyveno kartu su atsakovu, pastarasis pilnai rūpinosi visais jo poreikiais, maistu, rūbais, kelione į mokyklą ir pan. Anot atsakovo, ieškovė, teigdama, kad jis nesirūpina savo sūnumi, meluoja ir tai daro siekdama nepagrįstos asmeninės finansinės naudos. Pastaruosius keletą metų, kai sūnus sirgdavo ir negalėdavo lankyti mokyklos, atsakovas visada likdavo namie jo slaugyti, nes darbovietė ir užimamos pareigos leidžia dirbti nuotoliniu būdu iš namų. Jei vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakovu, jis iš ieškovės nereikalautų jokio papildomo išlaikymo, kadangi, tokiu atveju, užtektų sūnaus gaunamų išmokų (vaiko pinigai, neįgalumo pašalpa) bei atsakovo gaunamo atlyginimo. Darbo pobūdis leidžia pilnai išlaikyti ir pasirūpinti mažamečiu vaiku ir skirti jam pakankamai dėmesio ir laiko. Vaikui gyvenant kartu su atsakovu, ieškovė bet kada galės atvykti į jai priklausančius namus. Jei ieškovė laikysis faktiškai nusistovėjusio susitarimo, jos sūnus pas ją svečiuojasi kas antrą savaitę ir ji dalyvauja jo auklėjime, atsakovas sutiktų ieškovei kas mėnesį pervesti dalį sūnaus gaunamų išmokų ir bendru sutarimu spręsti kam turi būti leidžiamos sūnui skirtos išmokos, prioritetą teikiant sveikatos priežiūrai, mokymosi poreikiams, užklasinėms veikloms/būreliams, brangesniems pirkiniams, pvz. akiniai, telefonas, kompiuteris, rūbai ir pan.

Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, jog ginčo su ieškove dėl bendravimo su vaiku tvarkos nėra. Ieškovei jis niekada nėra grasinęs fiziniu smurtu. Parduotas automobilis buvo abiejų sutuoktinių bendra nuosavybė. Prašymą dėl išmokos gavimo buvo parašęs dar rugpjūčio mėnesį, kadangi, jo manymu, išmoką jis turi gauti kartu su sutuoktine per pusę. Šiuo metu yra gavęs dvi išmokas dėl neįgalumo. Pirmą išmoką panaudojo vaiko aprangai, būreliams, pramogoms, komunalinėms paslaugoms ir pan. Kai gavo antrą išmoką, apie tai informavo ieškovę. Ieškovė nereikalavo išlaidų padengimo, kadangi tie pinigai yra būtent vaiko. Nesutinka su tuo, jog ieškovės teigimu, ji skiria didesnę sumą vaiko poreikių tenkinimui, negu, kad atsakovas. Iš ieškovės pateiktų priedų matyti, jog ji vaiko poreikiams išleido 322,56 Eur, kai vien vaiko išmokų suma sudaro 350 Eur. Atsakovas per truputį trumpesnį laikotarpį vaiko poreikiams yra išleidęs apie 500 Eur. Jo manymu bei atsižvelgiant į pateiktus kvitus, jis vaiko poreikiams išleidžia didesnes sumas. Visiškai neketina atimti iš ieškovės vaiko gaunamų neįgalumo išmokų. Kai buvo pradėję skyrybų procesą, visas bendras vaiko išlaidas rašydavo į ataskaitą ir dalindavosi per pusę. Sutiktų taip daryti ir šiuo metu, kadangi tokiu atveju nebūtų jokio ginčo. Neketina trukdyti motinai bendrauti su savo sūnumi. Nurodo, jog jo namas yra visiškai netoli nuo ieškovės namų, apie 200–300 metrų atstumu. Jei ieškovė sutiktų perimti jų bendrą automobilį, tuomet atsakovas sutiktų įsigyti sau kitą.

Motyvuojamoji dalis

Šalių prašymai atmestini.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, neatliekamas įrodymų vertinimas, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus, kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.

Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, o šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius, bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama, pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Abi šalys pareiškė reikalavimus dėl laikinos vaiko S. G. gyvenamosios vietos nustatymo.

Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra skirtas apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės (Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2470-273/2016).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendime byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, jog Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad nacionalinės priemonės, trukdančios tėvo ir vaiko bendravimui, prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. saugomos teisės apribojimui. Sprendime nurodyta, kad Lietuvos teismų sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti vaiko prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę, kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatinė, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Teismas nurodė, jog tokio pobūdžio bylose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. reikalauja, kad nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti, nenagrinėjant jo argumentų. Tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Nors teismų sprendimai nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, jog būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes.

