Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. Č. ir J. Č. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų N. M., O. M., L. M. ieškinį atsakovams N. Č. ir J. Č. dėl gyvūno padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismo sprendimas teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti. Skundžiamame sprendime šuns sužalojimo aplinkybės išdėstytos teisingai. Absurdiška kaltinti patį nukentėjusį asmenį O. M. dėl didelio neatsargumo, kai į jo privačią teritoriją įsiveržia palaidas didžiulis šuo, šeimos akyse sudrasko jiems priklausantį augintinį. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Ieškovui, O. M., šuo sužalojo kairės plaštakos 1, 2, 3 pirštus, pažeidė nagus. Pirminė pagalba O. M. buvo suteikta iškvietus greitąją pagalba į sodą. Sužaloti pirštai ir dabar sukelia nepatogumų darbe ir kol kas vienas pirštas blogai lankstosi. N. M. patyrė baisius dvasinius išgyvenimus matydama sužalotą vyrą ir sudraskytą šunį. Buvo kreiptasi į šeimos gydytoją dėl stresinės būklės, padidėjusio kraujospūdžio, nemigos, depresijos, baimės būti sode. Šiuos negalavimus gydosi ir vartoja vaistus iki šiol. L. M. patyrė baisų šoką matydama draskomą augintinį. Dėl jos sveikatos buvo kreiptasi į pediatrą, išduotas gydymo įstaigos dokumentas, konstatuoja, kad lankosi poliklinikoje, pas psichologę, buvo konsultuota gydytojo neurologo Šiauliuose. Jai iki šiol yra tiko reiškiniai (trūkčioja akies vokai), miego sutrikimai, vartoja vaistus, rekomenduotas sanatorinis gydymas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

Apeliantai teikia teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodine tvarka, tačiau konkrečių argumentų, dėl ko būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, nenurodo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantai turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Netinkamas, apelianto manymu, įrodymų įvertinimas, teismui priimant sprendimą, nelaikytinas pagrindu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Atsižvelgdamas į bylos medžiagoje esančias aplinkybes, teismas pažymi, kad bylose dėl žalos atlyginimo įrodinėtinos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, todėl pirmosios instancijos teismui buvo privalu išsiaiškinti visas aplinkybes, kurias šalys turi įrodyti (CPK 178 straipsnis). Civilinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensuoti patirtą žalą. Paminėtina, kad neteisėtais veiksmais dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė yra tiesiogiai įstatyme ar poįstatyminiuose aktuose (ginčo atveju gyvūnų laikymo taisyklėse) nustatytų pareigų nevykdymas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo ieškovėms buvimo faktą. CK 6.267 straipsnis nenumato neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju atsakovų neteisėtais veiksmais, ieškovėms N. M. ir jos dukrai L. M., žala sveikatai padaryta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Būtent dėl šio materialinės teisės normų pažeidimo skundžiamas teismo sprendimas keistinas – ieškovių reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo dalyje pripažintinas nepagrįstu, ir šioje dalyje ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl ieškinio pagrindo pagrįstumo

Byloje apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad atsakovai yra šuns, sužalojusio ieškovui kairės rankos pirštus, savininkai ir kurių veiksmuose yra visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, dėl ko jie privalo atlyginti ieškovų patirtą žalą, teisėtumą.

Teismas sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad Administracinės komisijos prie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 5 d. nutarimas šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės, nes yra priimtas ne teismo (LR CPK 182 str. 2 p.). Tačiau nagrinėjamojoje byloje tai yra rašytinis įrodymas, vertintinas kartu su kitais įrodymais (LR CPK 177 str., 197 str. 1 d.). Minėtu Administracinės komisijos prie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 5 d. nutarimu atsakovas J. Č. buvo nubausta pagal LR ATPK 110 str. 3 d. už tai, kad 2012-05-01, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) atsakovų šuo vokiečių veislės aviganis lakstė laisvai nepririštas ir puolė ant N. M. priklausančio šuns mišrūno, jį sukandžiojo bei įkando į ranką O. M. į kairės rankos tris pirštus, tuo buvo sukelta grėsmė sveikatai ir turtui ir buvo pažeistos gyvūnų laikymo taisyklės. Paminėtina, kad atsakovas J. Č. šio nutarimo įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Atsakovų kaltę šiuo atveju patvirtina ne tik J. Č. nubaudimas administracine tvarka, bet ir Radviliškio rajono tarybos 2008-04-03 sprendimu Nr. T-365 patvirtintų Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo Radviliškio rajono savivaldybėje taisyklių 48 punkto ir 63 punkto pažeidimai. Nagrinėjamo įvykio metu galiojusio LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų (dabar LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas). To paties įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad savininkai turi atlyginti visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala ne tik turtui, bet ir žmonių sveikatai.

