Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-09-17 · Civilinė byla Nr. 2S-1370-392/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-17
Bylos Nr.
2S-1370-392/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20480-2020-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Pareiškėjas
D. D.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-1370-392/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20480-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymo procese, suinteresuotas asmuo antstolis Irmantas Gaidelis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti antstoliui Irmantui Gaideliui imtis bet kokių veiksmų ir priemonių, kuriais būtų siekiama priverstinai paimti automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos D. D. ir jį realizuoti vykdomojoje byloje Nr. 0008/20/00253 iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išnagrinėtas pareiškėjos D. D. skundas dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų teisėtumo. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrins, kad vykdomojoje byloje nebus nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo suvaržytos jos nuosavybės teisės į jai priklausančią automobilio dalį. Pareiškėja pažymi, kad šiai dienai įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl skolininko turto dalies nustatymo, nėra nustatytas joks skolos išieškojimo būdas iš automobilio dalies, kaip nedalaus turto, taip pat nėra nustatytas joks kitas atidalinimui natūra subsidiarus (alternatyvus) ginčo automobilio atidalinimo būdas. Todėl viso automobilio priverstinis paėmimas iš pareiškėjos neabejotinai sąlygos jos turtinių teisių pažeidimą, iš esmės paneigimą, kas negali būti suderinama nei su proporcingumo principu nei su šalių interesų pusiausvyros principu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netenkino.

3. Teismas nurodė, kad LITEKO informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (c. b. Nr. e2VP-21724-964/2020) prašyme dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenurodė transporto priemonės „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, taip pat nepateikė tokių duomenų su prašymo priedais. Tačiau pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje suformavo reikalavimą – nustatyti, kad skolininkui V. D. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine D. D. priklauso ½ dalis transporto priemonės „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir leisti šį turtą realizuoti bei ½ dalį lėšų, gautų šį turtą realizavus, pervesti skolininko sutuoktinei D. D.. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis, kuria skolininkui (c. b. Nr. e2VP-21724-964/2020) V. D. buvo nustatyta ½ dalis turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (taip pat ir transporto priemonės „Ford Mondeo“) su pareiškėja, yra įsiteisėjusi (2020 m. liepos 1 d.) ir vykdytina, todėl turėtų būti sprendžiami transporto priemonės realizavimo ir kompensacijos pareiškėjai už atitinkamą realizuotos transporto priemonės dalį klausimai. Pažymėjo, kad skolininko V. D. prievolės išieškotojui nėra panaikintos.

4. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes konstatavo, kad pareiškėja nenurodė pakankamai pagrindų, kad teismas taikytų išimtinę priemonę – laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, todėl sprendė, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Pareiškėja (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. nutartį ir priimti naują nutartį – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti antstoliui Irmantui Gaideliui imtis bet kokių veiksmų ir priemonių, kuriais būtų siekiama priverstinai paimti automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos D. D. ir jį realizuoti vykdomojoje byloje Nr. 0008/20/00253 iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išnagrinėtas pareiškėjos D. D. skundas dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų teisėtumo. Atskirojo skundo argumentai:

5.1. Apeliantė nurodo, kad ji antstolio veiksmų teisėtumą, konkrečiai antstolio R. G. įpareigojimą pristatyti antstoliui V. D. priklausančio automobilio dalį grindė būtent tuo pagrindu, jog įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria nustatyta skolininko V. D. dalis į ginčo automobilį, nėra nustatyta kaip turi būti vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš šio turto bei nėra nurodytas joks kitas atidalinimui natūra subsidiarus (alternatyvus) atidalinimo būdas.

5.2. Nepaisant to, kad nutartis dėl sutuoktinių turto atidalinimo yra įsiteisėjusi ir priverstinai vykdoma, ji negali būti taikoma, aiškinama ir vykdoma plečiamai. Teismo nutartyje, kuria buvo atidalintas sutuoktinių turtas, tame tarpe ir ginčo automobilis, nenustačius kaip turi būti realizuotas nedalus turtas (automobilis), kaip iš jo turi būti vykdomas priverstinis išieškojimas ir kokiu būdu turi būti užtikrinti skolininko sutuoktinės – pareiškėjos turtiniai interesai dėl jai priklausančio turto dalies – išieškojimas iš automobilio pagal galiojančią ir įsiteisėjusią nutartį dėl turto atidalinimo objektyviai yra negalimas.