Ieškovė patikslintame prašyme nurodė, jog atsakovas prieš ją jau ilgai naudojo psichologinį smurtą, o visai nesenai tai peraugo net į garsinimus fiziniu smurtu („prismaugti“ miegant), naudojo technines jos sekimo priemones. Ieškovės atstovas posėdyje paaiškino, kad, nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, grėsmė vaiko interesams pasireiškia tuo, kad: 1) atsakovas gali pateikti prašymą dėl vaiko pinigų, kuriuos šiuo metu gauna ieškovė, mokėjimo jam (pagal jo prašymą vaiko neįgalumo išmoka šiuo metu jau yra mokama jam) ir taip ieškovei bus apribota galimybė disponuoti šiais pinigais; 2) atsakovas gali trukdyti ieškovei bendrauti su vaiku, nes jau yra pardavęs bendrą šalių automobilį, kuriuo ieškovė atvykdavo pasiimti vaiko.

Abi šalys nurodė, jog šiuo metu jie sutaria dėl tokios bendravimo su sūnumi Simu tvarkos: vaikas vienodą laiką (po vieną savaitę) praleidžia su abiem tėvais. Taigi, nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios vaikas faktiškai gyvena tiek su ieškove, tiek su atsakovu. Iš išvadą teikiančios institucijos pateikto vaiko nuomonės išklausymo akto (DOK-127593 priedas) matyti, jog vaikui taip bendrauti su tėvais tinka, jis norėtų gyventi ir praleisti laiką su abiem tėvais vienodai, su abiem tėvais sutaria gerai. Išvadą teikiančios institucijos išvadoje (toliau – Išvada), kurią atstovė posėdyje palaikė, nurodyta, kad abu tėvai sudaro tinkamas sąlygas vaiko poreikiams tenkinti. Institucija padarė išvadą, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su bet kuriuo iš tėvų neprieštarauja vaiko interesams. Šalys pateikė charakteristikas, kuriose nurodyta, kad abu tėvai rūpinasi vaiku, jo mokymusi. Abi šalys pateikė mokėjimo dokumentus, kuriais įrodinėja išlaidas vaiko poreikiams tenkinti, taigi vaiko poreikius šiuo metu tenkina abu tėvai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.

Ieškovės argumentai, susiję su atsakovo elgesiu jos atžvilgiu (psichologinio smurto prieš ją bei sekimo priemonių naudojimas), yra susiję su pačios ieškovės, o ne šalių nepilnamečio vaiko, teisių ar interesų galimu pažeidimu. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių grėsmės vaiko saugumui egzistavimą. Laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, yra skirta nepilnamečio vaiko, o ne jo tėvų, interesams apsaugoti. Tiek CK, tiek CPK numato kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurių paskirtis – laikina vieno iš vaiko tėvų teisių ir interesų apsauga, tačiau nagrinėjamu atveju šių priemonių taikyti nereikalaujama.

Ieškovės argumentai, susiję su vaikui skirtų išmokų mokėjimu, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo grėsmei vaiko interesams konstatuoti. Pati ieškovė posėdyje pripažino, jog valstybės mokamų išmokų paskirtis – iš dalies tenkinti vaiko poreikius. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog vaiko poreikius iš gaunamų pajamų tenkina abu tėvai. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, aplinkybė, kuris iš tėvų gaus valstybės mokamas išmokas ir iš jų tenkins vaiko poreikius, neturi reikšmės. Ieškovės interesas gauti visas arba dalį šių išmokų, jai įrodžius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinąsias sąlygas, gali būti ginamas taikant kitas laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovės argumentas, jog atsakovas gali trukdyti jai bendrauti su vaiku, kadangi jis yra pardavęs santuokoje įgytą transporto priemonę, kuria ieškovė iki tol naudojosi, teismo vertinimu, yra nepagrįstas. Ieškovė posėdyje pripažino, jog atstumas tarp šalių esamų gyvenamųjų vietų yra apie 350 metrų. Be to, atsakovas posėdyje sutiko nuvežti vaiką bendravimui su ieškove į jos gyvenamąją vietą. Abi šalys pripažino, jog šiuo metu dėl bendravimo su vaiku tvarkos joms pavyksta susitarti ir dėl to ginčų tarp jų nekyla. Atsižvelgiant į tai, teismas laiko, jog šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo esamą ar būsimą trukdymą vaikui bendrauti su ieškove pagal šalių sutartą bendravimo tvarką, tokiu būdu kenkiant vaiko interesams.