Pagal LR CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinančios aplinkybės – nenugalima jėga, nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad jų šuo ieškovo neužpuolė, nes pats ieškovas O. M., siekdamas išskirti šunis, šioje situacijoje pasielgė neatsargiai. Teismas pastebi, kad pats atsakovas J. Č. nesivadovavo kinologo patarimais kaip išskirti šunis, priešingai, šioje situacijoje buvo pasyvus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekiant atplėšti jam priklausantį didesnį šunį. Tai, kad įvykio metu, atsakovas nieko nedarydamas stovėjo gatvėje ir žiūrėjo kas vyksta, patvirtino R. N. savo paaiškinimuose. Jis tai pat nurodė, kad pamatė iš priešais esančio sklypo išbėgantį šunį, kuris pamatęs sode prie medžio pririštą šunį puolė ir bandė kąsti, o šuo kuris buvo pririštas bandė pabėgti, bet negalėjo. V. Z. paaiškinime nurodyta, kad tiek jis, tiek mažo šuns šeimininkas bandėme išskirti šunis, tačiau ieškovui įkando į pirštus, o didelio šuns savininkas stovėjo ir žiūrėjo. Todėl apeliantai nepagrįstai apeliuoja į tai, kad byloje nenustatyta kieno šuo įkando ieškovui. Abejotina, ar ieškovo šuo, kurį gina ir siekia išlaisvinti, kąstų savo šeimininkui. Todėl tai, kad ieškovui O. M. siekiant atskirti šunis, atsakovo šuo perkando tris kairės rankos pirštus, negali būti vertinama, kaip nukentėjusiojo asmens — O. M. didelis neatsargumas. Teismas pažymi, kad patys apeliantai savo parodymuose yra pripažinę, kad įvykio dieną sode buvo atsakovas, šuo nutrūko nuo grandinės ir pabėgo pro pravirus vertelius. Administracinio teisės pažeidimo byloje esančiame atsakovo paaiškinime nurodyta, kad 2012 m. gegužės 1 d. jų šuo nutrūko nuo grandinės, išbėgęs pasigavo kaimynų šunį. Įvykį matę liudytojai V. Z. ir R. N. patvirtino aplinkybes dėl atsakovų šuns užpuolimo, ieškovo šuns pririšimo, todėl esant jų rašytiniams parodymams, teismui nebuvo pagrindo jų apklausti. Aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovams sukeltos žalos. Atsakovai, būdami ieškovą O. M. užpuolusio ir apkandžiojusio šuns valdytojais (savininkais), nepasirūpino pakankama šio šuns priežiūra, dėl to ieškovas buvo šuns apkandžiotas, taip padarant jam žalą. Atsakovų atsakomybę šalinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Byloje taip pat nenustatyta, kad galimai patys ieškovai, ar jų šuo išprovokavo tokį atsakovų šuns elgesį. Ankstesni kaimynų konfliktai dėl atsakovų šuns nepriežiūros, tik patvirtina atsakomybę už pareigos prižiūrėti gyvūną nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Remiantis išdėstytu teismas konstatuoja, kad ieškovą O. M. sukandžiojo ir sužalojimus padarė atsakovams priklausantis šuo ir atsakovams tenka pareiga atlyginti jų laikyto šuns padarytą žalą. Atsižvelgiant į išdėstytų įrodymų visumą, faktinius duomenis ir juos įvertinus pagal jų įrodomosios reikšmės, sąsajumo ir tikimybių pusiausvyros principus, teismui buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovų veiksmuose buvo visos sąlygos, būtinos deliktinei civilinei atsakomybei taikyti.

Dėl turtinės žalos

Apeliantai skųsdami sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, iš esmės apeliuoja į tai, kad ieškovai sužalotam savo šuniui sudavė per dideles vaistų „Ketanov“ dozes, kurie nėra skirti gyvūnų gydymui, kas galėjo sukelti papildomų komplikacijų. Teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, kadangi byloje neįrodyta, kad būtent per didelės šių vaistų dozės sukėlė papildomas komplikacijas eutanazuotam šuniui. Pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydis patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurių nevertinti ir nepriimti už pagrindą teismas neturėjo pagrindo, todėl teisiškai teisingai įvertinus įrodymus priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą šioje dalyje. Kadangi byloje nustatytos visos sąlygos atsakovų prievolei atlyginti turtinę žalą, keisti sprendimo dalį dėl turtinės žalos priteisimo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl ieškovo O. M. neturtinės žalos

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu būtina atsižvelgti ir į realiai kilusias pasekmes, t.y. nesunkų ieškovo sveiktos sutrikdymą ir ilgalaikių padarinių dėl šio įvykio neatsiradimą. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad neturtinės žalos dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatymo esminiai kriterijai yra tokie: pažeistos vertybės pobūdis; kaltė; pakenkimo sveikatai laipsnis ir mastas; neturtinės žalos padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-18 nutartis c.b. Nr. 3K-7-255/2005).