5.3. Pažymi, kad kreditoriaus prašymo turinys, reikalavimo suformulavimas nedaro jokios įtakos antstolio veiksmų teisėtumui, nes antstolio veiksmus šiuo konkrečiu atveju griežtai apibrėžia priimta nutartis dėl turto atidalinimo, ir būtent nutarties, o ne kreditoriaus pareiškimo pagrindu privalo veikti antstolis. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo faktinę aplinkybę, kad kreditorius pareiškime dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, kėlė reikalavimą leisti šį automobilį realizuoti, o jį realizavus pervesti skolininko sutuoktinei – pareiškėjai ½ lėšų, gautų po automobilio realizavimo, nes šis faktas nėra pakankamas pagrindas vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš automobilio, paimant jį iš pareiškėjos ir konstatuoti antstolio veiksmų teisėtumą.

5.4. Apeliantė neturi pareigos perduoti antstoliui viso automobilio, nes tokiu atveju būtų pažeistos jos turtinės teisės bei interesai, nes tokiu atveju antstoliui būtų perduota ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti automobilio dalis, kurios kompensavimo mechanizmas nutartyje dėl turto atidalinimo nėra numatytas ir apibrėžtas. Pažymi, kad teismo nutartimi, kuria buvo padalintas sutuoktinių turtas, nebuvo numatytas išieškojimo mechanizmas iš tokio turto, kas iš esmės apriboja antstolio galimybę paimti iš pareiškėjos visą automobilį. Ši faktinė aplinkybė yra objektyvus įrodymas, kad pareiškėjos skundas yra tikėtinai pagrįstas bei sudaro objektyvų pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tikslu apsaugoti pareiškėjos turtinius interesus.

5.5. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi net nenagrinėjo pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, o iš esmės išsprendė pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų teisėtumo pagrįstumo klausimą. Tai, apeliantės nuomone, yra akivaizdus procesinis pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas peržengė proceso ribas – nutartimi teismas sprendė skolininko ir jos sutuoktinės turto atidalinimo procese iškylančius klausimus. Pažymi, kad jos ir sutuoktinio turto atidalinimo klausimai yra ne šio proceso dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalis, todėl teismas neturėjo nei teisės, nei pagrindo spręsti, ar galima iš ginčo automobilio vykdyti priverstinį skolos išieškojimą ir kokiu būdu tai daryti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo.

8. Skundo dėl antstolių veiksmų padavimą reglamentuoja CPK 510 straipsnis. Skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka. Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Taigi Civilinio proceso kodekse numatyta išankstinė skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka: visų pirma, asmuo skundą turi pateikti antstoliui. Antstolis, išnagrinėjęs skundą, jį tenkina arba ne. Netenkinus skundo, antstolis skundą su vykdomąja byla privalo persiųsti teismui.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis –užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).

10. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Taigi, teismas turi teisę spręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikštą skunde dėl antstolio veiksmų, tik tuo atveju, jei pastarasis skundas yra antstolio žinioje (t. y. skundas antstolio yra priimtas ir nagrinėjamas) arba skundas yra antstolio persiųstas teismui kaip netenkintas (t. y. teismo žinioje yra pradėta civilinė byla pagal skundą dėl antstolio veiksmų).

11. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad antstoliui Irmantui Gaideliui pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, tokių įrodymų nėra ir byloje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad teisme nėra nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų ar civilinė byla dėl antstolio neveikimo. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepateikė skundo dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, kurio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės vykdomajame procese taikomos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundo dėl antstolio veiksmų. Nesant pas antstolį arba teisme nagrinėjamos bylos dėl antstolio veiksmų, nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nesant saugotino objekto, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip nenagrinėtiną teisme.

13. CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio kodekso 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus. Šios proceso normos taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis). Remiantis nutartyje išdėstytais motyvais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. nutartis naikinama ir civilinė byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies

4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 24 d. nutartį ir civilinę bylą nutraukti.

Teisėjas Virginijus Kairevičius