Atsakovo prašymas nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su juo yra grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkama vaiko aplinka – atsakovo manymu, vaikui būtų žalinga augti kartu su T. S. jo namuose, kur jis perimtų Tomo gyvenimo būdą, atsainų požiūrį į šeimą ir į vaikus. Be atsakovo samprotavimų, teismui nepateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad bendravimas su ieškovės aplinkos žmonėmis kenktų vaiko doroviniam vystymuisi, teisėms ar interesams. Tokios grėsmės nenurodo ir išvadą teikianti institucija. Atsakovo samprotavimai apie asmens T. S. požiūrį į šeimą ir į vaikus pagrįsti iš esmės tik paties atsakovo subjektyviu aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, jog santuokos nutraukimas ar asmenų gyvenimas skyriumi patys savaime nelaikomi nei neteisėtais, nei ydingais moraliniu požiūriu veiksmais. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pats atsakovas sutinka su tokia bendravimo su vaiku tvarka, pagal kuria vaikas su ieškove praleidžia kas antrą savaitę dabartinėje ieškovės gyvenamojoje vietoje ir aplinkoje. Todėl atsakovo argumentus, susijusius su tariama grėsme vaiko interesams, teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šalys neįrodė aplinkybės, jog nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, gali nukentėti vaiko interesai, todėl jų prašymai dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmestini. Šios priemonės taikymas šioje proceso stadijoje taip pat gali pakenkti tebevykstančiam ikiteisminės mediacijos procesui. Be to, atsakovas šioje byloje nereiškia ieškinio ir posėdyje paaiškino, jog to daryti jis neketina. Laikinosios apsaugos priemonės, negali būti taikomos nesant pareikšto ar būsimo (ketinamo reikšti) ieškinio, nes jos taikomos, kol bus priimtas teismo sprendimas pagal pareikštus materialiuosius reikalavimus (CK 3.65 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo

Viena iš šeimos bylose galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu; vaiko laikinas išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. užtikrinti minimalius vaiko poreikius maistui, būstui, sveikatai, ugdymui.

Ieškovė pareiškė prašymą nepilnamečiam vaikui S. G. 350 Eur laikiną išlaikymą kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo prašymo teismui pateikimo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, bei skirti ieškovę iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui tvarkytoja uzufrukto teise. Savo pirminiame prašyme ieškovė nurodė, jog vaiko išlaikymo našta tenka motinai, nes tėvas reguliaraus išlaikymo vaikui neteikia.

Prašymų nagrinėjimo metu abi šalys pateikė įrodymus, patvirtinančius jų turėtas išlaidas vaiko poreikiams tenkinti. Nėra ginčo dėl to, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas tenkina vaiko kasdienius poreikius maistui bei gyvenamajam būstui vaiko bendravimo su jais laikotarpiu. Vaikas yra aprūpintas mokymosi bei kitomis priemonėmis, tenkinami jo poreikiai laisvalaikiui, pramogoms, žaislams, sveikatos priežiūrai. Iš šalių pateiktų įrodymų šioje proceso stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovės išlaidos vaikui šiuo metu yra didesnės nei atsakovo. Abi šalys yra dirbančios ir gauna su darbo santykiais susijusias pajamas: ieškovės gaunamas pajamas sudaro vidutiniškai 2 700 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), atsakovo gaunamas pajamas vidutiniškai sudaro 4 500 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Ieškovė aiškiai nenurodo, kokie konkrečiai vaiko S. G. poreikiai šiuo metu lieka nepatenkinti ar gali būti nepatenkinti ateityje dėl to, kad iš atsakovo vaikui nebus priteistas laikinas išlaikymas. Be to, pažymėtina, jog ieškovės atstovas posėdyje paaiškino, kad vaiko poreikiams tenkinti per mėnesį reikalinga 1 015,92 Eur suma, tuo tarpu išvadą teikiančios institucijos atstovei ieškovė nurodė, jog gaunamų vaiko pinigų ir vaiko neįgalumo išmokos (apie 300 Eur) vaiko išlaikymui iš esmės pakanka, jeigu nėra didesnių pirkinių (žr. Išvadą).

Pažymėtina, jog šalių santuoka nėra nutraukta ir šiuo metu nepareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Teismui nepateikti įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti, jog šalių pinigai, iš kurių tenkinami vaiko poreikiai, yra asmeninis jų turtas ir jiems netaikoma bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (CK 6.67 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių santuokos nutraukimo byla šiuo metu nėra iškelta, nes teismui nepateiktas ieškinys ar bendras šalių prašymas dėl santuokos nutraukimo. Šalims tenkinant vaiko poreikius iš bendrų pinigų, nėra reikšminga tai, kuris iš jų tų bendrų pinigų išleidžia daugiau, nes, kol neįrodyta priešingai, preziumuojama, jog tie pinigai priklauso abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Taigi, ieškovei neįrodžius aplinkybės, jog nepritaikius reikalaujamos laikinosios apsaugos priemonės gali kilti grėsmė vaiko interesams, t. y. gali būti nepatenkinti vaiko S. G. poreikiai, prašymas taikyti šią priemonę netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, 147 straipsnio 3 dalimi, 151 straipsniu, 290–291 straipsniais

nutaria:

atmesti ieškovės J. G. ir atsakovo R. G. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.