Neabejotina, jog dėl šuns įkandimo ieškovas O. M. turėjo ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą. Byloje esanti pažyma apie traumos sunkumą patvirtina, kad O. M. sveikatos sužalojimas (sutrikdymas) nepriskiriamas prie sunkių. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui iki šiol ar ilgą laiką būtų apribotas ar apsunkintas rankos valdymas, kitokie nepatogumai. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovui O. M. dėl įvykusio įvykio buvo būtinos psichologo konsultacijos. Teismas sprendžia, kad toks sužalojimas nesukėlė ieškovui ilgalaikių ir sunkių neigiamų pasekmių, žymaus darbingumo netekimo, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui O. M. padaryta neturtinė žala atitinka 1300 Lt sumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistas neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat ir suformuotą teismų praktiką bylose (neturtinės žalos dydį), kuriuose prašoma priteisti šuns užpuolimu padarytą žalą.

Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priteisdamas neturtinę žalą neįvertino atsakovų turtinės padėties. CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovės darbo užmokestį, nėra duomenų patvirtinančių atsakovo bedarbystę, todėl teismas nustatydamas žalos dydį neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK 6.282 straipsnio 3 dalį.

Dėl neturtinės žalos ieškovėms

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovių N. M. ir L. M. atžvilgiu.

CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Kaip teisingai nurodė apeliantai, CK 6. 250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymu nustatytais atvejais, o visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymu nustatytais atvejais. Atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą numatyta CK 6. 267 str., ir šis straipsnis nenumato neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrįstų duomenų įrodančių, jog atsakovų šuo būtų sužalojęs ir sutrikdęs ieškovių N. M. ir L. M. sveikatą, nes atsakovų šuo jų neužpuolė, jų net nepalietė. Nesant sveikatos sužalojimo laipsnio, be patirtos materialinės žalos, negalima ir reikalavimo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovų neteisėtais veiksmais (pažeisdami šunų laikymo taisykles, atsakovai elgėsi neteisėtai) ieškovių sveikatai žala padaryta nebuvo. Natūralu, kad ieškovės, matydamos, kaip atsakovų šuo užpuolė jų šunį, patyrė stresą, taip pat netekusios savo šuns, prarado malonumą džiaugtis savo augintiniu, tačiau tai yra pasekmės, susijusios ne su ieškovių sveikatos sužalojimu, o su šuns (savo turto) praradimu. Kaip jau buvo minėta, tokių dvasinių praradimų atlyginimą įstatymas nenumato. (Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 nutartis c.b. Nr. 2A-121-104/2012). Dėl to sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovėms naikinamas ir jų reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimo

Tenkinus apeliantų apeliacinį skundą iš dalies, apeliacinės instancijos teismas atitinkami keičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 1 d., 96 str.) bei priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93, 96, 98 str.).

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidą mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Todėl nustatant patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, laikomasi pozicijos, kad patenkinta 27 procentai, o atmesta 73 procentai ieškinio reikalavimų. Atitinkamai ieškovei N. M. iš atsakovo priteistina 27 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo 1200 Lt teisinės pagalbos išlaidų (38, 68 b. l.), 27 procentai nuo šios sumos sudaro 324 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pateikta 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų, todėl priteistina 54 Lt. Todėl iš atsakovų priteistina atstovavimo išlaidų sumą sudaro 378 Lt.

Atsakovai nepateikė duomenų apie turėtas teisinės pagalbos išlaidas, todėl jos nepriteistinos. Ieškovas šioje byloje už ieškinį sumokėjo 204 Lt žyminį mokestį, o atsakovas už apeliacinį skundą 100 Lt. Tokiu būdu, iš atsakovų ieškovui priteistina 55,08 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, o iš ieškovo atsakovui 73 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2-3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį dėl 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovei N. M. ir dėl 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovei L. M. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės N. M. ir įstatyminės nepilnametės dukters L. M. atstovės reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš atsakovo J. Č. – 216,54 Lt ir iš atsakovės N. Č. 216,54 Lt litų bylinėjimosi išlaidų ieškovei N. M..

Priteisti iš ieškovės N. M. atsakovui J. Č. – 36,50 Lt ir atsakovei N. Č. 36,50 Lt litų žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.