Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

1. Ieškovas A. D., patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur turtinės ir 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (teisėja R. V.) 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 patenkino A. S. ieškinį ir uždraudė A. D. bei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. S. būtų siejamas su akcine bendrove (toliau – AB) „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Šiuo teismo sprendimu taikyta neteisėta cenzūra, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 44 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 10 straipsnis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010 (teisėjas A. P.) ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį ir nubaustas atitinkama bausme, taip pat iš jo nukentėjusiajam A. S. buvo priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už tai, kad A. D. nevykdė Vilniaus 1 apylinkes teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, nesusijusio su bausme. Minėtoje baudžiamojoje byloje teisėjas A. P. tiesiogiai pritaikė cenzūrą, tą patį padarė ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos D. P.-Z., L. G. ir V. P.-T., kurios tyčia ir sąmoningai atmetė jo ieškinį, žinodamos, kad pažeidžia esminius įstatymo reikalavimus ir nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą. Ieškovui toliau rašant straipsnius minėta tema, Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismų ieškovas penkis kartus buvo nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdė žurnalisto pareigą. Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros prokurorai, Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba, klastodami dokumentus, apsimesdami, kad nežino Konstitucijos, veikdami tiesiogine tyčia, ignoruodami ir pateikdami kaip išgalvotus ieškovo pateikiamus įrodymus, daugiau nei dešimt metų jį persekiojo už žurnalistinę veiklą vien todėl, kad jis nesilaikė neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Ieškovas 2020 m. spalio 2 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 atnaujinimo. Tačiau 2020 m. spalio 6 d. nutarime Nr. DOK-4826 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G. nepastebėjo skunde išdėstytų argumentų dėl neteisėtos cenzūros ir nusikalstamos teismų sistemos darbo ir nurodė, kad cenzūra yra visiškai legali ir teisėta, kad skunde nėra suformuluoti „aiškūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos atnaujinimo pagrindų buvimą“ ir kad nurodyti teisėjo A. P. nusikalstami veiksmai, nuteisiant jį už teisėtą veiklą, nėra bylos atnaujinimo pagrindas. Ieškovo manymu, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G., nurodęs, kad teisti žmones už teisėtą veiklą yra normali praktika, veikė neteisėtai, pažeidė imperatyvias įstatymo normas ir ieškovo teisę į objektyvų teismą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2021 m. gruodžio 27 d. nutartyje nurodė, kad baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 sunaikinta, todėl nebegalima jos atnaujinti. Ieškovo manymu, byla buvo sunaikinta norint nuslėpti neteisėtus ir nusikalstamus teisėjų veiksmus. Generalinė prokurorė N. G. atsisakė vykdyti pareigą tirti teisėjų nusikaltimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė Konstitucijos reikalavimą, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015 už analogišką veiką ieškovą visiškai išteisino, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos. Tačiau visose kitose analogiškose bylose ieškovas iki šiol liko nuteistas, nes teismai ignoruoja minėtą išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą.